Pasakos

Vilkas ir siuvėjasĖjo siuvėjas per mišką ir sutiko alkaną vilką. Vilkas jam sako:— Dabar gulk, aš tave suėsiu!Siuvėjas pradėjo prašyti ir įkalbinėti, kad į vilko pilvą nepareisiąs. Vilkas liepė paimti matą irpamatuoti. Bematuodamas siuvėjas kapt ir nutvėrė vilką už uodegos. Nutvėręs apsivyniojoapie ranką, išsitraukė iš užančio laidynę ir ėmė duoti vilkui per nugarą, per šonus, kur tikpakliuvo. Vilkas kaukė, staugė, šokinėjo, bet niekaip ištrūkti negalėjo. Matydamas, kad šitaipgali jį pribaigti, pradėjo vilkas prašytis siuvėją:— Palauk, žmogau, nebemušk. Jeigu tau mano uodega reikalinga, tai pasiimk ją sau, omane paleisk gyvą; aš tau nieko nebedarysiu!Siuvėjas pasiėmė žirkles, čekšt nukirpo vilkui uodegą, o jį patį paleido.Vilkas nubėgo į girią, baisiai sustaugė ir sušaukė vilkų pasitarimą. Subėgo vilkų didelėdaugybė. Beuodegis apsakė, kaip jį siuvėjas išjuokė, primušė ir uodegą nupjovė. Visi vilkaisutarė pavyti siuvėją ir sudraskyti.Išvydo siuvėjas, kad atūžia pulkas vilkų kaip debesis. Nebėr jam kas daugiau daryti — greitaiįlipo į eglę. Subėgo vilkai prie eglės ir tariasi, kaip siuvėją pasiekti. Vienas vilkas sako:— Palauk! Mes jį nusitrauksim. Stok tu, beuodegi, apačion, o mes sulipsim vienas ant kitoir pasieksim jį.Siuvėjas išgirdęs labai persigando. O vilkai jau lipa vienas ant kito, jau visiškai nebetoli — tuojpagriebs jį už kojų. Tada siuvėjas kad suriks:

— Na, lipkit, lipkit! Kam teks, kam neteks, o tam vilkui beuodegiui tikrai teks!Beuodegis, tai išgirdęs, tuoj šoko iš apačios, ir visi vilkai nuburbėjo žemėn. Daug vilkųužsimušė, o kiti į girią išbėgiojo.Siuvėjas išlipo iš eglės ir laimingai nuėjo savo keliu.Meškos trobelėGyveno senelis ir senelė ir turėjo mergytę. Senutė numirė, ir senis paėmė raganą. Ta raganabaisiai nekęsdavo mergytės ir vis liepdavo seniui, kad ją kur nors išvežtų:— Jeigu tu jos niekur neišveši, aš ją vis tiek nugalabysiu.Vienąkart senis pasiėmė kirvį ir išėjo su dukteria į mišką. Vidury miško rado tokią trobelytę.Joje palikęs savo dukterį, senis pats išėjo, sakydamas:

— Tu čia pabūk, ligi aš malkų prikaposiu.Mergytė atliko trobelėje, o senis pririšo prie medžio kūlę ir parėjo sau namo.Duktė sėdi sėdi troboje ir niekaip negali sulaukti su malkomis savo tėvo. Vėjas supa kūlę, ta įmedį pykši, o mergytei regis, kad tėvas malkas kapoja. Kai nusibodo laukti, išėjo mergytėlaukan ir sako:— Gana, tėveli, jau prikapojai malkų.Sugrįžo atgal į vidų ir vėl laukia. Laukia laukia, o tėvas vis neateina su malkomis.Nebesulaukdama vėl išėjo,— ir vėl girdi, kad kūlė supama pykši į medį, tarytum kas malkaskapoja. Mergytė sako:— Gana gi, tėvel, jau pakaks malkų, kiek prikapojai,— ir vėl įėjo į trobelę.Laukė laukė — tėvas vis negrįžta. Išėjusi trečią kartą, nuėjo ten, kur pykši, ir pamatė, kad neitėvo, nei malkų niekur nėra, tik kūlė į medį pykši. Labai nusigando mergytė, atlikus vienavidury didelio miško, taip toli nuo namų, ir pradėjo šaukti:— Kas miškuose, kas laukuose, ateikit į pagalbą!— Aš, meškelė nabagėlė, aš ateisiu į pagalbą! — drūtai atsiliepė iš laužo meška.Mergytė dar labiau persigando, įbėgo į trobelę, užsidarė, atsigulė ant lovos ir, visa drebėdamaiš baimės, apsiklojo kailiniais. Meška priėjo prie durų ir šaukia:— Merga, merga, atidaryk duris!Mergytė atidarė.— Merga, merga, įkelk mane trobon!Mergytė įkėlė.— Merga, merga, pataisyk man patalą!Mergytė pataisė.— Merga, merga, užkelk mane ant lovos!Mergytė užkėlė.— Merga, merga, pakrapštyk man ausį!Mergytė pakrapštė, ir ėmė byrėti iš meškos ausies miltai. Tiek daug pribyrėjo — gal bent pusėmaišo.— Merga, merga, išvirk man parpelių!Mergytė sukūrė ugnį, užkaitė katilą su vandeniu ir dirba parpelius. Atbėgo pelytė ir prašo:— Duok man bent vieną parpeliuką, aš tau ateisiu į pagalbą.Mergytė papenėjo pelytę, ir ta nubėgo. Meška, privalgius parpelių, prikrovė ant krosnies dvieiles pliauskų ir plytų, užgesino žiburį padavė mergytei raktelius ir liepė bėgioti po trobą paleipasienius, skambinant su rakteliais, o pati užlipo ant krosnies ir ėmė svaidyti plytomis irpliauskomis į visas puses. Tuo laiku pribėgo prie mergytės pelytė, paėmė iš jos raktelius, liepė

mergytei pasislėpti pakrosnyje, o pati, skambindama rakteliais, ėmė bėgioti pasieniais irpasuoliais. Meška išsvaidė nuo krosnies visus pagalius ir plytas, bet pelytei nė karto nekliudė.Pelytė greitai nubėgo pas mergytę ir, atidavus raktelius, liepė lįsti iš pakrosnio. Meška nuokrosnies klausia:— Merga, merga, ar tu gyva?— Gyva,— atsakė mergytė.Tada meška nulipo nuo krosnies ir liepė vėl pakrapštyti jai vieną ausį. Mergytė pakrapštė, irpradėjo iš ausies byrėti miltai. Paskui liepė meška pakrapštyti kitą ausį, ir iš tos ausies išėjopora didelių gražių arklių, užkinkytų paauksintoje karietoje. Senelio duktė prisikepė dauggardžių pyragų, susidėjo į ratus ir išvažiavo namo. Pamatė senelio kalytė ir loja prie vartų:Kiau, kiau, atvažiuoja senio duktė,Kiau, kiau, atsiveža daug pyragų!Duos man kur didesnį, kur gardesnį!Išėjo ragana, nuvijo kalytę ir vėl sugrįžo į trobą. O kalytė atbėgo prie vartų ir vėl loja:Kiau, kiau, atvažiuoja senio duktė,Kiau, kiau, atsiveža daug pyragų!Duos man kur didesnį, kur gardesnį!Ragana išėjus vėl nuvijo nuo vartų kalytę, o ta atsistojo prie vartų ir kiauksi:Kiau, kiau, atvažiuoja senio duktė,Kiau, kiau, atsiveža daug pyragų!Duos man kur didesnį, kur gardesnį!Ragana, visa perpykus, išėjo laukan su žarstekliu užmušti kalytės, bet pamatė, kad senio duktėjau važiuoja į kiemą su vežimu pyragų. Patį didįjį ir gražųjį pyragą ji atidavė kalytei, o visuskitus — seniui, raganai ir jos dukteriai. Pamatę, kad mergytė gyva ir sveika, visi labai stebėjosiir klausinėjo, kaip ji atvažiavo ir kur gavo tokį gražų vežimą, pilną pyragų. Mergytė visanusakė, kaip jai buvo atsitikę. Ragana dar labiau užpyko ant senio dukters ir dar labiaupradėjo jos neapkęsti.Vieną dieną ragana sako seniui:— Vežk ir mano dukterį tenai, kur buvai nuvedęs savąją.Senis nuvežė raganos dukterį į tą pačią trobelę, pririšo prie medžio kūlę ir sugrįžo namo.Raganos duktė sėdi troboje ir vis juokias. Truputį pabuvusi, išėjo laukan ir sako juokdamasi:— Tėveli, pakaks jau malkų!Ir vėl sugrįžo į vidų.Taip pat ir antrą kartą buvo išėjusi. O trečią kartą nuėjo prie to medžio, kur buvo pririšta kūlė,ir kaip senio duktė sušuko:— Kas laukuose, kas miškuose, ateikit į pagalbą!Meška iš laužo atsiliepė:— Aš, meškelė nabagėlė, aš ateisiu į pagalbą!Paskui raganos duktė nubėgo ir atsigulė troboje ant lovos. Meška priėjo prie durų ir sako:

— Merga, merga, atidaryk duris!— Ar negali pati atsidaryti! — atsakė raganos duktė.Meška atsidarė duris.— Merga, merga, įkelk mane trobon!— Ar negali pati įlipti! — atsakė raganos duktė.Ir ką tik meška liepia, raganos duktė vis neklauso. Nei ji lovos taisė, nei ausies meškai krapštė.O kai, verdant parpelius, atbėgo pelytė ir paprašė, kad duotų jai bent vieną parpeliuką, tojisuriko:— Ar neisi šalin! Ko tau čia reikia!Meška, gulėdama ant lovos, paklausė:— Su kuo tu čia kalbiesi?Sužinojusi, kad kalbasi su pele, liepė sutrepsėti ir ją nuvaikyti.Pelytė nubėgo.Išvirė parpeliai, ir pavalgius meška užgesino žiburį, padavė raganos dukteriai raktelius, liepėlakstyti po trobą ir skambinti, o pati užlipo ant krosnies, kur buvo prikrauta daug pliauskų irplytų, ir pradėjo svaidyti į visas puses. Šiuokart pelytė neatbėgo užvaduoti raganos dukters, irją meška tuoj užmušė; paskui, nulipus nuo krosnies, suėdė ir kaulelius nučiulpė. Tada meškapasikrapštė ausį, ir iš jos išlindo kiaulė, užkinkyta geldoje. Meška sudėjo kaulelius geldon, irkiaulė parvežė juos namo. Kalytė, stovėdama prie vartų, vėl kiauksi:Kiau, kiau, atvažiuoja bobos duktė,Kiau, kiau, su geldele, su kauleliais.Duos man kur didesnį, kur gardesnį!Ragana, sėdėdama palangėje, laukė atvažiuojant dukters su pyragais. Užgirdus kalytę taiplojant, tuoj ją nuvaikė. Bet kalytė ir vėl loja. Ragana užpykus išbėgo kalytės užmušti, betpamatė įvažiuojant kiaulę su kaulais geldoje ir persigandus vietoj nusibaigė.Tada senis su savo dukteria labai ilgai gyveno, nieko netrukdami.Antanuko rytas

Kai Antanukas nubudo, krosnis jau buvo pakurta, puodai sukaisti. Moterys vienos dar dairėsiaplink krosnį, kitos jau sėdėjo ant suolo ties žibintuvu ir verpė. Vyrų pirkioje jau nebebuvo —jie, vos tik atsikėlę, išėjo į kluoną kulti.Gaidys pakrosnėje rėkia visa gerkle, nežinia, kurį jau sykį. Jis, budintojas, Antanuką irpažadino...Antanukui nesinorėtų dar keltis: taip šilta ir jauku gulėti lovoje iš visų pusių apklostytamantklode, kailiniais, ir snaudžiant klausyti, kaip treška deganti skala ir burzgia rateliai. Betpažiūri Antanukas , į vieną langą, kuris greta lovos, į kitą, kuris tiesiog lovos gale, ir baisu jam:langai tokie tamsūs, o už tų langų kažkas baisus baisus vaidenasi.Ir Antanukas, dar gerai nenubudęs, trindamas kumščiukais akis, sėdasi ir sprunka nuo lovosžemėn. •Senelė jau sėdi savo priprastoje vietoje — ant kulbelės šalia krosnies ir, seilindama pirštus,verpia plonai plonai geriausius linelius.Senelei gerai ten sėdėti — ir nuo krosnies šilta, ir puodus ji mato: nenubėgs, nepervirsniekas...Nulipęs nuo lovos, Antanukas strikt prie senelės. Pribėgęs apkabino ją rankutėmis už liemens.— Ko taip, anūkėli mažas, anksti atsikėlei? — klausia jį senelė, liovusi verpti ir glostydamaraukšlėta ranka Antanuko galvelę.Antanukas nieko neatsako, tik glaudžia galvytę į jos kelius.Senelė užsuko verpstoką ant ratelio, kad tasai nenusvirtų, atsikėlė, paėmė Antanuką užrankutės ir nusivedė prie suolelio po lentyna. Ten buvo du kibiru šalto, vos tik iš šuliniopasemto vandens. Pasisėmusi pilną kaušelį vandens, senelė prausia Antanukui pirmiausiarankutes,paskui veidą. Antanukas prunkščia, jam šalta, nemalonu, jis nenorėtų praustis, ir kam kitam jisniekuomet nesiduotų, bet ką darysi, kad jį prausia pati senelė, kurią jis labai labai myli...Nupraususi kaip ėriuką senelė veda Antanuką prie stalo ir, nutraukusi nuo duonos kepalorankšluostį, ima šluostyti jam pirmiausia burną, paskui rankutes.Rankšluostis storas, šiurkštus. Antanukui veidą skauda, žandai dega, norėtųsi bėgti ar bentverkti, bet jis tik žiūri senelei į akis ir skundžiasi:— Bobule, greičiau! Man šalta.— Nieko, anūkėli, pakęsk. Priekrosny sušilsi,— ramina senelė ir dar drūčiau trinarankšluosčiu jam veidus.— Bobule, man skaudai — skundžiasi drebėdamas Antanukas.— Nieko, anūkėli, pakęsk. Baltesnis būsi.Nors Antanuko veidai dega kaip ugnis, bet jam rodosi, kad burna dar šlapia, kad pasmakrėješalta, kad senelė dar ne visai gerai jį nušluostė. Eidamas paskui senelę, jis dar šluostosimarškinaičių sterble.

Vos senelė nuvalė vietą, Antanukas strakt ant kulbelės, nuo kulbelės ant priekrosnio ir jau sėdijam pagamintoje vietoj. Ištiesė kojytes ir šildosi prieš krosnies liepsną.Gera, jauku ir šilta.Senutė ir katiniukasGyveno senutė ir turėjo katiniuką. Išėjo abudu vieną kartą vantų pjauti. Pasilenkė senutėberželį, tik šlept ir nukrito lapelis katiniukui ant uodegytės. Katiniukas pradėjo rėkti:— Senuciut, senučiut, dangus griūva — bėgsiu!— Nebėk, katiniuk, negriūva.Tiktai vėl kitas lapelis šlept katiniukui ant uodegytės. Katiniukas vėl šaukia:— Senučiut, dangus griūva — bėgsiu! Nu bėgt! Nu bėgt!Susitiko kiškį:— Kiški piški, bėkim bėkim — dangus griūva!— Kas gi tau sakė?— Aš pats mačiau: ant mano uodegytės buvo užgriuvęs!Nu bėgt! Nu bėgt! Susitiko lapę:— Lape snape, bėkim bėkim — dangus griūva!— O kas tau, katiniuk, sakė?— Aš pats mačiau: ant mano uodegytės buvo užgriuvęs! Nu bėgt! Nu bėgt!Susitiko vilką:— Vilke pilki, bėkim bėkim — dangus griūva!— O kas gi tau sakė?— Aš pats mačiau: ant mano uodegytės buvo užgriuvęs! Nu bėgt! Nu bėgt!Susitiko mešką:— Meška peška, bėkim bėkim — dangus griūva!

— O, kas gi tau sakė?— Aš pats mačiau: ant mano uodegytės buvo užgriuvęs!Nu bėgt visi! Nu bėgt!Subėgo į mišką, rado tokią trobelę ir suėjo į vidų. Visi labai norėjo ėsti, o čia nieko nebuvo.Tarės tarės ir susitarė pasivadinti sau briedį pietų. Sako:— Dabar visi pasislėpkim, o kai tik briedis ateis, tuoj pulsim jį ir sudraskysim.Lapė užlipo ant krosnies, katiniukas užšoko ant kartelės, kiškelis palindo po šluota, vilkassusirangė pakrosnyje, o meška įlindo į krosnį.Kai visi išsislapstė, nebebuvo kam eiti ir briedžio kviesti. Ėmė lapė nušoko nuo krosnies ir,nuėjusi pas briedį, sako:— Briedeli, briedeli, ateik pietelių: visko prikepėm, prisitaisėm.Parbėgusi lapė vėl užlipo ant krosnies. Atėjo ir briedis. Kai tik duris pravėrė, puolė ant jo visi,kaip buvo susitarę. Bet lapė, iš greitumo šokdama nuo krosnies, nusisuko sprandą; katiniukas,nuo kartelės puldamas, kojeles išsilaužė; kiškelis, iš po šluotos lįsdamas, akeles išsibadė;vilkas, šokdamas iš pakrosnio, šonkaulius susilaužė; meška, lįsdama iš krosnies, nugarkaulįpersilaužė.Briedis sočiai priėdė ir parėjo sau namo.Dangus griūvaVieną sykį katinas išėjo iš namų pasipeliaut. landžiojo landžiojo po kopūstų daržą, tiktai pieptjam ant uodegos galo kopūsto lapas ir užkrito. Persigandęs katinas pamanė: „Dabar tai jautikrai dangus griūva!\" Ir pasileido bėgt.Bėga, spiria, kiek tik kojos leidžia, ir susitinka kiškį.- Kiški tiški, bėkim - dangus griūva!- Kas tau sakė?

- Man ant uodegos galo užgriuvo!Kiškis persigandęs bėga drauge. Susitinka lapę. Kiškis šaukia:- Lape snape, bėkim - dangus griūva!- Kas tau sakė?- Katins patins.- Katin patin, kas tau sakė?- Man pačiam ant uodegos galo užgriuvo!Ir lapė persigandusi bėga drauge. Susitinka vilką. Lapė šaukia:- Vilke pilke, bėkim - dangus griūva!- Kas tau sakė?- Kiškis tiškis.- Kiški tiški, kas tau sakė?- Katins patins.- Katin patin, kas tau sakė?- Man pačiam ant uodegos galo užgriuvo!Ir vilkas persigandęs bėga drauge. Susitinka mešką. Vilkas šaukia:- Meška pleška, bėkim - dangus griūva!- Kas tau sakė? Lapė snape.- Lape snape, kas tau sakė?- Kiškis tiškis.- Kiški tiški, kas tau sakė?- Katins patins.- Katin patin, kas tau sakė?- Man pačiam ant uodegos galo užgriuvo!- Papasakok, kaip buvo? - klausia meška.- Ogi man per kopūstų lysvę beeinant kažin kas ūžt ant uodegos galo ir užgriuvo!- Ar didelis?- Kaip gaidžio sparnas.- Ei tu, paikuti, - sako meška, - juk tai tiktai buvo kopūsto lapas. Grįžkite visi namo.- O gal ir teisybė, - tarė katinas. - Tai dabar be baimės galėsime sugrįžti.

Ir parbėgo visi namo.Lapė gudragalvėVieną šaltą žiemos dieną važiavo per mišką ūkininkas ir rogėse vežėsi pilną maišą žuvų.Važiuoja žmogus, o iš paskos išalkusi laputė bėga. Toks gardus kvapas tvokstelėjo į nosį, taipji panoro žuvies pasmaguriauti, kad net seilė nutįso. Bėga ir galvoja, kaip tų žuvų paragauti.Ir sugalvojo!Užbėgo lapė žmogui už akių, atsigulė skersai kelio, uodegą atmetė, kojas ištiesė, akis užmerkė- negyva ir tiek!Privažiavo ūkininkas, pažiūrėjo į gulinčią lapę ir sako:- Nors nepadėjau, bet radau! Bus puiki man kailinė kepurė.Pagriebė lapę už uodegos, įsimetė į roges ir važiuoja toliau.Neilgai gulėjo laputė, tuojau praplėšė maišą, žuvelę po žuvelės 'visas išmėtė ant kelio, o paskuiir pati, žmogui nematant, iš rogių iššoko. Susirinko žuvis ir nusinešus paslėpė tankumyne. Kolžmogus apsižiūrėjo - lapės ir pėdos atšalo.O laputė atsitūpusi po egle skaniai sau ėda. Tik kur buvęs, kur nebuvęs - vilkas jau čia. Stovipriešais ją - nuo bado labai sulysęs, net šonai įkritę.- Sveika, lapute kūmute. Ką ryji?- Žuveles, - atsakė lapė.- Kūmute, duok ir man paragauti. Aš taip išalkęs, kad vos ne vos kojas paveiku.

Supykusi numetė vilkui kelias menkas žuveles.- Duok daugiau, - prašo vilkas. - Tavo žuvelės labai skanios.- Kur aš gausiu daugiau, - atsikalbinėjo lapė. -Eik, meldžiamasis, ir prisižvejok. Man irginelengva jas buvo susigauti.- Kaip aš eisiu, kad nemoku, - skundžiasi vilkas. - Einam, pamokysi mane žvejoti.- Einam, man negaila, - sutiko lapė ir nusivedė vilką prie ežero, kur juodavo žvejų iškirstoseketės.- Kad nori žuvies gauti, kišk uodegą į eketę. Įkišęs laikyk tol, kol žuvys į uodegą sukibs. Tikneskubėk, nes pačias didžiausias išbaidysi.Vilkas įkišo uodegą eketėn ir laiko, bijodamas net pajudėti. Padangėje mėnulis kaip blynasšviečia, o šaltis spaudžia, net tvoros pyška.- Taip ir tupėk ramiai, - sako laputė,«- o aš bėgsiu truputį pailsėti.Ir nukūrė rudoji į tankumyną žuvį baigti valgyti.Ilgai tupėjo vilkas prie eketės, visą naktį nepasitraukė. Uodega jo ir įšalo. Pabandė atsistoti -kur tau!- Oho! Kiek žuvų! - nudžiugo vilkas pajutęs, jog uodegą stipriai laiko.- Oho! - nusistebėjęs sušuko, pabandęs ir jėga išlupti uodegą, tačiau negalėjo.Susilenkė vilkas, įsiręžė, timptelėjo uodegą iš visų jėgų, bet ir tas nieko nepadėjo. Nusigandopilkis, ėmė šokinėti ir daužytis, tačiau ledas nė krust.Iš ryto ėjo moterys į ežerą vandens ir pamatė vilką. Pamačiusios ėmė šaukti:- Vilkas, vilkas! Muškit jį! Muškit jį!Greitai subėgo visas kaimas vilkui kailį karšti: moterys su šluotomis, vyrai su spragilais,piemenys su botagais. Mato vilkas, kad viskas gali baigtis blogai, ir ėmė šokinėti, kiek tik jėgosbeturėdamas. Šoko kelis kartus į viršų, uodega pokšt ir nutrūko, kaip pakulinis siūlas. Pasileidovilkas bėgti į mišką, uodegą palikęs eketėje, negalvodamas apie žuvis ir vakarienę. Bėga ir išapmaudo staugia:- Na, palauk, klastūne, apgavike lape, pateksi į mano nagus - pamokysiu tave!O lapė prie eglės tupėdama iš vilko žvejybos ilgai juokėsi. Ir nuo to laiko pilkasis vengia sulape draugauti.