pasakos

Saulė ir mėnulisSeniai seniai, kai dar žmonių nebuvo, gyveno mėnulis ir saulė. gyveno šviesioje pilyje ir vienaskitą labai mylėjo. Begyvendami susilaukė ir gražios dukters. Dukteriai davė Žemės vardą.Daug metų Mėnulis su Saule gražiai gyveno, bet vieną dieną ėmė ir susipyko.- Tu tokia karštuolė, kad aš negaliu su tavim gyventi, - sako Mėnulis. - Jeigu nekeisi savobūdo, aš tave pamesiu.- O tu šaltas kaip ledas. Jei toliau toks būsi - mudu negalėsime gyventi.- Galim skirtis, - ėmė pykti Mėnulis, - bet duktė liks pas mane.- Ne, dukters aš tau nepaliksiu. Ji negalės gyventi su tokiu šaltuoliu.Ilgai juodu ginčijosi ir nesimatė ginčo galo. Pagaliau nutarė prašyti Perkūną, kad surastųteisingą sprendimą.Šis išklausęs Saulę ir Mėnulį sugriaudėjo: - Abudu kalbat niekus. Bet jeigu taip norit skirtis -skirkitės. Tik jūsų duktė Žemė negali priklausyti nei vienam, todėl bus taip: Saulė saugosjudviejų dukterį dieną, Mėnulis - naktį.Suprato abu, kad Perkūno sprendimas teisingas, ir šventai jį vykdo: nuo ryto iki vakaro Saulėžiūri dukterį Žemę, o nuo vakaro iki ryto - Mėnulis ją globoja. Kai Mėnulis kur nors išvyksta,tada Žemę prižiūri jo seserys žvaigždės.



Vilkas ir septyni ožiukaiPamiškėje trobelėje gyveno ožka su septyniais ožiukais.Kartą eidama į mišką ožka sušaukė ožiukus ir sako:

- Aš einu parnešti šieno, o jūs neįleiskite trobon vilko. Jį pažinsite iš storo balso.- Gerai, motute, - sušuko ožiukai. - Mes jau mokėsim pasisaugoti!Vilkas girdėjo ožkos kalbą, o jai išėjus tuojau atbėgo prie trobelės ir sušuko:- Vaikai, atidarykit duris!Bet ožiukai, išgirdę vilko balsą, atsakė:- Oi, koks storas balsas. Čia ne mūsų motutė.Vilkas nubėgo pas kalvį ir paprašė paploninti liežuvį. Kalvis liepė vilkui padėti liežuvį antpriekalo ir jį paplonino.Dabar vilkas atbėgo prie trobelės ir šaukia:- Įleiskit, vaikeliai! Čia jūsų motutė.Ožiukai, išgirdę ploną balsą, manė, kad grįžo motina, ir įleido vilką į trobą.Vilkas puolė ir prarijo visus ožiukus.Netrukus grįžo ožka. Rado atdaras duris, o trobos viduje gulėjo vilkas ir kietai miegojo.Ožka, pamačiusi, kad vilko pilve kruta ožiukai, paėmusi žirkles prakirpo vilko pilvą ir visi ožiukaiiššoko laukan.Tada ožka pridėjo vilkui į pilvą akmenų ir vėl gražiai viską užsiuvo.Pabudęs vilkas panoro gerti ir nuėjo prie upės. Kai tik pasilenkė prie vandens, akmenys jįnutraukė į gilumą ir vilkas prigėrė.O ožka su ožiukais labai džiaugėsi.Vilkas ir septyni ožiukaiPamiškėje trobelėje gyveno ožka su septyniais ožiukais.Kartą eidama į mišką ožka sušaukė ožiukus ir sako:- Aš einu parnešti šieno, o jūs neįleiskite trobon vilko. Jį pažinsite iš storo balso.- Gerai, motute, - sušuko ožiukai. - Mes jau mokėsim pasisaugoti!Vilkas girdėjo ožkos kalbą, o jai išėjus tuojau atbėgo prie trobelės ir sušuko:- Vaikai, atidarykit duris!Bet ožiukai, išgirdę vilko balsą, atsakė:- Oi, koks storas balsas. Čia ne mūsų motutė.Vilkas nubėgo pas kalvį ir paprašė paploninti liežuvį. Kalvis liepė vilkui padėti liežuvį antpriekalo ir jį paplonino.Dabar vilkas atbėgo prie trobelės ir šaukia:- Įleiskit, vaikeliai! Čia jūsų motutė.

Ožiukai, išgirdę ploną balsą, manė, kad grįžo motina, ir įleido vilką į trobą. Vilkas puolė ir prarijo visus ožiukus. Netrukus grįžo ožka. Rado atdaras duris, o trobos viduje gulėjo vilkas ir kietai miegojo. Ožka, pamačiusi, kad vilko pilve kruta ožiukai, paėmusi žirkles prakirpo vilko pilvą ir visi ožiukai iššoko laukan. Tada ožka pridėjo vilkui į pilvą akmenų ir vėl gražiai viską užsiuvo. Pabudęs vilkas panoro gerti ir nuėjo prie upės. Kai tik pasilenkė prie vandens, akmenys jį nutraukė į gilumą ir vilkas prigėrė. O ožka su ožiukais labai džiaugėsi.I PASAKOSoooooooooooooooooooooooooooooo FILMUKAIooooooooo

ooooooooooooooooooooooooo ŽAIDIMAIooooooooooooooooooo KARAOKE VAIKIŠKOS DAINELĖS Vaikams.lt > Pasakos > Pelenė

PelenėKitą kartą gyveno didikas, kuris, likęs našlys, vedė tokią didžiuoklę moterį, tokią puikuolę,kokios kitos pasaulyje nerastum. Ji turėjo dvi dukteris, visiškai tokio pat būdo ir visu kuo į save

panašias. Vyras irgi turėjo dukrelę, tik ta buvo neregėto meilumo ir gerumo: ji buvo atsigimusiį savo motiną, visų moterų geriausiąją.Tik vestuvės spėjo baigtis, jau pamotė ėmė rodyti savo piktą būdą: ji negalėjo pakęsti tosjaunos mergaitės dorybių, dėl kurių jos dukterys atrodė dar netikesnės. Ji užkrovė jai pačiusprasčiausius namų darbus: ji mazgodavo indus, valydavo laiptus, šveisdavo grindis ponios irpanelių, jos dukterų, kambariuose; ji miegodavo ant aukšto, ant prasto šiaudų maišo, o josseserys gyveno kambariuose su parketais, turėjo ten pačias geriausias lovas, turėjo veidrodžių,kuriuose matydavo save nuo kojų iki galvos.Darbą pabaigusi, ji glausdavosi į židinio kampą ir sėsdavosi ant pelenų, dėl to ją namuose visivadino Sustirėle. Jaunėlė, ne tokia pikta kaip vyresnioji, praminė ją Pelene. O Pelenė, kad irprastai apsitaisiusi, vis tiek buvo šimtą kartų gražesnė už savo seseris, nors ir puikiaiišsipuošusias.Kartą karaliaus sūnus kėlė puotą ir į ją kvietė visą poniją. Mūsų paneles irgi pakvietė, nes josbuvo ne bet kas tame krašte.— Aš,— sakė vyresnioji,— vilksiuosi raudoną aksominę suknią su angliškais nėriniais.— O aš,— sakė jaunėlė,— segsiuosi paprastą sijoną, bet užtat apsisiausiu mantiją su auksogėlėmis ir užsidėsiu deimantų diademą — tai bus gražu!Jos pasikvietė Pelenę ir klausėsi jos nuomonės, nes ji turėjo gerą skonį. Pelenė joms patarinėjotaip gerai, kaip niekas kitas pasaulyje, ir net pati pasisiūlė jas šukuoti: su tuo jos mielai sutiko.Šukuojant jos sakė jai:— Pelene, gal ir tu norėtum eiti į puotą?— Ai panelės, jūs tik tyčiojatės iš manęs: tai ne man.— Tavo teisybė, juk žmonės juoktųsi, pamatę Sustirėlę einant į puotą.Pagaliau laimingoji diena atėjo; jos išvažiavo, ir Pelenė lydėjo jas akimis, kol tiktai buvo matyti.O tada pravirko.Jos krikšto motina, radusi ją verkiant, klausė, kas yra.— Aš norėčiau... aš norėčiau...Jos krikšto motina, kuri buvo fėja, tarėjai:— Tu norėtum eiti į puotą, tiesa?— Aiman, taip,— atsakė Pelenė dūsaudama.— Gerai! — tarė krikšto motina.— Aš padarysiu, kad tu eitum tenai. Eik į daržą ir atnešk manarbūzą.Pelenė tuoj nuskynė patį gražiausią, kokį tiktai rado, ir atnešė savo krikšto motinai. Krikštomotina jam išgremžė vidų ir, palikusi tiktai luobą, sudavė savo lazdele, o iš arbūzo tuojpasidarė gražiausia karieta, visa auksu žvilganti.

Paskui ji priėjusi pažiūrėjo į pelėgaudžius ir rado tenai šešias peles, visas gyvas. Ji liepė Peleneitrupučiuką pradaryti pelėgaudžių dangtelį ir kiekvienai laukan bėgančiai pelei ji sudavė sulazdele, ir pelės išvirto gražiausiais arkliais.Kai ji rūpinosi, iš ko padaryti vežėją, Pelenė tarė:— Pažiūrėsiu, ar nėra kokios žiurkės, pakliuvusios į žiurkėgaudžius, padarytume iš jos vežėją.— Teisybė,— tarė krikšto motina,— eik pažiūrėti.Pelenė jai atnešė žiurkėgaudžius, juose buvo trys didžiulės žiurkės. Fėja paėmė vieną iš jų, kursu pačiais didžiausiais ūsais, ir sudavusi pavertė vežėju, stambiu vyru, o jo ūsai buvo tokiepuikūs, kad ir paieškojęs nerastum.Paskui ji tarė:— Eik į sodą, rasi šešis driežiukus už laistytuvo; atnešk man juos.Tik ji spėjo atnešti, jau krikšto motina pavertė juos tarnais, kurie, apsivilkę išsiuvinėtaisdrabužiais, tuoj sulipo į karietos užgalį ir tenai stovėjo įsikabinę, tartum nieko kito nebūtų veikęper visą gyvenimą.Tada fėja tarė Pelenei:— štai, jau turi kuo važiuoti į puotą — ar tau smagu?— Taip, bet nejau aš galiu važiuoti šitaip, su tokiais sustirusiais drabužiais?Jos krikšto motina tiktai palietė ją savo lazdele, ir tą pat akimirką jos drabužiai pavirtoauksuotu sidabruotu apdaru, nusagstytu brangiaisiais akmenimis; ji davė jai dar porą krištolokurpaičių, pačių gražių gražiausių.šitaip išdabinta, ji sėdo į karietą; bet jos krikšto motina jai prisakė, kad neužsibūtų ilgiau, kaiplig pusiaunakčio, įspėjo, jei tik užtruksianti puotoje nors kiek ilgiau, tuoj jos karieta atvirsiantiarbūzu, arkliai pelėmis, tarnai driežiukais, o jos gražūs drabužiai vėl tapsią skudurai kaip buvę.Karaliaus sūnus, kai tik jam pasakė, kad atvykusi šauni princesė, kurios niekas nepažįsta,išlėkė jos pasitikti. Jis padavė jai ranką išlipant iš karietos ir įsivedė ją į salę, kur visi buvosusirinkę.Visi nuščiuvo. Girdėjosi tik šnibždant:— O, kokia ji graži!Karalaitis ją pasodino pačioje garbingiausioje vietoje, o paskiau išvedė šokti. Ji taip dailiaišoko, jog dar labiau visi ja grožėjosi.Padavė puikią vakarienę, tik jaunasis princas visiškai nevalgė — tiek buvo į ją įsižiūrėjęs. Jisėdėjo šalia seserų ir buvo joms mandagi; ji su jomis dalijosi apelsinais ir citrinomis, kuriųprincas jai dovanojo, ir jos labai tuo stebėjosi, nes nepažino jos.Taip joms besišnekant, Pelenė išgirdo, jog jau muša tris ketvirčius dvyliktos; ji tučtuojau žemainusilenkė visai draugei ir išėjo taip greitai, kaip tik begalėjo.Parvažiavusi ji susirado krikšto motiną ir, jai padėkojusi, pasisakė, kad labai norėtų dar ir rytojį puotą, nes karalaitis ją prašęs. Jai bepasakojant savo krikšto motinai, kaip kas puotoje buvo,anos dvi seserys ėmė belstis parėjusios; Pelenė nuėjo atidaryti.

— Kaip jūs ilgai neparėjotel — ji kalbėjo joms žiovaudama, trindamasi akis ir rąžydamasi,tartum ką tik išsibudinusi.— Jei tu būtum buvusi puotoje,— tarė jai viena sesuo,— nebūtum nuobodžiavusi; buvo vienatokia graži princesė, gražiausia visame pasaulyje; ji buvo mums labai meili ir dovanojoapelsinų ir citrinų.Pelenė nesitvėrė džiaugsmu: ji klausė jas, kuo vardu ta princesė, bet jos sakė, kad niekas josnepažinę, kad karalaitis labai esąs dėl jos sunerimęs ir atiduotų visas pasaulio gėrybes, jei tiksužinotų, kas ji tokia.Rytojaus dieną abi seserys vėl buvo puotoje, ir Pelenė taip pat, tik dar labiau išsidabinusi negupirmą kartą. Karalaitis buvo visą laiką prie jos ir kalbėjo jai meilius žodžius nesustodamas.Jaunoji panelė nenuobodžiavo ir pamiršo, ką jai krikšto motina buvo prisakiusi; kai ji išgirdopradedant mušti dvyliktą, jai atrodė, kad dar tik vienuolika; ji pašoko ir išlėkė taip greit, taipvikriai, kaip stirna.Princas ją išsivijo, bet pavyti negalėjo. Ji pametė vieną savo krištolinę kurpaitę, kurią princaspasigavo kaip brangiausią daiktą. Pelenė parbėgo namo priilsusi, be karietos, be tarnų, suprastais drabužiais; nieko jai nebuvo likę iš jos visos puikybės, tik ta viena kurpaitė, tokia patkaip ana, kurią ji pametė.Kai seserys grįžo iš puotos, Pelenė klausė, ar joms linksma buvo ir ar buvo ta gražioji panelė;jos sakė, kad taip, bet kad ji pabėgo, kai tik dvyliktą mušė, ir dar taip smarkiai, jog net vienąsavo krištolinę kurpaitę pametė, gražiausią pasaulyje kurpaitę; kad karalaitis ją pasiėmė ir tik įją težiūrėjo per visą laiką, kol puota truko, ir kad jis tikriausiai labai įsimylėjęs tą gražiąmergaitę, kurios yra ta kurpaitė.Jos kalbėjo teisybę: po kelių dienų karalaitis liepė pūsti trimitus ir skelbti, kad jis ves mergaitę,kurios kojai tiks ta kurpaitė.Pradėjo tinkinti princesėms, paskui kunigaikštytėms ir visoms rūmų merginoms, bet vis netiko.Atnešė tą kurpaitę ir toms abiem seserims. Jos viską darė, ką tik įmanydamos, kad tik įvarytųkoją į kurpaitę, bet nieko negalėjo padaryti.Pelenė, į jas žiūrėdama, pažino savo kurpaitę, nusijuokė ir tarė:— Kad taip man pamėginus, gal tiktų?Jos seserys ėmė juoktis ir tyčiotis iš jos. Bet karaliaus dvariškis pasodino Pelenę ir, tik pridėjęskurpaitę prie jos mažos kojytės, tuojau pamatė, kad ji eina kuo lengviausiai ir tinka kaip čiabuvusi. Seserys nustebo baisiausiai, bet jų nuostaba dar padidėjo, kai Pelenė išsitraukė iškišenės antrą kurpaitę ir užsimovė ant kitos kojos.Tą akimirką įėjo krikšto motina, kuri, sudavusi savo lazdele į Pelenės drabužius, pavertė juosdar gražesniais kaip anie visi. Tada abi seserys pažino, kad ji yra ta gražuolė, kurią jos buvomačiusios puotoje.Jos puolė jai po kojų ir prašė dovanoti, atleisti joms visas piktybes, kuriomis buvo jąįskaudinusios. Pelenė jas pakėlė ir apkabinusi pasakė, kad ji joms iš širdies atleidžianti ir tikprašanti ją visados mylėti.

Ją taip išsipuošusią nuvedė pas jaunąjį princą. Jam ji pasirodė dar gražesnė negu anaiskartais, ir po kelių dienų jis ją vedė. Pelenė, būdama tiek pat gera, kiek ir graži, įkurdino abisavo seseris rūmuose ir jas tą pačią dieną išpiršo už didelių ponų, karaliaus dvariškių.Eina be kojų, Muša be rankų. /Laikrodis/ Mikė melagėlisViename sodžiuje gyveno ūkininkas su žmona ir turėjo sūnų mikutį.Guvus tai buvo bernaitis: padykęs ir pramaniūgas. Jis nuolat baidė paukštelius, vaikė šunelį irkatytę, gainiojo po kiemą vištas.Kai Mikutis paūgėjo, tėtė liepė jam ganyti gyvulėlius.Išgena būdavo Mikutis juos į pamiškę ir gano. O nuobodulys toks apima, kad nežino, kogriebtis. Šūkauja, dainuoja, šokinėja Mikutis, bet vis tiek nusibosta.Staiga Mikučiui šovė į galvą mintis pameluoti, apgauti kaimo žmones ir sukelti triukšmą.Atsisuko bernaitis į kaimą ir pradėjo iš visų jėgų šaukti: „Vilkas užpuolė aveles! Vilkas užpuolėaveles!\"Išgirdo kaimo žmonės ir pasileido tekini į ganyklą mušti vilko. O -su jais ir Mikučio tėtė sumama.Atbėgę pamatė besijuokiantį bernaitį, o vilko - nė kvapo. Išbarė jį ir nuėjo vėl prie darbų.Po poros dienų tik strykt iš miško vilkas ir capt avelę.„Vilkas, vilkas!\" - sušuko išsigandęs Mikutis.Bet kaime, nors girdėjo jo balsą, niekas neskubėjo pagalbon. Manė, kad ir šį kartą išdykauja.Vilkas pagriebęs avelę nusinešė į mišką.Mikutis gavo „beržinės košės\" ir nuo to laiko liovėsi melavęs.Žiogas ir skruzdėlė

Buvo labai graži vasaros diena skruzdėlė, sunkiai vilkdama savo nešulius, ėjo miško takeliu.Staiga, kur buvęs nebuvęs, jai ant tako stryktelėjo žiogas ir sako:- Sesele, ko tu taip vargsti? Matai, kokia graži diena. Tai dainuok ir linksminkis!Skruzdėlė pažiūrėjo į žiogą ir palingavo galvą:- Dirbti reikia, o ne linksmintis. Aš ruošiu maisto atsargas žiemai.- Dar ko! - nusijuokė žiogas. - Sek mano pavyzdžiu. Aš groju, dainuoju ir taip leidžiu laiką.- Na, na! - sumurmėjo skruzdėlė ir pasiėmusi nešulius nuėjo savo keliu.Taip visą vasarą žiogas grojo ir dainavo kartu su drugeliais ir vabalėliais.Vasara baigėsi. Atėjo rūsti žiema. Papūtė vėjas ir ėmė nešioti snaiges.Sušalęs žiogas pasislėpė po lapu, bet šaltis ir alkis privertė jį prašyti skruzdėlės pagalbos.- Sesele, padėk! - atėjęs prie jos namų lango sušnabždėjo žiogas. - Duok man grūdelių, juk tuper vasarą ir rudenį daug jų prisinešei.- O tu ką veikei visą vasarą, kai aš dirbau? - paklausė pravėrusi langą skruzdėlė.- Aš grojau ir dainavau, - atsakė drebėdamas žiogas.- Tai dabar pašok! - pasakė skruzdėlė ir uždarė langą.Raudonkepuraitė Buvo kartą maža miela mergaitė, ir kas tik ją pamatydavo, visi pamildavo, bet labiausiai mylėjo senelė – ji nebeįmanė nė ko jai beduoti. Kartą padovanojo raudono aksomo kepuraitę, o kad kepuraitė taip gražiai tiko, ir mergaitė nieko kito daugiau nenorėjo nešioti, tai ir vadino ją tik Raudonkepuraite. Vieną dieną motina sako jai: – Še tau, mieloji, luistelis pyrago ir butelaitis vyno, nunešk senelei, ji silpna, pasiligojusi, turės šio to širdžiai atgauti. Paskubėk, kol dar nekaršta, tik žiūrėk, eik gražiai ir niekur nesuk iš kelio, kad nepargriūtum ir butelio nesudaužytum – ką tada nuneši senelei. Kai įeisi, nesidairyk po visus kampus, o visų pirma pasakyk: „Labas rytas.“ – Gerai, viską padarysiu, kaip tu sakai, – prižadėjo mergaitė ir atsisveikinusi išėjo. O gyveno senelė girioje, per pusvalandį kelio nuo sodžiaus. Ir vos tik mergaitė įėjo į girią, tuoj sutiko vilką. Bet ji nežinojo, koks jis piktas žvėris, todėl ir neišsigando. – Labą dieną, Raudonkepuraite, – tarė vilkas. – Ačiū už labą dieną, vilke. – Kur taip anksti išsiruošei, Raudonkepuraite? – Pas senelę. – O ką čia turi po prijuoste? – Pyrago ir vyno. Vakar kepėm, tai ir nešu senelei, ji silpna ir pasiligojusi, turės kuo pasistiprinti.

– Raudonkepuraite, o kur tavo senelė gyvena?– Ten toliau, girioje, dar geras ketvirtis valandos eiti, jos trobelė stovi po trim dideliaisąžuolais, o šalia auga lazdynų krūmai, turėtum žinoti, – atsakė mergaitė.Vilkas galvoja sau: „Riebus kąsnis, toji maža ir švelni mergaitė, skaniau negu ta senė. Tikreikia gudriai apsisukti, ir abi jos bus mano.“ Paėjo galiuką šalia mergaitės ir sako:– Raudonkepuraite, tu tik pažiūrėk, kokios gražios gėlės aplink auga, kodėl neapsidairaiaplinkui? Man rodos, tu net negirdi, kaip gražiai paukšteliai gieda? Eini kaip į mokyklą, ogirioje tokia linksmybė.Mergaitė pakėlė akis ir, kai pamatė, kaip saulės spinduliai žaidžia tarp medžių šakų ir aplinkžydi šitiek gražių gėlių, pagalvojo sau: „Jeigu nunešiu senelei šviežių gėlių puokštę, tai irgi jąnudžiugins; dar toks ankstus laikas, spėsiu pas ją nueiti“, – išsuko iš kelio ir nubėgo į giriągėlių pasiskinti. Skina vieną, skina kitą, ta graži, ta dar gražesnė, ir vis tolyn, vis gilyn į girią.O vilkas – tiesiai prie senelės namų. Nuėjo ir beldžia į duris. – Kas ten?– Tai aš, Raudonkepuraitė, atnešiau tau pyrago ir vyno, atidaryk.– Paspausk klibikį ir įeisi, – sušuko senelė, – aš per silpna ir negaliu atsikelti.Vilkas paspaudė klibikį, durys atsidarė, klastininkas, nė žodžio netaręs, – tiesiai prie lovos,griebė senelę ir prarijo. Paskui apsirengė jos drabužiais, užsidėjo ant galvos kyką, atsigulė įlovą ir užtraukė užuolaidą.O Raudonkepuraitė tuo metu vis skynė, vis skynė gėles ir kai jau tiek priskynė, jog nebetilpo įsaują, vėl prisiminė senelę ir nuskubėjo pas ją. Atėjusi nustebo – durys atdaros. Įėjo į vidų, irčia jai taip keista pasirodė, kad pagalvojo: „Oi, Dievulėliau, kodėl man šiandien taip baugučia, o juk kitais sykiais taip mielai lankydavaus pas senelę!“ Ir sušuko: – Labą rytą!Bet niekas jai neatsakė. Tada ji priėjo prie lovos ir atitraukė užuolaidą: mato – guli senelė,užsimaukšlinusi ant akių kyką, ir taip keistai atrodo. – Oi, senele, kokios didelės tavo ausys! – Kad geriau tave girdėčiau. – Oi, senele, kokios didelės tavo akys! – Kad geriau tave matyčiau. – Oi, senele, kokios didelės tavo rankos! – Kad geriau tave nutverčiau. – Bet, senele, kokie baisiai dideli tavo dantys! – Kad greičiau tave suėsčiau.Ir sulig tais žodžiais vilkas pašoko iš lovos ir prarijo vargšę mergaitę.

Prisiputęs vilkas vėl atsigulė į lovą, užmigo ir kad užknarks. Ėjo tuo metu pro šalį medžioklis irgalvoja: „Kaip ta senė knarkia, reikia pažiūrėti, gal jai kas atsitiko.“ Įžengė į trobą ir, kai priėjoprie lovos, žiūri – joje vilkas begulįs. – Ak, štai kur tu, senas nevidone, – tarė jis, – seniai jau aš tavęs ieškau.Ir jau buvo bekeliąs šautuvą, bet staiga dingt galvon – ar tik nebus vilkas senelę suėdęs, irgal dar galima ją išgelbėti; ir nešovė, o paėmė žirkles ir pradėjo miegančiam vilkui pilvą kirpti.Prakirpo kiek, nagi žiūri – švyti raudona kepurėlė, dar kiek prakirpo, ir iššoko mergaitė.– Oi, kaip aš buvau išsigandusi, – sušuko ji. – Šitokia tamsybė vilko pilve!O paskui išlindo ir senoji močiutė, ji taip pat buvo dar gyva, bet vos begalėjo kvapą atgauti.Raudonkepuraitė greit prinešė didelių akmenų, ir abi prikrovė jų vilkui į pilvą, o kai taspabudęs norėjo sprukti į girią, sunkūs akmenys neleido jam pajudėti iš vietos, tad bematsusmuko ant žemės ir gavo galą.Tai buvo visiems trims džiaugsmo! Medžioklis nudyrė vilkui kailį ir, juo nešinas, išėjo namo,senelė suvalgė pyragą, išgėrė Raudonkepuraitės atneštą vyną ir vėl atgavo jėgas, oRaudonkepuraitė pagalvojo: „Dabar, kol gyva būsiu, atsiminsiu, kad negalima vienai iš kelio įgirią sukti, jei motutė neleidžia.“Dar pasakojama, jog kartą, kai Raudonkepuraitė vėl nešė senelei pyrago, ją užšnekinęs kitasvilkas ir norėjęs iš kelio išvilioti. Bet Raudonkepuraitė nepasidavė vilionėms, nesitraukė ištiesaus kelio ir nuėjusi papasakojo senelei, kad sutikusi vilką, kuris palinkėjęs jai labos dienos,bet žiūrėjęs į ją labai baisiomis akimis:– Jeigu tai būtų buvę ne ant viešo kelio, jis būtų mane suėdęs.– Eikš, – tarė senelė, – užsidarykim duris, kad jis čionai neįlįstų. Ir tikrai, netrukus vilkas pasibeldė ir sušuko:– Atidaryk, senele, čia aš, Raudonkepuraitė, atnešiau tau pyrago.Bet jos tylėjo kaip pelės po šluota ir durų neatidarė. Tada pilkis kelis kartus apsliūkino aplinktrobelę, galų gale užsiropštė ant stogo – palauks, kol Raudonkepuraitė vakare eis namo, tadapatykos ir patamsiais suės. Bet senelė suprato jo kėslus. Prie trobelės stovėjo toks didelisakmens lovys, tad ji ir sako mergaitei:– Paimk kibirą, Raudonkepuraite, ir išpilk į lovį vandenį, kur vakar dešras viriau.Raudonkepuraitė nešė, nešė vandens, kol pripylė tą didelį lovį ligi pat viršaus. Dešrų kvapasmušė vilkui į nosį, pradėjo jis uostinėti, dairytis nuo stogo, galų gale taip ištiesė kaklą, jognebeišsilaikė ir pradėjo slysti žemyn; slydo slydo ir šlumšt – tiesiai į tą didelį lovį; įkrito irprigėrė. O Raudonkepuraitė linksma parėjo namo, ir niekas jai kelio nebepastojo.