LIETUVISKOS PASAKOS

LIETUVIŠK2O0S 1PA8SAKOS 9 Grupe LOPŠELIS- DARŽELIS VOLUNGĖLĖ 2018.01.22

BALTAS VILKASBuvo karalius ir turėjo tris dukteris: viena graži, kita gražesnė, o jauniausia — gražiausia.Tėvas norėjo į Vilnių važiuoti tarnaitės — apsižiūrėti, kiaulėms apšerti, apsišluoti.Jauniausioji duktė sako:— Tėvai, nereikia man tų tarnaičių: aš pati apsižiūrėsiu. Kai važiuosi į Vilnių, parvežk mangyvų gėlių puokštę.Išvažiavo karalius į Vilnių. Vienai nupirko šilko suknią, antrai nupirko skepetą brangią, ojauniausiajai dukteriai gyvų gėlių visame mieste niekur nerado.Važiuoja namo per girią. Tik žiūri — šalia kelio tupi baltas vilkas, ant jo galvos — gyvų gėliųpuokštė. Karalius sako vežėjui:— Lipk iš karietos, paimk tas gėles ir atnešk.Bet vilkas prašneko:— Galingas karaliau, ne taip pigu gauti gyvų gėlių puokštę.Karalius klausia:— Ko tu nori? Aš tave pinigais apipilsiu.— Nereikia man tavo pinigų, tik prižadėk atiduoti, ką pirmiausia sutiksi.Karalius pagalvojo: „Namai dar toli, sutiksim gal kokį žvėrį ar paukštį\".Ėmė ir prižadėjo vilkui atiduoti, ką pirmiausia sutiks, o už tai gavo gyvų gėlių puokštę.Bet nieko daugiau kelionėje karalius nesutiko. O kai parvažiavo į savo dvarą, pirmoji išbėgo jopasitikti jauniausioji duktė ir pamatė, kad tėvas labai nusiminęs.— Ko toks liūdnas, tėveli? — paklausė karalaitė.— Kaip aš nebūsiu liūdnas,— atsakė karalius,— kad pažadėjau tave baltam vilkui: ateistrečią dieną į dvarą, tau reikės su juo eiti.Trečią dieną atėjo vilkas į dvarą, sušvilpė:— Atiduokit man, ką žadėjot!Karalius sumanė gudrumu vilką apgauti. Aptaisė kambarinę kaip karalaitę ir nuvedė vilkui. Tassako:— Sėsk ant manęs, nunešiu į savo dvarą.Mergaitė atsisėdo jam ant nugaros, ir vilkas nulėkė į girią. Pribėgo tą vietą, kur tupėjo su gėliųpuokšte ant galvos, ir sako:— Sėskim pailsėti.Susėdo pailsėti. Vilkas klausia:— Ką tavo tėvas veiktų, jei šitą girią valdytų?

— Mano tėvas neturtingas,— atsakė mergaitė,— jis medžius kirstų ir statines darytų, jasparduotų ir vis duonos kąsnį turėtų.Vilkas sako:— Tai ne toji. Sėsk ant manęs, nešiu į tą dvarą, iš kur tave paėmiau.Parnešė ją, vėl sušvilpė:— Atiduokit man tikrąją, o kad neduosit, išgriausiu visą dvarą.Verkia tėvas motina:— Eik, vaikeli, kad jau esi pažadėta baltam vilkui.Užsisodino vilkas karalaitę ant nugaros ir nunešė į tą pačią vietą, kur su ana sėdėjo. Ir vėlklausia:— Ką tavo tėvas veiktų, jei šitą girią valdytų?— Mano tėvas medžius kirstų ir naujus dvarus statytų, tai kad dabar turtingas, paskui darturtingesnis būtų.Vilkas sako:— Tai toji pati. Sėsk ant manęs, nešiu į savo dvarą.Nunešė per girias, per raistus į savo dvarą: rūmai dailiai išstatyti, kiemai akmenimis išgrįsti.Karalaitė sako:— Gražus dvaras, tik man bus ilgu be tėvo ir motulės.— Pagyvenk čia metus,— sako vilkas,— tada eisim tavo tėvų aplankyti.Karalaitė viena gyvena tame dvare. Po metų pareina baltas vilkas ir sako:— Šiandien tavo vyriausioji sesuo išteka. Renkis į vestuves, aš tave nunešiu. Bet kai ateisiutavęs paimti, tu nieko neklausyk, nei tėvo, nei motinos. Vos tik sušvilpsiu, viską mesk ir eik pasmane, kitaip nerasi kelio pareiti per girias.Nunešė ją į vestuves ir paliko. Tėvai labai apsidžiaugė ir niekur nebenorėjo jos leisti. Bet kaiatėjo vakaras ir už langų vilkas sušvilpė, karalaitė viską metė ir išbėgo iš puotos. Vilkasužsisodino ją ant nugaros ir parnešė į savo dvarą.Prabėgo dar metai. Atėjo vėl vilkas ir sako:— Renkis į vestuves: Šiandien tavo vidurinė sesuo išteka. Dabar abudu eisim pas tavotėvus ir tenai nakvosime.Kai baigėsi vestuvių puota, senoji karalienė nuvedė savo dukterį ir baltąjį vilką į kambarėlį irliepė gulti. Vos tik karalienė išėjo, vilkas nusimetė savo kailį ir pavirto dailiu jaunikaičiu.Bet senoji karalienė, už durų patykojusi, irgi matė, kaip vilkas pavirto jaunikaičiu. Tuoj jisušaukė mergas, liepė užkurti virtuvėje krosnį ir įmesti į ugnį vilko kailį. Vos tik kailis ėmėspirgėti, jaunikaitis pašoko iš lovos, vėl pavirto baltu vilku ir kaip vėjas išūžė pro duris.

Apsiverkė nuliūdusi karalaitė ir išėjo ieškoti savo jaunikaičio. Ėjo per girias, per tankumynus —niekur neatsekė nei kelio, nei takelio. Taip vaikščiojo pusę mėnesio, kol priėjo trobelę vidurygirios. Įeina į vidų, žiūri — vėjas sėdi ir skaito. Klausia jį:— Vėjeli pūtėjėli, ar nematei balto vilko?— Pūčiau dieną, pūčiau naktį, bet niekur balto vilko nemačiau,— atsakė vėjas ir davė jaitokią kurpaitę.— Su šita kurpaite galėsi žengti po šimtą mylių.Nužengė karalaitė pas žvaigždę ir klausia:— Žvaigždele spinduolėle, ar nematei balto vilko?— Spindėjau visą naktį, bet nemačiau.Davė jai žvaigždė tokią kurpaitę, kad galėjo žengti po du šimtus mylių. Nužengė pas mėnulį irklausia:— Mėnesėli žiburėli, ar nematei balto vilko?— Žibėjau visą naktį, bet nemačiau.Ir mėnulis davė jai tokią kurpaitę, kad galėjo žengti po keturis šimtus mylių. Nužengė passaulę ir klausia:— Saulele šviesele, ar nematei balto vilko?— Mačiau, bet tavo baltas vilkas kitą rengiasi vesti,— atsakė saulė.— Jis gyvena stiklokaine, dieną baltu vilku laksto, o naktį jaunikaičiu atvirsta. Kai tu nužengsi palei tą kalną, rasikalvę. Įėjus paprašyk apkaustyti rankas ir kojas ir nukalti keturių sieksnių grandinę. Tik tadaužlipsi ant to kalno ir rasi vilko dvarą.Davė jai saulė tokią kurpaitę: kad ji žengė — penkis šimtus mylių nužengė. Davė tokį ratelį:kad ji samanas verpė — šilko siūlai vijosi. Davė tokį peilį: kad ji medį drožė — aukso skiedrelėskrito.Ir išėjo karalaitė balto vilko ieškoti. Nužengė už devynių girių, už devynių upių, rado stiklokalną, o prie to kalno stovi kalvė. Apkaustė kalvis jai rankas ir kojas, nukalė keturių sieksniųgrandinę, ir užlipo karalaitė ant stiklo kalno. Tenai rado puikius rūmus ir įsiprašė, kad jąpriimtų lovų kloti ir ruoštis.Viską apsiruošus, atsisėda karalaitė ir verpia saulės dovanotu rateliu. Bet savo veido nerodo,apsigobus galvą skara, kad jos nepažintų.Pamatė balto vilko antroji mergelė, kad ji šilko siūlus verpia, ir prašo:— Bobut, atiduok man šitą ratelį.— Jei leisi po jaunikio lova šiąnakt pergulėti, tai atiduosiu.— Leisiu.Bet vakare ji davė jaunikiui gerti stiprių gėrimų, ir tas atsigulęs tuoj užmigo. Tada nuvedėbobutę į jo kambarį ir leido po lova pergulėti.O toji, vos atsigulus, pradėjo viską pasakoti: kaip jos buvusios trys seserys,

ji jauniausia ir gražiausia; kaip tėvas ją pažadėjęs baltam vilkui; kaip ji ėjusi į seserų vestuves— vienose buvusi viena, antrose buvę abudu; kaip motina liepusi mergoms jo kailį sudeginti, ojis su vėju išūžęs pro duris; kaip dabar ji verkdama ėjusi ieškoti, klausinėjusi vėją, žvaigždę,mėnulį ir saulę; kaip saulė jai pasakiusi, kad matė baltą vilką, bet tas jau kitą rengiasi vesti;kaip kalvis sukaustęs jai rankas ir kojas, nukalęs keturių sieksnių grandinę, ir ji užlipusi antstiklo kalno; kaip atidavusi antrajai mergelei saulės dovanotą ratelį, o ji leidusi vieną naktįpergulėti po jaunikio lova.Bet jaunikaitis kietai miegojo ir nieko negirdėjo. Tik sargybiniai, budėję prie durų kiaurą naktį,girdėjo bobutę kalbant ir rytą pasakė savo ponui:— Ką ten toji bobutė šiąnakt po jūsų lova tiek daug šnekėjo...Parūpo ir jaunikaičiui tai sužinoti, jis žadėjo kitą naktį nemigti ir pasiklausyti.O karalaitė apsiruošė, paklojo lovas ir atsisėdusi drožinėja pagalėlius saulės dovanotu peiliu. Jidrožia — aukso skiedrelės krinta.Pamatė antroji mergelė ir prašo:— Bobut, atiduok man šitą peilį.— Jei leisi dar vieną naktį po jaunikio lova pergulėti, tai atiduosiu.— Leisiu.Vakare ji vėl davė jaunikiui stiprių gėrimų, bet tas juos išpylė ir atsigulė negėręs.Naktį karalaitė, po lova gulėdama, vėl ėmė pasakoti, kaip ji baitam vilkui buvo pažadėta ir kaipper didelį vargą jį surado, bet tas kitą vesti rengiasi.Jaunikaitis viską girdėjo ir suprato, kad pirmutinė jo mergelė atsirado. Rytojaus dieną jissukvietė daug svečių ir pasakė:— Pikta ragana buvo mane užkeikusi. Aš tol turėjau baltu vilku lakstyti, kol mergelė manetaip pamils, jog dėl manęs jokio vargo nepabijos. Vai, ačiū tau, karalaite, kad mane iš piktųburtų išvadavai.Tuoj buvo iškeltos šaunios vestuvės. Svečiai devynias dienas ūžė ir šoko, net stiklo kalnasdundėjo.Karalaitė ant žirnioBuvo kartą karalaitis, jis ieškojo sau pačios; bet norėjo gauti būtinai tikros karalaitės.Beieškodamas išvažinėjo visą pasaulį, o visiškai tinkamos niekur negalėjo rasti. Karalaičių buvodaug, tik kiekvienai vis šio ar to trūko. Pagaliau, nieko nepešęs, sugrįžo jis namo nuliūdęs irsusisielojęs, nes labai troško turėti tikrą karalaitę.Vieną vakarą buvo baisiai bjaurus oras: žaibavo, griaudė, lijo — net nosį baisu buvo iškišti!Tuo tarpu pabeldė kas į miesto vartus; atidaryti nuėjo pats karalius.

Prie vartų stovėjo karalaitė. Viešpatie! Į ką ji buvo panaši? Nuo galvos ir drabužių varvėjovanduo tiesiai į kurpių užkulnius, o iš užkulnių vėl sunkėsi laukan. Tačiau ji sakėsi esanti tikrakaralaitė.„Tai mes tuojau pamatysim\",— tarė sau karalienė, bet sakyti nieko nesakė, nuėjo į miegamąjį,nutraukė nuo lovos visus čiužinius ir pagalves ir padėjo ant lentų žirnį: ant žirnio užklojodvidešimt čiužinių, o ant jų dar dvidešimt patalų.Į tą lovą naktį paguldė karalaitę.Rytą jos paklausė, kaip miegojusi.— O, labai prastai! — atsakė karalaitė.— Beveik visą naktį nebuvau akių sudėjusi! Šunys žino,kas ten lovoj buvo! Kažkoks daiktas toks kietas gulėjo man pašonėj, dabar visas mano kūnasmėlynas! Tiesiog bjauru!Iš to ir suprato, kad ji tikra karalaitė, ii pajuto žirnį per dvidešimt čiužinių ir dvidešimt patalų,ant vienas kito sukrautų. Tokio jautrumo tegalėjo būti viena karalaitė!Ir karalaitis Ją vedė. Dabar jis gerai žinojo, kad ima tikriausią karalaitę. O tą žirnį nusiuntė įmuziejų, ten jis ir šiandien tebeguli, jei kartais kas nepavogė.Tik prašom nepamiršti, kad čia visai tikra istorija!Tikra tiesaBaisus atsitikimas! — pasakė višta, gyvenusi ne tenai, kur tas atsitiko, o visai kitame miestopakraštyje. — Baisus atsitikimas vištininke! Dabar aš nedrįstu nakvoti viena! Gerai, kad antlaktų mūsų daug!Ir ji pradėjo taip pasakoti, kad visoms vištoms plunksnos pasišiaušė, o gaidžiui skiauterėsusitraukė. Taip, tikra tiesa!Bet mes pradėkime nuo pradžių, o viskas prasidėjo viename vištininke, kitame miestopakraštyje.Saulė leidosi, ir visos vištos jau buvo ant laktų. Viena iš jų, balta trumpakojė, visados geraidedanti nuskirtą kiaušinių skaičių, iš visų pusių gerbiama višta, užlėkusi ant laktų prieš miegąpradėjo kutentis snapu. Tik ėmė viena jos plunksnelė ir iškrito.Iškrito! — pratarė višta. — Tai niekis, kuo daugiau aš kutenuosi, tuo darausi gražesnė!Tas buvo pasakyta juokais, mat, ta višta buvo tokia juokdarė, bet vis dėlto, kaip jau sakyta, tainekliudė jai būti labai gerbiamai. Po tų žodžių ji užmigo.Vištininkas buvo tamsus. Visos vištos tupėjo šalia viena kitos, o ta, kur buvo arčiausia priemūsų vištos, dar nemiegojo ir neklausydama išgirdo jos paskutinius žodžius netyčia, kaippaprastai turi būti, jeigu nori gražiai gyventi su artimaisiais. Bet vis dėlto neiškentusi pakuždėjokitai savo kaimynei:— Girdėjai? Aš nenoriu tik minėti jos vardo, bet čia yra perekšlė, kur galėtų visas plunksnasišsipešti, kad tik būtų gražesnė. Jei aš būčiau gaidys, į tokią nei nežiūrėčiau!

Aukštai ties vištomis tupėjo lizde pelėda su vyru ir vaikais. Pelėdos geros ausys, ir ji nepraleidonei vieno tos vištos žodžio. Suplasnojusi sparnais ir vartydama akis, pelėda tarė:— Neklausykite tokių niekų! Bet jūs tikriausiai jau girdėjote. Aš taip pat girdėjau. Juk tamausys duotos, kad girdėtumėm! Aure ten viena višta visai užsimiršo, kas dera perekšlei, irpradėjo pešioti sau plunksnas net gaidžio akyse!— Prenez garde aux enfants! (Atsargiau prie vaikų! (pranc.)) — pasakė pelėdos vyras. —Vaikams tokių daiktų nereikia klausytis!— Norėčiau tai papasakoti tik anai pelėdai, kur priešais gyvena. Tai vienintelė mūsų apylinkėjpelėda, verta pagarbos. — Sulig tais žodžiais ji nuskrido pas tą pelėdą.— U-bu-bū! —suūbavo paskui abi pelėdos netoli kaimyno karvelių. — Jūs girdėjot? U-bū! Vienavišta išsipešiojo visas plunksnas, kad patiktų gaidžiui! Ji sušals, sušals negyvai, jei darnesušalo! U-bū!— Bur-kū, bur-kū! Kur, kur? — burkavo karveliai.— Kaimyno kieme. Tai beveik mano akyse atsitiko. Nepritinka ir kalbėti apie tai, bet tikriausiatiesa!— Tikim, tikim! — pasakė karveliai ir pradėjo burkuoti apačioje tupinčioms vištoms:— Bur-kū, bur-kū! Viena višta, kiti sako net dvi, išsipešiojo visas plunksnas, kad tik kristų į akįgaidžiui. Pavojingas darbas! Juk galima persišaldyti ir galą gauti. Bet jos ir nukratė jau kojas!— Ka-ka-ry-ko!— užgiedojo gaidys, skrisdamas ant tvoros. Jam pačiam akys dar lipo nuomiego, bet jis jau rėkė: — Trys. vištos žuvo dėl nelaimingos meilės gaidžiui! Jos išsipešiojovisas plunksnas! Kokia baisi istorija! Negaliu tylėti! Tegul visi sužino!— Tegul, tegul! — pritarė šikšnosparniai.Ir istorija sklido iš kiemo į kiemą, iš vienų vištų į kitas, galop atėjo į tą vietą, kur prasidėjo.— Penkios vištos, — pasakojo čia, — išsipešiojo sau visas plunksnas, norėdamos parodyti, kuriiš jų labiau suliesėjo dėl meilės gaidžiui. Paskui jos šoko muštis prieš viena kitą, ir visosužsikapojo negyvai. Kokia sarmata ir savo giminės pažeminimas, o dar koks nuostolisšeimininkui!Višta, kuriai buvo iškritusi viena plunksnelė, aišku, nepažino savo pačios istorijos irpasipiktinusi, kaip dera tokiai garbingai vištai, pasakė:— Kokios bjaurios tos vištos! O tokių juk daug! Panašių daiktų negali nutylėti. Kiek galėdamarūpinsiuosi, kad ta istorija patektų į laikraščius. Tegul sužino visas kraštas, tos vištos ir visa jųgiminė verta to!Iš tiesų laikraščiai paskelbė visą istoriją, ir tai buvo tikra tiesa: viena maža plunksnelė pavirtonet į penkias vištas!KiauliaganisGyveno kartą toks neturtingas kunigaikštis. Jo kunigaikštystė buvo labai maža, bet vis dėltogalėjo išmaitinti jam pačią, ir jis sugalvojo vesti.

Buvo tikrai nepaprastas daiktas, kad jis išdrįso paklausti imperatoriaus dukters: ,,Ar eisi užmanęs?\" Jis turėjo garbingą vardą ir (žinojo,, kad šimtai karalių dukterų būtų mielai sutikętekėti už jo. O ką jam atsakė ta imperatoriaus duktė? Paklausykim, kaip ten buvo.Ant kunigaikščio tėvo kapo augo neregėtos gražybės rožių krūmas. Žydėjo jis tik sykį perpenkerius metus ir krovė tik vieną vienintelį žiedą. Bet ta rožė labai gardžiai kvepėjo,uostydamas turėjai pamiršti visus šios žemės vargus ir rūpesčius. Tas kunigaikštis turėjo darlakštingalą, o kai ji giedodavo, rodėsi, kad jos gerklėj sudėtos visos dangaus melodijos. Tąrožę ir lakštingalą turėjo įgauti princesė, todėl rožė ir lakštingala buvo sudėtos į sidabrinesdėžutes ir nusiųstos princesei.Imperatorius liepė nunešti siuntinį į didžiąją salę, kur princesė su rūmų damomis žaidė„svečius\" — kito darbo ji neturėjo. Pamačiusi dėžutes su dovanomis, iš džiaugsmo ji suplojodelnais.— Kad čia būtų maža katytė! — sušuko ji, paėmusi vieną dėžutę.Bet toj dėžėj buvo rožių krūmas su gražiu žiedu.— Kaip dailiai padaryta! — stebėjosi visos rūmų damos.— Daugiau kaip dailiai, — atsiliepė imperatorius: — tiesiog gražiai!Bet princesė pauostė rožę ir tik nepravirko.— Fe! — tarė ji. — Ji ne dirbtinė, o tikra!— Fe! — atkartojo visos rūmų damos. — Tikra!— Palaukit, nesikarščiuokit, pažiūrėkim, 'kas yra kitoj dėžutėj, — tarė imperatorius.Iš dėžutės pasirodė lakštingala ir ėmė taip gražiai giedoti, jog niekas nedrįso ką prikišti.— Superbe! Chanmant! — gyrė rūmų damos. Jos kalbėjo visos prancūziškai, viena prasčiau užkitą.— Kaip šitas paukštelis man primena mirusios karalienės tabokinę su muzika! — pasakė vienassenas kiemiškis. — Toks pat tonas, toks pat ir atlikimas!— Tiesa!—tarė imperatorius ir pravirko kaip vaikas.— Tikiuosi, kad tais paukštis nėra gyvas? — paklausė princesė.— Gyvių gyviausias! — atsakė pasiuntiniai, atnešę tas dovanas.— Tai tegu skrenda, kur nori! — tarė princesė ir liepė kunigaikščio neleisti pro duris.Bet jis nenustojo vilties, išsitepė veidą tamsiais dažais, užsismaukė kepurę ant akių ir pasibeldėį duris.— Labą dieną, imperatoriau! — tarė jis. — Ar negaučiau kokio darbo čia prie rūmų?— Daug kas čia dabar ieško darbo, visiems negali ištekti, — atsakė imperatorius. — Beje, manreikalingas toks, kur ganytų kiaules, turiu aš jų baisiai daug.

Tokiu būdu kunigaikštis tapo imperatoriaus kiauliaganiu. Gyventi gavo jis mažutį kambariūkštįprie kiaulių migio. Visą dieną jis ten dirbo šneipštė ir lig vakaro padarė tokį gražų puodą suskambaliukais aplink. Puodui verdant, skambaliukai skambino seną gražią dainelę: Augustinai, kas tik buvo, Viskas dingo, viskas žuvo.Bet didžiausia gudrybė buvo ta, kad laikant pirštą ant garo, einančio iš to puodo, galima buvotuojau sužinoti, kas kokius valgius verda visame mieste. Juk tai buvo nepalyginti geresnisdaiktas kaip tikroji rožė!Princesė išėjo pasivaikščioti su visomis rūmų damomis ir išgirdo skambalėlių melodiją. Išgirdusilabai apsidžiaugė — ji pati mokėjo su fortepijonu paskambinti tą dainelę „Augustinai, kas tikbuvo\", ir tai su vienu pirštu.— Oi, ir aš tai moku! — tarė princesė. — Turi būti mokytas kiauliaganis! Eikit kas iš jūsų irpaklauskit, už kiek atiduotų tą prietaisą!Viena rūmų dama turėjo eiti, bet eidama įsimovė kojas į medines klumpes.— Kiek nori už tą puodą? — paklausė ji.— Dešimtį princesės pabučiavimų! — atsakė kiauliaganis.— Dieve saugok! — sušuko rūmų dama.— Pigiau nebus! — griežtai pasakė kiauliaganis.— Ką jis pasakė? — paklausė princesė.— To negaliu atkartoti! — atsiliepė rūmų dama. — Baisus daiktas!— Tai pakuždėk man į ausį!Ir ji pakuždėjo.— Koks nepraustaburnis! — pasipiktino princesė ir buvo beeinanti tolyn, tik skambaliukai vėlgražiai suskambėjo: Augustinai, kas tik buvo, Viskas dingo, viskas žuvo!— Palauk! — tarė princesė. — Eik ir paklausk, ar jis nesutiks atiduoti už dešimtį pabučiavimųrūmų damų?— Ne, dėkui! — atkirto kiauliaganis. — Dešimtį pabučiavimų princesės, kitaip nebus puodo!— Koks užsispyrėlis! — sakė princesė. — Nieko nepadarysi! Tik jūs apstokit mane, kad niekasnematytų.Rūmų damos apstojo princesę iš visų pusių su savo plačiais sijonais, kiauliaganis gavo dešimtįpabučiavimų, o princesė puodą.Koks buvo džiaugsmas! Visą vakarą ir visą kitą dieną puodas turėjo kunkuliuoti, visame miestenebuvo nei vienos virtuvės nuo rūmų šambeliono lig menkiausio kurpiaus, kad princesėnežinotų, kokie valgiai buvo verdami.Rūmų damos šoko ir plojo delnais.

— Žinom, kas šiandien verda saldžią sriubą, o kas košę! Žinom, kas valgys sklindžius, o kaskotletus! Kaip įdomu!— Baisiai įdomu! — patvirtino vyriausia rūmininke.— Taip, bet laikykit prikandusios liežuvius, atsiminkite, kad esu imperatoriaus duktė!— Suprantamas daiktas! — atsakė visos.Kiauliaganis, vadinas, kunigaikštis (bet niekas nežinojo, kad jis nėra tikras kiauliaganis) laikonegaišo ir padirbo tokią tarškynę, jog sukama ji griežė gražiausius valsus, polkas ir visus kitusšokius, išrastus nuo pasaulio pradžios.— Tai yra superbe! — tarė pro šalį eidama princesė. — Niekados nesu girdėjusi panašausgražumo! Eik ir paklausk, kiek jis norėtų už tą instrumentą, bet daugiau aš jo nebebučiuosiu!— Nori šimto pabučiavimų! — atsakė rūmų dama, grįžusi nuo kiauliaganio.— Gal pasiuto! — sušuko princesė ir nuėjo tolyn. Bet paėjusi kiek kelio sustojo. - Reikia remtimeną, — tarė ji. — Juk esu imperatoriaus duktė! Pasakyk, kad gaus dešimtį pabučiavimų, okitus iš rūmų damų!— Bet mes nelabai norėtumėm! — priešinosi rūmų damos.— Tuščia kalba! — pasakė princesė. — Jei aš jį bučiavau, tai ir jūs turite pasiaukoti!Nepamirškite, kad aš jus peniu ir moku algą!Ir rūmų dama gavo vėl eiti pas kiauliaganį.— Šimtas pabučiavimų princesės! — atrėžė jis. — Jei ne, neregės tarškynės!— Stokit aplink! — paliepė princesė, visos rūmų damos apstojo ją, o kiauliaganis ėmė bučiuoti.— Koks ten susigrūdimas prie to kiaulių migio? — tarė imperatorius, išėjęs į balkoną. Jispatrynė akis ir užsidėjo akinius. — Tai rūmų damos, eisiu žemyn pažiūrėti, ką ten jos veikia.Jis giliai įsispyrė į savo jau gerokai numintas šlepetes ir paskuboms nušlepsėjo per kiemą.Tylėdamas jis prislinko prie būrio rūmų darnų, o (tos beskaitydamos pabučiavimus nei justinejuto jo ateinant; jos tik žiūrėjo, kad kiauliaganis negautų jų nei per daug, nei per maža.Imperatorius pasistiebęs pažvelgė.— Gi čia kas? — sušuko jis, pamatęs dukterį bučiuojantis su kiauliaganiu, ir, nusimovęs vienąšlepetę, kad gi paukštelės jai per galvą tuo metu, kada kiauliaganis ją bučiavo aštuoniasdešimtšeštą kartą.— Šalin nuo manęs! — suriko įtūžęs imperatorius. Ir abudu, princesė ir kiauliaganis, buvoištremti iš jo viešpatystės.Princesė ėmė verkti, o kiauliaganis juokavo, ir lietus smarkiai lijo.Oi, aš nelaiminga! — raudojo princesė. — Kodėl netekėjau už gražaus kunigaikščio? Oi, kokiaaš nelaiminga!Kiauliaganis pasislėpė už medžio, nusiplovė nuo veido tamsius dažus, nusimetė skarmalus,apsivilko puikiais savo drabužiais ir atėjęs pasirodė toks gražus, jog princesė iš nustebimo irpagarbos nusilenkė prieš jį.

— Dabar aš tave niekinu! — tarė jis — Tu nenorėjai tekėti už tikro kunigaikščio; nemokėjaisuprasti rožės ir lakštingalos svarbos, o bučiavai kiauliaganį už menkus žaisliukus. Kaippasiklosi, taip išmiegosi! Paskui sugrįžo į savo kunigaikštystę ir užtrenkė duris prieš pat josnosį. Dabar ji stovėjo lauke ir dejavo: Augustinai, kas tik buvo, Viskas dingo, viskas žuvo!