Lietuviskos_pasakos (1)

Velnio kumelėKitąsyk, kai baudžiavą ėjo, buvo toks suvargęsžmogelis. Jis taip nusigyveno, kad neturėjo nė vienoarklio. Atvedė jam velnias šyvą kumelę ir sako:– Atvedžiau tau kumelę – turėsi kuo lauką dirbti,o kada prasigyvensi, tai man ją atiduosi.Žmogus nudžiugo ir sako:– Dabar jau galėsiu lauką dirbti ir baudžiavą kiekatlikti.Iš tos kumelės prisiveisė arklių, žmogelis ėmėjuos pardavinėti ir jau dailiai prasigyveno. Kai tojikumelė paseno, o velnias neatėjo jos atsiimti, taižmogelis ją pardavė, o kai tik pardavė, velnias jauir čia.– Na, – sako, – parodyk šyvukę. Rasi, per tiekmetų ją suliesinai?– Spėsi pamatyti, – sako žmogelis, – pirmiau darparodysiu, ką iš tos kumelės prasigyvenau.Nuėjo abu į sodą, ten stovi tuščias avilys. Velniasklausia:– O kas čia?– Mano tėvas turėjo akinius, tai jo akinių makštys.– Duok man jas. 435 Turinys

– Gali imti.Velnias, užsidėjęs avilį, eina toliau. Pamatė senasakėčias ir sako:– O kas čia?– Velionio tėvo šukos ūsams.– Tai duok man.– Gali imti.Tas akėčias velnias užsimovė ant galvos. Pamatėspragilą, klausia:– Kas čia?– Mano tėvo botagas.– Tai duok man, bus šyvukei pamušti.– Gali imti.Užsikabinęs spragilą ant peties, eina toliau.Pamatė piestą, klausia:– Kas čia?– Mano tėvo cukrinė.Toliau pamatė ląstas:– O kas čia?– Mano tėvo tabokinė.– Rasi, ir tuos man duotum?– Gali imti.Velnias susikrovė viską ant pečių.– Na, – sako, – jau viską apžiūrėjom, dabar paro-dyk šyvukę. 436 Turinys

Žmogus sako: – Ak, teisybę pasakius, iš tos tavo šyvosios mažanaudos turėjau: pabuvo pas mane porą metų, o pas-kui kaip išėjo, taip išėjo į girią. Dabar jau kiek metųbraukia vasarojų, kai pasėju pagiry, o kad noriu jąpagauti, tai eina į girią, uodegą užsidėjus ant pečių. – Tu tik parodyk, kur ji, aš ją paimsiu. Žmogus nuėjo į girią ir parodė mešką, o buvo jautamsoka, tai velnias nematė, koks plaukas. Tuoj jisužsėdo ant meškos su visais gramozdais, bet meškapajautė, kad sunku, ir leidosi per girią bėgti. Tiegramozdai už šakų užsikabino ir numetė velnią, omeška nubėgo sau. Velnias, atėjęs pas žmogų, sako: – Dėkui tau, taip įpenėjai man šyvukę – net neiš-laikiau!437 Turinys

Varguolio nelaimėBuvo seniau du broliai: vienas labai turtingas,o kitas varguolis. Vienąkart išvažiavo abu į Rygą:turtingasis pasikinkęs gražų, riebų arklį ir prisidė-jęs pilną vežimą visokio gero, o varguolis su labaiprasta kumelaite, įsimetęs į vežimėlį kelias linų grįž-tes.Nuvažiavus į Rygą, turtingasis tuoj viską išpar-davė ir prisipylė pilną maišelį pinigų, o varguolis tikatsistojo su linais rinkoje, tik nusisuko kiek šalin,atsigręžęs žiūri – nebėr jo nei arklio, nei vežimo.Kur trumpa, ten trūksta! Priėjo prie turtingojo bro-lio, nusisakė, kas jam atsitiko, ir prašė paskolintibent dvi grivinas vyžoms nusipirkti, bet brolis nėgirdėti nenorėjo.Eina varguolis iš Rygos pėsčias. Per mišką beei-nant, pradėjo temti. Ir sutinka priešais didelį baltąžmogų. Klausia jį varguolis:– Kas esi?– Esu tavo nelaimė, – atsakė tas.– Mano nelaimė? – stebėjosi varguolis. – Oi, kokiadidelė! Ar negalėtum bent kiek sumažėti?– Kodėl ne? Galiu! 438 Turinys

Ir sumažėjo nelaimė per pusę. Dar vėl prašė var-guolis, kad sumažėtų, ir toji pasidarė sulig mažuvaikeliu, o paskui liko tik sulig riešutu.Dabar varguolis išsitraukė iš kišenės tabokinįragelį, prisitaikęs klept ir uždarė į jį savo nelaimę.Įsidėjo į kišenę ir eina sau keliu. Priėjęs malūną,įmetė ragelį į tvenkinį, o pats pasiprašė naktigulto irapsinakvojo. Nusisakė varguolis malūnininkui savonelaimingą atsitikimą ir visus vargus. Rytą išeinant,malūnininkas davė jam dešimtį raudonųjų ir padova-nojo gerą arklį. Parjojęs namo, tuoj prisipirko reika-lingų daiktų, ir dabar jam pradėjo vis geriau sektis.Po keleto metų jau ir varguolis gyveno ne blogiauuž savo turtingąjį brolį. Vienąkart tas paklausė, iškur jis taip praturtėjo. Šis ėmė ir nusakė, kaip savonelaimę į ragelį įkišo ir į tvenkinį įmetė, kaip malū-nininkas jį apdovanojo, kaip nuo to karto jam visgeriau ir geriau pradėjo sektis gyventi.Turtingasis brolis tuoj sumanė jį pražudyti. Nuva-žiavo pas tą malūnininką ir pasakė, kad į jo tven-kinį įlėkęs ragelis su pinigais, dėl to reikalavo, kadišleistų vandenį, ir už tai prižadėjo brangiai užmo-kėti.Malūnininkas sutiko ir išleido didumą vandens.Pasamdė keletą žmonių, tie paieškoję rado ragelį. 439 Turinys