knyga

Esu maža smiltelė. Gimiau prie Baltijos jūros kartu sudaugeliu kitų smiltelių. Kasdien mus skalaudavo sūrus jūros vanduo, klausydavomėsjūros ošimo. Kartais jis būdavo labai ramus, o kartais labai audringas irdidelės bangos užliedavo mane, ketindamos įtraukti į jūros gelmę. Tolumoje matydavau praplaukiančius laivus, girdėdavauklykiančias žuvėdras. Kitoje pusėje stūksojo kopos - smėlio kalnai. O vasara… Tai tai būdavo pats nuostabiausias metų laikas ‫ﺍ‬Tada prie jūros atvažiuodavo poilsiautojai, dažnai su vaikais. Jųfantazijos dėka mes tapdavome gražiomis smėlio pilimis. Jiežaisdavo, o mes klausydavomės jų čiauškėjimo.

Bet vasara baigdavosi, pliažas ištuštėdavo, jūra nuplaudavopilis, o mes, smiltelės, laukdavome kitos vasaros. Bet vieną kartą mano gyvenimas labai pasikeitė. Tai buvo mergaitė. Jai taip patiko tos birios, žėrinčios,mažos smiltelės, kad ji sugalvojo jų parsivežti namo. Ir taip aš susavo sesėmis patekau į geltoną kibirėlį. Kibirėlis atsidūrėautomobilio bagažinėje. Po ilgos kelionės tamsoje aš atkeliavau įmažą Dzūkijos miestelį, kur gyveno mergaitė. Baigėsi vasara, o su ja ir atostogos. Pasiėmusi geltonąkibirėlį mergaitė patraukė į vaikų darželį. Grupės draugai ir auklėtoja buvo susitarę po atostogųpasidalinti vasaros įspūdžiais.

Taigi mes, smiltelės, turėjome užduotį – priminti vasarą iratostogas prie Baltijos jūros. Kiti vaikai atsinešė kriauklių, nugludintų akmenėlių, netgintaro. Auklėtoja į grupę atnešė tokią keistą apšviestą dėžę į kuriąpripylė smėlio, tai buvo šviesos stalas, ten patekau ir aš.Pasijaučiau visai kaip namie, prie jūros. Prie manęs dažnai palinkdavo vaikų veideliai, o jų pirštukaismėlyje piešė įvairiausius dalykus. Taip aš virsdavau saulėsspinduliu, gėlės žiedu, jūros banga, paukščiu ...

Piešiniai buvo skirtingi, kaip ir juos kuriantys vaikai. Manpatikdavo jų spindinčios akys, ypač pasakojamos istorijos.

Čia aš išgirsdavau apie dykumas, kur kiek akys užmato plytiįkaitinti saulės smėlio laukai. Per juos keliauja kupranugariųvilkstinės.

Grupės berniukai piešė ir dalijosi įspūdžiais apie Dakaro ralį –mašinų lenktynes per smėlynus.

Kiekvieną dieną darželyje išgirsdavau ką nors naujo ir įdomaus.

Taip prabėgo ruduo ir žiema, atėjo pavasaris. Vieną dieną auklėtoja į grupę atnešė stiklinius daiktus,pripildytus spalvoto smėlio. Per siaurą praėjimą smiltelėsišbyrėdavo iš vieno indo į kitą. Tai buvo smėlio laikrodžiai.

Laikas... Tai nematomas ir neapčiuopiamas dalykas, kurį buvogalima įsivaizduoti šių smiltelių dėka. Ir ne tik. Pastebėjau, kaip nuo rudens pasikeitė mane čiaatsinešusi mergaitė. Ji paaugo, o smėlyje vis dažniau rašydavo ženklus,vadinamus raidėmis. Vieną dieną užrašė žodį „KLASĖ“. Ji jaubuvo pasiruošusi eiti į pirmąją klasę.

Smėlio laikrodžiai daug kartų matavo laiką ir išbyrėjo laikas,skirtas darželiui. Bet tai dar ne viskas. Dar viena staigmena laukė mergaitės.Mama pasakė, kad vasarą jų šeima susilauks sesės. Reikia jaisugalvoti vardą. - Smiltė ‫ ﺍ‬- tarė mergaitė, mama nusišypsojo savo dukrai.Aš, maža smiltelė, jaučiausi labai laiminga. Supratau ne veltuipraleidau tiek laiko su vaikais darželyje.