Lietuviskos_pasakos (1)

rėtį, šen ten pašvytavo – ir išūžė visas vanduo, tikliko dugne vienos žuvys. – Dabar vakare, kai esi namo, – pasakė ji, – pri-rink nei didelių, nei mažų žuvų, parnešk tėvui vaka-rienės. Saulei nusileidus, vaikinas pririnko nei didelių,nei mažų žuvų ir parnešė Kauliniam seniui. – Gerai, žente, – sako Kaulinis senis, – kad šitądarbą padarei. Pramankštinsi dar rytoj mano eržiląir galėsi eiti namo. Antai kur du akmenys ant kalnoguli, kad vieno akmens ketvertas nepavežtų, tainusirisi juos į kalvę ir nusikalsi lazdą eržilui pamušti. Vaikinas nusiminęs pasakė savo mergaitei, kadliepė dar Kaulinis senis eržilą pramankštinti, o tuoduakmenis, kur ant kalno guli, liepė nusiristi į kalvę irnusikalti akmeninę lazdą eržilui pamušti. – Dabar tai vargas! – atsakė mergaitė. – Ne eržilą,tik jį patį teks pramankštinti. Bet ką darysi – visišgelbėsiu. Tik mudu turime apsimainyti drabužiais. Apsimainė jie drabužiais, senio duktė tuoj nusi-rito abu akmenis į kalvę, nusikalė akmeninę lazdąir pareina švytuodama. O Kaulinis senis, pasivertęseržilu, jau stovi tvarte. Ji įėjo, išsivedė eržilą laukan,užsisėdo ir joja, o eržilas vis aukštyn keliasi, norijojiką numesti ir užmušti. Bet ji duoda su ta lazda 63 Turinys

vis į galvą, neleidžia pakilti. Kai sušilo eržilas, pra-dėjo putoti, parjojo ji namo, į tvartą pastatė ir einasau. O eržilas, vėl atsivertęs į Kaulinį senį, beatei-nąs priešais. Jo duktė, vaikino drabužiais apsiren-gusi, paklausė: – O ką, uošvi, ar gerai išmankštinau eržilą? – Gerai, gerai, žente, – atsakė Kaulinis senis, –nereikia nė žiūrėti, aš žinau, kad gerai! Po kiek laiko Kaulinis senis savo vaikinui: – Žente, išsirink sau mergaitę iš mano dukterų,kurią nori. Tas pasakė išsirinkęs jauniausiąją jo dukterį. – Dabar, sako Kaulinis senis, – aš jas visas paver-siu kuosomis ir sušauksiu pro langą. Jei atminsi, kuritavo mergaitė, tai bus tavo, o kad neatminsi – nebus. Vaikinas viską pasakė savo mergaitei, o ta jamsako: – Kai sušauks mus visas kuosomis pro langą, aštruputį atsiskirsiu nuo kitų, o paskui nulėksiu priekarties – nuo krosnies pirmutinė būsiu. Kaulinis senis pavertė savo dukteris kuosomis irsušaukė pro langą. Viena kuosa truputį atsiskyrė,nulėkė ant karties ir atsitūpė. Klausia dabar Kauli-nis senis to vaikino: – Kuri tavo mergaitė? 64 Turinys

– Ogi toji, – atsakė jis, – kuri ant karties, nuo kros-nies pirmutinė. Kaulinis senis tarė: – Gerai, žente, atminei! Šiąnakt dar pergulėkit, orytoj galėsit sau namo keliauti. Tik išeidami ateikitsu manim atsisveikinti. Kuosos vėl išlėkė pro langą laukan ir atvirto mer-gaitėmis. Vaikinas pasakė savajai, kad Kaulinis senisliepė šiąnakt pergulėti, o rytojaus dieną eiti namo,tik pirmiau dar su juo atsisveikinti. – Dabar turim bėgti, – atsakė mergaitė, – nes kainueisi atsisveikinti, jis tau galvą nukirs. Ji prispjovė seilių prie lovos, pas slenkstį ir užslenksčio – ir abu išbėgo. Rytą ateina Kaulinis senis ir šaukia: – Vaikai, kur jūs? Atsiliepė seilės prie lovos: – Čia, čia, čia! Tuojau liepė senis riestauodegiams kasti, sako: – Čia jau prie lovos į žemę įlindo! Riestauodegiai akimirksniu iškasė didelę duobę –nerado nieko. Kaulinis senis vėl klausia: – Vaikai, kur jūs? Atsiliepė seilės pas slenkstį: 65 Turinys

– Čia, čia, čia! Ir vėl Kaulinis senis liepė kasti riestauodegiamspo slenksčiu, sako: – Jau lenda, nori bėgti. Riestauodegiai iškasė – nieko nerado. Vėl Kaulinis senis klausia: – Vaikai, kur jūs? Atsiliepė seilės už slenksčio: – Čia, čia, čia! Dabar Kaulinis senis paleido šešis riestauodegiusir liepė jiems: – Jau bėga, vykitės! Mergaitė pamatė, kad atsiveja šeši riestauode-giai, tuoj pasivertė į kviečius, o vaikiną pavertė įsenį su ilgu botagu ir liepė nuo kviečių žvirbliusbaidyti. Atbėgo šeši riestauodegiai ir pralėkė pro šalį: kasjiems kviečiai ir senis su botagu. Nieko nepaviję,sugrįžo namo, o Kaulinis senis juos klausia: – Ką, ar pavijot? Riestauodegiai atsakė: – Nepavijom. – O užtikot ką? – Senį su ilgu botagu nuo kviečių žvirblius bai-dant. 66 Turinys

Kaulinis senis sako: – O jūs paikiai, reikėjo senį imti, o kviečiai būtųpatys parėję. Dabar eikit devyni: ką užtiksit – imkit! Vėl mergaitė pamatė atsivejant devynis riestauo-degius, pati pasivertė į erškėčio kamieną, o vaikinąpavertė į dyglius. Atbėgo riestauodegiai, bandė paimti erškėtį užkamieno, bet tik snukius susibadė. Nieko negalė-dami padaryti, nukuduliavo namo. Klausia juos Kau-linis senis: – Ką užtikot? Riestauodegiai atsakė: – Užtikom erškėtį. Mes jį ėmėm, ėmėm, beim-dami snukius susibadėm, bet negalėjom paimti irparbėgom namo. – Vai jūs visi kvailiai! – sako Kaulinis senis. –Šakas reikėjo imti, o kamienas būtų pats parėjęs.Dabar eikit dvylika: ką užtiksit – imkit! Pamačiusi dvylika riestauodegių atsivejant, mer-gaitė pasivertė į bažnyčią, o vaikiną pavertė į kunigąir liepė nieko daugiau nešnekėti, tik „Tėve mūsų“. Atbėgo dvylika riestauodegių ir šnekina tą kunigą,neišsitikėdami, ar tikras, ar ne. Kunigas nieko dau-giau neprašnekėjo, tik kalbėjo „Tėve mūsų“, tai joneėmė ir nubėgo. Kaulinis senis klausia: 67 Turinys