PASAKOS

Mieganti šalis Už laukų laukelių, už kalnų kalnelių, trisdešimtoj valstybėj, didžiuose puikiuose rūmuose gyveno karalius su karaliene. Daug jie visa ko turėjo, tik nedavė jiems Dievas vaikų, ir juodu liūdėjo. Pagaliau įvyko, ko troško karaliai:jiems gimė duktė, ir tokia graži, kad nėpasaka apsakysi, nė raštu aprašysi. Gimusios dukters garbei karaliusiškėlė visai šaliai puotą. Krikštomotinomis sukvietė visos šalies laumes,išskyrus vieną senę pikčiurną. Ir atėjo įpuotą visos septynios laumės. Kiekvienaipadėjo po lėkštele. Pakviestos viešnios valgė, gėrė, opaskui meiliai lenkėsi virš mažiukėslopšio. Kiekviena skubėjo kuo norsapdovanoti karalaitę. — Gražumo tu būsi kaip skaisti aušrelė,— tarė jaunoji laumė. — Tu vaikščiosi auksuota,— pranašavo antroji. — Už auksą skaidresnė, už saulę šiltesnė bus tavo jaunoji širdelė,— kalbėjo trečioji. — Aš balsą lakštutės tau duosiu. — Galvota tu būsi. — Mylėsi ir šelpsi nelaimėj tu žmones. — Aš laimę ir džiaugsmą mažiukei teikiu,— tarė septintoji laumė ir staiga apmirė iš baimės:prie lopšio pasirodė aštuntoji, neprašyta viešnia — žila burtininkė. — Ir aš atnešiu tau dovaną, nors ir neprašyta einu į puotą,— piktai sušnypštė senė.—Šešioliktuosius metelius pasiekus, tave nelaimė ištiks: įsidursi verpstės smaigaliu ranką ir nuo tomirsi. Tą pasakius, laumė išnyko taip pat staiga, kaip ir atsiradusi. Karalius su karaliene baisiausiai nusiminė ir ėmė verkti. — Mes nieko negalim nelaimėj padėti,— liūdnai tarė gerosios laumės,— nebent kieksumažinti nelaimę: karalaitė nemirs, bet užmigs; už šimto metų gražuolė vėl nubus,— ją prikelsjaunas, narsus karalaitis. Stebuklingosios viešnios išnyko, o karalius su karaliene ėmė galvoti, kaip čia nelaimėsišvengus ir išgelbėjus dukraitę nuo raganos keršto. Tuojau buvo išleistas įsakymas, idant visojkaralystėj nebesėtų ir nebeverptų linų, o ratelius ir verpstes kad visi sudegintų.

Šešioliktus metus užkliudžius, išėjo sykį karalaitė po sodą pasivaikščioti. Bevaikščiodamapriėjo seną dantėtą bokštą. Durys į bokštą buvo atviros; į aukštą kilo seni, sudrūniję laiptai.Akimirksniu karalaitė užbėgo girgždančiais laiptais ir atsidūrė didokame kambaryje. Ten sėdėjo senelė (ta pati burtininkė), verpė ir dainavo: Sukis, sukis, verpstužėli, trauki ploną siūlužėlį, štai ateina viešnužėlė, skaisti, gražimergužėlė! — Senele, senele, ką tu čia dirbi? — paklausė pribėgus gražuolė ir nutvėrė verpstę. Jos aštrioji smaigtis įdūrė karalaitei ranką, ir ji čia pat krito ant grindų. Pranašystė išsipildė:gražuolė paskendo į gilų miegą. Drauge su ja užmigo rūmai ir visa karalija. Žmonės, paukščiai ir žvėrys tarytum staigasuakmenėjo toj padėty, kokioj kas rados, kur kas buvo, stovėjo ar sėdėjo, kur kas važiavo ar ėjo, tenir pasiliko. Medkirtis pakėlė kirvį,— taip ir liko. Virėjas užmigo ant puodo su šaukštu rankoje.Ekonomas norėjo kaip visuomet siurbtelėti iš butelio vyno — taip ir užmigo. Užmigo arklidėsearkliai, būdose šunes, voratinkliuose vorai. Priešais rūmus stovėjo gvardija su šautuvais ant pečių irknarkė net ūsai plevėsavo. Užmigo turtingoj salėj už puikiausių stalų karalius su karaliene irpuotaujantys dvariškiai. Apmirė katė, nutvėrus pelę, sustingo kerdžius, laikydamas už pakarpospiemenį, taip pat miegantį. Nutilo vėjelis. Nejudino lapų medeliai, nebeošė giria. Nurimo čiurlenę irsraunūs upeliai. Viską užmigusioj karalystėj sukaustė giliausias miegas, kaip žiemą šaltis sukausto vandensledais. Viskas užmigo, viskas sustingo, ir kurtu, tylu rados šalyje. Sode apmirė blizgąs ore fontanas;nurimo plaštakė ant baltosios rožės žiedų; miško tankmėje užsnūdo ir baukštusis kiškelis. Po to į sumigusią šalį atvyko septynios gerosios laumės, garbingai pakėlė miegančią karalaitę,gražią kaip pavasario rytas, padėjo ją krištolo rūmuose į marmurinę lovą ir paliko, paskui pabučiavosavo krikšto dukterį ir staiga išnyko. Niūksoję apie rūmus kalnai vienu metu iškilo, ir tamsios pakalnės apaugo neįžengiama giria.Ir dabar jau nebešmėstelės oru paukštelis, neprabėgs padangėse debesėlis. Daug narsių kunigaikščių mėgino įžengti į tą užburtą šalį ir prikelti miegančią karalaitę. Betvisi jie žuvo girių tankmėse. Praėjo šimtas metų. Vienas kaimynas karalaitis bemedžiodamas giliai įėjo į užburtą šalį irpaklydo. Bet štai susitinka jis piemenį. — Pasakyk man, geras žmogau, kokių čia bokštų viršūnės matosi pro šią snaudžiančią girią?— paklausė jaunikaitis. — Tai mirusios šalies bokštai,— atsakė senis.— Raganos rūstybė užmigdė tenai jaunąkaralaitę giliausiu miegu, kuriam nė galo nėra. Sudrebėjo rūpesčiu karalaičio širdis, ir nusprendė jis išgelbėti užburtą gražuolę arba pats žūti. Ir štai narsusis jaunikaitis ėmė veržtis per tankųjį mišką, pro neperžengiamus slėnius irgiliausias bedugnes, lauždamas dygliuotus krūmus. Išvargintas ilgos kelionės ir sunkios kovos, jaunas gražuolis pagaliau visa pergalėjo: jis jauskuba sodo alėja, ir atsiveria priešais jį rūmai.

Čia visur rožės, marmurinės statulos, sidabriniai fontanai, veidrodžiai, blizgučiai ir auksas. Otarpe tų grožybių — miegantys veidai: karaliaus, karalienės, rūmininkų, sargybos, virėjo, medkirčiosu kirviu rankoje bei ekonomo su buteliu. Vienas dvariškis tarytum eina, bet nejuda; kitas rengiasigulti, bet nespėjo nusirengti, ir miega pakrypęs, nes nebesuspėjo atsigulti, o aplinkui kaip kapuosekurti tyla. Girdėtis tiktai karalaičio žingsniai bei žvangėjimas pentinų marmuriniais laiptais. Skaistus, gražus kaip jaunas dievaitis įėjo jis į karalaitės rūmus, pamatė miegančią karalaitę irpabučiavo gražuolę tiesiai į lūpas. Tuo pabučiavimu miego galybė buvo įveikta, karalaitė atmerkėskaisčiąsias akis, ir staiga lyg viesulas palytėjo miegančią karaliją,— viskas joje nubudo, sujudo,prašneko. Karalius su rūmininkais baigė gerti taures, medkirtis pokštelėjo kirviu, ekonomassriūbtelėjo iš butelio vyno, kerdžius nupešė už čiupros piemenį, sulojo šunes, sužvengė žirgai, perlapelius teškeno pavasario lietutis. Karalius su karaliene atsiminė dukterį ir išėjo jos ieškoti. O gražuolė jau lipo laiptais žemyn irvedėsi už rankos drąsųjį karalaitį. — Tai jis išblaškė raganos burtus,— tarė karalaitė, skaisčiai nusišypsojus.— Jis manosužadėtinis! Karalius su karaliene džiaugsmingai palaimino savo vaikus. Atšoko puikiausias vestuves. Įpuotą vėl atvyko septynios gerosios laumės, o piktoji burtininkė nežinia kur dingo. Sako, nuo to laiko toj karalystėj nebesą nei vargo, nei pikto, nei barnių, o įsivyravusi ten taikair meilė. Pelenė Kitą kartą gyveno didikas, kuris, likęs našlys, vedė tokią didžiuoklę moterį, tokią puikuolę,kokios kitos pasaulyje nerastum. Ji turėjo dvi dukteris, visiškai tokio pat būdo ir visu kuo į savepanašias. Vyras irgi turėjo dukrelę, tik ta buvo neregėto meilumo ir gerumo: ji buvo atsigimusi įsavo motiną, visų moterų geriausiąją. Tik vestuvės spėjo baigtis, jau pamotė ėmė rodyti savo piktą būdą: ji negalėjo pakęsti tosjaunos mergaitės dorybių, dėl kurių jos dukterys atrodė dar netikesnės. Ji užkrovė jai pačiusprasčiausius namų darbus: ji mazgodavo indus, valydavo laiptus, šveisdavo grindis ponios ir

panelių, jos dukterų, kambariuose; ji miegodavo ant aukšto, ant prasto šiaudų maišo, o jos seserysgyveno kambariuose su parketais, turėjo ten pačias geriausias lovas, turėjo veidrodžių, kuriuosematydavo save nuo kojų iki galvos. Darbą pabaigusi, ji glausdavosi į židinio kampą ir sėsdavosi ant pelenų, dėl to ją namuose visivadino Sustirėle. Jaunėlė, ne tokia pikta kaip vyresnioji, praminė ją Pelene. O Pelenė, kad ir prastaiapsitaisiusi, vis tiek buvo šimtą kartų gražesnė už savo seseris, nors ir puikiai išsipuošusias. Kartą karaliaus sūnus kėlė puotą ir į ją kvietė visą poniją. Mūsų paneles irgi pakvietė, nes josbuvo ne bet kas tame krašte. — Aš,— sakė vyresnioji,— vilksiuosi raudoną aksominę suknią su angliškais nėriniais. — O aš,— sakė jaunėlė,— segsiuosi paprastą sijoną, bet užtat apsisiausiu mantiją su auksogėlėmis ir užsidėsiu deimantų diademą — tai bus gražu! Jos pasikvietė Pelenę ir klausėsi jos nuomonės, nes ji turėjo gerą skonį. Pelenė jomspatarinėjo taip gerai, kaip niekas kitas pasaulyje, ir net pati pasisiūlė jas šukuoti: su tuo jos mielaisutiko. Šukuojant jos sakė jai: — Pelene, gal ir tu norėtum eiti į puotą? — Ai panelės, jūs tik tyčiojatės iš manęs: tai ne man. — Tavo teisybė, juk žmonės juoktųsi, pamatę Sustirėlę einant į puotą. Pagaliau laimingoji diena atėjo; jos išvažiavo, ir Pelenė lydėjo jas akimis, kol tiktai buvomatyti. O tada pravirko. Jos krikšto motina, radusi ją verkiant, klausė, kas yra. — Aš norėčiau... aš norėčiau... Jos krikšto motina, kuri buvo fėja, tarė jai: — Tu norėtum eiti į puotą, tiesa? — Aiman, taip,— atsakė Pelenė dūsaudama. — Gerai! — tarė krikšto motina.— Aš padarysiu, kad tu eitum tenai. Eik į daržą ir atnešk manarbūzą. Pelenė tuoj nuskynė patį gražiausią, kokį tiktai rado, ir atnešė savo krikšto motinai. Krikštomotina jam išgremžė vidų ir, palikusi tiktai luobą, sudavė savo lazdele, o iš arbūzo tuoj pasidarėgražiausia karieta, visa auksu žvilganti. Paskui ji priėjusi pažiūrėjo į pelėgaudžius ir rado tenai šešias peles, visas gyvas. Ji liepėPelenei trupučiuką pradaryti pelėgaudžių dangtelį ir kiekvienai laukan bėgančiai pelei ji sudavė sulazdele, ir pelės išvirto gražiausiais arkliais. Kai ji rūpinosi, iš ko padaryti vežėją, Pelenė tarė: — Pažiūrėsiu, ar nėra kokios žiurkės, pakliuvusios į žiurkėgaudžius, padarytume iš jos vežėją.

— Teisybė,— tarė krikšto motina,— eik pažiūrėti. Pelenė jai atnešė žiurkėgaudžius, juose buvo trys didžiulės žiurkės. Fėja paėmė vieną iš jų,kur su pačiais didžiausiais ūsais, ir sudavusi pavertė vežėju, stambiu vyru, o jo ūsai buvo tokiepuikūs, kad ir paieškojęs nerastum. Paskui ji tarė: — Eik į sodą, rasi šešis driežiukus už laistytuvo; atnešk man juos. Tik ji spėjo atnešti, jau krikšto motina pavertė juos tarnais, kurie, apsivilkę išsiuvinėtaisdrabužiais, tuoj sulipo į karietos užgalį ir tenai stovėjo įsikabinę, tartum nieko kito nebūtų veikę pervisą gyvenimą. Tada fėja tarė Pelenei: — štai, jau turi kuo važiuoti į puotą — ar tau smagu? — Taip, bet nejau aš galiu važiuoti šitaip, su tokiais sustirusiais drabužiais? Jos krikšto motina tiktai palietė ją savo lazdele, ir tą pat akimirką jos drabužiai pavirtoauksuotu sidabruotu apdaru, nusagstytu brangiaisiais akmenimis; ji davė jai dar porą krištolokurpaičių, pačių gražių gražiausių. šitaip išdabinta, ji sėdo į karietą; bet jos krikšto motina jai prisakė, kad neužsibūtų ilgiau, kaiplig pusiaunakčio, įspėjo, jei tik užtruksianti puotoje nors kiek ilgiau, tuoj jos karieta atvirsiantiarbūzu, arkliai pelėmis, tarnai driežiukais, o jos gražūs drabužiai vėl tapsią skudurai kaip buvę. Karaliaus sūnus, kai tik jam pasakė, kad atvykusi šauni princesė, kurios niekas nepažįsta,išlėkė jos pasitikti. Jis padavė jai ranką išlipant iš karietos ir įsivedė ją į salę, kur visi buvosusirinkę. Visi nuščiuvo. Girdėjosi tik šnibždant: — O, kokia ji graži! Karalaitis ją pasodino pačioje garbingiausioje vietoje, o paskiau išvedė šokti. Ji taip dailiaišoko, jog dar labiau visi ja grožėjosi. Padavė puikią vakarienę, tik jaunasis princas visiškai nevalgė — tiek buvo į ją įsižiūrėjęs. Jisėdėjo šalia seserų ir buvo joms mandagi; ji su jomis dalijosi apelsinais ir citrinomis, kurių princasjai dovanojo, ir jos labai tuo stebėjosi, nes nepažino jos. Taip joms besišnekant, Pelenė išgirdo, jog jau muša tris ketvirčius dvyliktos; ji tučtuojaužemai nusilenkė visai draugei ir išėjo taip greitai, kaip tik begalėjo. Parvažiavusi ji susirado krikšto motiną ir, jai padėkojusi, pasisakė, kad labai norėtų dar irrytoj į puotą, nes karalaitis ją prašęs. Jai bepasakojant savo krikšto motinai, kaip kas puotoje buvo,anos dvi seserys ėmė belstis parėjusios; Pelenė nuėjo atidaryti. — Kaip jūs ilgai neparėjotel — ji kalbėjo joms žiovaudama, trindamasi akis ir rąžydamasi,tartum ką tik išsibudinusi. — Jei tu būtum buvusi puotoje,— tarė jai viena sesuo,— nebūtum nuobodžiavusi; buvo vienatokia graži princesė, gražiausia visame pasaulyje; ji buvo mums labai meili ir dovanojo apelsinų ircitrinų.

Pelenė nesitvėrė džiaugsmu: ji klausė jas, kuo vardu ta princesė, bet jos sakė, kad niekas josnepažinę, kad karalaitis labai esąs dėl jos sunerimęs ir atiduotų visas pasaulio gėrybes, jei tiksužinotų, kas ji tokia. Rytojaus dieną abi seserys vėl buvo puotoje, ir Pelenė taip pat, tik dar labiau išsidabinusi negupirmą kartą. Karalaitis buvo visą laiką prie jos ir kalbėjo jai meilius žodžius nesustodamas. Jaunojipanelė nenuobodžiavo ir pamiršo, ką jai krikšto motina buvo prisakiusi; kai ji išgirdo pradedantmušti dvyliktą, jai atrodė, kad dar tik vienuolika; ji pašoko ir išlėkė taip greit, taip vikriai, kaipstirna. Princas ją išsivijo, bet pavyti negalėjo. Ji pametė vieną savo krištolinę kurpaitę, kurią princaspasigavo kaip brangiausią daiktą. Pelenė parbėgo namo priilsusi, be karietos, be tarnų, su prastaisdrabužiais; nieko jai nebuvo likę iš jos visos puikybės, tik ta viena kurpaitė, tokia pat kaip ana, kuriąji pametė. Kai seserys grįžo iš puotos, Pelenė klausė, ar joms linksma buvo ir ar buvo ta gražioji panelė;jos sakė, kad taip, bet kad ji pabėgo, kai tik dvyliktą mušė, ir dar taip smarkiai, jog net vieną savokrištolinę kurpaitę pametė, gražiausią pasaulyje kurpaitę; kad karalaitis ją pasiėmė ir tik į jątežiūrėjo per visą laiką, kol puota truko, ir kad jis tikriausiai labai įsimylėjęs tą gražią mergaitę,kurios yra ta kurpaitė. Jos kalbėjo teisybę: po kelių dienų karalaitis liepė pūsti trimitus ir skelbti, kad jis vesmergaitę, kurios kojai tiks ta kurpaitė. Pradėjo tinkinti princesėms, paskui kunigaikštytėms ir visoms rūmų merginoms, bet visnetiko. Atnešė tą kurpaitę ir toms abiem seserims. Jos viską darė, ką tik įmanydamos, kad tikįvarytų koją į kurpaitę, bet nieko negalėjo padaryti. Pelenė, į jas žiūrėdama, pažino savo kurpaitę, nusijuokė ir tarė: — Kad taip man pamėginus, gal tiktų? Jos seserys ėmė juoktis ir tyčiotis iš jos. Bet karaliaus dvariškis pasodino Pelenę ir, tikpridėjęs kurpaitę prie jos mažos kojytės, tuojau pamatė, kad ji eina kuo lengviausiai ir tinka kaip čiabuvusi. Seserys nustebo baisiausiai, bet jų nuostaba dar padidėjo, kai Pelenė išsitraukė iš kišenėsantrą kurpaitę ir užsimovė ant kitos kojos. Tą akimirką įėjo krikšto motina, kuri, sudavusi savo lazdele į Pelenės drabužius, pavertė juosdar gražesniais kaip anie visi. Tada abi seserys pažino, kad ji yra ta gražuolė, kurią jos buvomačiusios puotoje. Jos puolė jai po kojų ir prašė dovanoti, atleisti joms visas piktybes, kuriomis buvo jąįskaudinusios. Pelenė jas pakėlė ir apkabinusi pasakė, kad ji joms iš širdies atleidžianti ir tikprašanti ją visados mylėti. Ją taip išsipuošusią nuvedė pas jaunąjį princą. Jam ji pasirodė dar gražesnė negu anais kartais,ir po kelių dienų jis ją vedė. Pelenė, būdama tiek pat gera, kiek ir graži, įkurdino abi savo seserisrūmuose ir jas tą pačią dieną išpiršo už didelių ponų, karaliaus dvariškių.