Broliai_Grimai_Vaiku_ir_namu_pasakos

12. SULTENĖGyveno kartą vyras su pačia, bet neturėjo vaikų,o turėti jau seniai troško. Galų gale pati pradėjo vil-tis, kad galgi Viešpats Dievas išpildys jų troškimą.Pro galinį jų namų langelį buvo matyti puikus dar-žas, pilnas gražiausių gėlių ir žalumynų, bet jį supoaukšta mūro siena, ir niekas nedrįso ten kojos įkelti,nes tas daržas buvo vienos burtininkės, kuri turėjodidelę galią, ir visi jos bijojo. Vieną dieną pati sto-vėjo prie to langelio ir žiūrėjo į daržą; bežiūrėdamapamatė lysvę, prisodintą gražiausių sultenių, josatrodė tokios šviežios ir žalios, jog jai užėjo baisusnoras jų paragauti. Tas jos noras kiekvieną dieną visdidėjo ir didėjo, o kad ji žinojo, jog negalės tų salotųgauti, tai ilgainiui sunyko, išbalo – visai iš veidoišėjo. Tai matydamas, vyras išsigando ir paklausė:– Kas tau yra, mieloji?– Ak, – atsakė ji, – jeigu negausiu paragauti sul-tenių iš to daržo, kur už mūsų namų, tai numirsiu.Vyras labai mylėjo savo pačią ir pagalvojo: „Nega-liu leisti jai numirti, turiu atnešti sultenių – kas bus,101 Turinys

tas bus.“ Tad kai pritemo, įlipo jis per mūro sieną įburtininkės daržą, greitosiomis priskynė saują sul-tenių ir atnešė pačiai. Jinai tuoj pat pasitaisė salotųir su didžiausiu apetitu jas suvalgė. Ir jos taip jaipatiko, taip patiko, jog kitą dieną ji dar triskartlabiau jų užsigeidė. Nėra vyrui kas daryti: jeigu nori,kad pati būtų rami, turi dar kartą lipti į tą daržą.Tad, atėjus vakarui, jis ir vėl ten išsiruošė, bet kai tikperlipo mūro sieną, baisiausiai išsigando – pamatėpriešais stovinčią burtininkę. – Kaip tu drįsti, – tarė ji, įsmeigusi piktą žvilgsnį, –lįsti į mano daržą ir kaip vagis skinti sultenes? Šitoaš tau nedovanosiu. – Ak, – atsakė jis, – dovanok, ne iš gero aš taipdarau – mano pati pamatė pro langą sultenes ir bai-siausiai jų užsigeidė, sako, mirsianti, jeigu negau-sianti jų paragauti. Tada burtininkė atlyžo ir tarė jam: – Jeigu iš tikrųjų taip yra, kaip tu sakai, taitiek to – leidžiu aš tau prisiskinti sultenių kiek tikpatinka, bet su viena sąlyga: turėsi atiduoti mankūdikį, kurį pagimdys tavo pati. Aš jį gerai prižiū-rėsiu, rūpinsiuos kaip tikra motina.102 Turinys

Iš baimės žmogus su viskuo sutiko, o kai patipagimdė dukrytę, tuoj atėjo burtininkė, pavadinomergytę Sultenės vardu ir paėmusi išsinešė. Sultenė buvo labai graži, gražesnės mergaitėsnebuvo visame pasaulyje. Kai sukako jai dvylikametų, burtininkė uždarė ją į bokštą girioje. Tasbokštas buvo be laiptų, be durų, tik pačiame vir-šuje mažytis langelis. Kai burtininkė panorėdavoten įlipti, atsistodavo bokšto papėdėje ir sušukdavo:Sultene, Sultene,Nuleisk man kaselę.Sultenės buvo ilgi gražūs plaukai, dailūs kaipaukso gijos. Kai ji išgirsdavo burtininkės balsą,paleisdavo savo kasas, užvyniodavo ant langokabliuko, tada jos plaukai nukardavo dvidešimtmastų žemyn, ir burtininkė, jų įsitvėrusi, užlipdavoį viršų.Po poros metų atsitiko, kad per tą girią ir pro tąbokštą jojo karaliaus sūnus. Bejodamas išgirdo dai-nuojant, ir daina buvo tokia graži, jog jis sustojo irįsiklausė. Dainavo Sultenė, kuri, trumpindama vie-natvės dienas, vis skardendavo ir skardendavo savomaloniu balseliu. Karalaitis norėjo pas ją užlipti, 103 Turinys

apieškojo bokštą, bet nerado durų. Parjojo namo,bet tas dainavimas taip giliai įkrito jam į širdį, jogkiekvieną dieną jodavo į girią jo pasiklausyti. Kartą,stovėdamas už medžio, pamatė, kad atėjo burti-ninkė, ir išgirdo, kaip ji sušuko į viršų:Sultene, Sultene,Nuleisk man kaselę. Sultenė nuleido kasą, ir burtininkė užlipo pas ją.„Jeigu tai kopėčios, kuriomis galima užkopti, reikėsir man pabandyti laimę.“ Ir kitą dieną, kai tik pra-dėjo temti, nuėjo jis prie bokšto ir sušuko:Sultene, Sultene,Nuleisk man kaselę.Tuojau pat plaukai nukaro žemyn, ir karalaitisužlipo į viršų.Iš pradžių Sultenė labai išsigando, pamačiusi, kadpas ją įėjo vyriškis, kurio ji akyse nebuvo regėjusi.Bet karalaitis maloniai ją užšnekino ir papasakojo,kad jos dainavimas jam taip sujaudinęs širdį, jog jisniekur negalėjęs rasti sau ramybės ir būtinai turėjęsją pačią pamatyti. Tada Sultenei praėjo baimė, ir kai 104 Turinys

jis paklausė, ar ji sutiktų už jo tekėti, o ji pamatė,kad jis jaunas ir gražus, pagalvojo sau: „Jis manelabiau mylės negu senoji motinėlė“, – ir davė jamžodį, paėmė už rankos ir tarė:– Aš mielai eičiau su tavim, bet nežinau, kaip iščia nulipti. Ateidamas kiekvieną kartą atsinešk pošilkų sruogą, aš pinsiu iš jų kopėčias. Kai jos busgatavos, nulipsiu jomis žemyn, ir tada tu pasisodinsimane ant savo žirgo.Sutarė, kad jis lankysis vakarais, nes dienomisateidavo senė. Burtininkė nieko neįtarė, kol vienąkartą Sultenė neišsikalbėjo:– Sakyk, motinėle, kaip čia yra, kad tave užtemptiman daug sunkiau negu jaunąjį karalaitį, tas tai tikop – ir jau pas mane.– Ak tu, nelaboji! – sušuko burtininkė. – Kaip tudrįsti taip kalbėti, aš maniau, kad atskyriau tave nuožmonių akių, o tu mane vis tiek apgavai!Įpykusi stvėrė ji gražiuosius Sultenės plaukus,kelis sykius apsivyniojo aplink kairę ranką, dešinepasičiupo žirkles, čiaukšt čiaukšt nukirpo, ir gra-žiosios kasos nukrito ant žemės. Ir dar ji buvotokia negailestinga, jog nudangino vargšę Sultenęį dykumą, kur ji turėjo gyventi dideliame varge irskurde. 105 Turinys

Išdanginusi Sultenę, burtininkė tos pačios dienosvakarą pririšo viršuje prie lango kabliuko nukirptaskasas ir, kai atėjęs karalaitis sušuko:Sultene, Sultene,Nuleisk man kaselę,tuoj pat nuleido plaukus žemyn. Karalaitis užlipo įviršų, bet rado ten ne savo mylimą Sultenę, o senąjąburtininkę, varstančią jį piktais žvilgsniais.– Aha, – nusišaipė ji, – atėjai pasiimti savo myli-mosios, bet gražusis paukštelis jau nebetupi lizde irnebegieda, katė jį pagavo, ji dar ir tau akis išdras-kys. Nebėr jau tavo Sultenės, niekados tu jos dau-giau nebematysi.Iš širdies skausmo karalaitis nebežinojo nė kądaryti ir netekęs vilties šoko iš bokšto – užsimuštineužsimušė, liko gyvas, bet nukrito į erškėtyną, irdygliai išbadė jam akis. Nuo to laiko klajojo jis aklaspo girią, maitinosi vien uogomis ir šaknelėmis irnieko daugiau neveikė, tik aimanavo ir verkė, myli-mos žmonelės gailėdamas.Taip jis vaikščiojo kelerius metus, suvargęs subu-vęs, kol galiausiai pateko į dykumą, kur Sultenėsu jai gimusiais dvynukais, berniuku ir mergaite, 106 Turinys

didžiam varge gyveno. Kartą išgirdo jis lyg pažįs-tamą balsą ir patraukė į tą pusę. Kai priėjo arčiau,Sultenė jį pažino, puolė ant kaklo ir ėmė verkti. Dviašaros suvilgė jam akis, ir jos vėl praregėjo – matė,kaip ir anksčiau. Parsivedė jis Sultenę į savo kara-lystę, žmonės su džiaugsmu jį sutiko, ir gyveno jiedar ilgai ir laimingai.107 Turinys

13. TRYS MAŽI GIRINUKAIBuvo kartą vyras, kuriam mirė pati, ir moteris,kuriai mirė vyras; tas vyras turėjo dukterį, ir tamoteris turėjo dukterį. Mergaitės buvo pažįstamosir drauge eidavo pasivaikščioti, o paskui užsukdavoį tos moters namus. Vieną sykį ta moteris ir sakovyro dukteriai:– Žinai, pasakyk savo tėvui, kad aš norėčiau už jotekėti, tada tu kiekvieną rytą praustumeis pienu irgertum vyną, o mano duktė ir praustųsi vandeniu,ir gertų vandenį.Mergaitė parėjo namo ir papasakojo tėvui ką gir-dėjusi. Tėvas ir sako:– Ką man daryti? Vedybos yra džiaugsmas ir var-gas drauge.Šiaip svarstė, taip svarstė, bet niekaip negalėjoapsispręsti, galų gale nusiavė batą ir sako:– Imk šitą batą, jis kiauru padu, užnešk antaukšto, pakabink ant didelės vinies ir pripilk van-dens. Jeigu batas laikys vandenį, tada aš dar kartąvesiu, o jeigu praleis, tada – ne. 108 Turinys

Mergaitė taip ir padarė, kaip jai buvo sakyta. Betnuo vandens skylė užbrinko, ir batas liko sklidinaskaip akis. Mergaitė pranešė apie tai tėvui. Tada jispats užlipo ant aukšto ir, kai pamatė, kad taip ir yra,kaip duktė sakė, nuėjo pas tą moterį ir pasipiršo, irjuodu atšventė vestuves. Kitą rytą, kai abi mergaitės atsikėlė, žiūri – podu-krai padėta pieno praustis ir vyno gerti, o tikrajaidukteriai – vandens praustis ir vandens gerti. Antrąrytą buvo padėta vandens praustis ir vandens gertikaip podukrai, taip ir pamotės dukteriai. Trečią rytąvandens praustis ir vandens gerti buvo padėta podu-krai, o pieno praustis ir vyno gerti – tikrajai duk-teriai; taip paskui ir liko visam laikui. Pamotė bai-siausiai nekentė podukros ir nebeišmanė nė kaip jąskriausti, ujo kasdien vis labiau ir labiau. Be to, darir pavydėjo, nes podukra buvo graži ir miela, o josduktė – bjauri ir nevalyva. Kartą žiemos metą, kai žemę kaustė gruodas,o kalnai ir slėniai buvo užversti sniegu, pamotėpasiuvo popierinę suknelę, pasišaukė podukrą irsako: – Še, vilkis suknelę, eik į girią ir prirink man pilnąkrepšelį žemuogių, aš labai jų noriu.109 Turinys

– Dėl Dievo, – tarė mergaitė, – žiemą juk žemuo-gės neauga, žemė sušalusi, ir viską dengia sniegas.Ir kaip aš eisiu su popierine suknele? Juk lauke taipšalta, kad net kvapą gniaužia. Vėjas ją kiaurai per-koš, erškėčiai nudraskys nuo kūno. – Tu dar man priešgyniausi? – suriko pamotė. –Greičiau dink man iš akių ir nedrįsk pasirodyti, kolnepririnksi pilno krepšelio žemuogių. Paskui dar įbruko kriaukšlę sužiedėjusios duo-nos ir pasakė: – Užteks tau jos visai dienai, – ir pagalvojo sau:„Lauke ji sušals, numirs iš bado ir niekados daugiaunesimaišys man po akių.“ Mergaitė pakluso – užsivilko popierinę suknelęir išėjo, krepšeliu nešina. Aplinkui kiek tik akisužmato, klojėjo sniegas, nebuvo matyti nė mažiau-sio žalio stiebelio. Nuėjusi į girią, išvydo mažą tro-belytę, iš kurios žvelgė trys maži girinukai. Mergaitėpasisveikino ir nedrąsiai pasibeldė į duris. Nykštu-kėliai sušuko: – Prašom! Ji įėjo ir atsisėdo ant suolo palei krosnį – sušils irsuvalgys čia savo pusryčius. Girinukai ir sako: – Duok ir mums trupučiuką.110 Turinys

– Prašom, – atsakė mergaitė, perlaužė kriaukšlelęduonos ir pusę atidavė.Tie paklausė:– Ką tu veiki žiemos metą su savo plonyte suknelečia, girioje?– Ak, – atsakė ji, – aš turiu pririnkti pilną krepšelįžemuogių, ir kol jų neparnešiu, nevalia man namogrįžti.Kai ji suvalgė duoną, girinukai padavė šluotą irsako:– Nušluok prie užpakalinių durelių sniegą.Išėjo mergaitė į lauką, o nykštukai ir tariasi:– Kuo mes ją apdovanosim, kad ji tokia gera irklusni ir savo duona su mumis pasidalijo?Pirmasis ir sako:– Aš ją apdovanosiu, kad kiekvieną dieną ji eitųvis gražyn ir gražyn.Antrasis sako:– Aš ją apdovanosiu, kad kalbant kas žodis kristųjai iš burnos auksiniai pinigai.Trečiasis sako:– Aš ją apdovanosiu, kad atvyktų karalius irpaimtų ją sau už pačią.O mergaitė padarė, ką girinukai buvo liepę, –nušlavė sniegą už mažytės trobelės, ir kaip jūs 111 Turinys

manot, ką ji ten rado? Ogi žemuogių! Prisirpusios,tamsiai raudonos, jos pilte pylėsi iš po sniego. Apsi-džiaugusi mergaitė pririnko jų pilną krepšelį, padė-kojo girinukams, padavė kiekvienam ranką ir par-bėgo namo – atiduos pamotei, ko toji geidė. Ir vos tikįėjo pro duris ir pasakė „labą vakarą“, tuoj ir iškritoiš burnos auksinis pinigėlis. Paskui ėmė pasakoti,kas nutiko girioje, ir kas žodis vis krito jai iš burnosauksiniai, tad netrukus jais buvo nuklota visa troba.– Tik pažiūrėkit! Koks išdykumas! – sušuko josįseserė. – Šitaip švaistytis pinigais!Bet širdyje ji pavydėjo ir pati užsinorėjo eiti į giriąžemuogių rinkti.Motina bandė ją atkalbėti:– Kur tu eisi, dukrele, toks šaltis, dar peršalsi.Bet kad duktė vis nedavė ramybės, tai galų galenusileido, pasiuvo jai gražius kailinius, apvilko, aptū-lojo ir įdėjo į kelionę duonos su sviestu ir pyrago.Mergina nuėjo į girią ir – tiesiai prie tos mažostrobelytės. Trys girinukai ir šį kartą žiūrėjo prolangą, bet jinai nepratarė jiems nė žodžio, nepasi-sveikinusi, net nepažvelgusi į jų pusę, įklumpsėjo įvidų, atsidrėbė palei krosnį ir ėmė šlamšti duoną susviestu ir pyragą.– Duok ir mums trupučiuką, – sušuko mažyliai. 112 Turinys

Bet ji atsakė:– Man ir pačiai neužtenka, kaip aš dar kitiemsduosiu.Kai baigė valgyti, girinukai tarė:– Še tau šluotą, nušluok mums prie užpakaliniųdurelių sniegą.– Dar ko, patys nusišluokit, – atšovė ji, – aš jumsne tarnaitė.Pamačiusi, kad girinukai nesiruošia nieko dova-noti, išdūlino pro duris.Girinukai ėmė tarp savęs tartis:– Kuo mes ją apdovanosim, kad ji tokia neklusni,tokios piktos ir pavydžios širdies, nenori niekamgero daryti?Pirmasis sako:– Aš ją apdovanosiu, kad kiekvieną dieną ji eitųvis bjauryn ir bjauryn.Antrasis sako:– Aš ją apdovanosiu, kad kalbant kas žodis kristųjai iš burnos rupūžės.Trečiasis sako:– Aš ją apdovanosiu, kad ji numirtų ne sava mir-timi.Mergina paieškojo, paieškojo lauke žemuogių ir,nieko neradusi, nepatenkinta parėjo namo. Ir vos 113 Turinys

tik ji pravėrė burną, norėdama motinai papasakoti,kas nutiko girioje, kad pradės jai kristi iš burnosrupūžės, kas žodis vis rupūžė, net koktu visiemsnuo to pasidarė.Pamotę dar didesnis pasiutimas pagavo, dabarji nieko daugiau ir negalvojo, tik kaip skaudžiauužduoti širdį podukrai, kuri kasdien vis gražėjo irgražėjo. Galų gale paėmė katilą, užkaitė ir pradėjosiūlus šutinti. Kai sruogos iššuto, užkorė jas vargšeimergaitei ant pečių, įbruko į rankas kirvį ir liepė eitiprie užšalusios upės, išsikirsti eketę ir gerai išska-lauti siūlus. Mergaitė paklausė, nuėjo ir kerta eketę.Taip jai bekertant, privažiuoja graži karieta, o tojekarietoje sėdi karalius. Karieta sustojo, karalius irklausia:– Vaikeli, kas tu tokia ir ką čia veiki?– Aš esu vargšė mergaitė ir atėjau čia siūlų ska-lauti.Karaliui pagailo mergaitės, o dar kai pamatė,kokia ji graži, tarė:– Gal nori su manim važiuoti?– O taip, mielai, – atsakė mergaitė apsidžiaugusi,kad nebereikės maišytis pamotei ir įseserei po akių.Tad įsėdo į karietą ir nuvažiavo su karalium į jorūmus. Ten jie labai iškilmingai atšventė vestuves, 114 Turinys

kaip ir buvo mergaitei žadėję miške girinukai. Pometų jaunoji karalienė pagimdė sūnų, ir kai pamotėsužinojo apie tą didžią jos laimę, tuoj su savo duk-teria atbildėjo į rūmus, dėdamasi norinti aplankytigimdyvę. Bet kai kartą karalius kažkur išėjo, ir kambaryjenieko daugiau nebuvo, toji žiežula stvėrė karalienęuž galvos, o duktė už kojų, iškėlė iš lovos ir išmetėpro langą į šalia tekančią upę. Paskui jos bjauriojiduktė atsigulė į lovą, o senė ją užklojo, kad nė gal-vos nebūtų matyti. Kai sugrįžęs karalius panoro sužmona pasikalbėti, senė sušuko: – Cit, cit, dabar negalima kalbėti, ji labai supra-kaitavusi, leiskit jai šiandien pailsėti. Karalius nieko pikto neįtarė ir atėjo tik kitą rytą,bet kai užšnekino žmoną, ir toji prakalbo, jai iš bur-nos kas žodis ėmė kristi rupūžės, nors anksčiau kris-davo auksiniai pinigėliai. Karalius paklausė, kas taigalėtų būti, bet senė paaiškino, kad tai nuo didelioprakaitavimo, paskui praeisią. O naktį virėjo padėjėjas pamatė, kaip vandensnutekamuoju lataku įplaukė antis ir prašneko:– O, karaliau, ką veiki? TurinysAr tu miegi, ar budi? 115

Ir, kai niekas neatsiliepė, antis paklausė:– Ką gi mano viešnios veikia?Tada virėjo padėjėjas atsakė:– Pučia į akį kaip reikia.Ir dar ji paklausė:– Ką veikia mano vaikelis?Tas atsakė:– Miega ramiai savo lopšely. Paskui antis pavirto į karalienę, užlipo į rūmus,pamaitino kūdikį, papureno jo patalėlį, apklostė irvėl, pavirtusi antimi, nuplaukė iš kur atplaukusi.Taip ji lankėsi dvi naktis, trečią pasakė virėjo padė-jėjui: – Nueik ir pasakyk karaliui, kad paimtų kalavijąir tris kartus mostelėtų ant slenksčio virš manęs. 116 Turinys

Virėjo padėjėjas nubėgo ir viską pasakė karaliui.Karalius atėjo ir tris kartus mostelėjo kalaviju vir-šum šmėklos; ir sulig trečiu mostu prieš jį stojosijo žmona, žvali, gyva ir sveika, tokia pati kaip irpirma buvusi. Karalius nesitvėrė džiaugsmu, bet laikė karalienępaslėpęs vienoje kamarėlėje ligi sekmadienio, kaiturėjo būti kūdikio krikštynos. Kai kūdikis buvopakrikštytas, tada jis tarė: – Ko nusipelno žmogus, kuris paima kitą iš lovosir įmeta į vandenį? – Nieko kito, – atsakė senė, – kaip įkišti nedorėlįį statinę, prikalinėtą vinių, ir nuridenti nuo kalno įupę. Tada karalius tarė: – Tu pati pasiskyrei sau nuosprendį. Ir liepė atnešti tokią statinę ir įkišti į ją senękartu su jos dukteria. Paskui užkalė dugną ir nuri-deno statinę pakalnėn tiesiai į upę.117 Turinys

14. TRYS VERPĖJOSBuvo kartą tokia mergiotė, kuri labai tingėjoverpti. Kad ir ką motina sako, niekaip negali josprie to darbo prispausti – neverps ji, ir nors tu ką.Galų gale motinai trūko kantrybė, įpykusi stvėrė jibrūklį ir ėmė karšti dukteriai kailį, o toji kad paleisdūdas. Ir atsitiko, kad tuo metu pro šalį važiavokaralienė. Išgirdusi verksmą, liepė vežėjui sustoti,įėjo į trobą ir paklausė motiną, už ką ji taip mušantisavo dukterį, kad net lauke ant kelio jos klyksmasgirdėti. Motinai buvo sarmata prisipažinti, kad josduktė tokia tinginė, ir ji tarė:– Negaliu jos niekaip nuo verpimo atmušti, niekoji daugiau nežino, tik verpti ir verpti, o aš netur-tinga, iš kur tiek linų imsiu.Tada karalienė ir sako:– Nėra man malonesnio dalyko, kaip girdėti ver-piant, ir niekas manęs taip smagiai nenuteikia, kaipratelio dūzgimas. Atiduok man savo dukterį į rūmus,aš turiu užtektinai linų, galės ji ten verpti, kiek tikširdis geidžia. 118 Turinys

Motina mielai sutiko. Ir karalienė išsivežė mer-giną. Parvažiavusi į savo rūmus, užvedė ją į viršų,kur buvo trys kambariai, nuo apačios ligi viršausprikrauti gražiausių linų.– Suverpk man tuos linus, – tarė ji, – kai pabaigsi,galėsi tekėti už mano vyresniojo sūnaus; nors tu irneturtinga, bet man tai nesvarbu, tavo nenuilstamasdarbštumas bus geriausias kraitis.Merginai širdis suvirpėjo iš baimės, šitiek linųji negalėtų suverpti, net jeigu gyventų tris šimtusmetų ir plušėtų kasdien nuo ryto ligi vakaro. Pasili-kusi viena, ji puolė į ašaras ir sėdėjo taip tris dienasnė piršto nepajudindama.Trečią dieną atėjo karalienė ir nustebo pamačiusi,kad dar nieko nesuverpta, bet mergina pasiteisinosakydama, jog labai liūdėjusi, kad reikėjo paliktimotinos namus, ir dėl to negalėjusi pradėti darbo.Karalienė patikėjo, bet išeidama tarė:– Žiūrėk man, kad nuo rytojaus pradėtum dirbti.Vėl likusi viena, mergina nežinojo nė ko grieb-tis ir nusiminusi priėjo prie lango. Mato – ateinatrys moterys, viena su plačia kaip ližė koja, kita sudidžiule apatine lūpa, nukarusia net per visą sma-krą, o trečia su plačiu nykščiu. Moterys sustojo polangu, pasižiūrėjo į viršų ir paklausė merginą, ko ji119 Turinys

tokia nusiminusi. Ji apsakė, į kokią bėdą yra įkliu-vusi, ir tada tos pasisiūlė padėti sakydamos: – Jeigu pakviesi mus į vestuves, nesisarmatysimūsų, vadinsi mus savo tetulėmis, net pasisodinsiprie stalo, tada mes suverpsim tau linus, ir labaigreitai. – Mielai viską padarysiu, – atsakė mergina, – tikeikit ir tuoj sėskit prie darbo. Įsileido ji tas tris keistas moteris, pirmame kam-baryje atkraustė šiek tiek vietos, ir ten susėdusiospradėjo jos verpti. Viena traukė siūlą ir mynė ratelį,antroji seilėjo siūlą, trečioji suko jį ir beldė pirštu įstalą, ir sulig kiekvienu bilstelėjimu dryko ant žemėssruogos kuo gražiausiai suverptų siūlų. Nuo kara-lienės tas tris verpėjas ji slėpė, o kai toji ateidavo,parodydavo tik krūvas priverptų siūlų, ir karalienėnežinojo nė kaip ją begirti. Baigusios pirmą kambarį,pradėjo verpti antrą, paskui trečią, galų gale ir tasbuvo sudorotas. Tada tos trys moterys atsisveikinoir pasakė merginai: – Neužmiršk, ką mums pažadėjai, ir būsi lai-minga. Kai mergina parodė karalienei tuščius kamba-rius ir kalnus verpalų, toji iškėlė vestuves, ir jauni-120 Turinys

kis džiaugėsi gavęs tokią miklią ir darbščią pačią irgyrė ją be galo.– Aš turiu tris tetules, – tarė mergina, – jos yrapadariusios man daug gero, ir aš nenorėčiau savolaimėje jų pamiršti. Leiskit man pasikviesti jas į ves-tuves ir pasisodinti prie stalo.Karalienė ir jaunikis neprieštaravo.– Kodėl mes turėtume to neleisti, – sakė jie.Kai prasidėjo vestuvių puota, pasirodė trys keis-tais drabužiais apsidariusios moteriškės, ir jaunojipasveikino jas:– Sveikos atvykusios, mielosios tetulės.– Ak, – tarė jaunikis, – kaip tu gali draugauti sutokiomis bjauriomis bobomis?Taip pasakęs, priėjo prie pirmosios, tos, kur suplačia kaip ližė koja, ir paklausė:– Kodėl tavo tokia plati koja?– Nuo mynimo, – atsakė toji, – nuo mynimo.Tada jaunikis priėjo prie antrosios ir tarė:– Kodėl tavo tokia nukarusi lūpa?– Nuo seilėjimo, – atsakė toji, – nuo seilėjimo.Paskui paklausė trečiąją:– Kodėl tavo toks platus nykštys?– Nuo siūlo sukimo, – atsakė toji, – nuo siūlosukimo. 121 Turinys

Karalaitis išsigando ir sako: – Jeigu taip, tai kad man niekada daugiau gražiojimano nuotaka nė neprisiliestų prie ratelio! Taip ji atsikratė to nelemto verpimo.122 Turinys



– Ne, motin, – tarė vyras, – šito aš nepadarysiu.Širdis man neleidžia palikti savo vaikus girioje vie-nus – ateis miško žvėrys ir sudraskys juos.– Ak tu, kvaily, – šokosi pati, – tada mes visi keturiturėsim mirti iš bado, galėsi tik lentas karstamsobliuoti.Ir tol kvaršino jam galvą, kol tas pagaliau sutiko.– Bet sakyk, ką nori, – vargšų vaikų man gaila, –tarė vyras.Abu vaikai, kankinami alkio, taip pat negalėjoužmigti ir viską girdėjo, ką pamotė kalbėjo tėvui.Grytutė verkė graudžiomis ašaromis ir sakė Anse-liui:– Dabar tai jau prapuolėm.– Neverk, Grytute, – ramino ją Anselis, – nebijok,aš jau ką nors sugalvosiu.Ir kai tėvai sumigo, jis atsikėlė, apsivilko švarkelį,pravėrė mažąsias dureles ir išslinko į kiemą. Laukeskaisčiai švietė mėnulis, ir balti akmenukai panamėjspindėjo kaip sidabro pinigėliai. Anselis pasilenkė irprisidėjo jų į švarkelio kišenę kiek tik tilpo. Paskuisugrįžo atgal į trobą ir tarė Grytutei:– Nesirūpink, seserėle, ir ramiai miegok, Dievulismūsų neapleis.Ir vėl atsigulė į lovą. 124 Turinys

Vos tik pradėjo brėkšti, dar net saulė nebuvopatekėjusi, atėjo pamotė ir ėmė žadinti vaikus: – Kelkitės, tinginių pančiai, eisim į mišką malkųparnešti. Paskui įdavė abiem po riekelę duonos ir pasakė: – Šekit, turėsit pietums, tik nesuvalgykit anks-čiau, daugiau nieko nebegausit. Grytutė pasikišo duoną po prijuoste, nes Anseliokišenė buvo pilna akmenukų. Ir tada jie visi kartuišėjo į girią. Kai paėjo galiuką, Anselis sustojo iratsigręžė į namus – taip jis daug kartų gręžiojosi irgręžiojosi. Tėvas ir sako: – Anseli, ko tu vis gręžiojiesi ir atsilieki, nežiop-sok, eik greičiau. – Ak, tėte, – atsakė Anselis, – aš žiūriu į savo baltąkatytę, ji tupi ant stogo ir nori man sudie pasakyti. – Kvaily, – tarė pamotė, – tai ne katytė, tai kami-nas ryto saulėje spindi. Tačiau Anselis ne į katytę dairėsi, o vis mėtė iškišenės baltus akmenukus ant kelio. Kai atėjo į miško gilumą, tėvas tarė: – Na, vaikučiai, pririnkit malkų, aš užkursiu jumsugnį, kad nesušaltumėt.125 Turinys

Anselis su Grytute pritempė žabų, sukrovė jųvisą krūvą. Paskui tėvas uždegė žabus, ir, kai lau-žas gerai įsiliepsnojo, pamotė tarė: – Na, vaikai, dabar gulkitės prie ugnies ir pailsė-kit, mes eisim į mišką malkų kirsti. Kai pabaigsimdarbą, ateisim jūsų pasiimti. Anselis su Grytute sėdėjo prie laužo, ir kai atėjopietų metas, kiekvienas suvalgė savo riekelę duo-nos. O kad girdėjo pokšint kirvį, tai manė, jog tėvasyra kažkur netoliese. Bet iš tikrųjų pokšėjo ne kir-vis, o vėjo sūpuojama šaka, tėvo pririšta prie sausomedžio. Taip jiems besėdint, ėmė merktis iš nuovar-gio akys, ir jie kietai užmigo. Kai galų gale pabudo,buvo jau tamsi naktis. Grytutė pradėjo verkti iraimanuoti: – Vaje, kaip mes dabar pareisim iš tos girios! Bet Anselis ją paguodė: – Palauk valandėlę, kol patekės mėnulis, tada messurasim kelią namo. Ir kai patekėjo mėnulio pilnatis, Anselis paėmėsesutę už rankos ir nusivedė palei akmenukus, kurieblizgėjo kaip ką tik nukaldinti sidabriniai, ir rodėjiems kelią. Ėjo juodu taip visą naktį ir švintant par-ėjo į tėvų namus. Pasibeldė į duris, ir kai pamotė126 Turinys

atidariusi pamatė, kad tai Anselis su Grytute, tuojėmė bartis:– Ak jūs, nenaudėliai, ko taip ilgai kirmijot miške,mes jau manėm, kad visai nepareisit.O tėvui tartum akmuo nuo širdies nuslinko, nesjis labai graužėsi, palikęs vaikus vienus girioje.Praėjo nedaug laiko, ir vėl skurdas ėmė žvelgtiiš visų pakampių. Vieną naktį vaikai išgirdo, kaippamotė lovoje tarė tėvui:– Vėl viskas suvalgyta, turim dar pusę kepaliukoduonos, o paskui galėsim kabinti dantis ant lenty-nos. Reikia atsikratyti vaikų, nuveskim juos rytojgiliau į girią, kad nerastų kelio atgal; kito išsigel-bėjimo aš nematau.Tėvui širdis neapsivertė šitaip daryti, ir jis pagal-vojo: „Geriau būtų paskutiniu kąsniu su vaikais daly-tis.“ Bet pati nenorėjo nieko girdėti, tik barėsi irpriekaištavo vyrui. Ką gi – į klaną puolęs, sausasnekelsi, nusileido pirmą kartą, turėjo nusileisti irantrą.Bet vaikai dar nemiegojo ir viską girdėjo. Kaitėvai sumigo, Anselis vėl atsikėlė ir norėjo eiti įlauką akmenukų pasirinkti, kaip ir aną kartą, betpamotė buvo užrakinusi duris, ir jis negalėjo išeiti.Tačiau guodė sesutę ir kalbėjo: 127 Turinys

– Neverk, Grytute, miegok ramiai, gerasis Dievu-lis mūsų neapleis.Anksti rytą pamotė atėjo ir prikėlė vaikus iš lovos.Jie vėl gavo po riekelę duonos, bet šį kartą ji buvodar plonesnė negu aną sykį. Eidamas į girią, Anse-lis visą kelią trupino duoną kišenėje ir kur buvęs,kur nebuvęs vis sustodavo ir numesdavo trupinėlįant žemės.– Anseli, ko tu vis stoviniuoji ir dairaisi atgal, –subarė tėvas, – eik gražiai.– Aš žiūriu į savo balandėlį, jis tupi ant stogo irnori man sudie pasakyti.– Kvaily, – tarė pamotė, – tai ne tavo balandėlis,tai kaminas ryto saulėje spindi.Tačiau Anselis vis mėtė ir mėtė trupinėlius antžemės.Šį kartą pamotė nuvedė vaikus dar giliau į girią,kur jie niekados dar nebuvo kojos įkėlę. Čia tėvasvėl užkūrė didelį laužą, ir pamotė tarė:– Pasėdėkit čia, vaikai, o kai pavargsit, galit irpamiegoti, mes eisim į mišką malkų kirsti. Vakare,kai baigsim darbą, ateisim jūsų pasiimti.Kai atėjo pietų metas, Grytutė pasidalijo duonasu Anseliu, nes jis savo riekelę buvo ant kelio ištru-pinęs. Paskui jie užmigo ir išmiegojo iki vėlaus 128 Turinys

vakaro, bet niekas neatėjo vargšų vaikų pasiimti.Kai pabudo, buvo jau visai sutemę, ir Anselis ėmėguosti sesutę sakydamas:– Palauk, seserėle, kol patekės mėnulis, tada busmatyti trupinėliai, kuriuos aš išbarsčiau, jie parodysmums kelią namo.Mėnuliui patekėjus, vaikai leidosi į kelionę, betneberado trupinėlių – juos buvo sulesę paukšteliai,kurių tūkstančiai skraido po laukus ir miškus. Anse-lis tarė Grytutei:– Nebijok, vis tiek kaip nors rasim kelią.Bet nerado. Ėjo, ėjo kiaurą naktį ir paskui dar visądieną nuo ryto iki vakaro, bet girios krašto nepri-ėjo; beeidami labai išalko, nes visas jų valgis buvotik viena kita uogelė, nusiskinta pakelėj. Galiausiaitaip nusivarė, jog nebegalėjo kojų pavilkti, atsigulėpo medžiu ir užmigo.Taip išaušo trečias rytas, kai jie buvo palikę savotėvo namus. Ir vėl leidosi į kelią, bet juo ilgiau ėjo,juo giliau klydo į girią, ir jeigu netrukus nebūtų atė-jusi pagalba, būtų pražuvę.Vidurdienį pamatė jie tupintį ant šakos gražų,baltą kaip sniegas paukštį, jis taip gražiai giedojo,jog vaikai sustojo ir ėmė jo klausytis. Pagiedojęspaukštis pakėlė sparnus ir nuskrido, lyg rodyda- 129 Turinys

mas jiems kelią. Vaikai nusekė paskui jį ir netrukusišvydo trobelę; ant tos trobelės stogo paukštis irnutūpė. Priėjo jie arčiau, žiūri – trobelė pastatytaiš duonos, apdengta meduoliais, o jos langai iš skai-draus cukraus. – Na, dabar kad pasivaišinsim, tai pasivaišinsim, –tarė Anselis. – Aš atsilaušiu gabaliuką stogo, o tu,Grytute, gali paragauti lango, jis saldus ir tau patiks. Anselis pasisiekęs atsilaužė gabaliuką stogo –paragaus, ar skanus, o Grytutė priėjo prie langoir ėmė jį kramsnoti. Ir sušuko iš trobelės plonytisbalselis:Kas ten brazda, brazdinėja,Kas trobelę graužinėja?Vaikai atsiliepė:Vėjelis, vėjužėlis,Padangių skrajūnėlis.Ir toliau sau valgė lyg niekur nieko.Anseliui labai patiko stogas, ir jis atsilaužė jodidelį luistą, o Grytutė išmušė visą apvalų langelį,atsisėdo ir gardžiuojasi juo. 130 Turinys

Staiga atsidarė durys, ir iš trobelės iškūprinosena sena moteriškė, lazda pasiramsčiuodama.Anselis su Grytute taip išsigando, jog net gardė-siai jiems iš rankų iškrito. Bet senė pakratė galvąir sako: – O, mielieji vaikeliai, iš kur jūs čia atsiradot?Eikit vidun ir pabūkit pas mane, nebijokit, niekoblogo jums nedarysiu. Ir, paėmusi už rankos, įsivedė vaikus į trobelę.Čia ji skaniai juos pavalgydino, davė pieno ir paplo-tėlių su cukrum, obuolių ir riešutų. Paskui baltaipaklojo dvi gražias loveles, ir Anselis su Grytuteatsigulė manydami, kad atsidūrė danguje. Tačiau senė tik dėjosi tokia gera esanti, iš tikrųjųji buvo pikta ragana, tykojo vaikų ir duonos namelįbuvo pasistačiusi tik norėdama jų prisivilioti. Jeigukas pakliūdavo jai į nagus, tą ji nugalabydavo, išsi-virdavo ir suvalgydavo, ir tai būdavo jai šventė.Raganos yra raudonakės ir nemato, kas atokiaudarosi, bet turi gerą uoslę, kaip žvėrys, ir pajuntažmones iš tolo. Kai Anselis su Grytute priartėjo priejos trobelės, ji piktai nusijuokė ir pasakė: – Tie jau mano, niekur jie dabar nuo manęs nebe-paspruks.131 Turinys

Anksti rytą, kai vaikai dar miegojo, ragana atsi-kėlė ir, matydama, kaip jie abu taip skaniai miegair kokie putlūs raudoni jų veideliai, sumurmėjo saupanosėje: – Tai bus gardus kąsnelis. Paskui stvėrė savo išdžiūvusia ranka Anselį ir,nunešusi į tvartuką, uždarė į gardą. Galėjo jis šaukti,kiek tik jam patinka, – nieko tas nepadėjo. Paskuinuėjo pas Grytutę, prikėlė ją iš miego ir sušuko: – Kelkis, tingine, prinešk vandens ir pataisyksavo broliui skaniai pavalgyti, jis sėdi tvartuke irturi gerai nusipenėti. Kai nusipenės, aš jį suvalgysiu. Grytutė graudžiai pravirko, bet verk neverkusi –turėjo daryti, ką liepė piktoji ragana. Dabar vargšui Anseliui buvo verdamas kuo gar-džiausias valgis, o Grytutė gaudavo tik vėžio kiau-telių. Kiekvieną rytą senė nuslinkdavo prie tvartukoir sušukdavo: – Anseli, iškišk pirštą, noriu pažiūrėti, ar jau greitnusipenėsi. Bet Anselis iškišdavo jai kauliuką, o kad senėbuvo priežlibė, tai nepastebėdavo ir manydavo, jogtai Anselio pirštas, ir negalėjo atsistebėti, kodėl jistaip ilgai netunka. Kai praėjo keturios savaitės, o132 Turinys

Anselis buvo vis toks pat liesas, ragana neteko kan-trybės ir nebenorėjo ilgiau laukti.– Ei, Grytute, – šūktelėjo ji mergaitei, – sukis grei-čiau ir prinešk vandens: ar liesas, ar riebus Anselis,rytoj aš jį vis tiek pjausiu ir išsivirsiu.Ak, kaip verkė raudojo vargšė sesutė, vandenįnešdama, ir kaip riedėjo ašarėlės jos skruostais!– Gerasis Dievuli, padėk mums, – aimanavo ji, –verčiau jau žvėrys būtų mus girioje sudraskę, tadabent drauge būtume numirę.– Liaukis žliumbusi, – tarė senė, – vis tiek niekotai nepadės.Kitą rytą Grytutė turėjo anksti keltis, užkurti ugnįir užkaisti katilą su vandeniu.– Pirma duoną iškepsim, – tarė senė, – aš jau iškū-renau krosnį ir tešlą išminkiau.Ir nugrūdo vargšę Grytutę prie krosnies, iš kuriosdar liepsnos liežuviai veržėsi.– Įlįsk į krosnį, – liepė ragana, – ir pažiūrėk, argerai išsikūrenusi, kad galėtume duoną pašauti.Ir kai Grytutė įlįs, ketino krosnį uždaryti, iškeptiten mergaitę, o paskui suėsti. Bet Grytutė supratojos užmačias ir sako:– Kad aš nežinau, kaip tai daryti. Kaipgi aš tenįlįsiu? 133 Turinys

– Žioplė, – tarė senė, – anga gana didelė, aš irpati galėčiau įlįsti. Užsirabždino ant prieždos ir įkišo galvą į krosnį.Tada Grytutė tik riūkt, kad pastums – ir įgrūdoraganą į krosnį, paskui trinkt uždarė geležines dure-les ir užšovė skląstį. Ai, ai, ai, kad pasiuto ragana staugti, baisu buvoir klausytis, bet Grytutė paliko ją ir pabėgo. Taipnelaboji ragana ir suspirgėjo. Grytutė nubėgo tiesiai pas Anselį, atidarė jo tvar-tuką ir sušuko: – Anseli, mes išgelbėti, senoji ragana nebegyva. Anselis išlėkė iš tvartuko – kaip paukštis, paleis-tas iš narvelio. Ir kaip jie džiaugėsi, puolė vienaskitam ant kaklo, šokinėjo aplinkui ir bučiavosi!Dabar jau nieko nebereikėjo bijoti, įėjo į raganosnamus, o ten visose kertėse stovėjo dėžių dėžės superlais ir brangakmeniais. – Šitie pravers dar geriau negu akmenukai, – tarėAnselis ir prisikimšo kišenes, kiek tik tilpo. – Aš irgi noriu šiek tiek parsinešti namo, – tarėGrytutė ir prisižėrė pilną skraituką. – O dabar kuo greičiau sprunkam iš raganosmiško, – tarė Anselis.134 Turinys

Bet kai pora valandų paėjo, žiūri – priešais tyvu-liuoja didelės didelės marios. – Mes nepersikelsim į kitą krantą, – nusiminėAnselis, – čia nėra nei liepto, nei tiltelio. – Ir laivelio niekur nematyti, – atsakė Grytutė, –bet plaukioja balta antis, jei paprašysiu, ji padėsmums persikelti į kitą krantą. Ir sušuko:Antele, antele,Čia Grytutė ir Anselis.Nėra liepto nei tiltelio,Perkelk mus kitan krantelin.Antelė priplaukė prie kranto. Anselis atsisėdo antjos, pakvietė ir sesutę sėstis šalia.– Ne, – atsakė Grytutė, – antelei bus per sunku,tegu ji perkelia mus po vieną.Gerasis paukštelis taip ir padarė. Ir kai juodu lai-mingai atsidūrė kitame krante ir valandėlę paėjėjo,giria ėmė rodytis vis labiau ir labiau pažįstama, irgalų gale jie iš tolo pamatė tėvo namus. Tada pasi-leido tekini, įbėgo į trobą ir puolė tėvui ant kaklo.Nuo to laiko, kai paliko vaikus girioje, tėvas niekurnegalėjo ramybės sau rasti, o pamotė per tą laiką135 Turinys

numirė. Grytutė iškratė savo skraitelį, ir perlai subrangakmeniais pažiro po aslą, Anselis taip pat ėmėberti saują po saujos iš savo kišenės. Taip pasibaigėvisi jų vargai, ir paskui jie ilgai ir laimingai draugegyveno. Mano pasaka baigta, bėga štai pelė greita, kastą pelę pasigaus, galės pasisiūti iš jos didelę didelękailinę kepurę.136 Turinys

16. TRYS GYVATĖS LAPELIAI Gyveno kartą toks neturtingas žmogus ir nebe-galėjo net savo vienintelio sūnaus išmaitinti. Sykįsūnus ir sako: – Mielasis tėveli, tu taip sunkiai vertiesi, aš esutau našta, geriau eisiu ir pats užsidirbsiu sau duoną. Palaimino tėvas sūnų ir su didžiu liūdesiu atsi-sveikino. O tuo metu vienos galingos šalies karaliusbuvo įsitraukęs į karą, jaunikaitis parsisamdė jamir išėjo kariauti. Ir kai tik jis atsidūrė kovos lauke,užvirė didelis mūšis. Kiekviename žingsnyje pavojustykojo, aplinkui zvimbė kulkos, kovos draugai kritoiš dešinės ir iš kairės. O kai žuvo ir vadas, visi, kasdar liko gyvi, buvo jau bebėgą, bet jaunikaitis išėjoį priekį ir sušuko padrąsindamas: – Mes neleisim tėvynei pražūti! Kiti paklausė jo raginimo, puolė ir nugalėjopriešą. Kai karalius išgirdo, kad tik jam turi būtidėkingas už pergalę, iškėlė jį virš visų kitų, apipylėdideliais turtais ir padarė pirmuoju savo karalystėje.137 Turinys

Karalius turėjo dukterį, ji buvo labai graži, betkartu ir labai keista. Ji buvo davusi sau žodį tekėtitik už tokio vyro, kuris pasižadės gyvas pasilaidotidrauge su ja, jeigu ji pirma numirtų.– Jeigu jis mane iš širdies mylės, – sakė ji, – taikam tada ir jam begyventi.Ji irgi žadėjo padaryti tą patį: jeigu vyras numirtųpirmas, eiti į kapą drauge su juo. Tas keistas jos įža-das atbaidydavo visus jaunikius, bet jaunikaitis buvotaip sužavėtas jos grožio, jog nieko nepaisė – nuėjopas karalių ir paprašė jos rankos.– O ar tu žinai, – paklausė tėvas, – ką turėsi jaipažadėti?– Jeigu ją pergyvensiu, turėsiu drauge su ja į kapąeiti, – atsakė jis. – Bet mano meilė yra tokia didelė,kad man tas pavojus visai nebaisus.Karalius sutiko, ir juodu labai iškilmingai atšventėvestuves.Kurį laiką jaunieji gyveno drauge linksmi ir lai-mingi, bet šit atsitiko, kad jaunoji karalienė ėmėir susirgo sunkia liga, ir nė vienas gydytojas nega-lėjo jai padėti. Ir kai jau gulėjo ji ant lentos, jauna-sis karalius staiga prisiminė, ką buvo kadaise pasi-žadėjęs, ir jam baisu pasidarė gyvam į kapą gulti,bet nebuvo kitos išeities: karaliui įsakius, prie visų 138 Turinys

vartų stovėjo sargybiniai, ir jau nebegalėjai nuo savolikimo pabėgti. Kai atėjo laidotuvių diena, ir numirė-lės palaikai buvo perkelti į karališkąjį rūsį, nuvedėjį tenai, uždarė ir užrakino duris.Šalia karsto stovėjo stalas, ant jo – keturios žva-kės, keturi kepaliukai duonos ir keturi buteliai vyno.Kai šitie pasibaigs, jis turės mirti. Ir sėdėjo jis ten,kupinas skausmo ir liūdesio, valgė kasdien tik pokąsnelį duonos, gėrė tik po šlakelį vyno ir vis tiekmatė, kaip mirtis vis labiau artėja.Kartą, kai jis taip sėdėjo ir spoksojo įsmeigęsžvilgsnį į sieną, žiūri – iš rūsio kampo išlindo gyvatėir šliaužia prie velionės. Manydamas, kad gyvatėatslinko graužti numirėlės kūno, išsitraukė kala-viją ir tarė:– Kol aš gyvas, neleisiu jos liesti.Ir čiaukšt čiaukšt sukapojo gyvatę į tris gabalus.Po kiek laiko išlindo iš kampo kita gyvatė, bet,pamačiusi, kad ana guli negyva ir sukapota, tuojapsisuko ir nušliaužė atgal, o netrukus vėl pasirodė,įsikandusi tris žalius lapelius. Paskui paėmė trisgyvatės gabalus, sudėjo kaip buvo ir ant kiekvienosžaizdos užklojo po lapelį. Ir sukapoti gabalai tuoj patsuaugo, gyvatė sujudėjo ir atgijo, tada abi šmurkštir pradingo, palikusios lapelius ant žemės. Visa tai 139 Turinys

regint, nelaimingajam dingtelėjo mintis, ar nuostabilapelių galia, atgaivinusi gyvatę, negalėtų padėti iržmogui. Tad pakėlė lapelius nuo žemės ir vieną jųuždėjo numirėlei ant burnos, o kitus ant akių. Ir vostik jis taip padarė, kraujas ėmė vaikščioti gyslomis,mušė į išblyškusį veidą ir vėl nuraudonino skruostus.Mirusioji atsikvėpė, pramerkė akis ir tarė: – O ponedie, kur aš esu? – Tu esi su manim, mieloji žmonele, – atsakė jisir papasakojo, kaip viskas atsitiko, ir kaip jis prikėlėją iš numirusių. Paskui padavė jai duonos ir vyno, ir kai ji, atga-vusi jėgas, atsikėlė, juodu priėjo prie rūsio durų irpradėjo belsti ir taip garsiai rėkti, jog išgirdę sargy-biniai pranešė karaliui. Karalius pats nulipo į rūsį iratidarė duris. Radęs abu gyvus ir sveikus, jis labaidžiaugėsi, kad pagaliau pasibaigė visos jų bėdos. Otuos tris gyvatės lapelius jaunasis karalius pasiėmė,padavė vienam tarnui ir pasakė: – Žiūrėk, gerai juos saugok ir visada nešiokis, kągali žinoti, kokioje dar bėdoje gali jų prireikti. Tačiau prikelta iš numirusių žmona pasidarė lygnebe ta: atrodė, kad jos širdis atšalo, ir ji nustojomylėjusi savo vyrą.140 Turinys

Kai po kiek laiko jaunasis karalius susiruošėplaukti per jūrą aplankyti savo seno tėvo, ir juoduįsėdo į laivą, ji pamiršo tą didelę meilę ir ištikimybę,kurią jis andai parodė, gelbėdamas ją nuo mirties, irjos širdis nelemtai palinko prie laivininko. Kartą, kaijaunasis karalius miegojo, ji pasišaukė laivininką,nutvėrė miegantį vyrą už galvos, laivininkui liepėgriebti už kojų, ir išmetė juodu jaunąjį karalių į jūrą.Padariusi tą piktą darbą, tarė ji laivininkui:– Dabar grįžkim atgal ir pasakykim, kad manovyras kelionėje mirė. Aš pasistengsiu tave taipišliaupsinti ir išgirti tėvui, jog jis išleis mane užtavęs, ir tu būsi jo sosto įpėdinis.Tačiau visa tai matė ištikimasis tarnas; slapčiomisatsirišo jis nuo laivo mažytį laivelį, įsėdo ir nusiyrėgelbėti savo pono, palikęs išdavikus plaukti tolyn. Jisišgriebė skenduolį iš vandens, uždėjo jam ant akiųir burnos tris gyvatės lapelius, kuriuos visą laikąnešiojosi, ir atgaivino savo poną.Dieną ir naktį abu yrėsi iš visų jėgų, ir jų laivelistaip greitai skriejo bangomis, kad jie parplaukė passenąjį karalių anksčiau negu anie. Karalius nustebo,pamatęs juos vienus sugrįžtant, ir paklausė, kasjiems nutiko. Kai sužinojo apie savo dukters pikta-darybę, tarė: 141 Turinys

– Aš negaliu patikėti, kad ji taip nedorai pasielgė,bet tuoj pamatysim, kaip iš tikrųjų yra.Ir liepė abiem eiti į slaptą kambarį ir niekam nesi-rodyti. Netrukus parplaukė didysis laivas, ir pikta-darė, nutaisiusi liūdną miną, stojo prieš tėvą. Šistarė:– Kodėl tu grįžti viena? Kur tavo vyras?– Ak, mielasis tėveli, – atsakė ji, – aš grįžtu namosu didžiu liūdesiu, kelionėje mano vyras staigasusirgo ir mirė, ir jeigu gerasis laivininkas nebūtųman padėjęs, aš būčiau pražuvusi. Jis buvo jo mir-ties liudininkas ir gali tau viską papasakoti.Karalius tarė:– Aš tuoj prikelsiu numirėlį.Atidarė duris ir išleido žentą su tarnu iš kamba-rio.Pamačiusi savo vyrą, karalienė sustingo lyg staboištikta, paskui puolė ant kelių ir ėmė maldauti pasi-gailėjimo. Karalius tarė:– Nėra tau pasigailėjimo, jis sutiko su tavim mirtiir grąžino tau gyvybę, o tu jį nužudei miegantį, todėlturi atsiimti, ko nusipelniusi.Ir buvo ji kartu su savo bendrininku įsodinta įkiaurą laivą ir paleista į jūrą, ten jie netrukus irnuskendo bangose. 142 Turinys

17. BALTA GYVATĖSenų senovėje gyveno karalius, visoje šalyje jisgarsėjo išmintingumu. Nebuvo nieko, ko jis neži-notų, atrodė, kad žinia apie slapčiausius dalykus patipas jį oru atskrieja. Bet jis turėjo keistą įprotį. Pokiekvienų pietų, kai stalas būdavo jau nukraustytas,ir visi išsiskirstę, ištikimas tarnas turėdavo įneštidar vieną dubenį. Tik tas dubuo būdavo uždengtas,ir pats tarnas nežinojo, kas jame yra, to nežinojoniekas, nes karalius atidengdavo ir valgydavo iš jotik tada, kai likdavo vienui vienas.Taip buvo ilgą laiką, bet vieną kartą, išnešęsdubenį, tarnas pajuto nenugalimą norą pažiūrėti,kas tame dubenyje yra, ir, negalėdamas atsispirtismalsumui, nusinešė jį į savo kambarį. Gerai užda-ręs duris, pakėlė dangtį, žiūri – guli balta gyvatė.Ją pamatęs, užsigeidė paragauti, atsipjovė kąsnelįir įsidėjo į burną. Ir vos tik palietė jį liežuviu, tuojišgirdo už lango plonyčiu balseliu kažką čiauškant.Priėjęs arčiau, pasiklausė, girdi – šnekasi tarp savęsžvirbliai ir pasakojasi, ką lauke ir miške regėję. Mat,143 Turinys

paragavęs gyvatės, išmoko jis suprasti paukščių irgyvulių kalbą. Ir atsitiko, kad kaip tik tą dieną karalienei pra-dingo gražiausias jos žiedas, ir kilo įtarimas, kad jįgalėjo pavogti ištikimasis tarnas, nes jam visos rūmųdurys buvo atviros. Karalius pasišaukė tarną ir pik-čiausiais žodžiais prigrasino, jeigu ligi ryto nepa-sakys, kas tai padarė, pats bus pripažintas kaltuir nuteistas mirti. Tarnas prisiekinėjo esąs nekal-tas, bet nieko tai nepadėjo – taip ir liko apvagintas.Kankinamas nerimo ir baimės, išėjo jis į kiemą irėmė svarstyti, kaip čia iš tos bėdos išbristi. O tenramiai sutūpusios palei upelį ilsėjosi antys – kuti-nėjosi snapu plunksnas ir draugiškai šnekučiavosi.Tarnas sustojo ir ėmė klausytis. Jos pasakojosi, kuršįryt krypinėjusios ir kokio skanaus lesalo suradu-sios. Staiga viena susirūpinusi ir sako: – O man kažkas dunkso gūžyje, mat beskubėdamakartu su lesalu prarijau žiedą, kuris gulėjo po kara-lienės langu. Tarnas, nieko nelaukęs, capt antį už kaklo,nunešė į virtuvę ir sako virėjui: – Papjauk šitą antį, ji gerai nusipenėjusi.144 Turinys

– Taip, taip, – sutiko virėjas, kilodamas antį ran-koje, – toji veltui laiko neleido, gerai nusitukino irseniai jau laukia, kad ją iškepčiau.Činkšt nušniojo jai galvą ir, kai išmėsinėjo, radoskrandyje karalienės žiedą. Dabar tarnas lengvaiįrodė savo nekaltumą, ir karalius, norėdamas atsi-teisti ir išpirkti savo kaltę, leido jam prašyti visokiųmalonių ir prižadėjo skirti savo dvare garbingiau-sią vietą, kokios tik jis pageidaus. Tarnas visko atsi-sakė, tik paprašė arklio ir pinigų kelionei – norėjopamatyti pasaulio ir kurį laiką pasibastyti. Karaliusišpildė jo prašymą.Ir leidosi jis į kelionę. Vieną dieną pasitaikė jotipro tvenkinį; žiūri – nendryne įstrigusios trys žuvysžiopčioja vandens. Nors ir sakoma, kad žuvys neby-lės, vis dėlto jis išgirdo jų skundą, kad šitaip niekin-gai reikėsią joms žūti. O kad buvo geros širdies, tainusėdo nuo arklio ir paleido visas tris atgal į van-denį. Žuvys ėmė šokinėti iš džiaugsmo, iškišo galvasiš vandens ir sušuko:– Mes tavęs neužmiršim ir atsilyginsim, kad tumus išgelbėjai!Joja toliau. Pajojo kiek, ir staiga jam pasirodė,kad iš smėlio po kojomis sklinda kažkoks balsas.Įsiklausė, ir tikrai – skundžiasi skruzdėlių karalius: 145 Turinys

– Ak, ir kada gi žmonės su savo nevėkšlomis gyvu-liais liausis mums drumstę ramybę! Štai ir dabartas kvailas arklys be gailesčio trempia kanopomismano padermę!Jaunikaitis pasuko savo arklį į šalikelę, ir skruz-dėlių karalius sušuko:– Mes tavęs neužmiršim ir atsilyginsim!Jojo, jojo ir prijojo girią, žiūri – varnas su varnienetupi prie lizdo ir mėto savo vaikus žemėn.– Nešdinkitės, nenaudėliai! – rėkia jie. – Šeriamšeriam, ir vis jums negana, jau esat nebemaži, patysgalit prasimaitinti.Vargšai jaunikliai guli žemėje, plazdena, plakasparnais ir šaukia:– Ak, nelaimingi mes vaikai! Kaipgi mes patysprasimaitinsim, jeigu dar skraidyti nemokam! Niekokito nebelieka, kaip tik mirti iš bado!Tai išgirdęs, gerasis jaunikaitis nulipo nuo arklio,nukirto jį kardu ir paliko varniukams kapoti. Tie pri-straksėjo, pasisotino ir sušuko:– Mes tavęs neužmiršim ir atsilyginsim!Ir gavo jis toliau savom kojom keliauti. Ėjo, ėjo irpriėjo didelį miestą. O ten gatvėse didžiulis triukš-mas ir baisi maišalynė. Atjojo raitelis ir pranešė:karaliaus duktė ieškanti sau vyro, bet jeigu kas 146 Turinys

norįs jai pasipiršti, turįs atlikti sunkią užduotį, ojeigu neatliksiąs, galvą palydėsiąs. Daug jau buvętokių, kurie bandė jai pirštis, bet tik be reikalo galvąpadėję. Tačiau kai jaunikaitis išvydo karaliaus duk-terį, taip susižavėjo jos grožiu, jog užmiršo visusgresiančius pavojus, stojo prieš karalių ir paprašėjo dukters rankos. Tuoj pat jis buvo nuvestas prie jūros, ir jo akyseįmestas į vandenį aukso žiedas. Paskui karalius liepėjam tą žiedą iš jūros dugno ištraukti ir pridūrė: – Jeigu išlipsi be jo į krantą, kas kartą būsi vismėtomas ir mėtomas atgal, kol bangose paskęsi. Visi apgailėjo gražųjį jaunikaitį ir paliko vienąprie jūros. Stovi jis ant kranto ir galvoja, ką dabardaryti. Tik staiga mato – atplaukia trys žuvys, tospačios, kurioms jis išgelbėjo gyvybę. Vidurinė atnešėapsižiojusi kiaukutą, padėjo ant kranto prie jauni-kaičio kojų, ir kai jis tą kiaukutą atvožė, žiūri – jameaukso žiedas begulįs. Nesitverdamas džiaugsmu,nunešė žiedą karaliui ir manė, kad dabar jau gauspažadėtą atpildą. Bet kai išdidžioji karalaitė suži-nojo, kad jis nelygaus jai luomo, atsisakė už jo tekėtiir pareikalavo atlikti dar antrą darbą. Išėjo į sodą irpati savo rankomis išbarstė į žolę dešimt maišų sorų.147 Turinys

– Kad ligi ryto, kol patekės saulė, jos visos būtųsurinktos, – tarė ji, – ir kad netrūktų nė vieno grū-delyčio. Jaunikaitis atsisėdo sode ir ėmė galvoti, kaip jamtą darbą atlikti. Sėdi liūdnas ir laukia, kol išaušrytas, ir ateis jo mirties valanda. Bet kai pirmiejisaulės spinduliai apšvietė sodą, žiūri – stovi šaliavienas kito visi dešimt maišų, pilni pilnutėlaičiai,ir netrūksta nė grūdelyčio. Tai skruzdėlių karaliusatėjo naktį su tūkstančių tūkstančiais skruzdėlių,ir dėkingi vabalėliai kuo rūpestingiausiai surinkovisus sorų grūdelius ir sunešė į maišus. Karalaitėpati atėjo į sodą ir nustebo pamačiusi, kad jauni-kaitis padarė, kas jam buvo sakyta. Bet ji ir dabardar negalėjo palenkti savo išdidžios širdies ir tarė: – Nors jis ir atliko abi užduotis, vis tiek nebusmano vyras, kol neatneš man obuolio nuo gyvybėsmedžio. Jaunikaitis nežinojo, kur auga gyvybės medis, betvis tiek leidosi į kelionę – eis, eis, kol kojos neš, betkad gyvybės medį rastų, netikėjo. Kai jau buvo perė-jęs tris karalystes, vieną vakarą priėjo girią, atsisėdopo medžiu – gulsis pamiegoti. Tik girdi – šakosekaži kas sušlamėjo, ir plast įkrito jam į delną aukso148 Turinys

obuolys. Ir tuoj pat nusileido trys varnai, atsitūpėjam ant kelių ir sako: – Mes esame tie patys varniukai, kuriuos tu išgel-bėjai nuo bado mirties. Kai užaugę išgirdom, kad tuieškai aukso obuolio, nuskridom per jūras marias ikipasaulio krašto, kur auga gyvybės medis, ir atne-šėm tau obuolį. Didžiai apsidžiaugęs, jaunikaitis leidosi į kelionęatgal ir parnešė aukso obuolį gražiajai karalaitei.Dabar jau nebegalėjo ji nieko sakyti. Pasidalijo jiegyvybės obuolį ir abu suvalgė. Staiga karalaitė išvisos širdies pamilo jaunikaitį, ir juodu laimingaigyveno, kol sulaukė žilos senatvės.149 Turinys

18. ŠIAUDAS, ŽARIJA IR PUPAViename sodžiuje gyveno sena vargana moterėlė,sukrapštė ji saujelę pupų – išsivirs valgyti. Užsikūrėugnį ir, kad geriau degtų, pakišo šiaudų gniūžtę.Beriant pupas į puodą, viena netyčia ėmė ir nukritoant žemės greta šiaudo; netrukus prie jų iš ugniessprygtelėjo ir žarija. Šiaudas prabilo ir sako:– Mielieji bičiuliai, iš kur jūs čia atsiradot?Žarija atsakė:– Man pasisekė iššokti iš ugnies, jei ne, būčiaumirties neišvengusi – pavirtusi pelenais.Pupa tarė:– Man irgi pasisekė išnešti sveiką kailį, bet jeigusenė būtų mane įmetusi į puodą, būčiau be gailesčiosuvirusi į košę, kaip ir mano draugės.– O manęs ar geresnis laukė likimas? – tarė šiau-das. – Visus mano brolius senė pavertė ugnimi irdūmais, šešias dešimtis pačiupo iš karto ir nugalabijo.Man nusišypsojo laimė – išsprūdau jai pro pirštus.– Tai ką mes dabar darysim? – tarė žarija.– Aš manau, – atsakė pupa, – jeigu jau mums taippasisekė nuo mirties pabėgti, tai laikykimės drauge 150 Turinys