-mokymai trys paršiukai

Trys paršiukai Lietuvių liaudies pasakos2018.01.25 AUKLĖTOJA Gražina SVIDERSKIENĖ

Trys ParšiukaiKitą kartą gyveno trys paršiukai — trys broliai. Visi vieno ūgio, rubuiliai, rausvi, su vienodom,linksmai užsirietusiom uodegytėm.Net jų vardai buvo panašūs: Nif Nifas, Nuf Nufas ir Naf Nafas.Visą vasarą jie vartaliojosi po žolę, šildėsi prieš saulutę, lepinosi klanuose.Bet va atėjo ruduo.Saulė jau ne taip kaitriai šildė, ties nugeltusiu mišku kybojo pilki debesys.— Metas mums pagalvoti apie žiemą,— pasakė kartą Naf Nafas savo broliams, atsibudęsankstų rytą.— Aš visas drebu nuo šalčio. Mes galim peršalti. Imkim ir pasistatykim namą,žiemosim sau drauge po vienu šiltu stogu.Bet jo broliai nenorėjo imtis darbo. Kur kas maloniau paskutines šiltas dienas valiūkauti irstraksėti po klanus, negu rausti žemę ir vilkti akmenis.— Suspėsim! Žiema dar toli. Mes dar pasilinksminsim,— pasakė Nif Nifas ir vikstelėjo pergalvą.— Kai prireiks, aš pats pasistatysiu namą,— tarė Nuf Nufas ir atgulė j klaną.— Aš taip pat,— pridūrė Nif Nifas.— Na kaip sau norit. Tuomet aš vienas statysiuosi,— pasakė Naf Nafas.— Jūsų nelauksiu.Dienos ėjo vis žvarbyn ir žvarbyn, tačiau Nif Nifas ir Nuf Nufas neskubėjo. Juodu ir galvotinenorėjo apie darbą: dykinėjo nuo ryto iki vakaro, žaidė, kaip dera paršeliams, šokinėjo irvartėsi per galvą.— šiandien mes dar pasiausim,— sakė juodu,— o rytoj iš ryto imsimės darbo.Bet ir kitą dieną abu tą pat bylojo.Ir tik tuomet, kai didysis klanas šalia kelio ėmė rytais trauktis plonu ledeliu, broliai tinginiaipagaliau kibo j darbą.Nif Nifas nusprendė, kad paprasčiausia ir greičiausia taisytis pirkelę iš šiaudų. Jis taip irpadarė, su nieku nepasitaręs. Pavakare jo pirkelė jau buvo baigta.Nif Nifas užklojo ant stogo paskutinę šiaudų gniūžtelę ir, labai patenkintas savo namuku,linksmai uždainavo:Tai namelį pastačiau, Pastačiau, pastačiau! Niekur tokio nemačiau, Nemačiau, nemačiau!Taip dainuodamas, jis nutraukė pas Nuf Nufą.Nuf Nufas netoliese taip pat statėsi namuką.Jis stengėsi greičiau užbaigti šį nuobodų ir neįdomų darbą. Iš pradžių, kaip ir brolis, jis buvobenorįs darytis pirkelę iš šiaudų, bet paskui nusprendė, kad tokiame name žiemą bus labaišalta. Surėmus iš šakų ir virbų, namas bus tvirtesnis ir šiltesnis.

Taip jis ir padarė.Sukalė žemėn kuolus, perpynė juos virbais, stogą apvertė sausais lapais, ir vakarop namasbuvo baigtas.Nuf Nufas didžiuodamasis apėjo aplinkui keletą ratų ir uždainavo:Mano namas nuostabus, Nuostabus, nuostabus! Atlaikys jis net griausmus, Net griausmus, netgriausmus!Dar jis nebaigė dainos, ir iš už krūmo šmurkštelėjo Nif Nifas.— Na štai ir tu pasistatei! — tarė Nif Nifas broliui.— Aš sakiau, kad mudu greit šį darbąatliksim! Dabar esame laisvi ir galime daryti visa, kas tik į galvą ateis!— Eime pas Naf Nafą, pažiūrėsim, kokį namą jis pasistatė! — tarė Nuf Nufas.— Kažkodėlmes jį seniai bematėme!— Eime, pažiūrėsim! — sutiko Nif Nifas.Ir abu broliai, labai patenkinti, kad nieku daugiau nereikia rūpintis, dingo už krūmų.Naf Nafas šit jau kelios dienos įnikęs statė. Jis prisivilko akmenų, prisikasė molio ir dabarneskubėdamas rengė saugų, tvirtą namą, kuriame būtų galima pasislėpti nuo vėjo, lietaus iršalčio. Jis įstatė namui sunkias ąžuolines duris su sklendė- mis, kad vilkas, atsibastęs išgretimo miško, negalėtų įsibrauti.Nif Nifas ir Nuf Nufas užtiko brolį bedirbantį.— Ką tu statai? — vienu balsu sušuko nustebę Nif Nifas ir Nuf Nufas.— Kas čia, paršiukonamas ar tvirtovė?— Paršiuko namas turi būti tvirtovė! — ramiai atsakė Naf Nafas tebedirbdamas.— Ar tik neketini tu su kuo nors kariauti? — linksmai sukriuksėjo Nif Nifas ir mirktelėjoNuf Nufui.Ir abu brolius apėmė toks linksmumas, kad žvygavo ir kriūkė ant visos laukymės.O Naf Nafas lyg niekur nieko tebe- mūrijo savo namo akmeninę sieną, niūniuodamas panosėj:Protingiausias tai jau aš, Tai jau aš, tai jau aš! Mūro namą kraunuos aš, Kraunuos aš,kraunuos aš!Ir pasauly joks žvėris, Joks žvėris, joks žvėris Nejslinks pro šias duris, šias duris, šias duris!— Čia jis mini kažkokį žvėrį? — pa*- klausė Nif Nifas Nuf Nufą.— Čia tu mini kažkokį žvėrį? — paklausė Nuf Nufas Naf Nafą...— Aš dainuoju apie vilką! — atsakė Naf Nafas ir prilipdė dar vieną akmenį.— Žiūrėkit, kaip jis bijosi vilko! —> tarė Nif Nifas.— Bijosi, kad jo nesuėstų! — pridūrė Nuf Nufas.Ir broliai dar labiau įsilinksmino.

— Iš kur jau čia rasis vilkų! — pasakė Nif Nifas.— Jokių vilkų nėra! Jis tiesiog bailys! — pridūrė Nuf Nufas. Ir juodu ėmė šokdami dainuoti:Vilkas pilkas nebaisus, Nebaisus, nebaisus! Eik tu, kvaiša, į kimsus, į kimsus, į kimsus!Juodu norėjo Naf Nafą paerzinti, bet jis nė neatsigręžė.— Eime, Nuf Nufai,— pasakė tada Nif Nifas.—Čia mums nėra ko veikti!Ir abu broliai narsuoliai nutraukė valiūkauti. Eidami juodu dainavo ir šoko, o kai pasiekė mišką,tai taip įsišėliojo, kad prižadino po pušimi miegojusį vilką.— Koks ten triukšmas? — nepatenkintas suurzgė piktas ir alkanas vilkas ir nušuoliavo į tąpusę, kur žvygavo ir kriuksėjo du maži, kvaili paršiukai.— Na, iš kur jau čia rasis vilkų! — kalbėjo tuo metu Nif Nifas, kuris vilkus buvo matęs tikpaveikslėliuose.— šit mudu jį pačiupsim už nosies, tai žinos! — pridūrė Nuf Nufas, kuris irgi niekad nebuvomatęs gyvo vilko.Ir broliai vėl įsisiautėję uždainavo:Vilkas pilkas nebaisus, Nebaisus, nebaisus! Eik tu, kvaiša, į kimsus, į kimsus, į kimsus!Ir staiga juodu išvydo tikrą, gyvą vilką!Jis stovėjo už didžiulio medžio ir buvo toks baisus, tokių piktų akių, o iš nasrų styrojo tokiosaštrios iltys, kad Nif Nifui ir Nuf Nufui nugaros pašiurpo, o plonos uodegytės ėmė tankiaitankiai tirtėti. Vargšai paršiukai iš baimės negalėjo nė pajudėti.Vilkas taisėsi šokti, kaukštelėjo dantimis, mirktelėjo dešine akimi, bet paršeliai staigaatsitokėjo, ir, žviegdami ant viso miško, leidosi bėgti. Niekad dar jiems nebuvo tekę taip greitaidumti! Švytruodami kulnais ir keldami dulkių debesis, juodu skuto kiekvienas į savo namą.Nif Nifas pirmasis atbėgo prie savo šiaudinės pirkelės ir vos suskubo užtrenkti duris prieš patvilko nosį.— Tučtuojau atidaryk duris! — suriko vilkas.— Kitaip aš jas išversiu!— Ne,— sukriokė Nif Nifas,— neatidarysiu!Buvo girdėti, kaip už durų šnopuoja baisusis žvėris.— Tučtuojau atidaryk! — vėl suriko vilkas.— Aš taip papusiu, kad visas tavo namasnulėks!Bet Nif Nifas iš baimės jau nieko negalėjo atsakyti. Tuomet vilkas ėmė pūsti: „Fffūūū!\"Nuo stogo nulakstė šiaudai, sienos drebėjo.Vilkas vėl giliai atsikvėpė ir papūtė antrukart: „Fffūūū!\"Kai jis papūtė trečią kartą, namas išvirto j visas puses, tarsi uraganui užsiautus. Vilkaskaukštelėjo dantimis prie pat paršiuko kulnų. Bet Nif Nifas greitai apsisuko ir šoko bėgti. Povalandėlės jis jau buvo prie Nuf Nufo durų.

Vos suskubo broliai užsisklęsti, išgirdo vilko balsą:— Na, dabar aš jus abu suėsiu!Nif Nifas ir Nuf Nufas išsigandę pažvelgė į vienas kitą. Bet vilkas buvo labai išvargęs irnusprendė imtis gudrybės.— Aš apsigalvojau! — tarė jis taip garsiai, kad jį išgirdo ir namelyje.— Ne- ėsiu šiųperkarėlių paršų! Verčiau einu sau namo!— Tu girdėjai? — klausia Nif Nifas Nuf Nufą.— Jis pasakė, kad neės mūsų! Mes —perkarę!— Labai gerai! — tarė Nuf Nufas ir iškart liovėsi drebėjęs.Broliams pasidarė linksma, ir juodu uždainavo, tarsi nieko nė nebūtų atsitikę:Vilkas pilkas nebaisus, Nebaisus, nebaisus! Eik tu, kvaiša, į kimsus, Į kimsus, į kimsus!O vilkas nė neketino pasitraukti. Jis tik paėjėjo į šalį ir pasislėpė. Jį ėmė juokas, ir jis kaipbeįmanydamas tvardėsi, kad neužsikvatotų. Kaip mitriai pavyko apgauti du paikus paršiukus!Kai paršiukai visai nurimo, vilkas pasiėmė avies kailį ir atsargiai nusėlino prie namo. Ties durimjis apsisiautė kailiu ir tyliai pasibeldė.Nif Nifas ir Nuf Nufas labai išsigando.— Kas ten? — paklausė juodu, ir jų uodegėlės vėl ėmė tirtėti.— Tai a-a-aš, vargšė maža avelė! — plonu, svetimu balsu sulemeno vilkas.— Leiskite manpernakvoti, atsiskyriau nuo bandos ir labai pavargau!— Leisti? — paklausė brolį gerasis Nif Nifas.— Avelę galima įleisti! — sutiko Nuf Nufas.— Avelė — ne vilkas!Bet pravėrę duris, paršiukai išvydo ne avelę, o tą patį aštriailtį vilką. Broliai užtrenkė duris ir išvisų jėgų jas užgulė, kad baisusis žvėris negalėtų įsiveržti.Vilkas labai įširdo. Jam nepavyko gudrumu nuveikti paršelių. Jis nusimetė avies kailį ir suriko:— Na, palaukit! Iš šio namo tučtuojau nieko nebeliks!Ir jis kad ėmė pūsti. Namas kiek pakrypo. Vilkas papūtė antrą, paskui trečią ir ketvirtą kartą.Nuo stogo nulakstė lapai, sienos drebėjo, bet namas vis dar tebestovėjo.Tačiau kai vilkas papūtė penktąjį kartą, namas susverdėjo ir griuvo. Vien tik durys kurį laikądar stovėjo vidury griuvėsių.Siaubo apimti, paršiukai šoko bėgti. Iš baimės linko jų kojos, drebėjo kiekvienas šerelis, džiūvonosys. Broliai dūmė į Naf Nafo namą.Vilkas vijosi juos milžiniškais šuoliais. Kartą jis vos nepastvėrė Nif Nifo už pas- turgalinės kojos,bet šis suskubo atitraukti ją ir ėmė dar greičiau skusti.Vilkas taip pat sukruto. Jis buvo tikras, kad šį kartą paršiukai nuo jo nepaspruks.

Bet jam vėl nepavyko.Paršiukai greitai smuko pro didžiulę obelį, nė neliestelėję jos, o vilkas nespėjo pasukti iratsitrenkė į kamieną. Obelis apkrėtė jį obuoliais. Vienas kietas obuolys tvoskė jam į tarpuakį.Vilkui kaktoj iššoko didžiulis gumbas.O Nif Nifas ir Nuf Nufas nei gyvi, nei mirę atbėgo tuo metu prie Naf Nafo trobelės.Brolis juos įsileido. Vargšai paršiukai buvo taip išsigandę, kad nė žodžio negalėjo ištarti. Abutylėdami šmurkštelėjo po lova ir ten pasislėpė. Naf Nafas iškart suprato, kad juos atsivijovilkas, tačiau jam nebuvo ko bijoti savo mūriniame name. Jis greitai užsklendė duris, atsisėdoant kėdutės ir garsiai uždainavo:Ir pasauly joks žvėris, Joks žvėris, joks žvėris Neįslinks pro šias duris, šias duris, šias duris!Bet kaip tik šiuo metu į duris pasibeldė.— Kas ten? — ramiai paklausė Naf Nafas.— Atidaryk neklausinėjęs! — atšiauriai sukriokė vilkas.— Kur jau nei Ir negalvoju! — griežtu balsu atsakė Naf Nafas.— Ak taip! Na laikykitės! Dabar suėsiu visus tris!— Pamėgink! — atsakė kitapus durų Naf Nafas, nė nekilstelėjęs nuo savo kėdutės. Jisžinojo, kad jam ir broliams nėra ko bijoti tvirtame, mūriniame name.Tuomet vilkas įkvėpė ko daugiau oro ir papūtė kiek tik pajėgdamas! Tačiau, kad ir kaip jisbesistengė, nė vienas, net mažiausias akmuo nepajudėjo iš vietos.Vilkas net pamėlynavo nuo įtampos.Namas stovėjo lyg tvirtovė. Tuomet vilkas ėmė tuskinti duris, bet jos irgi nepasidavė.Vilkas iš piktumo ėmė draskyti nagais sienas ir graužti akmenis, iš kurių jos buvo sumūrytos,bet jis tik apsilaužė nagus ir atkando dantis. Alkanam ir piktam vilkui nebebuvo kas darą,reikėjo nėšintis namo.Bet čia jis pakėlė galvą ir staiga pamatė ant stogo didžiulį platų kaminą.— Aha! Va pro šį kaminą aš ir pateksiu trobon! — nudžiugo vilkas.Jis atsargiai užsiropštė ant stogo ir įsiklausė. Viduj buvo tylu.„Vis dėlto užkrimsiu šiandien šviežios paršienos\",— pagalvojo vilkas ir apsilaižęs šmurkštelėjo įkaminą.Bet vos tik jis ėmė kaminu leistis, paršiukai išgirdo šnaresį.O kai ant katilo dangčio ėmė birti suodžiai, išmintingasis Naf Nafas tučtuojau suvokė, kas yra.Jis greit puolė prie katilo, kuriame ant ugnies virė vanduo, ir nuvožė jo dangtį.— Maloniai prašom! — tarė Naf Nafas ir mirktelėjo savo broliams. Nif Nifas ir Nuf Nufasjau buvo visai nurimę ir laimingai šypsodamiesi, žiūrėjo į savo protingą ir narsų brolį.

Paršeliams neteko ilgai laukti. Juodas kaip kaminkrėtys vilkas murktelėjo tiesiai į verdantįvandenį.Niekad dar jam nebuvo taip skaudėję!Jo akys išvirto, visi plaukai pasišiaušė.Klaikiai kaukdamas, nušutintas vilkas lėkte išlėkė pro kaminą ant stogo, juo nusirito žemėn,persivertė keturis kartus per galvą, prajojo ant savo uodegos pro užsklęstas duris ir nunėrė jmišką.O trys broliai, trys maži paršiukai, žiūrėdami jam iš paskos, džiaugėsi, taip sumaniai pamokępiktąjį plėšiką.O paskui jie užtraukė savo linksmąją dainelę:Tai namelį pastačiau, Pastačiau, pastačiau! Niekur tokio nemačiau, Nemačiau, nemačiau!Ir pasauly joks žvėris, Joks žvėris, joks žvėris Neįslinks pro šias duris, Šias duris, šias duris!Vilkas pilkas niekados, Niekados, niekados Nelankys jau mūs trobos, Mūs trobos, mūs trobos!Nuo to meto broliai ėmė sutardami kartu gyventi po vienu stogu.Šit ir viskas, ką mes žinome apie tris mažus paršiukus — Nif Nifą, Nuf Nufa ir Naf Nafa.Mieganti šalisUž laukų laukelių, už kalnų kalnelių, trisdešimtoj valstybėj, didžiuose puikiuose rūmuosegyveno karalius su karaliene. Daug jie visa ko turėjo, tik nedavė jiems Dievas vaikų, ir juoduliūdėjo.Pagaliau įvyko, ko troško karaliai: jiems gimė duktė, ir tokia graži, kad nė pasaka apsakysi, nėraštu aprašysi.

Gimusios dukters garbei karalius iškėlė visai šaliai puotą. Krikšto motinomis sukvietė visosšalies laumes, išskyrus vieną senę pikčiurną. Ir atėjo į puotą visos septynios laumės. Kiekvienaipadėjo po lėkštele.Pakviestos viešnios valgė, gėrė, o paskui meiliai lenkėsi virš mažiukės lopšio. Kiekvienaskubėjo kuo nors apdovanoti karalaitę.— Gražumo tu būsi kaip skaisti aušrelė,— tarė jaunoji laumė.— Tu vaikščiosi auksuota,— pranašavo antroji.— Už auksą skaidresnė, už saulę šiltesnė bus tavo jaunoji širdelė,— kalbėjo trečioji.— Aš balsą lakštutės tau duosiu.— Galvota tu būsi.— Mylėsi ir šelpsi nelaimėj tu žmones.— Aš laimę ir džiaugsmą mažiukei teikiu,— tarė septintoji laumė ir staiga apmirė iš baimės:prie lopšio pasirodė aštuntoji, neprašyta viešnia — žila burtininkė.— Ir aš atnešiu tau dovaną, nors ir neprašyta einu į puotą,— piktai sušnypštė senė.—Šešioliktuosius metelius pasiekus, tave nelaimė ištiks: įsidursi verpstės smaigaliu ranką ir nuoto mirsi.Tą pasakius, laumė išnyko taip pat staiga, kaip ir atsiradusi.Karalius su karaliene baisiausiai nusiminė ir ėmė verkti.— Mes nieko negalim nelaimėj padėti,— liūdnai tarė gerosios laumės,— nebent kiek sumažintinelaimę: karalaitė nemirs, bet užmigs; už šimto metų gražuolė vėl nubus,— ją prikels jaunas,narsus karalaitis.Stebuklingosios viešnios išnyko, o karalius su karaliene ėmė galvoti, kaip čia nelaimės išvengusir išgelbėjus dukraitę nuo raganos keršto. Tuojau buvo išleistas įsakymas, idant visoj karalystėjnebesėtų ir nebeverptų linų, o ratelius ir verpstes kad visi sudegintų.Šešioliktus metus užkliudžius, išėjo sykį karalaitė po sodą pasivaikščioti. Bevaikščiodama priėjoseną dantėtą bokštą. Durys į bokštą buvo atviros; į aukštą kilo seni, sudrūniję laiptai.Akimirksniu karalaitė užbėgo girgždančiais laiptais ir atsidūrė didokame kambaryje.Ten sėdėjo senelė (ta pati burtininkė), verpė ir dainavo:Sukis, sukis, verpstužėli, trauki ploną siūlužėlį, štai ateina viešnužėlė, skaisti, graži mergužėlė!— Senele, senele, ką tu čia dirbi? — paklausė pribėgus gražuolė ir nutvėrė verpstę.Jos aštrioji smaigtis įdūrė karalaitei ranką, ir ji čia pat krito ant grindų. Pranašystė išsipildė:gražuolė paskendo į gilų miegą.Drauge su ja užmigo rūmai ir visa karalija. Žmonės, paukščiai ir žvėrys tarytum staigasuakmenėjo toj padėty, kokioj kas rados, kur kas buvo, stovėjo ar sėdėjo, kur kas važiavo arėjo, ten ir pasiliko. Medkirtis pakėlė kirvį,— taip ir liko. Virėjas užmigo ant puodo su šaukšturankoje. Ekonomas norėjo kaip visuomet siurbtelėti iš butelio vyno — taip ir užmigo. Užmigoarklidėse arkliai, būdose šunes, voratinkliuose vorai. Priešais rūmus stovėjo gvardija sušautuvais ant pečių ir knarkė net ūsai plevėsavo. Užmigo turtingoj salėj už puikiausių stalų

karalius su karaliene ir puotaujantys dvariškiai. Apmirė katė, nutvėrus pelę, sustingo kerdžius,laikydamas už pakarpos piemenį, taip pat miegantį. Nutilo vėjelis. Nejudino lapų medeliai,nebeošė giria. Nurimo čiurlenę ir sraunūs upeliai.Viską užmigusioj karalystėj sukaustė giliausias miegas, kaip žiemą šaltis sukausto vandensledais. Viskas užmigo, viskas sustingo, ir kurtu, tylu rados šalyje. Sode apmirė blizgąs orefontanas; nurimo plaštakė ant baltosios rožės žiedų; miško tankmėje užsnūdo ir baukštusiskiškelis.Po to į sumigusią šalį atvyko septynios gerosios laumės, garbingai pakėlė miegančią karalaitę,gražią kaip pavasario rytas, padėjo ją krištolo rūmuose į marmurinę lovą ir paliko, paskuipabučiavo savo krikšto dukterį ir staiga išnyko.Niūksoję apie rūmus kalnai vienu metu iškilo, ir tamsios pakalnės apaugo neįžengiama giria. Irdabar jau nebešmėstelės oru paukštelis, neprabėgs padangėse debesėlis.Daug narsių kunigaikščių mėgino įžengti į tą užburtą šalį ir prikelti miegančią karalaitę. Bet visijie žuvo girių tankmėse.Praėjo šimtas metų. Vienas kaimynas karalaitis bemedžiodamas giliai įėjo į užburtą šalį irpaklydo. Bet štai susitinka jis piemenį.— Pasakyk man, geras žmogau, kokių čia bokštų viršūnės matosi pro šią snaudžiančią girią? —paklausė jaunikaitis.— Tai mirusios šalies bokštai,— atsakė senis.— Raganos rūstybė užmigdė tenai jauną karalaitęgiliausiu miegu, kuriam nė galo nėra.Sudrebėjo rūpesčiu karalaičio širdis, ir nusprendė jis išgelbėti užburtą gražuolę arba pats žūti.Ir štai narsusis jaunikaitis ėmė veržtis per tankųjį mišką, pro neperžengiamus slėnius irgiliausias bedugnes, lauždamas dygliuotus krūmus.Išvargintas ilgos kelionės ir sunkios kovos, jaunas gražuolis pagaliau visa pergalėjo: jis jauskuba sodo alėja, ir atsiveria priešais jį rūmai.Čia visur rožės, marmurinės statulos, sidabriniai fontanai, veidrodžiai, blizgučiai ir auksas. Otarpe tų grožybių — miegantEžio namasPapartyne atsilošę,Du beržai berželiai ošia.Po berželiais — kupstas žemas,O ant kupsto — ežio namas.Ežio namas kaip tvirtovė,

Kaip daili pilaitė stovi.šitą namą daugiametįPats Spyglys kadaise statė.Kas gi dedasi šiameMiško eigulio name?Pro langelį kaip akelę Spyglio žmoną saulė kelia. Atsikėlusi Spyglienė, Rūpestinga eigulienė,Puku puku, pus pus pus — Krosnin kaišioja šapus, Kursto ugnį, verda sriubą Ir linksma prielovų skuba. — Atsibusk, ežy Spygly,— Viso miško eiguly, Atsibuskite, ežiukai, Riestanosiaismaližiukai, Kol sriuba dar neatšalo, Kelkit, sėskite prie stalo! Eigulys pramerkė akį.— Reikia keltis, jei pasakė! Atsibudo ir Spygliukai,Du ežiukai eiguliukai. Atsibudę atsikėlė. Ir nutrūko pasakėlė.Nenutrūko! Nenutrūko! Eigulys užkandęs rūko. O pupsėdama Spyglienė, Rūpestinga eigulienė,Išbučiavus mažylius, švelniai glosto jų spyglius:— Išeinu ir aš, ir tėtė Žalio miško apžiūrėti. Na o judu visą dieną Žaiskit,Gerkit stirnos pieną, Paragaukite spanguolių Ar saldžių, gardžių raguolių, Dėdės kiškio atneštų.Tik neterškit man grindų, Netriukšmaukit — puku puku — Ir nelieskite degtukų!— Mama,—Sako du ežiukai,— Mudu klusnūs — ne ožiukai, Ne lapiukai — neapgausim, Būk rami,neišdykausim Ir neliesim — puku puku — Nei ^dėžutės, nei degtukų!— Taigi žaiskite gražiai! Ir patenkinti ežiai, Savo namą užrakinę, Nupupsėjo per tankynę,Nupuškėjo — pušku pyšku — Apžiūrėti žalio miško.Pasiliko du Spygliukai,— Du mažyliai eiguliukai. Vienas pieno paragavo, Kitas pelę pasigavo.Pasigavęs — Rita tita — Ją šokdina visą rytą. Cypt pelytė vargana:— Pailsėkime! Gana! —Ir j savo urvą gilų — šmurkšt jnėrė ir nutilo. Du ežiukai — pus pus pus — šniukštinėja pokampus, Uostinėja tamsią landą, Į pelytės urvą lenda. Pūkši, rausias atkakliai, Bet ilgi ežiųspygliai, O landa labai mažytė. Kaipgi pelę išprašyti?..— Grįžk, pelyte, kur prapuolė Prie urvelio šaukia broliai.O pelė, gudri pelė — Nė šiu šiu — kaip nebylė... Gal negirdi?.. Gal užsnūdo?..— Apgavai, gudruole, mudu! ir, gūžėdami pasuole, Svarsto broliai,Kaip gudruolę Iš urvelio išvadinti, Išvadinus — pašokdinti. Pirmas pupsi:— Man vis knieti Pelę vandeniu užlieti. O antrasis:— Ką tu?.. Ką?!.Juk pelė — ne lydeka, Iš landynės, iš gilios, Neišplauks — priburbuliuos!

— Na tai,—Pirmo akys žvilga,— Aš imu žarsteklį ilgą, Žarstekliu ištrauksim ją!— Kad pelė — ne žarija! — Antras pūkšdamas prabilo.— į pelės urvelį gilų Mes prikaišiosim skiedrų, Beržo lapų, stagarųIr užkursime ugnelę. Puls karšta ugnelė pelę, Pakutens nosytę dūmai — Išgaruos visigudrumai! šoks pelytė iš kertės Nuo ugnies kaip nuo katės!— Sumanei geriau kaip tėtė Nei atimti, nei pridėti!Tu gudresnis už laputę! Ir, po suolu atsipūtę,Pasismailinę spyglius, Neša broliai lapelius, Neša skiedras ir, užvertę Tamsų urvą, plačią kertę,Nerimauja:— Puku puku— Neužkursim be degtukui O paliesim degtukus, Duos mama j kailiukus. Irtėvelis dar pridės.Oi, skaudės, brolau, skaudės!..Du ežiukai susimąstė — Kokią išeitį surasti?..— Tu gudriau galvoti moki, Tai galvoki, tai dūmoki,— Tyliai siūlo pirmas brolis.O antrasis iš pasuolės Į virtuvę nuskubėjo, Ant kėdės pasilypėjo Ir, pagautas linksmo ūpo,Degtukus nuo krosnies čiupo.— Nebijok, IšeidamaNeskaičiavo jų mama. Neskaičiavo — nebaisu... Mes nedeginsim visų. Kad mamytė neįtartų,Mums kailiukų neišpertų, Mes tik vieną — čirkšt — Ir pelęVėl šokdinam per dienelę! Sumanyta — padaryta. Dirbę, triūsę, visą rytą, Du ežiukai — Puspus pus — Plykst! ir uždegė lapus.Spraga lapai, dūmai kyla. Pramuštgalvių šonai šyla. Džiaugias broliai — a ta ta... Strykt ugnelė,strykt pikta, Kyšt raudoną liežuvėlį Ir į šluotą įsivėlė. Pleška šluota suliepsnojus. Strykt ugnelė,lyžt sienojus, Lyžt ugnelė suolą platų... Bus nelaimė — broliai mato. Išsigandę — guru guru —Bėga, ritasi prie durų, Bando jas atidaryti — Užrakinta! Ką daryti?!. Kur vargšeliams pasidėti?..— Gelbėk, mama! Gelbėk, tėti! Verkia broliai susigūžę,0 ugnis liepsnoja, ūžia.Žu žu žu — pasieniais rangos, Žu žu žu — pikta pro langus į pakraigę pasikėlė... Ir nutrūkopasakėlė.Nenutrūko! Nenutrūko! Kiškis šaukdamas nurūkoĮ paplentę per šilojus:— Žvėrys, kelkitės, pavojus! Ežio Spyglio namas dega! Visas miškas šaukia klega! Bėgažvėrys ir žvėreliai.

— Tai žinia, kad ją paraliai! O kiškelis nuo dirvono Strykt pastrykt prie telefono.— Gaisrinė?.. Kiškis kalba...j pagalbą! Į pagalbą! Ežio Spyglio namas dega! Ugnyje sienojai spraga! Stogas pleška, patsmačiau! Atvažiuokite greičiau!Bebrų vadas girdi gandą.— Ei, komanda, ei, komanda, Ei, visi ugniagesiai,Dega ežio trobesiai!— Klausom! — Bebrai vadui sako.Ir iš seno miško trako —Py py pypt — greičiau už kulką — Mašina raudona dulka. Py py pypt — sutrikdžius tylą, Prolaputės žalią vilą, Pro barsuko guolį ramų, Mašina prie ežio namo Atskubėjo per pušynus. Opaopa — iš mašinos Su kastuvais, su laužtuvais, Su ilgiausiais gesintuvais, šoko bebrai, darbotvėrės. O kartu su jais ir žvėrys. Atskubėję viens po kito Namą degantį apspito.šernas iltim smėlį aria Ir knysle į ugnį žeria. Kiškis Piškis skeltalūpis Neša vandenį iš upės.Kiškiui padeda barsukas. Voverė — ir ta čia sukas. Tik laputė — kiau kiau kiau — Slampinėjaatokiau. Kaip kempinė susiraukęs, Pro vartus ir vilkas traukias.— Ū ū ū, vilkiene, žengiam, Mes abu ugnies privengiami Širdį pykina man dūmai... Mums,be to, ežiai — ne kūmai. Kartą juos nutvert bandžiau — Nosį sau susibadžiau...Ir nelaukę pro kemsynę Nėrė, gaisro negesinę, Du vilkai savais keliais. Nėrė lapė pabaliais. Oname ežiukai rauda:— Mama, karštai Mama, skaudai Griebės kiškis už ausų —Pultų gelbėti — baisu! Pultų briedis plačiaragis,Pultų šernas juodanagis, Pultų žvėrys — nedvejotų, Jei sudegti nebijotų. Bijo žvėrys, ir gana. Obe to —sunki spyna Ant medinių durų kaba. Ką daryti — kinkos dreba?.. Ką daryti — namaspleška?..— Laužk duris, kūmute meška! — Neištvėręs bebras tarė. Atšleivojo rudnugarė, Atsiskubinostorulė —Stukt—ir plačios durys guli.— Tai šaunuolė, tai stipruolė! — Pro duris išlaužtas puolė Bebras gelbėti ežiukų.— Grįžk! — Meškutė jam sušuko.— Tu sudegsi, suspragėsi, Niekad saulės neregėsi! Verks bebrienė prie pašlaitės, Irbebriukas liks našlaitis... Grįžk, pražūsi!..Bet narsuolis Iš aprūkusios pasuolės Ežiukus du nusitvėrė Ir su jais atgal išnėrė.— Ak, vos galo negavau, Kol abu išvadavau...— Ačiū, dėde, šimtą kartų! — Žolėje prie kiemo vartų

Du ežiukai kvapą gaudo, Suodžiais pūkši, dūmais čiaudo. O meškutė pro žilvitį Atsirito — akysšvyti. Čiupo bebrą, pakilnojo, Jam per šonus patapšnojo.— Pagarba, ugniagesy, Tikras didvyris esi!— Netapšnok,Negarbink, meška,Neištversiu — šonai braška!Prašom laiko negaišinti,Aš skubu ugnies malšinti! —Nusipurtęs nuo pečiųPiktą spiečių kibirkščių,Bebras — liuokt! prie kupsto žemo —Gelbėt ežio Spyglio namo.Ir netrukus atskubėjęs Nuo arimų greitas vėjas Pro žilvičių tankius krūmus Išnešiojo gaisrodūmus, Iškedeno virš laukų. Su gausiu žvėrių pulku Bebrai gaisrą numalšino. Bet... iš namoprie beržyno Liko kaminas ir vienos Be langų, be durų sienos. Bebrai ugnį nugalėjo, Plėnisvandeniu užliejo Ir, susėdę j mašiną, Nupypsėjo per pušyną.Pamažu ir žvėrys dingo. Prie degėsių nelaimingų Parskubėję — pušku pyšku — Vakarop ežiai išmiško šniukštinėja:— Kur Spygliukai?!.O Spygliukai mažuliukai Tyliai verkia — šiurpas krato:— Imk, tėveli, diržą platų Ir abiem už degtukus Išvanok mums kailiukus!Eigulys po kiemą pupsi:— Ar jus lupsi, ar nelupsi, Gimto namo po beržais Neišgelbėsi diržais. Prižadėjot — pukupuku, Kad neliesite degtukų, Netesėjot pažadų...Pikta, sūnūs, ir skaudu!., šitaip sunkiai namas ręstas... Vargas vargtas, alkis kęstas... Antspyglių kiekvienas rąstas, Kiekviena lenta, plyta Per smiltynus parvilkta... Bet vėlu po laikobartis. Reikia, sūnūs, darbo tvertis! Kol šiaurys neatsibastė, Reikia naują namą ręsti!Pus pus pus ežiai nelaukę Iš pušyno, per palaukę, Per šilojus, bruknienojus Ėmė ritintisienojus. Nusipustę kupstą žemą, Ėmė ręsti naują namą. Bet suręsti — ne uždegti... Dirbodieną, dirbo naktį šeimynėlė atkakliai. Pylės prakaitu spygliai. Kaip stirnaitė per dirvoną Bėgovasara geltona, Bėgo laikas kaip vanduo. Kol iškilo namo sienos, Apsiniaukė šviesios dienos,Atsiskubino ruduo. Kol ežiai įstatė langus, Pasipylė šaltos drangos, Kol įstiklino duris, Atsibastėir šiaurys. Bet Spyglys duris uždarė, O Spyglienė šiauriui tarė: —- Nors ir sprogsi iš pavydoNeįleisime į vidų!Stūgauk sveikas kuo toliau! Po berželiais pagaliau Naujas namas kaip tvirtovė, Kaip daili pilaitėstovi! — Ir stovėsi — Sušuko broliai.— Mudu prižadam nuo šiolei Nei namie, nei šile Nebežaistsu ugnelei Patikėk, tėveli, mama, Mudu saugosime namą!

— Ką gi, reikia patikėti! — Užsirūkė linksmas tėtė.— Tikim, sūnūs! —- Pūkšdama Pagyvėjo ir mama. Tik šiaurys irzlus į kiemąĖmė švilpti, šauktis žiemą, Nuo beržų lapus nugėlė. Ir nutrūko pasakėlė.