PASAKOS

PASAKOS Studentas[M.]

TurinysPagrandukas .......................................................................................................................................................2Trys Paršiukai......................................................................................................................................................3Žiema..................................................................................................................................................................8Vilkas ir septyni ožiukai ......................................................................................................................................8Sniego karalienė - Berniukas ir mergaitė ...........................................................................................................9 1

PagrandukasKartą senelė sako: - seneliuk, seneliuk, neturime duonutės. Ką darysime?- Et, nedidelė bėda, - atsakė senelis. - Aš atnešiu miltų, tu užmaišyk tešlą ir iškepsimeduonutę.Kaip tarė, taip ir padarė. Senelis atnešė maišelį ruginių miltų, senelė duonkubilyje užmaišėtešlą, o kai ji įrūgo, padarė tris didelius kepalus ir pašovė juos į krosnį. Duonutė kepa, osenelis sako:- Senute, duonkubilio kampuose dar liko truputis tešlos. Reikia ją išgrandyti ir padaryti mažutįkepalėlį - pagranduką.Senelė taip ir padarė, kaip sakė senelis: pašovė į krosnį mažutėlį dailutį kepalėlį - pagranduką.Greitai jis iškepė ir buvo toks dailus, kad seneliai negalėjo juo atsidžiaugti.Senelis padėjo kepalėlį ant palangės, kad atvėstų, o pagrandukas tik strykt nuo palangės irpasileido bėgti. Bėga, bėga ir sutinka kiškį. Ę - Kur bėgi, pagranduk? - sušuko kiškis. - Sustok,aš tave suvalgysiu.- Nevalgyk manęs, kiškeli, geriau aš tau padainuosiu, - sako pagrandukas. - Paklausyk. Ir jisuždainavo: Aš duonutės kepaliukas, Vadinuosi pagrandukas. Mane iškepė senelė, Mane aušino senelis. Aš pabėgau nuo senelių Ir pabėgsiu nuo kiškelio.Kol kiškis klausėsi, pagrandukas tik strykt ir nukūrė. Bėga jistoliau ir sutinka vilką.- Sustok, pagranduk, aš tave suvalgysiu! – šaukia jis.- Ką tu mane suvalgysi, geriau aš tau padainuosiu, - atsakėpagrandukas. - Paklausyk.Ir jis uždainavo: Aš duonutės kepaliukas, Vadinuosi pagrandukas. Mane iškepė senelė, Mane aušino senelis. Aš pabėgau nuo senelių, Aš pabėgau nuo kiškelio Ir pabėgsiu nuo vilkelio.Nespėjo vilkas net mirktelėti, o pagrandukas jau nuskuodė tolyn. Bėga jis toliau ir sutinkamešką.- Palauk, pagranduk! - šaukia meška. - Aš tave suvalgysiu.- Nė negalvok apie tai, meškute tetute, - atšovė pagrandukas.- Paklausyk, aš tau padainuosiu.Ir jis užtraukė: Aš duonutės kepaliukas, Vadinuosi pagrandukas. Mane iškepė senelė, 2

Mane aušino senelis. Aš pabėgau nuo senelių, Aš pabėgau nuo kiškelio, Aš pabėgau nuo vilkelio Ir pabėgsiu nuo meškutės.Užsižiopsojo meška beklausydama dainos. Kiek dairėsi - pagranduko niekur nesimatė.Bėga pagrandukas toliau ir pribėgo griovį. O ant griovio krašto sėdi lapė. Sėdi, žiūri į bėgantįpagranduką ir seilę varvina.- Ei, pagranduk! - kviečia lapė. - Ateik, ką tau parodysiu. Tokių grožybių tu kaip gyvasnematei.Sustojo pagrandukas ir apsisukęs patraukė prie lapės. Juk reikia pažiūrėti, kokias grožybes jiten mato. Priėjo arčiau.- Pažiūrėk, mažasis pagranduk, koks čia gražus griovys, - suokia lapė.Pažiūrėjo pagrandukas į griovį ir apsisuko galvelė. Plumpt ir įkrito į patį dugną. O lapė stryktpaskui jį, išsinešė į krantą ir gardžiai suėdė.Trys ParšiukaiKitą kartą gyveno trys paršiukai — trys broliai. Visivieno ūgio, rubuiliai, rausvi, su vienodom, linksmaiužsirietusiom uodegytėm.Net jų vardai buvo panašūs: Nif Nifas, Nuf Nufas ir NafNafas.Visą vasarą jie vartaliojosi po žolę, šildėsi prieš saulutę, lepinosi klanuose.Bet va atėjo ruduo.Saulė jau ne taip kaitriai šildė, ties nugeltusiu mišku kybojo pilki debesys.— Metas mums pagalvoti apie žiemą,— pasakė kartą Naf Nafas savo broliams, atsibudęsankstų rytą.— Aš visas drebu nuo šalčio. Mes galim peršalti. Imkim ir pasistatykim namą,žiemosim sau drauge po vienu šiltu stogu.Bet jo broliai nenorėjo imtis darbo. Kur kas maloniau paskutines šiltas dienas valiūkauti irstraksėti po klanus, negu rausti žemę ir vilkti akmenis.— Suspėsim! Žiema dar toli. Mes dar pasilinksminsim,— pasakė Nif Nifas ir vikstelėjo pergalvą.— Kai prireiks, aš pats pasistatysiu namą,— tarė Nuf Nufas ir atgulė j klaną.— Aš taip pat,— pridūrė Nif Nifas.— Na kaip sau norit. Tuomet aš vienas statysiuosi,— pasakė Naf Nafas.— Jūsų nelauksiu.Dienos ėjo vis žvarbyn ir žvarbyn, tačiau Nif Nifas ir Nuf Nufas neskubėjo. Juodu ir galvotinenorėjo apie darbą: dykinėjo nuo ryto iki vakaro, žaidė, kaip dera paršeliams, šokinėjo irvartėsi per galvą.— šiandien mes dar pasiausim,— sakė juodu,— o rytoj iš ryto imsimės darbo.Bet ir kitą dieną abu tą pat bylojo.Ir tik tuomet, kai didysis klanas šalia kelio ėmė rytais trauktis plonu ledeliu, broliai tinginiaipagaliau kibo j darbą. 3

Nif Nifas nusprendė, kad paprasčiausia ir greičiausia taisytis pirkelę iš šiaudų. Jis taip irpadarė, su nieku nepasitaręs. Pavakare jo pirkelė jau buvo baigta.Nif Nifas užklojo ant stogo paskutinę šiaudų gniūžtelę ir, labai patenkintas savo namuku,linksmai uždainavo:Tai namelį pastačiau, Pastačiau, pastačiau! Niekur tokio nemačiau, Nemačiau, nemačiau!Taip dainuodamas, jis nutraukė pas Nuf Nufą.Nuf Nufas netoliese taip pat statėsi namuką.Jis stengėsi greičiau užbaigti šį nuobodų ir neįdomų darbą. Iš pradžių, kaip ir brolis, jis buvobenorįs darytis pirkelę iš šiaudų, bet paskui nusprendė, kad tokiame name žiemą bus labaišalta. Surėmus iš šakų ir virbų, namas bus tvirtesnis ir šiltesnis.Taip jis ir padarė.Sukalė žemėn kuolus, perpynė juos virbais, stogą apvertė sausais lapais, ir vakarop namasbuvo baigtas.Nuf Nufas didžiuodamasis apėjo aplinkui keletą ratų ir uždainavo:Mano namas nuostabus, Nuostabus, nuostabus! Atlaikys jis net griausmus, Net griausmus, netgriausmus!Dar jis nebaigė dainos, ir iš už krūmo šmurkštelėjo Nif Nifas.— Na štai ir tu pasistatei! — tarė Nif Nifas broliui.— Aš sakiau, kad mudu greit šį darbąatliksim! Dabar esame laisvi ir galime daryti visa, kas tik į galvą ateis!— Eime pas Naf Nafą, pažiūrėsim, kokį namą jis pasistatė! — tarė Nuf Nufas.— Kažkodėlmes jį seniai bematėme!— Eime, pažiūrėsim! — sutiko Nif Nifas.Ir abu broliai, labai patenkinti, kad nieku daugiau nereikia rūpintis, dingo už krūmų.Naf Nafas šit jau kelios dienos įnikęs statė. Jis prisivilko akmenų, prisikasė molio ir dabarneskubėdamas rengė saugų, tvirtą namą, kuriame būtų galima pasislėpti nuo vėjo, lietaus iršalčio. Jis įstatė namui sunkias ąžuolines duris su sklendė- mis, kad vilkas, atsibastęs išgretimo miško, negalėtų įsibrauti.Nif Nifas ir Nuf Nufas užtiko brolį bedirbantį.— Ką tu statai? — vienu balsu sušuko nustebę Nif Nifas ir Nuf Nufas.— Kas čia, paršiukonamas ar tvirtovė?— Paršiuko namas turi būti tvirtovė! — ramiai atsakė Naf Nafas tebedirbdamas.— Ar tik neketini tu su kuo nors kariauti? — linksmai sukriuksėjo Nif Nifas ir mirktelėjoNuf Nufui.Ir abu brolius apėmė toks linksmumas, kad žvygavo ir kriūkė ant visos laukymės.O Naf Nafas lyg niekur nieko tebe- mūrijo savo namo akmeninę sieną, niūniuodamas panosėj:Protingiausias tai jau aš, Tai jau aš, tai jau aš! Mūro namą kraunuos aš, Kraunuos aš,kraunuos aš!Ir pasauly joks žvėris, Joks žvėris, joks žvėris Nejslinks pro šias duris, šias duris, šias duris!— Čia jis mini kažkokį žvėrį? — pa*- klausė Nif Nifas Nuf Nufą.— Čia tu mini kažkokį žvėrį? — paklausė Nuf Nufas Naf Nafą... 4

— Aš dainuoju apie vilką! — atsakė Naf Nafas ir prilipdė dar vieną akmenį.— Žiūrėkit, kaip jis bijosi vilko! —> tarė Nif Nifas.— Bijosi, kad jo nesuėstų! — pridūrė Nuf Nufas.Ir broliai dar labiau įsilinksmino.— Iš kur jau čia rasis vilkų! — pasakė Nif Nifas.— Jokių vilkų nėra! Jis tiesiog bailys! — pridūrė Nuf Nufas. Ir juodu ėmė šokdami dainuoti:Vilkas pilkas nebaisus, Nebaisus, nebaisus! Eik tu, kvaiša, į kimsus, į kimsus, į kimsus!Juodu norėjo Naf Nafą paerzinti, bet jis nė neatsigręžė.— Eime, Nuf Nufai,— pasakė tada Nif Nifas.—Čia mums nėra ko veikti!Ir abu broliai narsuoliai nutraukė valiūkauti. Eidami juodu dainavo ir šoko, o kai pasiekė mišką,tai taip įsišėliojo, kad prižadino po pušimi miegojusį vilką.— Koks ten triukšmas? — nepatenkintas suurzgė piktas ir alkanas vilkas ir nušuoliavo į tąpusę, kur žvygavo ir kriuksėjo du maži, kvaili paršiukai.— Na, iš kur jau čia rasis vilkų! — kalbėjo tuo metu Nif Nifas, kuris vilkus buvo matęs tikpaveikslėliuose.— šit mudu jį pačiupsim už nosies, tai žinos! — pridūrė Nuf Nufas, kuris irgi niekad nebuvomatęs gyvo vilko.Ir broliai vėl įsisiautėję uždainavo:Vilkas pilkas nebaisus, Nebaisus, nebaisus! Eik tu, kvaiša, į kimsus, į kimsus, į kimsus!Ir staiga juodu išvydo tikrą, gyvą vilką!Jis stovėjo už didžiulio medžio ir buvo toks baisus, tokių piktų akių, o iš nasrų styrojo tokiosaštrios iltys, kad Nif Nifui ir Nuf Nufui nugaros pašiurpo, o plonos uodegytės ėmė tankiaitankiai tirtėti. Vargšai paršiukai iš baimės negalėjo nė pajudėti.Vilkas taisėsi šokti, kaukštelėjo dantimis, mirktelėjo dešine akimi, bet paršeliai staigaatsitokėjo, ir, žviegdami ant viso miško, leidosi bėgti. Niekad dar jiems nebuvo tekę taip greitaidumti! Švytruodami kulnais ir keldami dulkių debesis, juodu skuto kiekvienas į savo namą.Nif Nifas pirmasis atbėgo prie savo šiaudinės pirkelės ir vos suskubo užtrenkti duris prieš patvilko nosį.— Tučtuojau atidaryk duris! — suriko vilkas.— Kitaip aš jas išversiu!— Ne,— sukriokė Nif Nifas,— neatidarysiu!Buvo girdėti, kaip už durų šnopuoja baisusis žvėris.— Tučtuojau atidaryk! — vėl suriko vilkas.— Aš taip papusiu, kad visas tavo namasnulėks!Bet Nif Nifas iš baimės jau nieko negalėjo atsakyti. Tuomet vilkas ėmė pūsti: „Fffūūū!\"Nuo stogo nulakstė šiaudai, sienos drebėjo.Vilkas vėl giliai atsikvėpė ir papūtė antrukart: „Fffūūū!\"Kai jis papūtė trečią kartą, namas išvirto j visas puses, tarsi uraganui užsiautus. Vilkaskaukštelėjo dantimis prie pat paršiuko kulnų. Bet Nif Nifas greitai apsisuko ir šoko bėgti. Povalandėlės jis jau buvo prie Nuf Nufo durų. 5

Vos suskubo broliai užsisklęsti, išgirdo vilko balsą:— Na, dabar aš jus abu suėsiu!Nif Nifas ir Nuf Nufas išsigandę pažvelgė į vienas kitą. Bet vilkas buvo labai išvargęs irnusprendė imtis gudrybės.— Aš apsigalvojau! — tarė jis taip garsiai, kad jį išgirdo ir namelyje.— Ne- ėsiu šiųperkarėlių paršų! Verčiau einu sau namo!— Tu girdėjai? — klausia Nif Nifas Nuf Nufą.— Jis pasakė, kad neės mūsų! Mes —perkarę!— Labai gerai! — tarė Nuf Nufas ir iškart liovėsi drebėjęs.Broliams pasidarė linksma, ir juodu uždainavo, tarsi nieko nė nebūtų atsitikę:Vilkas pilkas nebaisus, Nebaisus, nebaisus! Eik tu, kvaiša, į kimsus, Į kimsus, į kimsus!O vilkas nė neketino pasitraukti. Jis tik paėjėjo į šalį ir pasislėpė. Jį ėmė juokas, ir jis kaipbeįmanydamas tvardėsi, kad neužsikvatotų. Kaip mitriai pavyko apgauti du paikus paršiukus!Kai paršiukai visai nurimo, vilkas pasiėmė avies kailį ir atsargiai nusėlino prie namo. Ties durimjis apsisiautė kailiu ir tyliai pasibeldė.Nif Nifas ir Nuf Nufas labai išsigando.— Kas ten? — paklausė juodu, ir jų uodegėlės vėl ėmė tirtėti.— Tai a-a-aš, vargšė maža avelė! — plonu, svetimu balsu sulemeno vilkas.— Leiskite manpernakvoti, atsiskyriau nuo bandos ir labai pavargau!— Leisti? — paklausė brolį gerasis Nif Nifas.— Avelę galima įleisti! — sutiko Nuf Nufas.— Avelė — ne vilkas!Bet pravėrę duris, paršiukai išvydo ne avelę, o tą patį aštriailtį vilką. Broliai užtrenkė duris ir išvisų jėgų jas užgulė, kad baisusis žvėris negalėtų įsiveržti.Vilkas labai įširdo. Jam nepavyko gudrumu nuveikti paršelių. Jis nusimetė avies kailį ir suriko:— Na, palaukit! Iš šio namo tučtuojau nieko nebeliks!Ir jis kad ėmė pūsti. Namas kiek pakrypo. Vilkas papūtė antrą, paskui trečią ir ketvirtą kartą.Nuo stogo nulakstė lapai, sienos drebėjo, bet namas vis dar tebestovėjo.Tačiau kai vilkas papūtė penktąjį kartą, namas susverdėjo ir griuvo. Vien tik durys kurį laikądar stovėjo vidury griuvėsių.Siaubo apimti, paršiukai šoko bėgti. Iš baimės linko jų kojos, drebėjo kiekvienas šerelis, džiūvonosys. Broliai dūmė į Naf Nafo namą.Vilkas vijosi juos milžiniškais šuoliais. Kartą jis vos nepastvėrė Nif Nifo už pas- turgalinės kojos,bet šis suskubo atitraukti ją ir ėmė dar greičiau skusti.Vilkas taip pat sukruto. Jis buvo tikras, kad šį kartą paršiukai nuo jo nepaspruks.Bet jam vėl nepavyko.Paršiukai greitai smuko pro didžiulę obelį, nė neliestelėję jos, o vilkas nespėjo pasukti iratsitrenkė į kamieną. Obelis apkrėtė jį obuoliais. Vienas kietas obuolys tvoskė jam į tarpuakį.Vilkui kaktoj iššoko didžiulis gumbas.O Nif Nifas ir Nuf Nufas nei gyvi, nei mirę atbėgo tuo metu prie Naf Nafo trobelės. 6

Brolis juos įsileido. Vargšai paršiukai buvo taip išsigandę, kad nė žodžio negalėjo ištarti. Abutylėdami šmurkštelėjo po lova ir ten pasislėpė. Naf Nafas iškart suprato, kad juos atsivijovilkas, tačiau jam nebuvo ko bijoti savo mūriniame name. Jis greitai užsklendė duris, atsisėdoant kėdutės ir garsiai uždainavo:Ir pasauly joks žvėris, Joks žvėris, joks žvėris Neįslinks pro šias duris, šias duris, šias duris!Bet kaip tik šiuo metu į duris pasibeldė.— Kas ten? — ramiai paklausė Naf Nafas.— Atidaryk neklausinėjęs! — atšiauriai sukriokė vilkas.— Kur jau nei Ir negalvoju! — griežtu balsu atsakė Naf Nafas.— Ak taip! Na laikykitės! Dabar suėsiu visus tris!— Pamėgink! — atsakė kitapus durų Naf Nafas, nė nekilstelėjęs nuo savo kėdutės. Jisžinojo, kad jam ir broliams nėra ko bijoti tvirtame, mūriniame name.Tuomet vilkas įkvėpė ko daugiau oro ir papūtė kiek tik pajėgdamas! Tačiau, kad ir kaip jisbesistengė, nė vienas, net mažiausias akmuo nepajudėjo iš vietos.Vilkas net pamėlynavo nuo įtampos.Namas stovėjo lyg tvirtovė. Tuomet vilkas ėmė tuskinti duris, bet jos irgi nepasidavė.Vilkas iš piktumo ėmė draskyti nagais sienas ir graužti akmenis, iš kurių jos buvo sumūrytos,bet jis tik apsilaužė nagus ir atkando dantis. Alkanam ir piktam vilkui nebebuvo kas darą,reikėjo nėšintis namo.Bet čia jis pakėlė galvą ir staiga pamatė ant stogo didžiulį platų kaminą.— Aha! Va pro šį kaminą aš ir pateksiu trobon! — nudžiugo vilkas.Jis atsargiai užsiropštė ant stogo ir įsiklausė. Viduj buvo tylu.„Vis dėlto užkrimsiu šiandien šviežios paršienos\",— pagalvojo vilkas ir apsilaižęs šmurkštelėjo įkaminą.Bet vos tik jis ėmė kaminu leistis, paršiukai išgirdo šnaresį.O kai ant katilo dangčio ėmė birti suodžiai, išmintingasis Naf Nafas tučtuojau suvokė, kas yra.Jis greit puolė prie katilo, kuriame ant ugnies virė vanduo, ir nuvožė jo dangtį.— Maloniai prašom! — tarė Naf Nafas ir mirktelėjo savo broliams. Nif Nifas ir Nuf Nufasjau buvo visai nurimę ir laimingai šypsodamiesi, žiūrėjo į savo protingą ir narsų brolį.Paršeliams neteko ilgai laukti. Juodas kaip kaminkrėtys vilkas murktelėjo tiesiai į verdantįvandenį.Niekad dar jam nebuvo taip skaudėję!Jo akys išvirto, visi plaukai pasišiaušė.Klaikiai kaukdamas, nušutintas vilkas lėkte išlėkė pro kaminą ant stogo, juo nusirito žemėn,persivertė keturis kartus per galvą, prajojo ant savo uodegos pro užsklęstas duris ir nunėrė jmišką.O trys broliai, trys maži paršiukai, žiūrėdami jam iš paskos, džiaugėsi, taip sumaniai pamokępiktąjį plėšiką.O paskui jie užtraukė savo linksmąją dainelę: 7

Tai namelį pastačiau, Pastačiau, pastačiau! Niekur tokio nemačiau, Nemačiau, nemačiau!Ir pasauly joks žvėris, Joks žvėris, joks žvėris Neįslinks pro šias duris, Šias duris, šias duris!Vilkas pilkas niekados, Niekados, niekados Nelankys jau mūs trobos, Mūs trobos, mūs trobos!Nuo to meto broliai ėmė sutardami kartu gyventi po vienu stogu.Šit ir viskas, ką mes žinome apie tris mažus paršiukus — Nif Nifą, Nuf Nufa ir Naf Nafa.ŽiemaAtėjo žiema, apsidairė, ar visi jos laukia: ar medžiai ir žolės vasaros apdarus jau nusimetę,sėklas žemėje pasėję, apklostę. Apsidairiusi žemę sustingdė, ant upių ir ežerų ledo tiltusnutiesė, viską baltais sniego patalais apklojo.Stūkso miškai ir sodai sustingę, tūno kietoje žemėje žolės, visi žiemos miegą miega. Miega irmini, kaip vasarą gražiai gyveno, kaip jauni augo, seni seno, kaip visiems gausiuose saulėsspinduliuose buvo smagu klestėti. Kaip medžiuose ir žolėse paukšteliai slapstėsi, nardė, vaikusperėjo, savo giesmeles giedojo,čiulbėjo.Visur tylu. Tik retkarčiais,šiauriui per v daug siaustipradėjus, miškas atsidūsta,sumurma, kad ramiai miegotineduoda.Miega žiemos miegą miškas,sodas, pievos; miega irpavasarį sapnuoja. Sapnuojasaulutę, aukštyn j dangųkylančią, iš miego visus juosžadinančią.Ateis pavasaris, atbus, kam per žiemą miegoti lemta; suoš miškas, sušlamės sodas, sužaliuos,margai pasipuoš pievos, laukai; sučiulbės sugrįžę iš šiltesnių kraštų paukšteliai.❖ MįslėsBalta drobulė visą pasaulį užgulė./Sniegas/Be rankų, be kojų Gražiai tėplioja. /Šaltis/Vilkas ir septyni ožiukaiPamiškėje trobelėje gyveno ožka su septyniaisožiukais.Kartą eidama į mišką ožka sušaukė ožiukus ir sako:- Aš einu parnešti šieno, o jūs neįleiskite trobonvilko. Jį pažinsite iš storo balso.- Gerai, motute, - sušuko ožiukai. - Mes jaumokėsim pasisaugoti!Vilkas girdėjo ožkos kalbą, o jai išėjus tuojauatbėgo prie trobelės ir sušuko:- Vaikai, atidarykit duris! 8

Bet ožiukai, išgirdę vilko balsą, atsakė:- Oi, koks storas balsas. Čia ne mūsų motutė.Vilkas nubėgo pas kalvį ir paprašė paploninti liežuvį. Kalvis liepė vilkui padėti liežuvį antpriekalo ir jį paplonino.Dabar vilkas atbėgo prie trobelės ir šaukia:- Įleiskit, vaikeliai! Čia jūsų motutė.Ožiukai, išgirdę ploną balsą, manė, kad grįžo motina, ir įleido vilką į trobą.Vilkas puolė ir prarijo visus ožiukus.Netrukus grįžo ožka. Rado atdaras duris, o trobos viduje gulėjo vilkas ir kietai miegojo.Ožka, pamačiusi, kad vilko pilve kruta ožiukai, paėmusi žirkles prakirpo vilko pilvą ir visi ožiukaiiššoko laukan.Tada ožka pridėjo vilkui į pilvą akmenų ir vėl gražiai viską užsiuvo.Pabudęs vilkas panoro gerti ir nuėjo prie upės. Kai tik pasilenkė prie vandens, akmenys jįnutraukė į gilumą ir vilkas prigėrė.O ožka su ožiukais labai džiaugėsi.Sniego karalienė - Berniukas ir mergaitėDideliame mieste, kur tiek namų ir žmonių, jog kiekvienam toli gražuneužtenka žemės įsitaisyti daržiukui, ir kur dėl tos priežasties daugelistegali pasistatyti prieš langus gėlių vazonuose, gyveno du vargingivaikai, turėję daržiuką, didesnį už puodą su gėlėmis. Jie nebuvo brolis irsesuo, bet mylėjo viens kitą kaip vieno tėvo vaikai. Jų tėvai gyvenodvejų gretimų namų kambarėliuose po stogu. Tų namų stogai beveiksiekėsi, vieno kambarėlio langas žiūrėjo į kito langą, išilgai abiejų namųsienos ėjo latakas, todėl užteko tik peršokti tą lataką, ir jau galėjaipasiekti kaimyną, gyvenusį priešais.Abiejų vaikų tėvai turėjo po vieną medinę dėžę, kur augino daržoves irpo rožių krūmą. Kartą tėvai sugalvojo pastatyti tas dėžes skersai latako,kad jos siektų nuo vieno lango lig kito ir atrodytų kaip dvi gėlių lovelės. Žirnių viršūnės buvonusvirusios iš dėžių, o rožių krūmų šakos vyniojosi aplink langus ir kabinosi viena su kita,sudarydamos tartum kokius žalių lapų ir žiedų garbės vartus. Dėžės buvo aukštai padėtos,vaikai negalėjo ten įsiristi, jie tik dažnai eidavo pas vienas kitą ir sėdėdavo po rožėmis priemažo staliuko. Kaip malonu buvo taip sėdėti!Žiemą to malonumo nebebuvo. Langai būdavo dažnai apšalę, tada vaikai pasišildydavokrosnyje varinį pinigą, prispausdavo prie užšalusio stiklo, ledas greit ištirpdavo, ir pasidarydavoapskritas apskritas langelis, ir pro jį žiūrėdavo graži meili akelė, prie kiekvieno lango viena: taižiūrėjo į kits kitą berniukas ir mergaitė. Jis vardu buvo Kajus, o ji Gerda. Vasarą užteko vienožingsnio sueiti, o žiemą reikėjo daug pakopų nusileisti žemyn, paskui tiek pat pakopų liptiaukštyn, kai lauke pustė sniegas.— Tai spiečiasi baltos bitės!—sakė senelė.— Ar jos irgi turi karalienę? — klausė berniukas. Jis žinojo, kad bičių spiečius nesti bekaralienės.— Turi, kaip neturės!—atsakė senelė. — Ji skrenda ten, kur sninga tirščiausiai. Ji didesnė užkitas snaiges ir niekados nesileidžia žemėn — skubinasi greičiausiai grįžti į juodą debesį. 9

Kartais ji žiemos naktimis skraido po miesto gatves ir žvalgosi į visus langus, tada langai taipgražiai apšąla, lyg būtų baltomis gėlėmis išrašyti.— Matėm, matėm! — šaukė vaikai ir tikėjo, kad viskas tikra tiesa, ką senelė sakė.— Ar Sniego karalienė negali čia atlėkti? — paklausė maža mergaitė.— Tegu tik pamėgina! — atsiliepė berniukas. — Tuoj įkišiu į šiltą krosnį, ir ji sutirps!Senelė paglostė vaikui galvą ir pradėjo pasakoti kitą istoriją.Vakare, prieš eidamas gulti, Kajus užlipo ant kėdės prie lango ir pasižiūrėjo pro mažą skylutę įkiemą. Snaigės skraidė po orą, ir didžiausia iš jų nukrito ant dėžės krašto su gėlėmis ir pradėjoaugti. Augo vis didesnė ir didesnė, galop pavirto į moteriškę, apsivilkusią balta marle, išaustakaip iš milijono sniego žvaigždelių. Buvo graži, tik visa iš ledo, iš blizgančio ledo, bet vis dėltogyva. Jos akys spindėjo kaip žvaigždės, tačiau jose nebuvo nei šilimos, nei ramumo. Ji pamojoranka berniukui. Vaikas išsigando ir nušoko nuo kėdės; jam pasirodė, kad pro langąšvystelėjęs pralėkė koks didelis paukštis.Kitą dieną buvo didelis šaltis, paskui pasidarė atadrėgis, o toliau atėjo ir pavasaris. Saulėkaitino, žolė žėlė, kregždės lizdus lipdė, buvo atidaryti langai, ir vaikai vėl sėdėjo savo daržiukeprie latako aukštai nuo žemės.Tą vasarą rožės ypač gražiai žydėjo. Mergaitė išmoko psalmę, kur buvo minimos rožės,giedodama ją ji galvojo apie savo pačios rožes. Ji užgiedojo tą psalmę berniukui, o tas jai tarė: Žydi rožės ir lelijos, Gimė Jėzus iš Marijos.Susikabinę rankomis, vaikai bučiavo rožes ir žiūrėjo giedodami į saulę, lyg jos šviesybėj būtųregimas vaikelis Jėzus. Kokios gražios buvo vasaros dienos, kaip malonu buvo sėdėti tarpkvepiančių, rodos, amžinai žydinčių rožių!Kajus ir Gerda sėdėjo ir vartė knygą su paveikslais, su žvėrimis ir paukščiais. Tuo metubažnyčios bokšto laikrodis išmušė penktą valandą.— Ai, kas man į širdį dūrė! — staiga sušuko Kajus. — O dabar kas įkrito į akį!Mergaitė apkabino jį už kaklo, jis mirksėjo, bet akyse nieko nebuvo matyti.— Gal jau iškrito! — tarė jis paskui.Bet niekas nekrito. Tai buvo ne paprastas krislas, o mažytė šukelė iš ano sudužusio velnioveidrodžio, kur kiekvienas didis ir gražus daiktas rodėsi menkas ir bjaurus, o bjaurus ir piktasdarėsi dar bjauresnis ir piktesnis. Vargšas Kajus! Jam į širdį buvo įkritusi tokia šukelė. Dabar joširdis turėjo pavirsti į ledo gabalą. Sopulio jau nebebuvo, bet šukelė laikėsi tvirtai.— Ko tu žliumbi? — klausė Gerdos. — Ui, kokia dabar tu negraži! Man nieko nesopa! Fe!—staiga sušuko jis.— Šitą rožę griaužia kirminas. O tos aure liemuo visas susirietęs! Kokiosbjaurios rožės! Riogso čia tokiose prastose dėžėse, ir pačios išbjaurėjo!Paspyrė su koja dėžę ir nudrėskė dvi rožes.— Ką tu darai, Kajau? — sušuko mergaitė o jis, pamatęs ją išsigandusią, nudrėskė dar vieną irnubėgo nuo Gerdutės į savo langą.Nuo tos dienos kiekvieną kartą, kada tik ateidavo mergaitė su paveikslų knyga, jis sakė, kadtie paveikslai tinkantys tik mažiems vaikams. Kai senelė pasakojo kokią istoriją, jis kibo priekiekvieno žodžio, o paskiau ėmė net mėgdžioti ją: atsistoja iš užpakalio, užsideda akinius, einair kalba tokiu balsu kaip senelė. Buvo labai panašu, ir žmonės juokėsi. Netrukus jis išmokomėgdžioti visus kaimynus. Jam labai sekėsi išjuokti jų keistumus ir ydas, ir žmonės sakė: „Turigalvą tas berniukas!\" O čia buvo kalta ta veidrodžio šukelė, patekusi jam į akį, o paskui ir įširdį. Todėl jis vis erzino ir Gerdutę, mylėjusią jį iš visos širdies. 10

Jam nebetiko ir seni žaidimai, dabar jis norėjo tokios pramogos, kur reikėjo protauti. Kartąžiemą, sningant, jis atėjo pas Gerdą su didinamuoju stiklu. Jis pakėlė savo mėlyno apsiaustoskverną, kad apkristų sniegas, ir tarė mergaitei:— Pažiūrėk pro stiklą, Gerda!Pro stiklą snaigės rodėsi daug didesnės, jos buvo panašios į puikias gėles arba dešimtkampesžvaigždes. Gražu buvo žiūrėti.— Matai, kaip gražiai padaryta! — sakė Kajus. — Daug puikiau už tikrąsias gėles! Kokstaisyklingumas! Nei vienos kreivos linijos! O, kad taip jos netirptų!Netrukus atėjo Kajus su didelėmis kumštinėmis pirštinėmis, su rogelėmis už nugaros ir surikoGerdai į pačią ausį:— Man šiandien leido pasivažinėti po miesto aikštę su kitais vaikais! — ir išbėgo.Po aikštę važinėjosi daugybė vaikų. Kur buvo drąsesni, pribėgę prisiriša savo rogutes prielaukininko vežimo ir tokiu būdu pavažiuoja gerą kelio galą. Buvo labai linksma.Kada vaikai buvo labiausiai įsilinksminę, į aikštę įvažiavo didelės baltos rogės. Tas, kas sėdėjojose, buvo susisupęs baltais kailiniais ir turėjo užsidėjęs baltą kailinę kepurę. Rogės du kartusapvažiavo aikštę, o Kajus prišokęs bematant prikabino prie jų savo rogeles ir ėmė čiaužti. Tosrogės pradėjo per aikštę smarkiau važiuoti ir greitai pasuko į vieną gatvę. Kas jose sėdėjo,atsigręžė ir maloniai linktelėjo Kajui lyg geram pažįstamui. Kajus kelis kartus mėginoatsikabinti savo rogutes, bet tas su baltais kailiniais vis jam linksėjo ir dūmė toliau. Netrukusjie išvažiavo už miesto vartų. Tada sniegas ėmė baisiai versti, berniukas nebematė savo patiesrankos prieš akis. Jis atleido virvę, su kuria buvo prisikabinęs už didžiųjų rogių, bet jo rogutėsbuvo lyg priaugusios prie jų ir švilpė vis tolyn. Tada jis ėmė balsu šaukti, bet niekas negirdėjo.Sniegas vis snigo, rogės lėkė lyg pasiutusios, kartais pasinerdamos į pusnis ar pašokdamos pergriovius ir tvoras. Visas drebėdamas, Kajus mėgino sukalbėti „Tėve mūsų\", bet galėjo atsimintitik daugybos lentelę.Snaigės darėsi vis didesnės ir didesnės; galop pavirto į dideles baltas vištas. Tik staiga vištosišsisklaidė į visas puses, didžiulės rogės sustojo, ir iš jų išlipo aukšta, liekna, šviesiai baltamoteris su sniegu apsnigtais kailiniais ir kepure. Tai buvo pati Sniego karalienė.— Gerokai pavažiavome! —tarė ji. — Tu visai sušalęs! Lįsk po mano lokių kailiniais.Pasisodino berniuką į roges ir apsuko jį savo kailiniais. Kajus jautėsi lyg pasinėręs į sniegopusnį.— Ar dar šalta? — paklausė ji ir pabučiavo į kaktą.Jos pabučiavimas buvo šaltesnis už ledą, kiaurai pervėrė berniuką, pasiekė pačią širdį, jopusiau suledėjusią širdį. Tuo metu jam pasirodė, kad jis mirs, bet greitai pasidarė gera, visainebejautė šalčio.— Mano rogelės! Nepamiršk mano rogelių! — pirmiausia atsiminė berniukas.Rogeles uždėjo ant nugaros baltai vištai, stipriai pririšo, ir ji turėjo skristi su jomis paskuididžiąsias roges. Sniego karalienė dar kartą pabučiavo Kajų, ir jis pamiršo Gerdą, senelę irvisus namiškius.— Daugiau tavęs nebebučiuosiu,—tarė Sniego karalienė:—bučiuodama galėčiau tave negyvaiužbučiuoti.Kajus pažvelgė į ją. Ji buvo baisiai graži! Jis nebuvo matęs išmintingesnio ir gražesnio veido. Jidabar nebesirodė iš ledo, kaip tą kartą, kada pamatė ją už lango ir ji linktelėjo jam — dabar jijam buvo vienas tobulumas. Jis nustojo jos bijoti ir pasigyrė mokantis visus keturis aritmetikosveiksmus, net su trupmenomis, ir žinantis, kiek kraštas turi ketvirtainių mylių ir kiek gyventojų.Ta visą laiką šypsojosi. Tada jis pagalvojo, kad moka dar maža, ir ėmė žiūrėti į galo neturinčias 11

oro platybes. O ji kilo su juo vis aukštyn ir aukštyn už juodų debesių, vėtra kaukte kaukė,tartum giedodama senovės giesmes. Jie lėkė per miškus ir ežerus, per jūres ir sausumą. Toližemai ūžė šaltas vėjas, staugė vilkai, snigo sniegas, skrido krankdami juodi varnai, o viršumaukštai aiškiai švietė pilnas mėnuo. Kajus žiūrėjo į mėnesį visą ilgą žiemos naktį, o dienąmiegojo prie Sniego karalienės kojų. 12