Pasakos

Karalaitė ant žirnioBuvo kartą karalaitis, jis ieškojo sau pačios; bet norėjo gauti būtinai tikros karalaitės.Beieškodamas išvažinėjo visą pasaulį, o visiškai tinkamos niekur negalėjo rasti. Karalaičių buvodaug, tik kiekvienai vis šio ar to trūko. Pagaliau, nieko nepešęs, sugrįžo jis namo nuliūdęs irsusisielojęs, nes labai troško turėti tikrą karalaitę.Vieną vakarą buvo baisiai bjaurus oras: žaibavo, griaudė, lijo — net nosį baisu buvo iškišti!Tuo tarpu pabeldė kas į miesto vartus; atidaryti nuėjo pats karalius.Prie vartų stovėjo karalaitė. Viešpatie! Į ką ji buvo panaši? Nuo galvos ir drabužių varvėjovanduo tiesiai į kurpių užkulnius, o iš užkulnių vėl sunkėsi laukan. Tačiau ji sakėsi esanti tikrakaralaitė.„Tai mes tuojau pamatysim\",— tarė sau karalienė, bet sakyti nieko nesakė, nuėjo į miegamąjį,nutraukė nuo lovos visus čiužinius ir pagalves ir padėjo ant lentų žirnį: ant žirnio užklojodvidešimt čiužinių, o ant jų dar dvidešimt patalų.Į tą lovą naktį paguldė karalaitę.Rytą jos paklausė, kaip miegojusi.— O, labai prastai! — atsakė karalaitė.— Beveik visą naktį nebuvau akių sudėjusi! Šunys žino,kas ten lovoj buvo! Kažkoks daiktas toks kietas gulėjo man pašonėj, dabar visas mano kūnasmėlynas! Tiesiog bjauru!Iš to ir suprato, kad ji tikra karalaitė, ii pajuto žirnį per dvidešimt čiužinių ir dvidešimt patalų,ant vienas kito sukrautų. Tokio jautrumo tegalėjo būti viena karalaitė!Ir karalaitis Ją vedė. Dabar jis gerai žinojo, kad ima tikriausią karalaitę. O tą žirnį nusiuntė įmuziejų, ten jis ir šiandien tebeguli, jei kartais kas nepavogė.Tik prašom nepamiršti, kad čia visai tikra istorija!

Vaikams.lt > Pasakos > Vandens lašasVandens lašasTu, žinoma, esi matęs didinamąjį stiklą — tokį apskritą stiklelį, kaip yra akiniuose, kuriskiekvieną daiktą, į kurį pro jį pažiūri, daro šimtą kartų didesnį. Turėdamas jį prieš akis iržiūrėdamas pro jį į vandens lašą, paimtą kur iš balos, pamatytum tūkstančius nuostabiųgyvulėlių, kurių be didinamojo stiklo niekuomet nepastebėtum vandenyje. Tie gyvulėliai yratikrai gyvi daiktai, — tai nėra akių apgavimas. Vandens lašas, žiūrimas pro stiklą, panašus įlėkštę, pilną jūros vorų, kurie krušasi ir laipioja per vienas kitą. Ir kokie jie pikti, tie gyvulėliai!Jie traukosi vieni kitiems rankas, kojas arba kitas kūno daleles, ir vis dėlto rodosi smagūs —žinoma, saviškai.Gyveno kartą senelis, jį visi Kribeliu-Krabeliu vadino: tuo buvo jis vardu. Tas senelis mokėdavoiš kiekvieno daikto ištraukti visa, kas jo būdavo geriausia, ir, jei to negalėdavo be kokiųpriemonių padaryti pats, griebdavote! burtų.Sykį jis sėdėdamas žiūrėjo pro didinamąjį stiklą į vandens lašą, pasemtą iš klano. Kokiosdaugybės gyvuliukų grūdosi ten ir krušosi! Tūkstančiai tų mažųjų gyvulaičių šokinėjo,puldinėjo, draskėsi ir viens kitą rijo.— Juk tai, tiesą pasakius, bjauru! — tarė senasis Kribelis-Krabelis. — Ar negalima būtųpadaryti taip, kad jie gyventų santaikoje, ramiai ir kad kiekvienas pats savim tesirūpintų?Galvojo jis, galvojo, bet nieko neišgalvojęs ėmė ieškoti burtų.— Reikėtų juos nudažyti, kad galima būtų geriau matyti, - pasakė jis ir įpylė į vandenį kažinkokio skystimo, panašaus į raudonojo vyno lašą; ne vynas ten buvo, bet raganos ausieskraujas, geriausios rūšies. Beregint visi tie keistieji gyvulėliai pavirto raudoni, vandens lašaspasidarė panašus į visą miestą, pilną nuogų laukinių žmonių.— Ką tu čia turi? — paklausė jo kitas senas burtininkas, neturėjęs jokio vardo, ir tas vardoneturėjimas buvo didžiausias jo vertumas.

— Spėk, kad geras! — pasakė Kribelis-Krabelis. — Jei įspėsi, aš tau viską dovanosiu; betnežinant tai nelengvas dalykas.Ir neturėjęs vardo burtininkas pažvelgė pro didinamąjį stiklą. Ką jis pamatė, tikrai buvo panašuį miestą, kur bėgiojo visai nuogi žmonės. Baisu buvo! Bet dar baisiau buvo matyti, kaip jiemušėsi ir stumdėsi, kandžiojosi, draskėsi ir vienas kitą rijo. Žemutiniai lipo viršum, viršutiniaikrito žemyn. ,,Žiūrėkit, žiūrėkit! — rėkė vienas gyvulėlis, — žiūrėkit, jo koja ilgesnė už mano!Šalin ją!\" Grybšt — ir kojos nebėr. ,,O šit anam gumbelis, kurį jam skauda! Tegu gi jam darlabiau skaudės!\" Ir šoko ant nelaimingojo, sudraskė jį ir prarijo — ir tik dėl mažutyčiogumbelio. Vienoje kertelėje glūdėjo maža esybėlė, tyli ir romi kaip jauna mergaitė, ir vienatenorėjo - kad jos niekas neliestų. Bet kur tau, ir jos nepaliko nelietę! Ištraukė ją, sudraskė įdalis ir prarijo.— Įdomu! — pasakė burtininkas.Taip, bet kaip tu manai, kas čia yra? - paklausė Kribelis-Krabelis. — Gali spėti?— Ką veiksi nespėjęs, kad taip aišku! — tarė antrasis. — Tai Paryžius arba kitas kuris miestas— visi jie panašūs į vienas kitą. Žodžiu sakant, tai didelis miestas. Ne, tai klano vanduo! —atsakė jam Kribelis-Krabelis. Žiema Atėjo žiema, apsidairė, ar visi jos laukia: ar medžiai ir žolės vasaros apdarus jau nusimetę, sėklas žemėje pasėję, apklostę. Apsidairiusi žemę sustingdė, ant upių ir ežerų ledo tiltus nutiesė, viską baltais sniego patalais apklojo. Stūkso miškai ir sodai sustingę, tūno kietoje žemėje žolės, visi žiemos miegą miega. Miega ir mini, kaip vasarą gražiai gyveno, kaip jauni augo, seni seno, kaip visiems gausiuose saulės spinduliuose buvo smagu klestėti. Kaip medžiuose ir žolėse paukšteliai slapstėsi, nardė, vaikus perėjo, savo giesmeles giedojo, čiulbėjo. Visur tylu. Tik retkarčiais, šiauriui per v daug siausti pradėjus, miškas atsidūsta, sumurma, kad ramiai miegoti neduoda. Miega žiemos miegą miškas, sodas, pievos; miega ir pavasarį sapnuoja. Sapnuoja saulutę, aukštyn j dangų kylančią, iš miego visus juos žadinančią. Ateis pavasaris, atbus, kam per žiemą miegoti lemta; suoš miškas, sušlamės sodas, sužaliuos, margai pasipuoš pievos, laukai; sučiulbės sugrįžę iš šiltesnių kraštų paukšteliai. ❖ Mįslės Balta drobulė visą pasaulį užgulė./Sniegas/ Be rankų, be kojų Gražiai tėplioja. /Šaltis/ Karalaitė ant žirnio Buvo kartą karalaitis, jis ieškojo sau pačios; bet norėjo gauti būtinai tikros karalaitės. Beieškodamas išvažinėjo visą pasaulį, o visiškai tinkamos niekur negalėjo rasti. Karalaičių

buvo daug, tik kiekvienai vis šio ar to trūko. Pagaliau, nieko nepešęs, sugrįžo jis namonuliūdęs ir susisielojęs, nes labai troško turėti tikrą karalaitę.Vieną vakarą buvo baisiai bjaurus oras: žaibavo, griaudė, lijo — net nosį baisu buvo iškišti!Tuo tarpu pabeldė kas į miesto vartus; atidaryti nuėjo pats karalius.Prie vartų stovėjo karalaitė. Viešpatie! Į ką ji buvo panaši? Nuo galvos ir drabužių varvėjovanduo tiesiai į kurpių užkulnius, o iš užkulnių vėl sunkėsi laukan. Tačiau ji sakėsi esantitikra karalaitė.„Tai mes tuojau pamatysim\",— tarė sau karalienė, bet sakyti nieko nesakė, nuėjo įmiegamąjį, nutraukė nuo lovos visus čiužinius ir pagalves ir padėjo ant lentų žirnį: antžirnio užklojo dvidešimt čiužinių, o ant jų dar dvidešimt patalų.Į tą lovą naktį paguldė karalaitę.Rytą jos paklausė, kaip miegojusi.— O, labai prastai! — atsakė karalaitė.— Beveik visą naktį nebuvau akių sudėjusi! Šunysžino, kas ten lovoj buvo! Kažkoks daiktas toks kietas gulėjo man pašonėj, dabar visasmano kūnas mėlynas! Tiesiog bjauru!Iš to ir suprato, kad ji tikra karalaitė, ii pajuto žirnį per dvidešimt čiužinių ir dvidešimtpatalų, ant vienas kito sukrautų. Tokio jautrumo tegalėjo būti viena karalaitė!Ir karalaitis Ją vedė. Dabar jis gerai žinojo, kad ima tikriausią karalaitę. O tą žirnį nusiuntė įmuziejų, ten jis ir šiandien tebeguli, jei kartais kas nepavogė.Tik prašom nepamiršti, kad čia visai tikra istorija!