pasakos1

qwertyuiopasdfghjklzxcvbnmqwertyuiopasdfghjklzxcvbnmqwertyuiopasdfghjklzxcvbnmqwertyuiopasdfghjklzxcvbnmqwerty hjklzxcvbnmqweAlytaus lopšelis darželis Boružėlėu io p a s d f g Pasakos r t yu iopasdfghjklzxcvbnm2018.01.25 qwertyuiop Aušra Platūkienėasdfghjklzxcvbnmqwertyuiopasdfghjklzxcvbnmqwertyuiopasdfghjklzxcvbnmqwertyuiopasdfghjklzxcvbnmqwertyuiopasdfghjklzxcvbnmqwertyuiopasdfghjklzxcvbnmqwertyuiopasdfghjklzxcvbnmqwertyuiopasdfghjklzxcvbnmqwertyuiopasdfghjklzxcvbnmqwertyuiopasdfghjklzxcvbnmqwertyuiopasdfghjklzxcvbnmqw

Senutė ir katiniukasGyveno senutė ir turėjo katiniuką. Išėjo abudu vieną kartą vantų pjauti. Pasilenkė senutėberželį, tik šlept ir nukrito lapelis katiniukui ant uodegytės. Katiniukas pradėjo rėkti:— Senuciut, senučiut, dangus griūva — bėgsiu!— Nebėk, katiniuk, negriūva.Tiktai vėl kitas lapelis šlept katiniukui ant uodegytės. Katiniukas vėl šaukia:— Senučiut, dangus griūva — bėgsiu! Nu bėgt! Nu bėgt!Susitiko kiškį:— Kiški piški, bėkim bėkim — dangus griūva!— Kas gi tau sakė?— Aš pats mačiau: ant mano uodegytės buvo užgriuvęs!Nu bėgt! Nu bėgt! Susitiko lapę:— Lape snape, bėkim bėkim — dangus griūva!— O kas tau, katiniuk, sakė?— Aš pats mačiau: ant mano uodegytės buvo užgriuvęs! Nu bėgt! Nu bėgt!Susitiko vilką:

— Vilke pilki, bėkim bėkim — dangus griūva!— O kas gi tau sakė?— Aš pats mačiau: ant mano uodegytės buvo užgriuvęs! Nu bėgt! Nu bėgt!Susitiko mešką:— Meška peška, bėkim bėkim — dangus griūva!— O, kas gi tau sakė?— Aš pats mačiau: ant mano uodegytės buvo užgriuvęs!Nu bėgt visi! Nu bėgt!Subėgo į mišką, rado tokią trobelę ir suėjo į vidų. Visi labai norėjo ėsti, o čia nieko nebuvo.Tarės tarės ir susitarė pasivadinti sau briedį pietų. Sako:— Dabar visi pasislėpkim, o kai tik briedis ateis, tuoj pulsim jį ir sudraskysim.Lapė užlipo ant krosnies, katiniukas užšoko ant kartelės, kiškelis palindo po šluota, vilkassusirangė pakrosnyje, o meška įlindo į krosnį.Kai visi išsislapstė, nebebuvo kam eiti ir briedžio kviesti. Ėmė lapė nušoko nuo krosnies ir,nuėjusi pas briedį, sako:— Briedeli, briedeli, ateik pietelių: visko prikepėm, prisitaisėm.Parbėgusi lapė vėl užlipo ant krosnies. Atėjo ir briedis. Kai tik duris pravėrė, puolė ant jo visi,kaip buvo susitarę. Bet lapė, iš greitumo šokdama nuo krosnies, nusisuko sprandą; katiniukas,nuo kartelės puldamas, kojeles išsilaužė; kiškelis, iš po šluotos lįsdamas, akeles išsibadė;vilkas, šokdamas iš pakrosnio, šonkaulius susilaužė; meška, lįsdama iš krosnies, nugarkaulįpersilaužė.Briedis sočiai priėdė ir parėjo sau namo.

LukošiukasBuvo toks žmogelis ir turėjo sūnų. O kitąsyk, būdavo, raganos vaikus vagia. Bijodamas, kad irjo sūnaus nepavogtų, tas žmogelis padarė luotą, įsodino į jį sūnų ir paleido į marias. Irpaleisdamas jam prisakė, kad nesiirtų prie kranto, kad atplauktų tik tada, kai išgirs šitaipšaukiant: Atplauk, atplauk, Lukošiuk, Aš tau duosiu baltus marškinėlius Ir raudoną kaspinėlį!Tas vaikas ir plaukioja su savo luoteliu po marias. Kai reikia paduoti jam valgio, motina ateina įpamarį ir pašaukia: Atplauk, atplauk, Lukošiuk, Aš tau duosiu baltus marškinėlius Ir raudoną kaspinėlį!Lukošiukas tuoj atplaukia prie krašto, motina paduoda jam valgį, ir jis vėl nuplaukia.Išgirdo vieną sykį ragana, kaip motina šaukia Lukošiuką, ir pati ėmė jį šaukti: Atplauk, atplauk, Lukošiuk, Aš tau duosiu baltus marškinėlius Ir raudoną kaspinėlį!Bet ragana šaukė storesniu balsu. Vaikas suprato, kad tai ne jo motina, ir sako:- Tu ne mano motina — mano motina su viena ranka.Ragana nubėgo pas kalvį:

— Kalvi, kalvi, nukirsk man vieną ranką.Kalvis nukirto raganai ranką. Jau ji be rankos nubėgo prie marių ir vėl šaukia:Tas vaikas sako: Atplauk, atplauk, Lukošiuk, Aš tau duosiu baltus marškinėlius Ir raudoną kaspinėlį!— Mano motina su viena koja — tu ne mano motina. Ragana nubėgo pas kalvį:— Kalvi, kalvi, nukirsk man vieną koją.Kalvis nukirto raganai koją. Ragana atšokavo ant vienos kojos prie marių:Vaikas sako: Atplauk, atplauk, Lukošiuk, Aš tau duosiu baltus marškinėlius Ir raudoną kaspinėlį!— Tu ne mano motina — mano motina su viena akim. Ragana tuoj nubėgo paskalvį:— Kalvi, kalvi, išdurk man vieną akį.Kalvis tuoj išsvilino jai akį. Ragana atšokavo prie marių ir šaukia:Sako tas vaikas: Atplauk, atplauk, Lukošiuk, Aš tau duosiu baltus marškinėlius Ir raudoną kaspinėlį!— Mano motina ploniau šneka — tu ne mano motina. Ragana, tuoj nubėgus paskalvį, sako:— Kalvi, kalvi, paplonink man liežuvį.Kalvis paplojo jai liežuvį. Ragana nubėgo prie marių ir vėl šaukia: Atplauk, atplauk, Lukošiuk, Aš tau duosiu baltus marškinėlius Ir raudoną kaspinėlį!Vaikas negali tos raganos atsiginti, sako:— Mano motina be galvos — tu ne mano motina.Kvaila ragana, norėdama tą vaiką kaip nors pagauti, tuoj nubėgo pas kalvį:— Kalvi, kalvi, nukirsk man galvą.Kalvis nukirto raganai galvą, ir ji tuoj pastipo. O kai tėvai sužinojo, kad ragana jau pastipo, tąvaiką parsigabeno namo, ir jis laimingai užaugo.

Seneliai ir pupelėGyveno senelis ir bobutė. Turėjo senelis žirnelį, bobutė pupelę. Pasodino bobutė tą pupelępalovy. Pupelė augo augo, užaugo lig lovos ir pradūrė lovą; paskui užaugo lig lubų ir lubaspradūrė. Vėl augo augo, užaugo lig šelmens ir pradūrė šelmenį; paskui užaugo lig debesų irpradūrė danguj skylę. Tada senelis ir bobutė pradėjo lipti pupelės stiebu į dangų. Bobutėpirmiau bėga, o senelis paskui skuba. Lipo lipo ir įlipo.Nuvargę po tokios ilgos kelionės, seneliai pasiprašė dievą priimti juos naktigulto. Dievaspriėmė ir liepė gulti ant krosnies. O ant priekrosnio buvo dievo duona įmaišyta, ir dievas abiemseniam prigrasė, kad neliestų jo duonos.Sugulė abu seniai ant krosnies ir guli. Senelis tuoj užmigo, tik bobutė niekaip negali užmigti:jai vis rūpi paragauti, ar gardi dievo duonos rūgštelė. Pristigus kantrybės, nulipo ji nuokrosnies ir pasikabino duonos maišymo. Bet kai tik duoną palietė, kad ėmė tešla bėgti, kadėmė bėgti! Bobutė puolė ją atgal į rėčką krėsti, bet nieko nepadarė: visa tešla kuo gražiausiaiišbėgo iš rėčkos žemėn. Nusigandus bobutė prikėlė senį, bet ir tas nieko negalėjo padaryti.Nusiminę sėdi abu seneliai ant krosnies ir rauda. Taip jie išsėdėjo lig pat gaidžių. Kai tik gaidysužgiedojo, tuoj visa tešla suėjo atgal rėčkon, ir senelis su bobute nusiramino.Rytą dievas juos klausia:— Ar nelietėt mano duonos?— Nelietėm! — atsakė seneliai.— Gerai, kad nelietėt,— sako dievas.Vakare jis vėl priėmė senelius naktigulto. Tiktai šiuo kartu liepė gulti lovoje ir prigrasė, kadneliestų jo ratelių, kurie buvo pastumti į palovį.Kai tik senelis užmigo, bobutei parūpo pasižiūrėti, kokie dievo rateliai. Išsitraukė juos iš palovioir įsisėdo. Rateliai tuoj dar dar dar — ėmė važinėtis po visus namus. Nubudo ir senelis.Pamatęs, kad bobutė jau važinėjas, ėmė bėgti iš paskos ir šaukti:— Palaukš, bobut! Palaukš, bobut!Bet niekaip negalėjo ratelių pavyti, ir jie tol važinėjo, kol sutrupėjo. Ėmė abudu seneliaisuirusius ratelius taisyti, bet nieko nepadarė. Tada pastūmė juos į palovį ir verkia abu atsisėdę.Jiems taip besėdint, gaidys užgiedojo, ir rateliai patys susitaisė.Rytą dievas klausia senelius:

— Ar nelietėt mano ratelių?— Nelietėm! — atsakė seneliai.— Na, tai gerai,— sako dievas,— šiąnakt aš jus leisiu gulti į sodą, tiktai nekrėskit manoobuolių.Vakare nuėjo abu seneliai į sodą. Senelis atsigulęs greitai užmigo, tik vis dar nemiega bobutė:jai labai norėtųsi paragauti dievo obuolių. Galų gale nebeiškentė ir nusiraškė vieną obuolį. Kaitik vieną nusiraškė, kad pradėjo obuoliai kristi, kad pradėjo kristi! Nebežinodama, kas daryti,bobutė tik peša nuo senio galvos plaukus ir vis riša obuolius, o obuoliai kaip krinta, taip krinta.Jau visus plaukus seniui nupešė, o obuolių nė dešimtos dalies nepririšo.Taip besidarbuojant, gaidys užgiedojo, ir obuoliai patys atsidūrė kiekvienas savo vietoje.Rytą dievas klausia:— Ar nelietėt mano obuolių?— Nelietėm! — atsakė seneliai.— Kaipgi nelietėt,— sako dievas,— kad senio visa galva plika?!Supykęs ėmė ir išmetė juos iš dangaus žemėn.PagrandukasKartą senelė sako: - seneliuk, seneliuk, neturime duonutės. Ką darysime?- Et, nedidelė bėda, - atsakė senelis. - Aš atnešiu miltų, tu užmaišyk tešlą ir iškepsimeduonutę.Kaip tarė, taip ir padarė. Senelis atnešė maišelį ruginių miltų, senelė duonkubilyje užmaišėtešlą, o kai ji įrūgo, padarė tris didelius kepalus ir pašovė juos į krosnį. Duonutė kepa, osenelis sako:- Senute, duonkubilio kampuose dar liko truputis tešlos. Reikia ją išgrandyti ir padaryti mažutįkepalėlį - pagranduką.Senelė taip ir padarė, kaip sakė senelis: pašovė į krosnį mažutėlį dailutį kepalėlį - pagranduką.Greitai jis iškepė ir buvo toks dailus, kad seneliai negalėjo juo atsidžiaugti.

Senelis padėjo kepalėlį ant palangės, kad atvėstų, o pagrandukas tik strykt nuo palangės irpasileido bėgti. Bėga, bėga ir sutinka kiškį. Ę - Kur bėgi, pagranduk? - sušuko kiškis. - Sustok,aš tave suvalgysiu.- Nevalgyk manęs, kiškeli, geriau aš tau padainuosiu, - sako pagrandukas. - Paklausyk. Ir jisuždainavo: Aš duonutės kepaliukas, Vadinuosi pagrandukas. Mane iškepė senelė, Mane aušino senelis. Aš pabėgau nuo senelių Ir pabėgsiu nuo kiškelio.Kol kiškis klausėsi, pagrandukas tik strykt ir nukūrė. Bėga jis toliau ir sutinka vilką.- Sustok, pagranduk, aš tave suvalgysiu! – šaukia jis.- Ką tu mane suvalgysi, geriau aš tau padainuosiu, - atsakė pagrandukas. - Paklausyk.Ir jis uždainavo: Aš duonutės kepaliukas, Vadinuosi pagrandukas. Mane iškepė senelė, Mane aušino senelis. Aš pabėgau nuo senelių, Aš pabėgau nuo kiškelio Ir pabėgsiu nuo vilkelio.Nespėjo vilkas net mirktelėti, o pagrandukas jau nuskuodė tolyn. Bėga jis toliau ir sutinkamešką.- Palauk, pagranduk! - šaukia meška. - Aš tave suvalgysiu.- Nė negalvok apie tai, meškute tetute, - atšovė pagrandukas.- Paklausyk, aš tau padainuosiu.Ir jis užtraukė: Aš duonutės kepaliukas, Vadinuosi pagrandukas. Mane iškepė senelė, Mane aušino senelis. Aš pabėgau nuo senelių, Aš pabėgau nuo kiškelio, Aš pabėgau nuo vilkelio Ir pabėgsiu nuo meškutės.Užsižiopsojo meška beklausydama dainos. Kiek dairėsi - pagranduko niekur nesimatė.Bėga pagrandukas toliau ir pribėgo griovį. O ant griovio krašto sėdi lapė. Sėdi, žiūri į bėgantįpagranduką ir seilę varvina.- Ei, pagranduk! - kviečia lapė. - Ateik, ką tau parodysiu. Tokių grožybių tu kaip gyvasnematei.Sustojo pagrandukas ir apsisukęs patraukė prie lapės. Juk reikia pažiūrėti, kokias grožybes jiten mato. Priėjo arčiau.

- Pažiūrėk, mažasis pagranduk, koks čia gražus griovys, - suokia lapė.Pažiūrėjo pagrandukas į griovį ir apsisuko galvelė. Plumpt ir įkrito į patį dugną. O lapė stryktpaskui jį, išsinešė į krantą ir gardžiai suėdė.Trys ParšiukaiKitą kartą gyveno trys paršiukai — trys broliai. Visi vieno ūgio, rubuiliai, rausvi, su vienodom,linksmai užsirietusiom uodegytėm.Net jų vardai buvo panašūs: Nif Nifas, Nuf Nufas ir Naf Nafas.Visą vasarą jie vartaliojosi po žolę, šildėsi prieš saulutę, lepinosi klanuose.Bet va atėjo ruduo.Saulė jau ne taip kaitriai šildė, ties nugeltusiu mišku kybojo pilki debesys.— Metas mums pagalvoti apie žiemą,— pasakė kartą Naf Nafas savo broliams, atsibudęsankstų rytą.— Aš visas drebu nuo šalčio. Mes galim peršalti. Imkim ir pasistatykim namą,žiemosim sau drauge po vienu šiltu stogu.Bet jo broliai nenorėjo imtis darbo. Kur kas maloniau paskutines šiltas dienas valiūkauti irstraksėti po klanus, negu rausti žemę ir vilkti akmenis.— Suspėsim! Žiema dar toli. Mes dar pasilinksminsim,— pasakė Nif Nifas ir vikstelėjo pergalvą.— Kai prireiks, aš pats pasistatysiu namą,— tarė Nuf Nufas ir atgulė j klaną.— Aš taip pat,— pridūrė Nif Nifas.

— Na kaip sau norit. Tuomet aš vienas statysiuosi,— pasakė Naf Nafas.— Jūsų nelauksiu.Dienos ėjo vis žvarbyn ir žvarbyn, tačiau Nif Nifas ir Nuf Nufas neskubėjo. Juodu ir galvotinenorėjo apie darbą: dykinėjo nuo ryto iki vakaro, žaidė, kaip dera paršeliams, šokinėjo irvartėsi per galvą.— šiandien mes dar pasiausim,— sakė juodu,— o rytoj iš ryto imsimės darbo.Bet ir kitą dieną abu tą pat bylojo.Ir tik tuomet, kai didysis klanas šalia kelio ėmė rytais trauktis plonu ledeliu, broliai tinginiaipagaliau kibo j darbą.Nif Nifas nusprendė, kad paprasčiausia ir greičiausia taisytis pirkelę iš šiaudų. Jis taip irpadarė, su nieku nepasitaręs. Pavakare jo pirkelė jau buvo baigta.Nif Nifas užklojo ant stogo paskutinę šiaudų gniūžtelę ir, labai patenkintas savo namuku,linksmai uždainavo:Tai namelį pastačiau, Pastačiau, pastačiau! Niekur tokio nemačiau, Nemačiau, nemačiau!Taip dainuodamas, jis nutraukė pas Nuf Nufą.Nuf Nufas netoliese taip pat statėsi namuką.Jis stengėsi greičiau užbaigti šį nuobodų ir neįdomų darbą. Iš pradžių, kaip ir brolis, jis buvobenorįs darytis pirkelę iš šiaudų, bet paskui nusprendė, kad tokiame name žiemą bus labaišalta. Surėmus iš šakų ir virbų, namas bus tvirtesnis ir šiltesnis.Taip jis ir padarė.Sukalė žemėn kuolus, perpynė juos virbais, stogą apvertė sausais lapais, ir vakarop namasbuvo baigtas.Nuf Nufas didžiuodamasis apėjo aplinkui keletą ratų ir uždainavo:Mano namas nuostabus, Nuostabus, nuostabus! Atlaikys jis net griausmus, Net griausmus, netgriausmus!Dar jis nebaigė dainos, ir iš už krūmo šmurkštelėjo Nif Nifas.— Na štai ir tu pasistatei! — tarė Nif Nifas broliui.— Aš sakiau, kad mudu greit šį darbąatliksim! Dabar esame laisvi ir galime daryti visa, kas tik į galvą ateis!— Eime pas Naf Nafą, pažiūrėsim, kokį namą jis pasistatė! — tarė Nuf Nufas.— Kažkodėlmes jį seniai bematėme!— Eime, pažiūrėsim! — sutiko Nif Nifas.Ir abu broliai, labai patenkinti, kad nieku daugiau nereikia rūpintis, dingo už krūmų.Naf Nafas šit jau kelios dienos įnikęs statė. Jis prisivilko akmenų, prisikasė molio ir dabarneskubėdamas rengė saugų, tvirtą namą, kuriame būtų galima pasislėpti nuo vėjo, lietaus iršalčio. Jis įstatė namui sunkias ąžuolines duris su sklendė- mis, kad vilkas, atsibastęs išgretimo miško, negalėtų įsibrauti.Nif Nifas ir Nuf Nufas užtiko brolį bedirbantį.

— Ką tu statai? — vienu balsu sušuko nustebę Nif Nifas ir Nuf Nufas.— Kas čia, paršiukonamas ar tvirtovė?— Paršiuko namas turi būti tvirtovė! — ramiai atsakė Naf Nafas tebedirbdamas.— Ar tik neketini tu su kuo nors kariauti? — linksmai sukriuksėjo Nif Nifas ir mirktelėjoNuf Nufui.Ir abu brolius apėmė toks linksmumas, kad žvygavo ir kriūkė ant visos laukymės.O Naf Nafas lyg niekur nieko tebe- mūrijo savo namo akmeninę sieną, niūniuodamas panosėj:Protingiausias tai jau aš, Tai jau aš, tai jau aš! Mūro namą kraunuos aš, Kraunuos aš,kraunuos aš!Ir pasauly joks žvėris, Joks žvėris, joks žvėris Nejslinks pro šias duris, šias duris, šias duris!— Čia jis mini kažkokį žvėrį? — pa*- klausė Nif Nifas Nuf Nufą.— Čia tu mini kažkokį žvėrį? — paklausė Nuf Nufas Naf Nafą...— Aš dainuoju apie vilką! — atsakė Naf Nafas ir prilipdė dar vieną akmenį.— Žiūrėkit, kaip jis bijosi vilko! —> tarė Nif Nifas.— Bijosi, kad jo nesuėstų! — pridūrė Nuf Nufas.Ir broliai dar labiau įsilinksmino.— Iš kur jau čia rasis vilkų! — pasakė Nif Nifas.— Jokių vilkų nėra! Jis tiesiog bailys! — pridūrė Nuf Nufas. Ir juodu ėmė šokdami dainuoti:Vilkas pilkas nebaisus, Nebaisus, nebaisus! Eik tu, kvaiša, į kimsus, į kimsus, į kimsus!Juodu norėjo Naf Nafą paerzinti, bet jis nė neatsigręžė.— Eime, Nuf Nufai,— pasakė tada Nif Nifas.—Čia mums nėra ko veikti!Ir abu broliai narsuoliai nutraukė valiūkauti. Eidami juodu dainavo ir šoko, o kai pasiekė mišką,tai taip įsišėliojo, kad prižadino po pušimi miegojusį vilką.— Koks ten triukšmas? — nepatenkintas suurzgė piktas ir alkanas vilkas ir nušuoliavo į tąpusę, kur žvygavo ir kriuksėjo du maži, kvaili paršiukai.— Na, iš kur jau čia rasis vilkų! — kalbėjo tuo metu Nif Nifas, kuris vilkus buvo matęs tikpaveikslėliuose.— šit mudu jį pačiupsim už nosies, tai žinos! — pridūrė Nuf Nufas, kuris irgi niekad nebuvomatęs gyvo vilko.Ir broliai vėl įsisiautėję uždainavo:Vilkas pilkas nebaisus, Nebaisus, nebaisus! Eik tu, kvaiša, į kimsus, į kimsus, į kimsus!Ir staiga juodu išvydo tikrą, gyvą vilką!

Jis stovėjo už didžiulio medžio ir buvo toks baisus, tokių piktų akių, o iš nasrų styrojo tokiosaštrios iltys, kad Nif Nifui ir Nuf Nufui nugaros pašiurpo, o plonos uodegytės ėmė tankiaitankiai tirtėti. Vargšai paršiukai iš baimės negalėjo nė pajudėti.Vilkas taisėsi šokti, kaukštelėjo dantimis, mirktelėjo dešine akimi, bet paršeliai staigaatsitokėjo, ir, žviegdami ant viso miško, leidosi bėgti. Niekad dar jiems nebuvo tekę taip greitaidumti! Švytruodami kulnais ir keldami dulkių debesis, juodu skuto kiekvienas į savo namą.Nif Nifas pirmasis atbėgo prie savo šiaudinės pirkelės ir vos suskubo užtrenkti duris prieš patvilko nosį.— Tučtuojau atidaryk duris! — suriko vilkas.— Kitaip aš jas išversiu!— Ne,— sukriokė Nif Nifas,— neatidarysiu!Buvo girdėti, kaip už durų šnopuoja baisusis žvėris.— Tučtuojau atidaryk! — vėl suriko vilkas.— Aš taip papusiu, kad visas tavo namasnulėks!Bet Nif Nifas iš baimės jau nieko negalėjo atsakyti. Tuomet vilkas ėmė pūsti: „Fffūūū!\"Nuo stogo nulakstė šiaudai, sienos drebėjo.Vilkas vėl giliai atsikvėpė ir papūtė antrukart: „Fffūūū!\"Kai jis papūtė trečią kartą, namas išvirto j visas puses, tarsi uraganui užsiautus. Vilkaskaukštelėjo dantimis prie pat paršiuko kulnų. Bet Nif Nifas greitai apsisuko ir šoko bėgti. Povalandėlės jis jau buvo prie Nuf Nufo durų.Vos suskubo broliai užsisklęsti, išgirdo vilko balsą:— Na, dabar aš jus abu suėsiu!Nif Nifas ir Nuf Nufas išsigandę pažvelgė į vienas kitą. Bet vilkas buvo labai išvargęs irnusprendė imtis gudrybės.— Aš apsigalvojau! — tarė jis taip garsiai, kad jį išgirdo ir namelyje.— Ne- ėsiu šiųperkarėlių paršų! Verčiau einu sau namo!— Tu girdėjai? — klausia Nif Nifas Nuf Nufą.— Jis pasakė, kad neės mūsų! Mes —perkarę!— Labai gerai! — tarė Nuf Nufas ir iškart liovėsi drebėjęs.Broliams pasidarė linksma, ir juodu uždainavo, tarsi nieko nė nebūtų atsitikę:Vilkas pilkas nebaisus, Nebaisus, nebaisus! Eik tu, kvaiša, į kimsus, Į kimsus, į kimsus!O vilkas nė neketino pasitraukti. Jis tik paėjėjo į šalį ir pasislėpė. Jį ėmė juokas, ir jis kaipbeįmanydamas tvardėsi, kad neužsikvatotų. Kaip mitriai pavyko apgauti du paikus paršiukus!Kai paršiukai visai nurimo, vilkas pasiėmė avies kailį ir atsargiai nusėlino prie namo. Ties durimjis apsisiautė kailiu ir tyliai pasibeldė.Nif Nifas ir Nuf Nufas labai išsigando.— Kas ten? — paklausė juodu, ir jų uodegėlės vėl ėmė tirtėti.

— Tai a-a-aš, vargšė maža avelė! — plonu, svetimu balsu sulemeno vilkas.— Leiskite manpernakvoti, atsiskyriau nuo bandos ir labai pavargau!— Leisti? — paklausė brolį gerasis Nif Nifas.— Avelę galima įleisti! — sutiko Nuf Nufas.— Avelė — ne vilkas!Bet pravėrę duris, paršiukai išvydo ne avelę, o tą patį aštriailtį vilką. Broliai užtrenkė duris ir išvisų jėgų jas užgulė, kad baisusis žvėris negalėtų įsiveržti.Vilkas labai įširdo. Jam nepavyko gudrumu nuveikti paršelių. Jis nusimetė avies kailį ir suriko:— Na, palaukit! Iš šio namo tučtuojau nieko nebeliks!Ir jis kad ėmė pūsti. Namas kiek pakrypo. Vilkas papūtė antrą, paskui trečią ir ketvirtą kartą.Nuo stogo nulakstė lapai, sienos drebėjo, bet namas vis dar tebestovėjo.Tačiau kai vilkas papūtė penktąjį kartą, namas susverdėjo ir griuvo. Vien tik durys kurį laikądar stovėjo vidury griuvėsių.Siaubo apimti, paršiukai šoko bėgti. Iš baimės linko jų kojos, drebėjo kiekvienas šerelis, džiūvonosys. Broliai dūmė į Naf Nafo namą.Vilkas vijosi juos milžiniškais šuoliais. Kartą jis vos nepastvėrė Nif Nifo už pas- turgalinės kojos,bet šis suskubo atitraukti ją ir ėmė dar greičiau skusti.Vilkas taip pat sukruto. Jis buvo tikras, kad šį kartą paršiukai nuo jo nepaspruks.Bet jam vėl nepavyko.Paršiukai greitai smuko pro didžiulę obelį, nė neliestelėję jos, o vilkas nespėjo pasukti iratsitrenkė į kamieną. Obelis apkrėtė jį obuoliais. Vienas kietas obuolys tvoskė jam į tarpuakį.Vilkui kaktoj iššoko didžiulis gumbas.O Nif Nifas ir Nuf Nufas nei gyvi, nei mirę atbėgo tuo metu prie Naf Nafo trobelės.Brolis juos įsileido. Vargšai paršiukai buvo taip išsigandę, kad nė žodžio negalėjo ištarti. Abutylėdami šmurkštelėjo po lova ir ten pasislėpė. Naf Nafas iškart suprato, kad juos atsivijovilkas, tačiau jam nebuvo ko bijoti savo mūriniame name. Jis greitai užsklendė duris, atsisėdoant kėdutės ir garsiai uždainavo:Ir pasauly joks žvėris, Joks žvėris, joks žvėris Neįslinks pro šias duris, šias duris, šias duris!Bet kaip tik šiuo metu į duris pasibeldė.— Kas ten? — ramiai paklausė Naf Nafas.— Atidaryk neklausinėjęs! — atšiauriai sukriokė vilkas.— Kur jau nei Ir negalvoju! — griežtu balsu atsakė Naf Nafas.— Ak taip! Na laikykitės! Dabar suėsiu visus tris!— Pamėgink! — atsakė kitapus durų Naf Nafas, nė nekilstelėjęs nuo savo kėdutės. Jisžinojo, kad jam ir broliams nėra ko bijoti tvirtame, mūriniame name.

Tuomet vilkas įkvėpė ko daugiau oro ir papūtė kiek tik pajėgdamas! Tačiau, kad ir kaip jisbesistengė, nė vienas, net mažiausias akmuo nepajudėjo iš vietos.Vilkas net pamėlynavo nuo įtampos.Namas stovėjo lyg tvirtovė. Tuomet vilkas ėmė tuskinti duris, bet jos irgi nepasidavė.Vilkas iš piktumo ėmė draskyti nagais sienas ir graužti akmenis, iš kurių jos buvo sumūrytos,bet jis tik apsilaužė nagus ir atkando dantis. Alkanam ir piktam vilkui nebebuvo kas darą,reikėjo nėšintis namo.Bet čia jis pakėlė galvą ir staiga pamatė ant stogo didžiulį platų kaminą.— Aha! Va pro šį kaminą aš ir pateksiu trobon! — nudžiugo vilkas.Jis atsargiai užsiropštė ant stogo ir įsiklausė. Viduj buvo tylu.„Vis dėlto užkrimsiu šiandien šviežios paršienos\",— pagalvojo vilkas ir apsilaižęs šmurkštelėjo įkaminą.Bet vos tik jis ėmė kaminu leistis, paršiukai išgirdo šnaresį.O kai ant katilo dangčio ėmė birti suodžiai, išmintingasis Naf Nafas tučtuojau suvokė, kas yra.Jis greit puolė prie katilo, kuriame ant ugnies virė vanduo, ir nuvožė jo dangtį.— Maloniai prašom! — tarė Naf Nafas ir mirktelėjo savo broliams. Nif Nifas ir Nuf Nufasjau buvo visai nurimę ir laimingai šypsodamiesi, žiūrėjo į savo protingą ir narsų brolį.Paršeliams neteko ilgai laukti. Juodas kaip kaminkrėtys vilkas murktelėjo tiesiai į verdantįvandenį.Niekad dar jam nebuvo taip skaudėję!Jo akys išvirto, visi plaukai pasišiaušė.Klaikiai kaukdamas, nušutintas vilkas lėkte išlėkė pro kaminą ant stogo, juo nusirito žemėn,persivertė keturis kartus per galvą, prajojo ant savo uodegos pro užsklęstas duris ir nunėrė jmišką.O trys broliai, trys maži paršiukai, žiūrėdami jam iš paskos, džiaugėsi, taip sumaniai pamokępiktąjį plėšiką.O paskui jie užtraukė savo linksmąją dainelę:Tai namelį pastačiau, Pastačiau, pastačiau! Niekur tokio nemačiau, Nemačiau, nemačiau!Ir pasauly joks žvėris, Joks žvėris, joks žvėris Neįslinks pro šias duris, Šias duris, šias duris!Vilkas pilkas niekados, Niekados, niekados Nelankys jau mūs trobos, Mūs trobos, mūs trobos!Nuo to meto broliai ėmė sutardami kartu gyventi po vienu stogu.Šit ir viskas, ką mes žinome apie tris mažus paršiukus — Nif Nifą, Nuf Nufa ir Naf Nafa.