Mano C istorija

žvilgsniaividaus neleidžia šypsotis, neleidžia atsisakyti savo skausmo ir nelaimės,tarsi be jų aš nebebūčiau aš, tarsi skausmas būtų pagrindinė mano sa-vastis“. Tas „kažkas“, kas „konfrontuoja su pragmatišku noru užmigti“,yra dvasiniai jausmai, sako autorius. Reikia turėti drąsos žiūrėti į „bejė-giškumo, situacijos nekontroliavimo, kritimo į bedugnę jauseną“, reikiaturėti drąsos įveikti tą „stabilų norą tapti nelaimingu paniurėliu“. Būdamas patyrusiu pirtininku, autorius supranta, kad vien vaistųvartojimas galų gale tik nualintų organizmą, o gulėjimas lovoje per ilgąlaiką žmogų suminkštintų, ir jis taptų nepajėgus atlaikyti sunkumus.Autorius tiki, kad žymiai geriau yra stiprinti kūną ir ruošti jį sunkes-nėms būklėms. Nors medicininiai vaistai yra būtini sergant, vanoji-masis pirtyje suteikia tokį gyvybingumo jausmą, kokio jokie vaistainesuteiktų. Kasdien save įveikinėjančio žmogaus dvasia taip pat yratreniruojama ir pratinama prie sunkumų; kad nebūtų bejėge auka,žmogus atranda vidinių resursų, kurie suteikia stiprybės atlaikyti visusgyvenimo išbandymus. Istorija „Mažoras dėl išgijusiųjų“ skamba ne kaip odė vaistams,šventiesiems ar išminčiams. Gyvenimo džiaugsmas pasiekiamas netada, kai kančios ir skausmo, atrodo, yra mažiau. „Šypsaisi, nes savovidum pasikliovei, / Sakyki, ar tai ne gyvenimas, / Kurio norim?“ Matydami, kaip kiti sugeba įveikti gyvenimo kelią su šypsena, irmes, susiduriantieji su sunkumais, imame suvokti, kas yra įmanoma.Nei medicina, nei psichologija ir net religija negali padėti žmogui taip,kaip gyvas savo galios susigrąžinimo pavyzdys. Gyvenimo džiaugsmas pasiekiamas, kai tampame pajėgūs atlaikytivisus savo gyvenimo sunkumus, o ne tada, kai kančios ir skausmo nėra. 151

va l dem a r a s m i se v i č i u s • mano c istorijaSociologo komentarasDr. Rasa IndriliūnaitėSociologėApie V. Misevičiaus knygą „Mano C istorija“„Mano C istorija“ – unikalus, itin atviras, nuoširdus ir abejingų nepa-liekantis pasakojimas, kuriame ataidi ne tik tūkstančių, kada nors iš-girdusiųjų diagnozę, kad serga HCV, patirtys – nerimas, skausmas, tyla,baimė, – bet ir kiekvieno skaitančiojo savos C istorijos – fizinės ar dvasi-nės ligos, nelaimės, ribinės, (apsi)sprendimo reikalaujančios situacijos. Įtraukianti, dienoraščio stiliumi perteikta autoriaus kelionė per„C“ – ligą, kaip išgyvenamą patirtį, atskleidžiama per vyro, tėvo, drau-go, vadovo vaidmenis, per susitikimus su savimi ir kitais, skirtingų er-dvių geografijas, laiką, įrėmintą telefono žadintuvo garsais, sukuriamasrefleksyvus kasdienybės etnografijos pasakojimas, kuriame autorius yrair dalyvis, ir stebėtojas: „Kiek aš pradedu suprasti, vienintelis <...> api-bendrinantis rodiklis  – kad nieko negali apibendrinti ir daryti jokiųišvadų.“ Subtilus su skaitytoju vedamas dialogas, prasmės paieškos, keliantretorinius tikėjimo, atsakomybės, kaltės klausimus, nesibodėjimas kal-bėti ir apie nusivylimo akimirkas („Kartais atsibostu sau ir pavargstunuo savęs. Nuo savo minčių, savo gyvenimo, svarstymų, abejonių, ke-tinimų. Ką aš padarysiu, kad aš toks.“) itin priartina autoriaus patirtį,padaro ją kasdienišką, bendražmogišką, t. y. lengvai atpažįstamą; kitavertus, skaitytojas lieka apsaugotas nuo visos informacijos apie šio atvi-rumo kainą – riziką, gresiančią išdrįsus nusiimti kaukes, pasirodyti pa-žeidžiamam šioje „sėkmės“ ir „galios“ kulto visuomenėje. Kaip pažymi britų antropologė M. Douglas, visuomenę iš dalies pa-tiriame per santykį su savo kūnu153. Visuomenėje egzistuojantys mitai,153 Douglas, M. (1966). Purity and Danger. London: Routledge.152

žvilgsniaistereotipai, šiuolaikinį žmogų dar neretai pasivejanti vadinamoji tra-dicinė ligos samprata, ligą traktuojanti kaip Dievo bausmę, lemia, kadsergantysis tapatinamas su „kitu“, „kitokiu“, jam priskiriami įvairūs de-monizuojantys atributai – rizika užsikrėsti, tapti „nešvariam“. Stigma-tizuojanti „kitokio“ etiketė neretai lemia daugiau ar mažiau sąmoningąvisuomenės ir paties individo nuosprendį – pasitraukti iš visuomenėssimbolinių „žaidimų“ lauko. Šioje situacijoje iškyla aktualus asmens orumo, „teisės į ligą“ klau-simas, neretai liekantis visuomenės diskursų paraštėse. Šiandien ganadažnai pamirštama, kad liga, kaip ir skurdas, benamystė ar kiti socia­liniai reiškiniai, nepadaro asmens „mažiau“ žmogumi, nesumenkinajo tikrosios prigimtinės vertės, o veikiau priešingai – ribinių situacijųakivaizdoje ją atskleidžia, įgalina ir net išaukština. Žmogaus orumoklausimą aktualizuoja ir bene žymiausias šių laikų socialinis mąstyto-jas Z. Baumanas, pažymėdamas, kad „pati didžiausia žmogaus vertybė,žmogiškumo atributas sine qua non, yra orus gyvenimas“154. Šią mintįatliepia ir V. Misevičiaus knyga „Mano C istorija“ – išsamus ir jautrusasmeninės patirties pasakojimas apie fizinę ir socialinę ligą, įkūnijantistūkstančių kitų, gyvenančių su šia diagnoze (arba apskritai „diagno-ze“ – „etikete“) išgyvenimus, suteikiantis jiems „balsą“ – galimybę būtiišgirstiems. Tikiu, kad autoriaus patirtis ir įžvalgos, pateikiama pažinti-nio / praktinio pobūdžio informacija pagelbės ne vienam, patiriančiampanašias situacijas, ieškančiam šios srities žinių, bandančiam suvokti,pažinti, prisijaukinti, nugalėti ligą. Neabejoju, kad ši knyga darys povei-kį ir plačiajai visuomenei, aktualizuodama socialinio jautrumo ir soli-darumo, ASMENS orumo ir vertės klausimus, skatindama sampratų irnuostatų kaitą bei dialoginį „aš ir tu“ santykį. Dėkoju AUTORIUI.154 Bauman, Z. (2007). Likvidi meilė: apie žmonių ryšių trapumą. Vilnius: Apostrofa. P. 93. 153

va l dem a r a s m i se v i č i u s • mano c istorijaVietoj gastroenterologoBuvo taip sumanyta, kad šią istoriją baigtų gydytojo gastroenterolo-go komentaras, nes knygelė yra labiau laisvos formos dienoraštis neiobjektyvus medicininis traktatas. Galėjo atsirasti ir tikriausiai yra jojenetikslumų ar net medicininės netiesos. Nors kaži ar gali būti netei-singi jausmai ir išgyvenimai? Taip, jie gali būti ir yra subjektyvūs. Taip,jų negalima apibendrinti ir visus tempti ant vieno kurpaliaus. Taipkaip gydymą išgyvenau aš – mano individuali istorija. Visų gerbiamasūkininkas greičiausiai net nepajustų jokių šalutinių simptomų, nes jisneturėtų laiko užsiimti savo minčių ir jausmų narstymu, dėliojimu irkonstravimu. Jam darbus darbymety reikia dirbti! O aš turėjau laiko mintims ir norėjau jomis pasidalinti su kitais be-sigydančiaisiais, nes vis tik yra dalis visus sergančiuosius apjungian-čios simptomatikos. Norėdamas įnešti šiek tiek objektyvumo parinkaumokslinės informacijos. Taip atsirado skyrelis „Rimti reikalai“. Sky-relyje „Smulkūs patarimai“ susiejama ir praktinė patirtis, ir teorinėsžinios. Šia dalimi galima remtis savo sveikimo kelyje. Labai nesinoriklaidinti skaitytojų, todėl sakau, kad jūsų kelias bus unikalus. Svarbunebijoti, tikėti ir pasitikėti. Taigi, pasidalindamas savo išgyvenimais,norėjau padrąsinti abejojančiuosius, paskatinti nesiryžtančiuosius irnuraminti besibaiminančiuosius. Nesu rašytojas ir, deja, literatūrineprasme tekstas nėra visai geras ir sklandus. Ne viskas pavyko ir organi-zacine prasme: net keliuose miestuose nesugebėjau rasti mediko, kurispakritikuotų mano kūrybą, parašytų savo nuomonę, pasidalintų savopatirtimi. Vieni atsisakė dėl to, kad knyga jiems pasirodė pernelyg pesi-mistiška, kiti prašė, kad kai ką pakeisčiau, parašyčiau gražiau nei buvo,kiti neturėjo laiko, dar kitiems atrodė tai daryti neetiška. Žodžiu, mannepavyko įtikinti nė vieno gydytojo, kuris neatlygintinai skirtų savolaiko skaitymui, analizei ir komentaro rašymui. Pripažįstu, kad tai ne-lengvas darbas, ir galbūt per daug prašiau. O mokėti honorarą netu-rėjau jokių finansinių resursų. Na, ir nelabai etiškas man toks veiksmasatrodė. Net negalvojau taip daryti. Be gydytojo komentaro knygelės iš-154

žvilgsniaileidimą atsisakė paremti viena tarptautinė vaistų kompanija, su kuriajau buvo preliminariai sutarta pinigų suma, kurią jie turėjo skirti leidy-bai. Būtų visiškai pakakę. Norint išleisti šią knygelę ir siekiant bent dalįtiražo nemokamai dalinti sergantiesiems, teko išsiversti daug kuklesnesuma ir daug didesnėmis pastangomis. O gal, pasikartosiu, tas kūrinėlis iš tiesų nevertas profesionalo pri-silietimo. Palieku tai jūsų teismui. Visi, ir gydantieji, ir besigydantieji,ir jų artimieji, sutinka, kad informacijos apie hepatitą C yra mažai irkad tiesiog būtina sakyti, jog ši liga pagydoma, kad tai nėra gėdos liga.Neabejoju – gydytojo apibendrinimas būtų šiai knygelei suteikęs kitąsvorį. Neįkainojami būtų subjektyviai suformuluotų patarimų komen-tarai, kitų vaistų vartojimo galimybių aptarimas, naujienos apie efekty-vesnių vaistų kūrimą... Bet, kaip sakoma, yra kaip yra. Todėl atsirinkit,mieli skaitytojai, tai, kas tinka jums, ignoruokit, su kuo nesutinkat, irnet objektyviojoje dalyje pateiktą informaciją tikrinkit ir grįskit kitaisšaltiniais. Taigi, ką būčiau pasakęs vietoj daktaro? Ogi tai, kad ten, kur nu-sišnekėjau, taip ir būčiau pasakęs: autorius kalba nesąmones, ten, kurpanašu į tiesą, būčiau paskatinęs kitus tikėti ir bendrais bruožais įvar-dinęs, kad dabartinė statistika rodo, jog pasveiksta apie 80 proc. besi-gydančiųjų, kad taip biopsiją pats autorius išgyveno galbūt vienintelisLietuvoje. Jei neturi kantrybės – tai tik jo reikalas ir nėra ko čia gąsdintižmones. Šalutinį poveikį autorius pernelyg sureikšmina  – būtinai tąpasakyčiau. Ir paaiškinčiau, kad jo išvis gali ir nebūti. Dar pasakyčiau,jog autorius teisus, teigdamas, kad liga nėra socialiai gėdinga ir patysmedikai rizikuoja ja užsikrėsti... Ką dar? O ką aš žinau? Juk ne medikasesu... O rašančio, kaip sakiau, neradau, nors neabejoju, kad bent vienasgydytojas paskaitys šią knygelę ir pagalvos: „O kodėl į mane nesikreipė?Tikrai būčiau pakomentavęs ir parašęs.“ O kur man jus rasti dabar? Visi nori pozityvumo, nori, kad medicina būtų graži ir žmonės gy-dytis nebijotų. Ir aš pritariu jiems... Ir aš to paties noriu... Ir kad vaistaišalutinio poveikio neturėtų, noriu, ir kad gydymas būtų veiksminges-nis... Daug ko aš noriu... Vienas iš realesnių norų, kad knygelė skaitytoją 155

va l dem a r a s m i se v i č i u s • mano c istorijapasiektų, kad tam pinigų pakaktų, kad Kasparas nepavargtų padėti or-ganizuoti leidybos darbus. Ačiū jam už tai. Pagarbiai, Autorius.Vietoj epilogoJei netikėtai iš nosies pradeda bėgti kraujas, nieko ypatingo daryti ne-reikia. Pirmiausia dera žinoti, kad savaime tai nieko baisaus nereiškia.O tai, savo ruožtu, sako, kad visai nereikėtų jaudintis ir panikuoti, nesdažnai kraujas gali pradėti lašėti tiesiog dėl to, kad pažeisti smulkūskapiliarai, trūksta vitaminų, per sausas oras, pasikeitė temperatūra irt. t. Taigi tokiu atveju reikėtų tiesiog atsisėsti, palenkti galvą žemyn, kadnereikėtų kraujo ryti ir kad jo į plaučius nepatektų, stipriai užspaustipirštais šnerves ir tiesiog ramiai pasėdėti. Jei esate ne miške, nosį gali-ma užkimšti vata prieš tai ją suvilgius vandenilio peroksido tirpalu. Ojei miške ir dar žiemą – tiktų atvėsinti nosies šaknies ir sprando sritissniegu ar ledo gabaliuku. Vatą, jei turite su savimi, galima suvilgyti savoseilėmis. Ir miške, ir namuose gali kilti pagunda išgerti karštos arbatosar kokio kito karštimo. To daryti nereikėtų. Tai būtų klaida. Ir nerūky-kit, jei vis dar neatsispiriat pagundai nuodytis. Tai taip pat klaida. Kasdar? A, iš karto nedarykit staigių judesių. Jei turite valios, nekrapštykitnosies ir smarkiai nepūskit. Tai ir viskas. Tiek tų patarimų. Viskas bus gerai. Net jei dėl pasikartojančio kraujavimo tektų kreip-tis į gydytoją otorinolaringologą. Jis moka įvairių triukų, net sidabronitratu ar elektra kraujuojančią kraujagyslę pridegina. Dar kraują mokasustabdyti kraujagysles prišaldęs azotu arba daro tamponadą... O karštoje pirtyje neteko matyti, kad kam kraujas iš nosies bėgtų.Nes pati pirties prigimtis yra sveikatinti! Sveikatinti kūną ir sielą! Pir-tyje vyksta mainai: pirmiausia iš kūno turi išeiti tai, kas organizme su-sikaupė nereikalingo, ir ateiti tai, kas kūną maitina ir skatina. Kartu sutrimis dimensijomis apčiuopiamais ir apskaičiuojamais dalykais pirtyje156

žvilgsniaigalime sudaryti sąlygas ir subtilesniems dalykams mainytis ir keistis.Vadinasi, galime ten palikti nuovargį, pyktį, pavydą, nuoskaudą, nuo-dėmę ir įsileisti meilę, darną, ramybę, tikėjimą, viltį... Tuomet iš pirtiesišėję sakysime: „Jaučiuosi kaip naujai gimęs!“ Ir tai ne tuščias posakis. Pirties prakaitas gali būti siejamas su gi-mimu ir galimybe visapusiškai apsivalyti. Tikri pirtininkai tai žino neteoriškai – praktiškai įgyvendina. Ir kasdien ieško naujų būdų ir gali-mybių, kaip vis švariau kūną nuprausti ir vis subtiliau sielą paliesti. Bet jie profesionalai! Jie į pirties šamanus panašūs. O mes, paprastipirties mėgėjai ir kantrieji skaitytojai, žinokim, jog pagrindinė buvimopirtyje taisyklė ir sąlyga – kad būtų malonu ir gera! Įsitaisykim pato-giai savo odoje, tai yra vidinėje šio pirminio barjero, saugančio musnuo pasaulio vėjų, pusėje, ir tiesiog pabūkime. Stebėkime save iš vidaus,vidiniu žvilgsniu žvelkime į situaciją ir pažinkime aplinką visais pojū-čiais, kuriais Dievas ir gamta mus apdovanojo. Matykime, užuoskime,ragaukime, lieskime... ir pajauskime. Pirties nereikia bijoti ir nereikiajoje kentėti! Todėl tegul niekas mums nesako, kokioje temperatūrojebūti, kiek laiko, kokio drėgnumo pirtyje ar ant kokių plautų sėdėti. Irvantos tegul neparenka. Patys intuityviai pajusim, kokio medžio jėgosir savybių šiandien mums trūksta ir ko norim, aišku, jei tik bus iš kovantų pasirinkti. O jei kas girsis iškentęs labai aukštą temperatūrą irlabai ilgą laiką karštyje sėdėjęs, tai tiesiog patylėkit. Nes apskritai pirtyjedera tylėti, bet mandagu atsakyti, jei kas nors ko nors paklausia. Na, oko pirtyje galima klausti? Tik kaip iš pirties kaip naujai gimusiam išeiti?! Ir su tuo susijusių atsakymų ieškoti, ir patarimo paprašyti, jei kasnors tikrai išmanantis šalia yra. Patars. O mes intuityviai atsirinksim,kas mums tinka, o kas – ne. O, bet, tačiau kaip iš gyvenimo sveiką kailį išnešti? Kaip iš patiesgyvenimo kaip naujai gimusiam išeiti? Va kur įdomesnis klausi-mas. Kas patars? Ir kokias technikas pasiūlys? Ir dar kiekvienas savaipįsivaizduojame, kas turima omenyje sakant „kailis“ ir kur jį išnešti rei-kėtų... 157

va l dem a r a s m i se v i č i u s • mano c istorija Sėkmės! Tegul visas džiaugsmas, kurį patyrėte ir dar patirsite, bei visas skaus-mas, kurį patyrėte ir dar patirsite, pasitarnauja naujam gimimui. Pats gyvenimas tebūna kaip labai gera pirtis, iš kurio išeitumėte kaipnaujai gimę. Tai kam priklauso paskutinis žodis?Būsimosios hepatitu sergančiųjųasociacijos veikiantiejiAšas – įdomus tipas. Visada žino, kur jo galva. Atsakymus pateikia nuo- rodomis į teisės aktus. Šiaip jautrus, inteligentiškas žmogus.Cyfas – visiškas altruistas ir realistas. O dar anarchistas.Druvis – man paslaptinga asmenybė. Įtariu, graži moteris. Daug daran- ti, kad padėtų kitiems.Džiufas – empirinis papildų žinovas. Dar jis krenta tuomet, kai krenta atmosferos slėgis.Generolas  – pats vyriausias pirtininkas ir geriausias vaikų draugas. GintasA – jam virusas neįsisenėjęs...Gold – ar slapyvardis dar mažai pasako?..Gramas – be šimto gramų jausmus gitara reiškia. (Gerai, kad ne muša- maisiais įrankiais.)Ina – jokių cackų pacackų. Kaip Žemaitė. Atsakinga, logiška ir graži. Ir jausminga kaip Salomėja Nėris.Ind – iš kažkur išlindusi intelektuali, neabejinga ir jausminga protin- guolė. Jonelis – kategoriška švelnuolė.Kitoks – forume parašė vieną laišką. Laima – Laukiančioji Motulė. Pas ją ir per ją vyko visi susitikimai.Lialia – tokia protinga, jausminga, kartu ir santūri, spėju, baltaplaukė. (Nepainioti su blondine.)158

žvilgsniaiLili – rimta čiauškutė.Pesas – džiovintos silkės ir neatrastosios Afrikos specialistas.Redvilė – man patinka. Saulelė  – taip švelniai norisi tarti tą vardą, bet... besigydydama metė kėdę į sieną!Saulelės sesė – kaip kokio Kadafio asmens sargybinė.Strazdas – toks visai nieko, logiškas ir intuityvus.Teo – tai atskira asmenybė. Bet asmenybė! Ir neabejinga asmenybė.Ugnis – vien slapyvardis ką reiškia...Valdasas – skyrių „Flirtas ir blevyzgos“, „Be jokio reikalo“ vadas. Nes nieko daugiau neišmano.Valerija – visa tokia atkeliaujanti iš toli.Veikėja iš Briuselio – net ne veikėja. Skambantis cimbolas iš balos van- denų.Visi kiti, kurių tik šią akimirką nepamenu, – taip pat būsimosios asocia­cijos steigėjai. Nes jei patys nepakovosim dėl savo sveikatos, to niekasuž mus nepadarys! 159

va l dem a r a s m i se v i č i u s • mano c istorija Valdemaras Misevičius Mano C istorija ...kaip ir tūkstančiai kitų. Tik aprašyta Redaktorė Jūratė Veniūtė Maketavo Sigrida Juozapaitytė Tiražas 1 000 egz. Spausdino UAB BALTO print, Utenos g. 41A, LT-08217 Vilnius160