Mano C istorija

terapijos skyrius Vakar prisiminiau, kad turiu du telefonus. Tai viename įjungiau ža-dintuvą, kad skambėtų ryte, o kitame – kad vakare. Dar vakar vakarenusprendžiau kiek galima labiau vengti papildomų vaistų. Oda jau ištepta drėkinamuoju tepalu, bet kojas smarkiai skauda nuoklubų iki kelių. Priekinę pusę. Vakare nuo skausmo tepiau jas kažkokiukarvėm skirtu tepalu. Toks mėlynas, gražios spalvos tas tepalas – teš-menis, berods, nuo kažkokios ligos gydo. Tiks ir man. Ir iš tiesų tarsi tam kartui padėjo. Guliu ant vieno šono, ant kito,susiriečiu, apsiverčiu ant nugaros, ant pilvo. Galų gale bandau miegotiklūpomis keturpėsčias. Nieko neišeina, o laikas eina. Pagaliau „įkalu“ibuprofeno tabletę. Atsibundu vėl begulįs košėje. Net neatsimerkdamasnusivalau, vietoj paklodės po šonais pasikišu rankšluostį, apverčiu kitąantklodės pusę ir girdžiu, kaip nemaloniai skamba žadintuvas. Nu-sprendžiu pagulėti dar kelias minutes ir vėl užmiegu. Tikra palaima. Atsikėlęs kaip visada pakimbu ant rankų nesiekdamas kojomis že-mės, taip tempiu nugarą ir džiaugiuosi, kad nereikia kentėti. Net prisi-traukimų padarau daugiau nei įprasta – vieną! Šiaip paprastai pavyk-davo tik pusė. Ir taip jau patenkintas apžiūrėdavau savo ženoto žvirblioraumenis, o dabar tai išvis vos ne kultūrizmo čempionato finalininkaspasijuntu. Dušą, kad ir šnirpšdamas bei poškėdamas, baigiu visiškai šal-tu vandeniu. Esu laimingas ir darbingas. Darbe turiu galimybę dažnaigerti arbatą. Kas valandą prašausi po puoduką ramunėlių, mėtų, čio-brelių ir kitokių žolelių arbatos. Geriu šaltą, šiltą, karštą ir be cukraus.Vietoj cukraus naudoju kontrabandines žoleles, vadinamas stevija. Tažolė tris šimtus kartų už cukrų saldesnė. Kažin dėl kokios priežastiesja neleidžiama prekiauti Europos Sąjungoje, bet Lietuvos turguje par-duodama? Bet man vietoj kvailų klausimų svarbiau, ar šis mano gėri-mas prilygsta vandeniui, kurio rekomenduojama kas dieną išgerti podu litrus? O dar vienas dalykas, kurį praleidau, yra tas, kad ant puoduko sėdžiutikrai daugiau kaip septynis kartus per dieną. Kažkaip tai nesiderina su 51

va l dem a r a s m i se v i č i u s • mano c istorijamano kultūrizmo pasiekimais ir nėra kuo pasididžiuoti, kad kažkas vi-daus organuose sutriko. Diena veja dieną, savaitė savaitę ir štai ką tik grįžau po pirties irprieš minutę susileidau eilinę, nors dar tik antrą, ampulę. Klubo sąna-rys – tarsi būtų pripiltas acto rūgšties. Po pirmos dozės praėjus penkio-likai valandų ištiko karščio ir šalčio banga, pakilo temperatūra, pradė-jo skaudėti akis. Dabar tai jau praeityje, liko tik sąnarių skausmai. Kąduos ši ampulė – matysim. Miegu gerai, jei labai skauda, išgeriu tabletę.Per naktį keliuosi maždaug tik vieną kartą, nes atrodo, kad maudausi.Prakaitavimui apibūdinti žodis „prakaitavimas“ nebetinka – maudausitiesiogine to žodžio prasme. Patalus ne tik galima gręžti, bet ir reikia.Nors paprasčiau frotinį rankšluostį ar chalatą pasitiesti. Valgau viską.Tik reguliariau, daugiau ir sveikiau nei prieš gydymą. Per pietus darir keliolika minučių pasnaudžiu. Per šią savaitę netekau iki trijų kilo-gramų svorio. Valgau, miegu ir lieknėju. Dar toks įspūdis, kad gal nuogydymosi pradžios buvau kiek darbingesnis ir atitinkamai labiau pa-vargdavau, bet tinginiavau mažiau nei įprasta. Šita „Pegasys“ dozė nesukėlė jokių naujų jausenų. Jokios temperatū-ros, laužymo, nestabilumo. Stabiliai migruojantis kojų skausmas apsi-stojo kairiame klubo sąnaryje ir ten gyvena. Stengiuosi kuo mažiau rytinuskausminamųjų. Dieną negeriu jų visai. Ir naktimis prieš išeiginesvengiu, nes nereikia į darbą, o namuose galiu bet kada prigulti ir pailsė-ti. Vis mažiau nuodų gauna organizmas. Odą tepuosi tepalu „Dexeryl“,bet jau, ačiū Ašui, nebesibalzamuoju – dozuoju protingai. Nežinau, artai šalutinis interferono ar gyvenimo poveikis, bet vis labiau erzina arti-mieji. Ir dar – šalutiniam poveikiui nurašysiu ir tą faktą, kad ir šiandienprakišau biliardą. Gal reiks kieno nors garbei paskirti pergalę ir tuometnebebus kur trauktis – teks laimėti! Toliau gydausi be nuotykių. Nes būtent taip ir priimu šį procesą –kaip sveikatinimą ir gydymą. O bet kokius subjektyvius pojūčius ga-lima koreguoti ir pakreipti tinkama linkme. Kaip ten liaudies išmintissako? Kiekvienoje š... krūvelėje galima rasti uogelę. Be to, vaistai – gėris.Jie naikina tą, kas naikina mane.52

terapijos skyrius Ir ši naktis nepasiūlė nieko netikėto. Kaip visada – „plaukiojimas“.Adatų subadytose vietose darosi mėlynai, raudonai, geltonai žali ratilai.Pagalvojau, kad nuo dūrių tapsiu dėmėtas kaip leopardas, todėl sugal-vojau leistis ratu pakaitomis nuo kairės pilvo apatinės pusės link kairėskojos, po to dešinė koja, dešinė pilvo pusė ir vėl kairė pilvo pusė. Galvoju  – švilpt! Gyvensiu kaip gyvenęs. Šiandien vėl ėjau į pirtį,vanojausi kaip geraisiais jaunystės, grožio ir sveikatos laikais. Galvojau:tegu visos balzamavimo priemonės išlenda iš kūno. Naudojau kiečio,ąžuolo, beržo vantas. Tik šarminio muilo ir šampūno neliečiau. Pirtyjeneskaudėjo, net mankštą dariau, o va po šių malonių procedūrų neno-rėjau nieko. Skausmas išėjo iš klubo ir pradėjo keliauti nuo pečių iki ke-lių tranzitu per strėnas. Ilgiausiai užsibūdavo klubo sąnaryje ir pakeliuiį kelius šlaunyse. Mažiausiai – pečiuose. Tikriausiai prieš miegą gersiutabletę. Kitokių negalavimų nepastebiu. Tiesa, dieną kelis kartus buvopraskydęs vaizdas, bet juk būna kartais, kai staigiai pasilenkęs pasikeli,kai kažkas atsitinka, kad net galva apsvaigsta. Ir vėl pirtis ir vėl eilinė dozė. Šiandien planuoju važiuoti slidinėti įLatviją. Ir toliau valgau, miegu ir lieknėju. Pagrindinė problema – są-narių ir nugaros sritys. Nugara susitraukusi į vieną tašką. Bet masažas,galvoju, gal jau būtų ir ne prabanga, kai mane kankina toks šalutinispoveikis. Išvažiavau slidinėti pamiršęs vaistus. Teko grįžti ir papildomai nu-važiuoti apie 100 kilometrų. Būčiau pavėlavęs išgerti apie tris keturiasvalandas. Taip ir neišsiaiškinau, kiek svarbu punktualiai vartoti vais-tus, ar racionalu buvo grįžti, ar būtų paprasčiau išgerti vaistus vėliauir nesukti sau dėl to galvos. Laukia dar ilgas gydymas – daugiau kaipketuriasdešimt savaičių. Visko dar bus. Vėl apėmė dvejonės, minčių kaleidoskopai ir abejonės. Nesu tikras,ar penktadienio vakare susileidau „Pegasys“. Ieškau raudonos dėmėskojoje, o ji kaip tyčia niekingai neryški ir mažytė, kitokių šalutinių reiš-kinių nepastebiu, tik įtampą nugaroje. Apima mintys apie tai, kad galtik leidausi, bet nesusileidau: nesustūmiau, nepažiūrėjau, išmečiau...Blogai, kad nėra šalutinio poveikio! 53

va l dem a r a s m i se v i č i u s • mano c istorija Dar vienas keistas jausmas, kurio niekada nebūdavo. Nežinau, kiekjis su kuo susijęs ir kiek apskritai yra realus. Gal tai tik psichikos klejo-nės, bet kiekvieną vakarą atsigulus noriu užsidėti respiratorių. Atrodo,tarsi gyvenčiau grūdų sandėlyje ir kvėpčiau grynas dulkes. Kvėpavimasjautrus, nors pašalinių kvapų neuodžiu, bet, atrodo, net skauda įkvėptidulkes. Taip būna tik vakare ir greitai praeina, kartais kokią paklodėsdalį užsidedu ant nosies. Kartais, atrodo, reikia būtinai išvėdinti patal-pą. Tikriausiai nusišneku kapitališkai. Bet tokie mano miražai.Pirma ataskaitaO štai tokia pirmųjų keturių savaičių ataskaita: 1. Pralošiau visas biliardo partijas, kiek tik žaidžiau, ir net, sakyčiau,beviltiškai pralošiau. 2. Dariau mankštą kiekvieną dieną, nepaisydamas jokių aplinkybių,du kartus važiavau slidinėti po porą valandų ant vietinės reikšmės kal-niuko. 3. Susileidau 4 ampules „Pegasys“. 4. Šiandien vakare būsiu išgėręs 168 tabletes „Copegus“, susitepęsapie 70 gramų tepalo odai „Dexeryl“ ar kaip jis ten vadinasi, sunaudojęsvieną muilo gabalėlį su natūralia šarmų ir rūgščių pusiausvyra. Tepiausiir dar kitokių tepaliukų, nenaudojau jokio šampūno. 5. Išgėriau 4 tabletes ibuprofeno, 1 – „Ibumetin“, 1 – „Mydocalm“,1 – „Ketanov“, dar išgėriau 2 tabletes paracetamolio. Panašu, tai viskas, ką sunaudojau prieš tą bestiją virusą ir prieš šalu-tinius terapijos reiškinius. Tie nepageidaujami pojūčiai rimčiausi buvotik po pirmo dūrio. Tada, praėjus apie penkiolikai valandų nuo injekci-jos, prasidėjo karščio ir šalčio bangos, pakilo temperatūra, sutriko koor-dinacija, ėmė lietis vaizdas, skaudėti sąnarius ir raumenis, žiaurastiškaiprakaitavau. Vėliau šalutiniai reiškiniai mažėjo. Dabar tik spazmuojanugaros raumenys, įtarimų kelia burna  – bijau, kad nepradėtų byrėtipaskutiniai sukandamieji. Dar pastebėjau, kad darausi kažkoks jautrus.54

terapijos skyriusNamuose buvo įjungtas televizorius. Rodė „Tris muškietininkus“, taipažiūrėjus gal dvidešimt minučių kažko labai graudu paliko, taip su-spaudė širdį dėl Miledi likimo, kad, atrodė, pravirksiu. Nebežiūrėjau.Na ir dar vienas šalutinis reiškinys, apie kurį visi delikačiai tylėjo, kaiforume paprašiau patirtimi pasidalinti vyrų ar su besigydančiais vyraisgyvenančių moterų,  – tai potraukio susilpnėjimas. Lytinis instinktaskažko tyliai snaudžia sau ramus. Gerai dar, kad norai ir galimybės ade-kvačiai mažėja, nepalieka vienas kito pusiaukelėje. Bet libido energijossilpnėjimas gali būti ir gyvenimo, o ne gydymosi šalutinis reiškinys,nors informaciniame lapelyje ir tai pažymėta. Bet tai nesukelia jokionepatogumo. Nes, kaip sakoma, laimė – tai ne turėti, bet nenorėti turė-ti. O kai nereikia, tai ir netekties nejauti. Dar svoris nukrito vidutiniškaipenkiais kilogramais, nors gydytojas kažkodėl pasakė ir užfiksavo, kadtik vienu. Taigi, mano gydymas vyksta pakankamai ramiai. Vakar savogydytojo paklausiau apie tai, ar organizme vyksta sveikimo procesas, jeišalutiniai reiškiniai silpni ar jų visai nėra. Patikino, kad procesas vyksta,o šiame procese svarbiausias pirmas mėnuo. Literatūroje teko skaityti,kad jei nėra šalutinių reiškinių, vadinasi, ir gydymo efektyvumas men-kas. Įdomu, kaip yra iš tiesų. Na ir dar, kad ataskaita būtų išsami, be-lieka pasakyti, kad ALT rodiklis – 17, AST – 24. Visi kiti kraujo tyrimųduomenys taip pat proto ribose, kaip sako gydytojas. Tiesa, pamiršau,kad prieš duodant kraują reikėtų nevalgyti ir negerti. Pusvalandį priešprocedūrą išgėriau puodelį kavos be cukraus, bet su saldymedžiu – bai-gėsi kontrabandinė stevija – ir suvalgiau du šaukštus avižinių dribsniųabsoliučiai be jokių pagardų. Ar toks maistas galėjo iškreipti kraujo ty-rimų duomenis? Kaip ir pridera, pusę aštuonių suskambėjo telefonas – priminė, kadlaikas gerti „Copegus“. Kaip gerai, nes visai būčiau pamiršęs, – pagalvo-jau ir išjungiau signalą. Vėliau, vakare, jau gal kokią dešimtą valandą,praskriejo mintis kaip žaibas: tai ar išgėriau vaistus? Pasiimu dėžutę iržiūriu: pirmadienio vakaro skyriuje guli 3 gražuolės tabletės. Tokiosoranžinės ir nekaltos – kaip gyvos. Jei neturėčiau dėžutės, turėčiau skai-čiuoti piliules ir dienas mažiausiai kokius devynis kartus. O pirmomis 55

va l dem a r a s m i se v i č i u s • mano c istorijadienomis visai nereikėjo jokių priminimų. Laukdavau to laiko ir gal-vodavau, kad visus vienuolika mėnesių būsiu labai punktualus. Dabarbaisu, kaltinu save dėl galimai neefektyvaus gydymo ir prisiimu atsako-mybę už visą ligos eigą. Atrodo, ir toliau valgau, miegu ir lieknėju. Daugiau papildomų vais-tų nenaudoju, tik tepalą odai, kuri sausėja ir kurią norisi ir baisu kasyti:atrodo, skaudės, o gal net ir skauda. Keista nežinoti: niežti, skauda arskaudės? Žinau, kad nugara nuolat įtempta ir ją skauda pečių juostossrityje. Bet čia ne pagrindinė problema. Sunkiau su psichika. Kažkoksnelaimingas likau, atrodo, nebepamenu, kada paskutinį kartą šypso-jausi, jau nekalbant apie juoką. Atrodo, nebemoku būti sąmojingas,linksmas, nerūpestingas. Nors naktimis miegu, ryte nubundu pavargęs,nepailsėjęs, irzlus. Nenoriu su niekuo kalbėti, ką nors žinoti, girdėti,spręsti, nenoriu jausti, suprasti, galvoti. Noriu užmigti ir miegoti. Noriu,kad nieko nebebūtų. Atrodo, nieko ir nebereikia, rami galva būtų, jeivisai išnykčiau. Tik ar kas pasikeistų? Bijau, kad ne. Mat neaiškūs sielosir dvasios, kurios dabar laikinai gyvena mano kūne, keliai. Bijau prarastidraugus, kuriais nebesidomiu, bijau prarasti artimus žmones, kurie mansvarbūs. Noriu jų dėmesio, o pats nerodau beveik jokios iniciatyvos. Noriu dėmesio??? Palikit mane ramybėje! Nieko aš nenoriu ir nieko man nereikia!O jei paliks, tai, velniai rautų, tiek aš jiems ir terūpiu?! Į pastabas ne-reaguoju visai arba reaguoju perdėtai jautriai. Gerai, labai gerai, kadne visų žmonių dėmesys erzina. Kai kurių iš jų dėmesio noriu. Tik suvienu kitu kalbu taip, kaip yra. Dažnu atveju sugebu palaikyti pokalbįnežinodamas, apie ką kalbame.RetroVaikystėje dažnai sapnuodavau įkyrų košmarišką sapną. Sunku nusaky-ti jo aplinkybes. Jame labiau vyraudavo būsena ir jausena. Bejėgiškumo,situacijos nekontroliavimo, kritimo į bedugnę jausena. Va tokia fizinė56

terapijos skyriusjausena: tarsi lėkčiau į kosmoso tuštybę, krisčiau į bedugnę, tarsi vatuoj pat sprogčiau aš žaibu kamuoliniu. Sąmonė visai kitokios būsenos,proto nėra, kūno nėra... Nieko nėra, tik kažkokia įtempta styga, kurivisai nepriklauso nuo mano sąmonės. Nepriklauso nuo mano jėgos irnorų. Ji nutrūks, kada pati užsigeis, arba laikysis, kiek pati panorės. Oaš bejėgis, aš krentu... Tik jausmai, visi jausmai kažkur giliai krūtinėjesusispaudę į kamuolį. Koncentruoti vienoje vietoje, tik aš jų nevaldau.Aš net nesuprantu jų, aš net nemoku taip jausti, negaliu to aprašyti irapsakyti. Neturiu tokios poetinės dovanos ir negebu rasti tokios misti-nės formos, kad vienu metu vienu sakiniu kiek įmanoma koncentruo-čiau perteikčiau Likimą, Nebūtį, Pilnatvę, Baimę, Laukimą, Viltį... Ir ašbejėgis. Neturiu nei rankų, nei kojų, nėra nei krūmo, nei žmogaus, užko galėčiau užsikabinti. Ir tik Dievas gali paduoti man ranką. Bet kurJis? Aš Jo nepažįstu, aš Jo nežinau, aš Jo negirdėjau. Vien tik išprotėjusituščia ir tyli erdvė. Dar sekundė ir nebeliks nė to jausmų kamuoliukogalugerklyje, nebeliks net tos skausmingos savasties, kuri ir esu AŠ.Kodėl prisiminiau tą besikartojusį vaikystės sapną-nesapną? Dabarkartą ar kelis kartus per dieną sekundę ar sekundės dalį jaučiu kažkąpanašaus. Negaliu pasakyti, kad baisu, negaliu pasakyti, kad malonu.Tesugebu pasakyti, kad yra kažkaip. Geras apibūdinimas  – kažkaip!Panašiai kaip vaikystės sapne. Kartais noriu, kad ta būsena užsitęstųilgiau, kad galėčiau ją pagauti, suvokti, pažinti, pajausti ir apibūdinti.Kad galėčiau užrakinti ir išnarstyti, analizuoti, sintetinti ir abstrahuo-ti. Kaip koks medžiotojas, laukiantis šerno kviečių lauke, tūnau ir ašant palaukimo „pegiliuotos“ šizofrenijos fone. Noriu ir bijau, nes at-rodo, kad tuomet galiu ir išskristi, iškristi ir pakrikti. Atrodo, vaizdaspraskysta, erdvės ir laiko nebelieka. Bet, kaip sakiau, tai trunka labaitrumpai ir kol kas negaliu, nesugebu įvardinti to, ką tuo metu jaučiu.Gal ryt, poryt visai kitaip sugebėsiu įvardint savo jauseną, o gal taidaugiau ir nebesikartos? Teisybę pasakius, tai man kelia mažiau ne-rimo nei tas, regis, stabilus noras tapti nelaimingu paniurėliu. Va anądieną jaučiau, kad galiu būti ir laimingesnis, kad protas šviesesnis,o jausmai ramesni, bet kažkas iš vidaus neleidžia šypsotis, neleidžia 57

va l dem a r a s m i se v i č i u s • mano c istorijaatsisakyti savo skausmo ir nelaimės, tarsi be jų aš nebebūčiau aš, tarsiskausmas būtų pagrindinė mano savastis. Dvasiniai jausmai konfron-tuoja su pragmatišku noru užmigti.FonasGyvenimas tęsiasi. Dirbu, svajoju, ilsiuosi, kenčiu ir džiaugiuosi. Kar-tais net vienu metu ir juokiuosi ir liūdžiu. Gyvenu ir gydausi. Tik viskaskiek kitaip. Svarbiausia  – privalau nelikti lovoje! Sugalvoju atrakciją,kurios nesiryžau įgyvendinti, kol nepradėjo reikštis šalutinis terapijospoveikis. Nusprendžiau dalyvauti vanojimo čempionate. Vantas mėgstuvisokias: nuo tradicinių beržinių ir ąžuolinių iki eglės, pušies, dilgėlių,paparčių, obelų, dar visokių kitokių. Naudoju beveik viską, kas žaliuo-ja. Bet viso labo esu paprastų paprasčiausias pirties mėgėjas. Todėl čiapasireiškia ryškus adekvataus aplinkybių vertinimo ir pačios savivertėssutrikimas vaistų šalutinio poveikio fone. Sveiko proto žmogus taip ne-sielgtų – juolab kad aš suprantu, kas yra pirtis. Pradėjau vaikščioti į miesto pirtį dar būdamas vaikas. Mat nebu-vo kito būdo nusiprausti. Už 20 kapeikų skaniai pasiperdavom ir darnemokamai gaudavom geriamo vandens iš talpaus bako su pririštualiuminio puodeliu. Juk keletą kapeikų limonadui ne visada būdavopaprasta sutaupyti. Dabar labai retą savaitgalį apsieinu be pasikaitini-mo, o paskutinius gal septyniolika metų visai nesu praleidęs nė vienossavaitės be vantos rankoje. Didžiąją savo, kaip pirties mėgėjo, karjerosdalį praleidau tiesiog šiaip: kaitindamasis, prakaituodamas ir plakda-mas save ar kitą be jokios minties ir tikslo. Kažkaip netyčia, po truputįatėjo supratimas, kad pirtis gali būti ne tik malonumas, ne tik palaimakūnui, bet ir šventovė sielai. Susiformavo šioks toks elgesio kodeksas,kažkokie vanojimosi įpročiai. Nežinia, iš kur atsirado supratimas, kadnėra reikalo pirtyje kuo karščiau prilupti vienas kitą, kad garinėje ne-reikia kankintis, nors man asmeniškai patikdavo ribinė temperatūra,patikdavo nebeskirti, ar degina, ar bado, ar kaitina, ar šaldo. Vis tik esu58

terapijos skyriuspaprastas mėgėjas, bet dalyvauti čempionate ir varžytis su profesiona-lais? Nesąmonė! Tuo labiau kad prieš kažkiek laiko mačiau, kaip jie dirba – man iki jųkaip pėsčiomis iki mėnulio. Bet sprendimas jau padarytas ir nebėra kurtrauktis. Gaila, kad laiku nesugebėjau įvertinti savo emocinės ir fizinėsbūsenos. Iš vakaro turėjau pasiruošęs česnakų užpiltinės, išsiviręs juodųjųserbentų ir aviečių kotų antpilo, pasidaręs įvairaus stiprumo ir aromatoužpilų. Galvojau, pasiruošiu sau pirtelę taip, kaip moku, ir darysiu tai,ką sugebu. Bus aromatinga, šilta, gera. Deja, iš pat pradžių susimoviau. Mano antpilas uždūmijo, išvėdintinespėjau, plautus nuploviau netinkamai, vantos prastos, o aš uždusęsir nuo paties ryto jau pavargęs. Beliko daryti ten, kur esu, su tuo, kąturiu, geriausiai kaip galiu. O baisiausia, jog suprantu, kad nežinau, kądarau. Staiga suvokiu, kad visai nėra dermės tarp manęs, garo, van-tų, jausmų, kad nesuvokiu laiko tėkmės, kad nejaučiu vanojamosiosir kad visiškai neturiu sveikatos. Beliko tikslas – išlikti. Vadinasi, pa-kankamai intensyviai, bet kartu atsargiai, tausojančiai, tačiau karštaiatiduoti vanojamajai likučius to, ką galėjau turėti ir duoti. Pačiam jaukaršta, pradedu jausti trūkčiojantį kvėpavimą, nuovargio simptomus irkartu bandau šypsotis parodydamas, kad visiškai kontroliuoju situaci-ją. Mintys sukosi ne apie proceso esmę, ne apie santykį su nuolankiaikantria mergina, kuri maloniai sutiko būti vanojama visai nepažįs-tamo ir net nematyto, neaišku kaip vanojančio vyriškio, bet apie tai,kaip pačiam išbūti penkiolika minučių ir neiškristi, nenualpti. Kaipišganymas nuskamba gongas, reiškiantis, kad dar liko net ištisos dviminutės kančios, ir aš, nors jau senokai nebevanoju, o tik mosuoju irtalžau, tiesiog imu aklai lyg kirviu kapoti, ir viskas. Tikriausiai daž-nas gaspadorius, kapodamas malkas, profesionaliau, labiau susitelkęs,plastiškiau ir stipriau ašmenimis paliečia trinką nei aš savo šluotra-žiais nekaltos merginos kūną. Pagaliau aš išlaisvintas – baigėsi! Išlai-kiau visas penkiolika minučių. Ištvėriau! Uždusęs, suplukęs, dvilinkasir vos atgaunantis kvapą. Kam to reikėjo? Šalutinių reiškinių paveikti 59

va l dem a r a s m i se v i č i u s • mano c istorijažmonės į antrą aukštą neuždusę užlipti negali, neįgalumą gauna, o aš...Sugalvojau save pakankinti.Po pirtiesKai baigsis tas šalutinio vaistų poveikio košmaras, tai pagyvensiu. Vis-kas pasikeis: ir santykiai pagerės, jėgas atgausiu, išnaudosiu visas gali-mybes ir progas gyventi darniai, linksmai ir kūrybiškai. Kol kas kas-dienis energijos stygius, jautrumas, netikrumo, beviltiškumo jausmas,galų gale įvairūs fiziniai negalavimai primena, kad esu nevisavertis. Otaip norėtųsi... Atrodo, nuolat apviliu artimuosius: tiek daug noriu duo-ti, o galiu tik mažą dalį. Vis labiau užsidarau, realybę slepiu, nes vis tiekniekas to nesupras. Baisiausia, kad nebebūsiu toks, koks buvau. O galir gerai, kad nebebūsiu: juk pats noriu kažką savyje keisti, kai ko atsisa-kyti, kai ką įgyti. Gerai, kad gerai miegu. Vakar ir pas masažistę užmigau. Nubudautoks žvalus, pailsėjęs. Gal kokį pusvalandį jaučiausi normaliau. Apskri-tai neigiami fiziniai pojūčiai nevargina, išskyrus tai, kad nuolat ant pe-čių nešioju kokį dešimties kilogramų svorį. Bet nieko baisaus, pripran-tama kaip ir prie kokios nors keistos slogos. Tokių slogos simptomųniekada nebūdavo. Dabar nuolat išpučiu kruvinus krešulius, o kartais irkraujas lengvai pabėga. Tai tiek apie šalutinį poveikį kūnui, dėl ko nepa-keičiau jokių gyvenimo įpročių. Kaip ir anksčiau einu į pirtis, važiavauslidinėti, užsiimu ta pačia veikla, darau mankštą. Bet mano jausenos irprotas kaskart kelia daugiau nerimo. Tampu apatiškas, abejingas, apieatmintį nebėra ką kalbėti. Bandau prisiminti, ką veikiau ir galvojau, kaisuskambėjo priminimas išgerti vaistus. Iki kažkurio momento pamenu,o toliau – siena. Visai aklina, betoninė siena. Neprasimušu. Žinau, kad erzina televizorius, kad nėra niekur vietos, kad buvaupasiėmęs knygą ir perskaičiau lygiai du žodžius, bandžiau įsijungtikompiuterį, pažaisti šachmatais, bet pačiam pasidarė juokinga dėl tokio60

terapijos skyriusužsiėmimo. Žinau, kad namuose per paskutinę savaitę nepasakiau galnė vieno žodžio ir niekas man nebuvo įdomu. Nubudęs ryte pagalvo-jau, ar vakar išgėriau tabletes. Nenustebau radęs pilną vaistų skyrelį.Nemačiau reikalo apie tai ką nors sakyti namiškiams ir išvis ką norskalbėti. Pusvalandžiu anksčiau išgėriau rytinę dozę, pasiskaičiau vais-tų aprašą, ką tokiu atveju daryti. Nusprendžiau pavėlinti vakaro dozę,o praleistą normą suvartoti šiandien po pietų. Jei nepamiršiu, reikėtųišgerti pusę trijų, o vakare vietoj pusės aštuonių  – pusę vienuolikos.Šiandien aplankė tokia mintis: na ir kas, jei ir nebaigsiu gydymo. Niekočia blogo. O kita mintis ragina nepasiduoti. Žinau, kad pastaroji tikrair teisinga. Dar: jei neužmiršiu, tai nusprendžiau, suskambus telefonui,neišjungti signalo, bet paspausti mygtuką „Snausti“, „Atidėti“ ar kaip jisten besivadintų. Tegul už penkių minučių dar kartą mane pažadina irprimena, kad reikia gerti vaistus. Anas savaitgalis ir gal net visa savaitė nuo kokio trečiadienio buvokošmariška. Fiziologiniai šalutiniai reiškiniai pakenčiami. Skausmas išpečių juostos leidžiasi žemyn, bet nepalieka ir menčių, kažkas ne taipburnoje. Lyg aitru, lyg žaizdota, lyg rūgštu. Kad pagydyčiau burną, in-tuityviai valgau česnakus, skalauju burną aitriais skalavimo skysčiais,valgau marinuotą aštrų maistą. Kažkaip protas šviečia, kad burnos žaiz-dom labai tinka viskas, kas sūru, aitru, rūgštu. Manot, protinga? Siūlaunekartoti! Saldymedį naudoju vietoj cukraus, nes įtaria II tipo diabetą.Iki tol nekreipiau į jį dėmesio. Dar nekreipiau dėmesio į tulžies pūslėsakmenligę, kol per su biopsija susijusias procedūras gydytojai nepri-minė apie susidariusius akmenis. Tuomet nusprendžiau profilaktiškaigerti vaistažolių arbatą. Paprašiau žmonos, kad tuo pasirūpintų ir būtųatsakinga tik už tai, kol aš bandysiu susitvarkyti su C. Tikslas  – kadper tas keturiasdešimt aštuonias savaites neištiktų nelauktai netikėtasakmenligės priepuolis. Ne visada jai išeina susitvarkyti su ta arbata, nevisada sugeba ją paruošti ir apskritai daugiau namuose nebesikalbamnei apie mano jausenas, nei apie gydymą. Šiaip mūsų šeimoje jausmaisnebūdavo dažnai dalinamasi, o dabar visai nutilau. Šeštadienį, kai iš-vis nebebuvo su kuo kalbėti, dar kartą perskaičiau mūsų žaliąją knygą 61

va l dem a r a s m i se v i č i u s • mano c istorija„Hepatitas C. Išgijimas“. Labiausiai patiko mintis apie tai, kad vienasvyrukas kaip atsigulė į lovą pradėjęs gydymą, tai taip ir pragulėjo visusvienuolika mėnesių. Va čia tai jėga, galvojau, va čia tai išeitis. Nušliau-žiu iki tualeto ir atgal, tik kad niekas nekalbintų. Bet man prabangavieną mėnesį nedirbti, nes pasibaigtų materialiniai resursai, o čia darkiek laiko sirgti, ohoho! Bet vis tiek nesvarbu – mintys apie lovą kaipapie išganymą. Dar man patiko mintis apie tai, kad Krisas (knygos au-torius ir herojus) įtraukė kitus žmones į savo gydymą. Gal ne visi skaitė,leisiu sau pacituoti: „Jau sakiau, kad gydymą bus daug lengviau pakelti,jeigu įtrauksi žmones, kurie tave parems, su kuriais drauge pereisi šiuosvargus. Gal kam kils pagunda laikyti gydymąsi paslaptyje, nes kartaisjis būna nepastebimas. Medikamentai sukelia tam tikrų fizinių pokyčių,bet ne tokių kaip nuplikimas. Tikriausiai pajėgtum atlikti visą kursąniekam nepasakęs, bet geriau taip nedaryti. Pats gydymas atskiria nuožmonių, o bandydamas likti vienas pasijusi tarsi atstumtųjų kastos, tar-si tau būtų atsitikę kažkas šiurpaus, smerktino. Sudėk tai su šalutiniuvaistų poveikiu psichikai, emocinei būklei ir gausi mirtiną rezultatą.“Panašiai man ir darosi. Klaida, kad neįvertinau šio faktoriaus prieš gy-dymą, klaida, kad dabar nėra su kuom dalintis. Man tai labai svarbu.Dabar suprantat, kokios aukso vertės žinutės yra forume! Dar galvojauvažiuoti slidinėti. Net įsivaizduoju, kaip stoviu juodos trasos viršūnėje,ir mintyse lieka tik vienas noras, viena svajonė – saugiai nusileisti! Tuo-met išnyksta viskas – bet kokios šizofrenijos nublanksta! Tegul ir pačiospegiliuočiausios. Bet čia tuojau prisimenu savo skaudančią nugarą irbeveik tuščią piniginę. O kai apie tai pagalvoju, ir ne taip jau labai beno-riu slidinėti. Bet vis tiek ieškau, kaip čia nukeliauti slidinėti, skambinėjudraugams ir vieną variantą randu. Užtektų apie 1 000 Lt vykti į Slova-kiją nuo kovo 7 dienos. Vėlgi mažiau slidinėti noriu prisiminęs, kadkovo 10 dieną laukia sergančiųjų susitikimas pas Laimą. Slidinėjimaspalauks. Šiandien esu kitoks nei prieš savaitę ar dvi. Netrykštu džiaugsmu irsveikata, gražbylyste namuose neužsiiminėju, bet su dukra ir sūnumkalbėtis pradėjau! Ne taip žiauriai betrukdo nugara, ypač jei darbe ją62

terapijos skyriusstipriai prispaudžiu prie krėslo atkaltės, kiek įmanydamas atsilenkiu at-gal, o kėdę pristumiu taip, kad krūtinė būtų prispausta prie stalo. Tikišeina kažkokia nedarbinė poza ir vis išsigąstu žingsnius išgirdęs. Dar šiandien esu normalesnis nei visas anas dienas. Ir jūs neįsivaiz-duojate, kaip mėgaujuos internetinėmis žinutėmis. Jos – kaip balzamasžaizdotai sielai, ir jų tiek, kiek reikia, jos tokios, kokių reikia, ir tuo lai-ku, kai labiausiai reikia. Ačiū, bičiuliai! Buvo įtarimas, kad prie visosbetvarkės dar prisidės nemiga, bet paskutinę naktį jau, atrodo, miego-jau normaliai. Vaistų, kuriuos pamiršau išgerti, grafiką pasivijau. Tikvietoj trijų tablečių vartojau dvi. Nors su tuo vaistų gėrimu reikia dide-lės kontrolės. Nejuokinga, kad „Copegus“ tabletę galiu rasti ant grindųsau besišildančią prie radiatoriaus ar išvažiavęs iš namų pamirštu pasi-imti vakarinę dozę, kaip buvo šeštadienį, paskui po kelių valandų grįžęsbijau visai pamiršti išgerti. Bet atrodo, kad vaistų vartojimo situacijadar kontroliuojama. Tačiau apskritai gyvenimo kontrolė sprūsta iš ran-kų, nors, tiesą pasakius, niekada ir negalėjau pasigirti logiška drausmesavo gyvenime. Tai net jei kokia nuodėminga mintis netyčia aplankytų,pavyzdžiui, susirasti meilužę, vis tiek tai nepagerintų mano gyvenimokokybės, ir ne tik dėl dorovinių dalykų, bet ir galimybių, nes visokiuskitokius šalutinius poveikius jau deklaravau prieš kelias savaites. O jei rimtai, noriu pasidomauti protingesnių už save. Gal kur tekoskaityti ar girdėti, ar virusui yra koks skirtumas, kokioje terpėje jis gy-vena? Kur jam palankiau: rūgštinėje ar šarminėje aplinkoje? Mat vienasbičiulis nusipirko kažkokį ten jonizatorių už 550 Lt, kuris ruošia sida-bringą vandenį, taigi dabar jis geria šarminį vandenį, taip gydydamasisdiabetą ir kurdamas organizme šarminę aplinką. O rūgštiniu vande-niu dezinfekuoja žaizdas ir kitaip gerina sveikatą. Dar yra tokie sidabroelektrodai. Nesvarbu. To prietaiso aprašyme pateikti puikiausi visokiųakademikų atsiliepimai. Perskaičiau, kad kūdikių kraujas būna labiaušarminis. Sakau, gal kas domėjosi, ar tam hepatito C virusui yra skirtu-mas, kokioje terpėje egzistuoti ir daugintis? Žodžiu, ieškau lengvesnio ir patogesnio kelio, noriu stebuklingai iš-gyti, noriu lengvai ir sklandžiai šonu praslysti. Tikriausiai nepavyks. 63

va l dem a r a s m i se v i č i u s • mano c istorijaKokias ligas ir kuom gydytis, kiekvieno besigydančiojo reikalas, betvandeniu viruso tikrai dar niekas neįveikė, nes tai nėra gydymas. Irman tenka eiti savu keliu.Antra ataskaitaAntrasis keturnedėlis praėjo fiziškai ramiau. Papildomai teišgėriau vie-ną miltukų pakelį „Nimesil“, nors turiu problemų su raumenimis ir są-nariais. Maudžia ir maudžia nugarą nuo pečių iki klubų. Ir masažuotojavis sako, kad labai jau įsitempęs esu. Na, dar odą tepiausi kartą ar du-kart per savaitę tepalu „Dexeryl“. O va nuotaikos ir emocijos buvo viso-kios. Dažnai niūrios ir blogos. Kažkiek laiko gyvenau urvelyje. Bendragydymosi patirtis tokia: nemenka dalimi skęstančiųjų gelbėjimas – pa-čių skęstančiųjų reikalas. Noriu pasakyti, kad papildomą informaciją irdidesnę paramą gaunu hepa.lt arba hepatitas.lt, o ne gydytojo kabinete.Na, nesu toks tikras, ar visai drąsiai galiu tvirtinti tai, ką parašiau, bettokia tendencija tikrai labai stipri. Pas gydytoją, kad ir koks jis geras irprofesionalus būtų, – konvejeris. Prieš mane pas jį jau buvo ne mažiaukenčiantys žmonės su savomis bėdomis, po manęs dar eilutė laukia. Irnė vienas ten neatėjo pasidalinti džiaugsmu ar švęsti. Ir kiekvienas iš jųnori individualaus požiūrio, asmeninio pokalbio, ypatingo dėmesio. Odar biurokratijos pinklės, krūvos pažymų, įrašų ir ataskaitų. O čia mesvienodi, lygūs, mes labiau vienas kitą jaučiam ir suprantam. Taigi, podviejų mėnesių ataskaita tik tokia, kad kraujo rodikliai, kaip sako gydy-tojas, proto ribose, vaistų dozės mažinti nereikia. Tiesa, kokie rodikliaiir kieno proto ribose – nežinau. Bet gydytoju visiškai pasitikiu ir neuž-kraunu savo galvos nereikalinga informacija. Kai prisimenu savo nežinią, tai dabar truputį juokinga. Norėjautuojau pat, tą pačią minutę viską sužinoti, išsiaiškinti, sukontroliuoti.Klausimai: už ką man, kada, kaip, kodėl kankino ir su atsakymais ir beatsakymų. Ir įdomiausia, kad palaipsniui gaunami atsakymai negerinosituacijos, o kėlė naujus klausimus. Dabar galvoju, kad nėra vaistų nuo64

terapijos skyriustos būsenos, kai kamuoja nežinia. Manau, geriausia būti čia, forume,klausytis kitų ir pačiam kalbėti apie tai, ką jauti ir kaip jautiesi. Religin-gi žmonės gali rasti paguodą savo religijoje, o tokiems kaip aš beliekalaikas ir bendravimas. Man gal prireikė poros ar trijų mėnesių, kol susi-taikiau. O gal ir mažiau. Kaip čia tiksliai nusakysi, kaip apibrėši būsenųribas? Kaip tiksliai, minutės tikslumu, įvardinti, kada baigiasi vakarasir prasideda naktis? Arba koks atstumas tarp pavasario ir vasaros? Įdo-miausia, kad nuo to niekam negeriau ir visi tą žinom, ir niekas neran-dam mygtuko „Jaudinuosi“, „Nebesijaudinu“, „Gyvenu ramiai ir džiu-giai“, „Išgyvenu skausmą ir depresiją“. Manau, visi įjungtumėm budintįramybės režimą ir būtume išsišiepę iki ausų. O gal ir gerai, kad nėratokio mygtuko, nes juk jei apskritai gyvenimas turi kokią nors prasmę,tai ir skausmas bei kančia neabejotinai privalo būti prasmingi. Ir tai,kad visi mes pajėgūs suformuoti savo skausmo prasmingumą, yra gerai.O nuo fizinio skausmo kažkas rekomendavo vartoti paracetamolį. Sakė:išgerk tabletę prieš „Pegasys“, vėliau – praėjus valandai po to, kai būsisusileidęs vaistų. Aš turiu savo nuomonę. Stengiuosi gerti kuo mažiauvaistų, kenčiu, kiek galiu, ir tik kraštutiniu atveju paimu kokią tabletę.Šių rekomendacijų nesilaikiau ir dėl to džiaugiuosi. Paracetamolis skir-tas tik šalutiniams reiškiniams neutralizuoti. Ką aš žinau?.. Išvažiavau slidinėti su dideliu emociniu deficitu. Iš-važiavęs supratau, kad pamiršau slidinėjimo pirštines, po to paaiškė-jo, kad nepasiėmiau slidinėjimo kelnių, na ir, žinoma, striukę taip patnamuose palikau. Negana to, kai paklausiau kolegų, kada grįšim, su-pratau, kad pamiršau ir leidžiamus vaistus, dėl kurių saugaus transpor-tavimo diskutavom susitikime. Todėl net nedalyvauju diskusijose apiekelionės paįvairinimą ir pailginimą. Pasikliauju draugais, ir net gera,berods, pagal Aputį, ramiai ir su šypsena laukti savo likimo. 65

va l dem a r a s m i se v i č i u s • mano c istorijaTrys mėnesiaiŠiandien pridaviau kraują. Pagal gydymo algoritmą trys mėnesiai – la-bai svarbus laikotarpis. (Dabar ataskaitinis periodas – vienas mėnuo.).Jei virusas nepanaikinamas ar bent jau jo koncentracija kraujyje ne-sumažėja šimtą kartų  – gydymas nutraukiamas. O tarp mano siunti-mų daryti kraujo tyrimus nėra siuntimo atlikti RNR tyrimą, tik ALT,AST ir bendrą kraujo tyrimą, nors penktadienį leisiuosi jau dvyliktąampulę. Gal po to skirs kiekybinį ir kokybinį tyrimą. Nors kažkaip esutam abejingas. Skirs  – tai skirs, neskirs  – bus gydytojo klaida,  – mataš jau tapau profesionalus gydymo specialistas! Jiems geriau žinoti!Bet jei pažeis gydymo tvarkos aprašą, kas atsakys? Ar dėl to neatsirasprielaidų nutraukti gydymą? Bet tai jau ne mano reikalas. Aš kažką iškažko prisiteisiu! O gal gydys be tarpinių rodiklių? Tokios padrikaiabsurdiškos ir keistos, bet viena į kitą panašios mintys šiandien rytesukasi mano galvoje. Noriu, kad laikas eitų greičiau, o vyraujantis abe-jingumas slepia baimę ir nerimą? Nesvarbu? Koks skirtumas! Manvisai vienodai, ar sumažėjo šimtą kartų viruso koncentracija kraujyjear nesumažėjo, išnyko tas parazitas ar neišnyko. Nesvarbu, kokie tieALT’ai, AST’ai ir kiti neutrofilai. Gal todėl nesvarbu, kad naktį pras-tai miegota, kad skausmai nuo pečių sąnarių link dilbių ir link klubųplinta. Kad apskritai gyvenimo nebėra. Aną dieną žiūrėjau filmą, va-dinasi „Komisaras Reksas“. Nepatikėsit. Vos nežliumbiau. Ką ten „vos“.Tik jaučiu, kaip krūtinėje kažkas spaudžia, akys tik drėksta. Šakės,galvoju: visai pakrikęs darausi. Dabar grįžta nemalonūs skausminiairaumenų ir sąnarių simptomai, o ir sąmonės sutrikimai vakar buvodažni ir ilgoki. Ne taip kaip, pavyzdžiui, šeštadienį, kai galėjau pasi-džiaugti savo būsena ir buvimu, o jau sekmadienį kažkoks nejaukumaspradėjo apimti. Šiandien esu dirglesnis, jautresnis, emocingesnis neinorėčiau. Ką tik gal kiek grubokai baigiau kalbėti telefonu, nutraukiaupokalbį, kad neprasidėtų sniego lavinos griūtis. Panašu, kad grįžtu įįprastą šalutinių poveikių režimą. Nors ir šiaip mano charakteris nėradovanėlė.66

terapijos skyrius Pusę aštuonių žadintuvas tikrai priminė apie vaistus. O kažin kaipyra iš tiesų? Ar išgėriau? Šaukiu žmonai iš antro aukšto: išgėriau vaistusar tik telefoną išjungiau? Ir viliuosi, esu beveik tikras, kad vaistus išgė-riau. Jinai patikrina dėžutę ir klausia: „Ar šiandien pirmadienis?“ Va čiair sunervino mane! Ko dar klausinėja? Pirmadienis, pirmadienis? Ne,velniai griebtų, devintadienis šiandien! Negi kitaip negalėjo pasakyti???Kaip nors paprasčiau, švelniau, aiškiau? Ką, kalendoriaus neturi? Ne,va specialiai perklausia, specialiai erzina! Ir kaip aš su ja tiek metų iš-gyvenau? Bet kaip čia buvo? Aš vėl eilinį kartą neprisiminiau? Ai, betjei slidinėti išvažiuoju be striukės ir be kelnių, tai nieko keisto, kad ko-kią valandą susivėlinau išgerti vaistus. Dar gerai, kad tik po valandosprisiminiau patikrint, o ne kitą dieną iš ryto, kaip jau yra buvę. Gerai,kad dalyvauju forume. Taip prisimenu ir sau pagelbėju bei kitiems ga-liu patarti, kad besigydantieji nusipirktų vaistų dėžutę, tuomet nereiksmažiausiai septynetą kartų per savaitę perskaičiuoti dienų ir likusių ta-blečių santykio. Taigi, ataskaita po dvylikos savaičių. Iš esmės nėra jokios ataskaitos. Išrašė vaistų dar keturioms savai-tėms, tik svarbu neužmiršti susileisti ir išgerti, kraujo tyrimų rezultatųnežinau ir nesidomėjau. Apskritai nesidomiu savo kūno skysčiais. Dak-taras kaip visada pasakė, kad normos ribose. Davė siuntimą antradienįpriduoti kraują HCV RNR tyrimams. Gerai, nereikės teistis ir bylinėtis.Atsakymą sužinosiu balandžio 25 dieną, per eilinį kasmėnesinį vizitą.Pasireiškia visokie šalutiniai reiškiniai, po nedaug. Nepatinka, kad pra-deda niežėti odą, ir dar toje vietoje, kur viešoje vietoje kasytis nepadoru. Draugas patarė užsirašinėti savo planus ir darbus. Manau, kad būsiupriverstas tai daryti. Totaliai viską pamirštu. Penktadienį buvau pirtyje.Suskambėjo telefonas, apieškojau visas kišenes ir neradau „Copegus“.Nors pamenu, kad dėjau į specialų dėklą, kurį gavau kartu su dėžute.Nesinori labai vėluoti gerti vaistus, todėl draugai skubėdami baigia va-notis ir visi pusiau skusti, pusiau lupti ruošiamės važiuoti namo. Ir tadaaš pareiškiu, kad vaistus turiu ir skubėti nereikia. Po to atokiai sėdžiu irgalvoju. Draugai kviečia arbatos, o man gėda. Bet taip draugiškai gėda, 67

va l dem a r a s m i se v i č i u s • mano c istorijanatūraliai. Viskas tvarkoje, atrodo, kiekvienam, nebūtinai besigydan-čiajam, taip gali atsitikti. Net pats stebiuosi, kad natūraliai priimu. Kitą dieną telefonas suskamba namuose. Atsikeliu, einu į kitą kam-barį, išjungiu ir, praėjus keletui valandų, beveik vidurnaktį, šmėkštelėjomintis, kad neišgėriau vaistų. Patikrinu dėžutę ir iš tiesų – visos 3 piliu-lės kaip gyvos guli savo skyriuje. Tai jau kelintą kartą man taip, a? Kar-tais niežti odą. Esu senas ir dramblotas, todėl pasitepti nugarą „Dexe-ryl“ sudėtinga. Situacija tokia: man nereikia, kad dėl manęs kas vargtųir turėtų rūpesčių. Jokios pagalbos man nereikia! Iš ko noriu pagalbosir galėčiau prašyti – šalia nėra! Vakar vakare žmona paklausė, kavos ararbatos noriu. Atsakiau, kad nereikia dėl manęs vargti. O ji, manau, ištiesų baigia ar pradeda pavargti. Kartais net gaila pasidaro. Bet namuo-se nešneku ir nenoriu šnekėti. Atrodo, nėra apie ką. Ir apskritai mannereikia jokio rūpesčio ir nenoriu, kad dėl manęs vargintųsi. Akys. Akys darosi sausokos, pavargusios, pasiėmusios popieriauslapą, rankos pradėjo ieškoti patogaus atstumo. Burna. Burna apsitvar-kė, opėjimo jau kelios savaitės nebėra ir net bučiuotis būtų galima, jeinoras toks netyčia atsirastų. Odą, kaip sakiau, niežti ir labai saldu ka-sytis. Niežti nugarą ir dar ten, kur, kaip minėjau, prie žmonių nepa-doru kasytis, kažkur apie tarpkojį. Laikausi Ašo patarimo nesikasyti irdžiugu, kad kol kas neturiu su savimi nuolat kovoti, niežtėjimas nėranuolat kankinantis simptomas. Emocijos priklauso nuo aplinkybių,bet atmintis kelia vis daugiau nerimo. Visai neseniai bandžiau įsimintikažkokį rusišką kvepalų pavadinimą. Už valandos pasijutau beviltiškai.Planuoti darbo dieną be užrašinės taip pat jau darosi kebloka. Balan-džio 25 dieną žinosiu savo RNR tyrimų rezultatus po dvylikos savaičiųgydymo. Bet man kažkaip nesvarbu. Visai tas pats. Nors spėju, kad su-žinojęs neigiamą rezultatą arba džiugią žinią reaguočiau skirtingai, betdabar visai to nelaukiu ir nesirūpinu. „Komisaras Reksas“ ir toliau virk-dina, todėl stengiuosi apsieiti be televizoriaus, nors jo ir nelabai mėgaužiūrėti. Kas dar? Ir toliau valgau, miegu ir lieknėju. Maisto nesirenku,miegu normaliai, svoris krenta. Net dukra pasakė, kad visai nieko at-rodau, sako, jaunystėje nebuvai toks gražus. Va, koks netikėtai džiugus68

terapijos skyriusrezultatas! Gal tokia optimistine gaidele ir baigti savo monologą? Koldukra nuomonės nepakeitė. Išeina taip... Šiandien vėl pamiršau suvartoti vakarinę dozę. Laimė,prisiminiau ne ryte, o prabėgus tik kone trims valandoms. Išgėriau. Betką daryti? Tai jau tampa kasdienybe. Suprantu, kad niekas nepasiūlyskažkokio utopinio sprendimo, bet kažką daryti reikia. Apskritai darosiprasčiau ne tik su atmintimi. Bendraudamas pajuntu, kad nebežinau,kaip įvardinti sąvokas ar reiškinius. Užmirštu darbo planus, pradėjęską nors užsirašinėti nepamenu, kur nukišu tuos raštelius, nors pamenu,kaip jie atrodo, kuriame kampe ir kaip parašyta. O kas parašyta – jausunkiau atgaminti. Nejaugi tikrai būsiu priverstas nešiotis metų kalen-doriaus knygą, kurioje kol kas, berods, tik du ar trys įrašai. Taigi, vaistaidaro neigiamą įtaką gyvenimo kokybei, sukeldami šalutinius reiški-nius, kurie, savo ruožtu, gali pabloginti vaisto poveikio kokybę. Galisusiformuoti toks ydingas ratas. O kaip iš jo pabėgti, ne bet kas galipatarti. Nors ne. Patarimų duoti daugelis greiti. Man ypač patinka tokie:„Neimk į galvą“, „Galvok apie ką nors kitą“, „Nusiramink“. Kaži ar tiepatarėjai žino, kur juos noriu pasiųsti beklausydamas šitokių vėjų. Gerai,kad yra draugų, su kuriais galiu patylėti. Štai aną dieną atėjau pas vieną,pasisveikinau, priguliau ant sofutės, pagulėjau, patylėjau. O jis tepaklau-sė, ar noriu arbatos. Man atsisakius nebeištarė nė žodžio, tik pasėdėjošalia, ir viskas, o aš atsikėlęs padėkojau, atsisveikinau ir savo kovų kovotiir gyvenimu džiaugtis išėjau. Apskritai, kuo toliau gyvenu, tuo labiausuvokiu, kad nėra tokios didelės bėdos, kurios nebūtų galima nors kieksumažinti. Ar bent jau pakeisti savo požiūrį. Kaip teigia viena streso teo-rija: kad ne pats stresorius žmogų nužudo, bet požiūris į jį? Senų senovė-je žmonės tai suprato, kai avinas iš baimės nugaišo pririštas šalia vilko,nors pastarasis vargšelio ir paliesti negalėjo dėl per trumpos grandinės. Atsibodo gydytis. Trečiadienį žinosiu RNR tyrimų rezultatus iršiandien net nežinau, kokie norėčiau, kad jie būtų... Gal kaip ir seniau – nesvarbu! O gal geriau, kad nutrauktų gydymą. Atsibodo. Niekada nepasi-žymėjau itin dideliu stropumu, bet dabar visiškai negaliu prisiversti 69

va l dem a r a s m i se v i č i u s • mano c istorijadirbti. Vis randu motyvų, būdų ir sąlygų, kad tik nedirbčiau. Darbassusijęs su sprendimų priėmimu ir kartais jie būna pakankamai reikš-mingi, sudėtingi ir svarbūs. Dievai žino, ką galvoju pasirašydamas do-kumentą, kurio turinio nesuprantu. Lemiamą sprendimą priimu rem-damasis ne informacija, o intuicija? O kad tapau darbų atidėliojimomeistru! Pavyzdžiui, net sąskaitos banke dar neatidariau, kur laikyčiaupinigus iš bankrutavusio „Snoro“, nors jau skambino iš institucijų irpats puikiai žinau, kad reikia padaryti užskaitas. Aišku, tai nėra didelipinigai ar labai svarbūs reikalai, juolab kad galutinis terminas – gegužės1 diena, bet tai charakteringai atspindi mano būseną. Taigi, nepraeis nėpusė metų ir atliksiu tą pusvalandžio darbą. Nors dėl to nėra garantijų.Nuo metų pradžios privalau sukurti kai kuriuos tvarkomuosius doku-mentus. Taigi nutariau ateiti į darbą šeštadienį. Taip ir padariau, betnuo to niekas nepasikeitė. Praleidau darbe keletą valandų: pražaidžiaušachmatais, paskaitinėjau politikos straipsnių, pavartinėjau visai lengvoturinio pramoginius puslapius ir nusprendžiau, kad laikas namo. Sugal-vojau, kad gal geriau darbus padarysiu sekmadienį. Ateisiu, sakau, nuoryto, padirbėsiu, antrą valandą nukeliausiu į bažnyčią, vėliau, vakarop,atliksiu visuomenines pareigas. Atėjus į darbą sekmadienį, kilo mintis,kad gal pirmadienį anksčiau ryte ateisiu. O dabar pažaisiu šachmatais,paskaitinėsiu... Na, šiandien jau ir pirmadienis, o aš prie suskilusios gel-dos; užuot kūręs savo dokumentus, atlieku svarbesnį ir reikšmingesnįdarbą – rašau į forumą apie savo jauseną. Berašant kažkas paskambinodarbo klausimais ir aš su nuostaba pagavau save, kad ne tik nesuprantu,bet net negirdžiu, ką tas žmogus sako. O aš vis tiek su juo bendrauju.Atsipeikėjęs atsiprašiau, paaiškinau ir paprašiau, kad perskambintų vė-liau. Paskambino draugas ir man viskas aišku. Girdžiu ir suprantu, betir jis trukdo. Vakar paskambino vienas senas pažįstamas. Bėda jį ištiko,kitokios ligos paūmėjimą išgyvena ir sukaupęs paskutinę valią geria jisgal jau trys mėnesiai ir prašo kuo nors padėti. Galvojat, lengva tiek lai-ko gerti. Pabandykit, jei taip manot. Esu kažkam sakęs, kad daug valiosreikia turėti, tarkim, gerti keturias dienas iš eilės  – ne kiekvienas iš-tvertų. Būtinai reikia nuvažiuoti. Gerai, kad ne vienas pas jį važiavau –70

terapijos skyriuspo savo visuomeninių veiklų pasikviečiau bičiulį. Kelio apie trisdešimtkilometrų, bet atgal parvairuoti buvo sunku. Tiesiog nesaugu. Sąmonėkažkur išplaukdavo. Ir ne sekundės daliai, o visai sekundei ar net porai.Pasidarė nejauku. Parvairavo draugas. Vakare skauda sąnarius, vartausi lovoje, bandau miegoti keturpės-čias ir neužmiegu, kol neišgeriu piliulės. Liežuvis vėl išopėjo, akys sau-sėja ir peršti. Prasčiau matau. Kartais skauda odą, bet gerai, kad norsnereikia kentėti niežulio. Tik, atrodo, nenoriu prie jos liestis. Plaukaistyro kaip kokie Sosnovskio barščiai ir net sarmata eiti pas kirpėją. Vėlpasiūlys naudoti kitą šampūną. Kai kas nors paklausia, kaip einasi gy-dymas, atsakau, kad viskas normaliai, būna ir blogiau. Nenoriu atsisa-kyti savo atsakomybės už emocijas, mintis, veiklas ar neveiklumą. Ne-noriu niekam perkelti jokios atsakomybės ar pareigos. Kyla minčių, kadnieko tokio, jei ir tektų nutraukti gydymą. Aišku, šią dieną nutraukimopriežastis galėtų būti tik tyrimo rezultatai, savarankiškai to daryti darnesirengiu. O nedirbti negaliu, neturiu jokių santaupų ir jokių kitokiųpajamų. Skaitau forume apie tai, kaip žmogus paniškai bijo, kad nesugestųšaldytuvas, nes vaistus reikia laikyti tam tikroje temperatūroje, ir galvo-ju, kokie mes panašūs savo išskirtinai individualiu kvailiojimu. Ir kaipkiekvienam svarbūs ir tikri jo išgyvenimai, nesėkmės ir bėdos. Va man,pavyzdžiui, net nėra kilę minčių apie jokius šaldytuvus. Bet su gebėji-mu susikaupti – tikros bėdos. Ir dar galvojau, kad man visai nejuokin-ga, bet kelia draugišką šypseną, jog žmonės išgyvena baimę dėl galimošaldytuvo gedimo. Iš tiesų įdomu: o kokia temperatūra turi būti tame šaldytuve? Net nėkarto apie tai nepagalvojau. Senas ir bevardis tas mano šaldytuvas, taigal, sakau, ir pas mane kokių bėdų gali atsirasti. Ai, nieko nesakau. Maniš tiesų tai visai nerūpi. Pamenu, veždavausi interferoną į pirtis. Būda-vo, numetu keletui valandų krepšį su vaistais ant žemės, šalia durų, nesman atrodydavo, kad ten geriausia vieta: per daug nesušils, nes durysnuolat varstomos, ir neužšals, nes dažniausiai jos būna uždarytos. Norstuomet šiokia tokia mintelė įsiskverbdavo. Pagalvodavau, kad niekas 71

va l dem a r a s m i se v i č i u s • mano c istorijaneužmintų, kad neperšaltų, kad neperšiltų. Bet dabar, laikant namie,man ramu! Klubus ir šlaunis vakarais pradeda skaudėti taip, kad vienoje vietojeišbūti nebeišgaliu. Vaikštau, giliai ir garsiau kvėpuoju ir nežinau, kurlįsti. Skausmas atsiranda palengva. Iš pradžių dar padeda katė. Susiraitoant šlaunų ir nuo jos šilumos darosi geriau, net užsnūstu. Vėliau, va-kare, prasideda tikresni dalykai, rimtesni skausmai. Aną dieną užtekopusės tabletės ibuprofeno, kitą dieną pusė nebepadėjo – gėriau ir antrąpusę. Vakar pradėjau nuo visos piliulės, bet neiškentęs už pusvalandžioprarijau dar pusę. Toks progresas manęs visai nežavi. Pamenu, kaipprieš gydymąsi klausinėjau apie šalutinių poveikių spektrą ir dinamiką.Dabar žinau, kad to gal net neverta prognozuoti. Visai nenutuokiu, kasbus rytoj: skaudės sąnarius, raumenis, kaulus, bus graudu, pikta, vieni-ša, niežės odą, perštės sausas akis, negalėsiu susikaupti ir dirbti? O gal,priešingai – jausiuosi visai pakenčiamai ir adekvačiai? Dar pamenu, jogprieš gydymą galvojau, kad aš tai jau tikrai baigsiu visą terapiją. Net irprisiekti galėjau, nors laikausi nuostatos niekada dėl nieko neprisiekti.Ir niekada nesakyti „Niekada“. Bet dabar aiškiau suprantu tuos, kurienutraukia gydymą. Kol kas to daryti neplanuoju, tik kažkaip keistai pa-sijutau ryte gerdamas „Copegus“. Galvoju, kaip čia išeina, kad sąmonin-gai bloginu savo gyvenimą. Bet kelias jau pasirinktas. Kažkokia saldi takančia, nes į priekį stumia viltis! Be vilties ir tikėjimo būtų tamsa. Nukeliavau trečdalį kelio. Dar šiandien ryte gerdamas vaistus gal-vojau, kam man to reikia, kodėl aš juos geriu ir sukeliu sau skausmą.Draugas vakare kad kaukštelėjo plaktuku, tai maža nepasirodė. Sako,tai gal gydaisi ką nors, gal kokia liga sergi, jei vaistus geri? Geras, arne? Kažkaip iš tiesų buvau pradėjęs sureikšmint šalutinį poveikį ir už-miršti, ką aš čia veikiu ir ką man reiškia gydymas. O juk gydymas – taissunkus ir atsakingas darbas. Tai įtemptas, ilgas ir nelengvas procesas.Taigi, eidamas pas gydytoją nesitikėjau jokio RNR tyrimo atsakymo.Geri rezultatai bus tokie, kokie bus, ir viskas. Gerai bus, jei gydymątęs, bus gerai, jei ir nutrauks. Gydytojas ranka mostelėjo į kėdę, taipkviesdamas atsisėsti. „Taigi, – sako, – žiūrim, ką turim“, – ir kiša man72

terapijos skyriuspopierėlį, kuriame parašyta „NEAPTIKTA“. Žiūriu aš į tą pažymėlę tur-būt kaip avinas į naujus vartus, nes gydytojas neapsikentęs mesteli: „Taikas vėl negerai?“ „Gerai“, – atsakau, o mintys lekia... Gal suklydo daranttyrimus ir man nebuvo viruso nuo pat pradžių, be reikalo aš čia kanki-nuosi, o gal suklydo dabar? Žodžiu, eiliniai marazmai. Vėliau dar gra-žiau. Jau išėjus iš kabineto darosi graudu, net gumulas gerklėje įstringa.Kažkodėl pasijuntu nevertas pergalės, kažkodėl nenoriu džiaugtis. Pri-simenu frazę, skaitytą man visai įdomioje knygoje. „Vis vien gyvenimuisakyti TAIP“, – teigė autorius. Ir taip jis sakė koncentracijos stovykloje.Kartais aš pats save uždarau į koncentracijos stovyklą, kurioje nebėragurkšnio laisvės ir mintys tampa ribotos, o jausmai skausmingi. Darblogiau  – tuomet dantimis ir nagais laikausi savo skausmo, lyg be jotapčiau niekas, lyg be kančios tapčiau nereikšmingas, nereikalingas,mažas ir niekingas. Griebiuosi už skausmo, slepiuosi už jo... Ar jaučiat,koks tai absurdiškas paradoksas? Dabar man skauda petį. Va kaip įdomiai apie skausmą ir norėjaukalbėti. Tik ne apie tą, kuris peties ar klubo sąnaryje gyvena. Norėjaupasakyti, kad savo skausmą dažnokai naudojau prieš artimą žmogųkaip ginklą, kaip priemonę, kaip argumentą. Imk, sakau, imk ir turėk,ir žinok, kad man skauda. Tu žinok, o aš mėgausiuos, kad tu žinai... Kitiman nerūpi. Tik ne artimieji. Tu žinok, dabar aš eisiu į tuštybių galeriją,dabar aš gyvensiu mėšliną gyvenimą, man skaudės – o tu žinok tai! Žinok, kad aš sergu ir nepasveiksiu, nes taip man ir reikia! Žinokit visi, nors jūs čia niekuo dėti! Nors nieko man nėra, viskasgerai! Bet kad man skauda, tiesiog privalote žinoti, ir dar taip sužinoti,kad aš jums nesakyčiau. Tik demonstruočiau. Ir demonstruočiau nepaprastai, o slėpdamas, kad demonstruoju, nes aš kantrus ir dvasingas! O kaip toli tai nuo tikro, stipraus, dvasingo žmogaus vizijos! Bet kartais nereikia nieko sakyti. Visai nieko. Galim tylėti ir iš kaž-kur ateina žinojimas, kad kitam liūdna, nesaugu, neramu. Arba dali-namės kitaip. Va taip tikrai nuoširdžiai, tuomet tas skausmas būnadraugystės, meilės, ištikimybės liudytojas. O kartais intuicija labai daug 73

va l dem a r a s m i se v i č i u s • mano c istorijasako ir net nereikia išreikšti minčių žodžiais. Kartais tai labai naudinga,nes patekus į tam tikrą situaciją nėra nepasitenkinimo, pavydo, nesu-sitaikymo. Visoks aš. Visokie mes, žmonės. Tikrai visokie. Ir kas mesvienas be kito? Dievai žino. Aišku, gyventume ir nenumirtume. Šunysprie būdos pririšti gyvena – ir nieko! Viskas jiems gerai. Pripranta. Ašnenoriu priprasti. Aš noriu gyventi! Geriau galvok, jausk, pyk, stumk irvėl priglausk – sakau sau. Ir stengiuosi taip daryti. Nors gali būti ir kitaip. Juk turi teisę vykti diskusija apie tai, kas svar-biau: arti ar medituoti. Nesvarbu. Svarbu visai nenugrybauti į lankastuščias blevyzgas pasikinkius. Taigi, prisirakinti prie savo skausmo. Kam man to reikia? Aišku, neviską galima paaiškinti žemiška logika, ne viską įmanoma suprasti. Štaitokios mintys iš mano „sveiko“ gyvenimo. Tai ar įsivaizduojate, ką sumanimi daro interferonas ir ribavirinas? Džiaugiuosi stebuklu, kad da-bar, šiuo momentu, nesu koncentracijos stovykloje. Ir, kaip sakiau, nesulinkęs visos kaltės ir atsakomybės už savo emocijas, veiklas ir neveiklu-mą perkelti tik vaistams. Noriu būti ir pats atsakingas. Atsakingas užtai, kad privalau padaryti viską, kas priklauso nuo manęs, o rezultataispasirūpins Dievas. Taigi dabar nuo manęs priklauso, kaip vartojamivaistai ir vykdomi darbo planai. Dar reikia padaryti viską tvarkantisdarbingumo lygio nustatymą, nes gydytojas atsisakė pildyti mano at-sineštą pažymą, skirtą Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybai.Taip ir pasakė: „Nerašysiu.“ Dar pridėjo, kad man tikrai nenustatysjokio darbingumo lygio, nes dabar viruso kraujyje jau nebėra. O kaskraujyje yra? Pirmą kartą pasidomėjau, ką ten tiria kas mėnesį. WBC 3,1; LYM 1,1 36,2 L; MID 0,3 9,9 M; GRAN 1,7 53,9 G; RBC4,63; HGB 138; HCT 416; MCV 89,8; MCH 29,8; MCHC 332; RDW15,7; PLT 102; MPV 10,6; AST 19,1; ALT 14.3. Daktarai žino, kokie čia tie skaičiai man reikšmingi, o kurie tik fonąužima. Ir dauguma forumiečių žino. Jie beveik visi domisi ir analizuoja.Bet aš nesidomiu. Ir kol kas nesidomėsiu. Nenoriu. Pamenu, kai bu-vau studentas, paklausiau profesoriaus, kas pirmiau randasi: jausena arfiziologiniai kraujo ir smegenų pakitimai. Kas ką sukelia: fiziologiniai74

terapijos skyriussudėties pakitimai – jausmus ar jausmai – pakitimus? Jis nežinojo at-sakymo, o aš ir nebesigilinau. Taip yra ir dabar. Laikausi nuomonės,kad jei bus blogiau – pajusiu. Bet kokiu atveju vaistų gavau dviem mė-nesiams į priekį, vadinasi, rodikliai mažų mažiausiai nepavojingi svei-katai bei gyvybei ir gydymą tęsti galima. Vis dėlto duomenis forumepaskelbiu ir, jei koks nusimanantis žmogus juos pakomentuotų, būčiaudėkingas. Kas dar? Šiandien nuo skausmo išgėriau paprasto analgino.Padėjo. Daugiau kaip ir viskas.EigaInterferoną, kaip minėjau, leidžiuosi penktadieniais vakare. Sekma-dienį po pietų sutrinka sąmonė, tuomet porą dienų geriau nevairuoti.Antradieniais prasideda sąnarių ir raumenų skausmai. Skauda ne kiek­vieną savaitę. Ketvirtadienį vakare ir jau penktadienį, atrodo, būna ra-miau, bet vėl ateina penktadienio vakaras ir vėl reikia leistis. Praeitąsavaitę ir dar dabar labai sausėja oda. Kasausi visokiais peiliais ir kitaisstalo įrankiais ir nė kiek negeriau, nes skauda. Ir dar kasytis reikia slap-čia, nes ir pačiam atrodo, kad samčiu kasytis nehigieniška, nekalbantjau apie šeimynykščius. Kažkaip keista: niežti, o palietus skauda. Skau-da, bet vis tiek dreskiu. Ant kojų atsirado kažkokie bėrimai. Tikiuosi,kad nuo vantų, nors to niekada nėra buvę ir būti negali, nebent būčiaunaudojęs spygliuočių vantas. Kita vertus, jokiais vaistais nesitepu. Galviskas dedasi į vieną krūvą: šalutinis poveikis psichikai ir charakterioypatumai bei buities aplinkybės. Gerai, kad turiu vaistų dėžutę, norsvakarines dozes dažnokai vartoju užsivėlinęs. Pasižiūriu į dėžutę ir pa-sitikrinu, išgėriau ar ne, tuomet ramu. Bet aną dieną suabejojau, ar su-sileidau „Pegasys“. Bandžiau atsiminti dienas, kada buvau pas daktarą,kada gavau vaistų, kiek praėjo penktadienių. Atrodo, viskas gerai. Sumintimis negerai: liūdna, graudu, vieniša, apmaudu. Namuose visai nustojau kalbėti, nors jau ir seniau buvau nusto-jęs. Gal tikrai ne daugiau kaip dešimt žodžių pasakiau per paskutines 75

va l dem a r a s m i se v i č i u s • mano c istorijapenkias dienas. Parašiau ir pagalvojau, kad viskas gerai su tomis min-timis. Visokių jų būna ir visokių reikia. Noriu atsipalaiduoti, gal tikpamiegoti, gal pabūti, gal nieko negalvoti. Darbe laukia įtampa, tikri-nimai, kartais nebenoriu nieko. Patiko pagauta mintis, kad jei duosDievas ir nebeliks viruso, galėsiu pradėti gyventi ir džiaugtis. Juk manpasireiškia dažniausi hepco simptomai: greitai ir be priežasties pavargs-tu, traukia prie žemės, nejaučiu džiaugsmo dirbdamas, viską darau perprievartą. Dabar esu apdujęs nuo vaistų. Taigi man iš tiesų patiko min-tis, kad sulauksiu šviesios ateities – džiaugsiuos gyvenimu. Paskutinė dozė bus suvartota gruodžio 7 dieną. Aš jau svaigstu, kaip kitų metų sausį ar vasarį važiuosiu slidinėti, kaipnoriai ir džiaugsmingai eisiu į darbą, kaip džiaugsiuosi santykiais, drau-gais, kaip darbas man kels pasitenkinimą. Nepamenu, kada taip buvo.Priešingai, dabar atsibundu rytais jau iš karto pavargęs. Ir šiandien –nejaugi jau į darbą? Ir jokio džiaugsmo. Vien pesimizmas ir nuovargis.Šiaip gydymas mano įpročių nepakeitė, neatsisakiau pirties, jokių vei-klų, nepasikeitė supantys žmonės ir draugai. Na žinoma, atsirado foru-mas ir bendravimas su bendro likimo draugais! Gal tai tik vienas teigia-mas dalykas šiomis aplinkybėmis. Žinot, kai susirenkam į susitikimus,man iš tiesų gera kalbėti taip, kaip yra, kiek galiu, būti be kaukės. Gegu-žės 19 dieną norėčiau ir aš dalyvauti susitikime, jei niekas nepasikeis. Laikas ir gyvenimo būdas daro kūnui savo poveikį, todėl kartas nuokarto atsiranda visokių naujų somatinių ir neuropatinių simptomų. Taipaskausta, tai pablogėja, tai nudiegia, tai išvis viskas negerai. Ieškau, konepametęs, ir dėl kažkokių priežasčių keliauju pas kitos srities gydytoją.Tas, matyt, nežinodamas ką daryti, išrašo magnio oksido – magnezijos,liaudyje vadinamos ir B grupės vitaminu. O man kyla papildomų klau-simų, ar jis suderinamas su terapija, ar nepakenks, ar ne neutralizuosinterferono arba ribavirino. Nerandu, kas suleistų tuos naujus vaistus,todėl bandau badytis pats. Į veną pataikau, bet dvidešimt mililitrų su-sileisti sunku. Kartais pavyksta, o kartais adata ima ir iššoka lauk, vais-tus stumiu pro šalį. Tuomet formuojasi guzai ir mėlynės ir galų galejuk ne pats didžiausias malonumas save badyti. Su B grupės vitaminais76

terapijos skyriuspaprasčiau, juos tik bakst sau į sėdimosios zoną ir ramu. O čia neapsiei-nu be profesionalios pagalbos. Ieškau telefono knygoje, kas galėtų būtiarčiau medicinos arba bent pažinotų ką nors iš išmanančiųjų. Ir randu. Gerokai po dešimtos vakaro skambinu ir prašau paslaugos. Medikė,matyt, tik Hipokrato priesaikos vedina, sutinka padėti, o aš kartojausau mintyse, kad privalau jai pasakyti apie tą C. Priima ji mane drau-giškai, duok, sako, tą savo ranką ir vaistukus, o švirkštų galėjai ir nesi-vežti – savo turiu. Paima ji varžtą, švirkštą, vatą, o aš su siaubu žiūriu,kad neužsimauna pirštinių, ir nesugebu jai nieko pasakyti. Mat truputįpersipynę mūsų keliai: draugaujantys vaikai, bendri pažįstami. Akylaistebiu, ar tikrai nėra kontakto, ar tikrai ji ta pačia adata neįsidūrė, ne-susižeidė. Noriu matyti ir įsitikinti, kad ji saugiai supakuoja panaudotąprietaisą, bet jau girdžiu, kaip linki man ramios nakties ir sveikatos.Tik peržengus slenkstį mintys ir sąžinės priekaištai trenkia kūju į galvą:ką aš darau? Jaučiuosi kažkoks pavojingas visuomenei, kažkoks nepa-tikimas. Todėl kai ateinu susileisti kitos dozės, dar prieš procedūrą jaipasakau apie savo ligą ir patariu saugotis. „O tu nežinai, kiek medikųserga, mes visi rizikos grupėje,  – labai ramiai ir natūraliai priima šiąinformaciją ir tarsi tarp kitko tarsteli: – Na, duok tą savo ranką.“ Taippaprasta, draugiška, aišku ir gera. Ačiū tau, Daiva. Man regis, kad gyvenime – santykiuose, darbe, kūryboje, draugys-tėje – svarbu procesas, o ne rezultatas, svarbu pats kelias, o ne tikslas.Pavojinga prisirišti prie iliuzijos, pavojinga neteisingai sudėlioti prio-ritetus. Paprastai Dievas, aplinkybės, atsitiktinumas, kebli situacija arpikti žmonės – visai nesvarbu, kaip pavadinsi, – atima visa tai, ką labiauvertinam nei Kūrėją. Paprastai netenkam to, prie ko prisirišam. Ne perdaugiausia apie tai galvodavau. Nežinau, kodėl dabar pradėjau. Gal to-dėl, kad ten – aname tunelio gale – yra viltis. Su kuria bandau flirtuoti,čiauškėti, kalbėti, tylėti, girdėti... tikėti, kad ji ten ir yra. Deja, kol kasnemoku taip gyventi, kaip įsivaizduoju, kad dera. O gal ir gerai, kadtaip yra, gal taip Jo didenybė Laikas ir tvarko evoliucijos rato tėkmę?Kartais visokios mintys apninka: filosofinės, gražios, nelabai gražios, 77

va l dem a r a s m i se v i č i u s • mano c istorijanegražios ir vėl grįžtu prie to savo gyvenimo. Kaip pasiekti, kad tvirtaistovėčiau ant žemės, kad energingai keisčiau nepatinkančią situaciją,kad turėčiau ir įgyvendinčiau planus ir nesikrimsčiau, jei jų nepavykstaįvykdyti. Atrodo, kas čia tokio, jei iš dalies taip ir yra. Bet tas manosau pačiam iškeltas uždavinys turi ir kitą pusę. Tai yra kaip būti ener-gingam, keičiančiam ir kontroliuojančiam situaciją bei aktyviai vei-kiančiam išorėje, o viduje būti nuolankiam, susitaikiusiam ir romiam?Būtent taip, o ne atvirkščiai. Ne sustingusiam sėdėti, nieko neveikti,nieko niekam nesakyti, negirdėti, o tik viduje virti, pykti, sproginėti irpasiduoti? Kaip nejausti apmaudo, pykčio, keršto, o tik atlikti tai, kąprivalau atlikti? Kaip gyventi laimingai? Nesakau, kad esu nelaimingasir kad gyvenimas nemielas, bet dažnai elgiuosi kitaip nei noriu. Tai yraviduje kunkuliuoju, verdu ir sproginėju, bet sėdžiu ir nepasijudinu išvietos, kad ką nors pakeisčiau. Užuot ramiai jautęsis viduje ir energin-gai keičiantis situaciją, dažnai tik išoriškai ramiai atrodau, o viduje esulabai įsitempęs. Ne visada taip būna, bet būna. Noriu ką nors parašyti į forumą. Noriu pasidalinti jausmais ir min-timis. Svetainė padalinta į įvairias rubrikas pagal motyvus ir temas. Lygnorėjau rašyti į rubriką „Šalutinis poveikis“, bet kad skyrelis „Šizofre-nija“ man pasirodė tinkamesnė. Labiau atspindinti mano savijautą irbūseną. Šalutinis poveikis daro savo įtaką, bet ir aš pats kažko nesu-prantu. Galiu pasidžiaugti, kad gerėja odos būklė, bet turiu pasiguos-ti, kad krenta plombos, galiu pasidžiaugti, kad praeitą savaitę nelabaiskaudėjo raumenis bei sąnarius, ir pasiguosti, kad vis intensyviau pasi-reiškia sąmonės sutrikimai. O iš esmės labiausiai kelia rūpestį tai, kadšalia manęs gali nebelikti žmonių. Nei svarbių draugų, kuriems, pagalmane, atrodo, kad aš kažkuo prieš juos kaltas dėl pašlijusių santykių,nei šeimos narių. Šiąnakt miegojau sandėliuke ant trumpo ir nepato-gaus minkštasuolio. O žmona sakė, kad šiandien jos namuose nebe-rasiu – išvažiuos pas tėvus į kaimą. Ir žinutę iš pat ryto jau gavau, suvisokiais gerumų palinkėjimais ir patikinimu, kad dovanoja progą nuojos pailsėti. Dar ir su dukra ryšys kažkoks, švelniai pasakius, įtartinastapo. Va toks jausminis fonas, nesigilinant į smulkmenas.78

terapijos skyriusPusiaukelėNebenoriu gydytis! Aną dieną nuskambėjo telefono priminimas, ogalvoje – mano paties žodžiai: ir vėl tie prakeikti vaistai! Susikaupiau,pakartojau sau kelis kartus mintį, kad jie mane gydo, ir išgėriau eili-nę dozę. Šiandien dvidešimt penktą kartą leisiuosi interferoną. Lygiaipusę laiko jau atsiterapinau. Po dvidešimt keturių savaičių, gruodžio17 dieną – tai bus penktadienis, dėžutė bus tuščia, „Pegasys“ bus visassuleistas jau prieš savaitę ir tai bus pirma laisvės diena, kai jau nebeger-siu ir nebesileisiu. Laukiu to penktadienio. O pusiaukelės proga patei-kiu ataskaitą: WBC 2,91; NEU 1,58; LYM 963; MONO 251; EOS 083;BASO 026; RBC 4,30; HGB 126; HCT 422; MCV 29,3; MCHC 299;RDW 15,9; PLT 110; MPV 10,06; ALT 11,58; AST 10,0; GLUG 5,53.Nelabai žinau ir toliau nesidomiu, ką tai reiškia, bet gydytoja sakė, kadrodikliai suprastėję, ir išrašė vaistų tik vienam mėnesiui. Sakė, reikiasekti kraujo tyrimų rezultatus. O gal tiesiog apsidraudė, taip norėdamamane vėl pasiųsti pas dabar atostogaujantį ankstesnį mano gydytoją,kuris prisiimtų visą atsakomybę. Taigi, tęsiu ataskaitą: dėl emocinės bū-senos susitaikiau su tuo, kad ji dabar yra tokia ir nieko čia nepadarysi.Esu jautrus, greitai pavargstu, kartais neadekvačiai reaguoju į situaci-jas, bet stengiuosi tai kontroliuoti. Jokių vaistų nuo kvailumo negėriau,nors receptą ir turiu. Miegu gerai, maitinuosi pilnavertiškai, svoris su-mažėjo 8–10 kilogramų. Kažkada sakiau, kad nosis nuolat kažko pilnair net kraujuoja, o profilaktinių lašų poveikis panašus į klizmą miru-siajam. Tik, pasibaigus tiems lašams, turiu pasakyti, kad ta „klizma“buvo visai paveiki – reikės vėl nusipirkti. Odą tepu tepalu „Dexeryl“, betkas dieną vis labiau draskausi. Net iki smulkių žaizdelių. Niežti viršu-tinę krūtinės dalį link pečių. Tepuosi ir visokiais kitokiais kosmetiniaisdrėkinamaisiais tepalais. Taip pat nuolat norisi kasytis galvą. Net saldukaip niežti, peršti ir skauda. O plaukai vis retėja, taip jiems ir reikia, te-gul palieka patys kvaili būdami mano protingą galvą. Be to, jie kažkaipkeistai styro – tokie stati kaip šepečio šeriai. Paskauda sąnarius ir rau-menis, bet kentėti galima. Per aštuonias savaites išgėriau tik 7 tabletes 79

va l dem a r a s m i se v i č i u s • mano c istorijaibuprofeno. Kai labai skauda, vakarais išgeriu pusę tabletės, ir padeda.Mėšlungį ir kažkokį deginantį tempimą šlaunyje, blauzdoje ir pakin-klyje jaučiu beveik nuolat. Naktį nuo to dažnai prabundu. Kažkiek pa-dėjo „Magnesium Diasporal“, bet niekas man jo daugiau nebenuperka.O būsena tokia: tebūna man blogiau, tegul skauda, tegul aš kentėsiu, ojūs kaip norit, bet aš neprašysiu, net neužsiminsiu, kad nupirktumėt! Irpats nepirksiu! Šalutinių reiškinių simptomai keičiasi ir nėra pastovūs,bet apibendrinant galima teigti, kad po to, kai penktadienio vakarąsusileidžiu „Pegasys“, jo poveikį pajuntu sekmadienį nuo pietų. Sekun-dėms tarsi viskas išplaukia, išnyksta, nugrimzta. Vėlesnėmis dienomisskauda kūną. Penktadienį viskas pradeda rimti, bet tą patį penktadienįvėl reikia leistis, o jau ketvirtadienį vakare būnu iš naujo prisikrovęsdėžutę ribavirino. Dar būna, kad išopėja burnos gleivinė. Nusipirkaukažkokių aštrių burnos skalavimo skysčių, tai net saldu pasidaro pa-skalavus. Prieš gydymą keletą metų nuolat gerdavau vaistus nuo rėmens.Dabar baigiu užmiršti, kas tai yra. Kas dar? Pavargau gydytis ir dirbti.Pora paskutinių savaičių buvo pakankamai darbingos, todėl baigiu iš-sekti. Šiandien pasigedau labai svarbių dokumentų, sunerimau, ir nie-kas nežino, kur jie. Gal pirmadienį ką nors užčiuopsiu, nors į darbąreiks ir rytoj ateiti. Kitą savaitę nuo antradienio važiuosiu pabūti priejūros. Vaistinėje paskolino tokį šaldymo elementą, kad galėčiau nusi-vežti ampules. Sako, jiems tokiu būdu būna pristatomi vaistai. Dabargalvoju: jei Dievas panorės, kad nepatekčiau tarp savo nusistatytų irstatistiškai patvirtintų 50 procentų žmonių, kurie sulaukia teigiamų gy-dymo rezultatų, antrą kartą nebesiterapinsiu. Nors šiaip gydydamasisnepakeičiau jokių savo įpročių: nepraleidau nė vienos savaitės be pir-ties, žaidžiau biliardą (ir dabar paskambinau draugui, ir stengsiuos, jeipavyks, kam nors skirti savo pergalę), pykausi ir taikiausi su draugais,skaičiau knygas, važinėjau žiūrėti regbio, gyvenimo kokybė ir jausenatikrai suprastėjo. Bet... viltis gyva!.. Juk niekas nevyksta šiaip sau ir vi-sai nėra atsitiktinumų. Viskas prasminga ir dėsninga. Kiekvienas šioježemėje turime nešti savo kryžių ir kiekvienam jis skiriamas pagal pečių80

terapijos skyriusdydį ir galimybes. Ir kol gyvenam, ta našta turi sunkėti, nes, kaip sakėFrydrichas Nyčė, kas mūsų nenužudo – tas mus sustiprina. „Kuo labiaupatyręs alpinistas – tuo sudėtingesnis jo maršrutas.“ Šią frazę perskai-čiau kitoje knygoje ir dabar iš atminties pacitavau. Taigi nėra minusobe pliuso. Dar visai neseniai džiaugiausi, kad pridėtinė terapijos vertė  – rė-mens išnykimas. Keletą metų prieš gydymąsi per mėnesį išgerdavau nemažiau kaip 20 tablečių pigiausių vaistų – ranitidino (poveikis man nėkiek nesiskiria nuo brangių), o pradėjus terapiją rėmuo išnyko savaime.O štai aną sekmadienio vakarą staiga pajaučiau rėmenį ir prisiminiausavo pigiuosius vaistus. Išgeriu 1 piliulę, galvoju, bus ramu. Praeinakiek laiko ir jaučiu, kad nepadeda, bet nieko baisaus, nes prisimenu,jog ypatingais atvejais prireikdavo ir dviejų tablečių, todėl visai be ne-rimo geriu antrąją. Keista, kad ir ji ne tik kad nepadeda, bet simptomaistiprėja ir jau nebesuprantu, ar rėmuo čia graužia, ar ryklė spazmuoja,ar įstrigo kas viršutinėje stemplės dalyje. Geriu trečią tabletę ir viliuo-si, kad padės. Deja, ir kitą dieną tas pats. Seilės renkasi tarsi gerčiauvandenį, net jaučiu tarsi kas piltų jas į burną iš stiklinės, kažką norisinuryti, kažkas spaudžia, maudžia, graužia. Padarau išvadą, jog nevirš-kina skrandis, nors nepamenu, kad anksčiau būčiau turėjęs tokių bėdų.Patartas draugų prisiperku aktyvintosios anglies tablečių, vadinamųjųangliukų, ir „Mezym“. Išgeriu 20 juodųjų tablietkų ir lapelį „Mezym“,bet reikalai ryškiai nesitaiso. Tuomet atkreipiu dėmesį į juodą spalvą tu-alete ir pagalvoju apie vidinį kraujavimą, tuojau pat prisimenu, kad tai„Pegasys“ ar „Copegus“ informaciniuose lapeliuose buvo aprašyta kaipgalimas šalutinis reiškinys ir rekomenduota jį stebėti. Jei ekskrementaipajuoduoja – tai gali būti vidinio kraujavimo požymis. O apie tai, kadaktyvintoji anglis gali keisti organizmo atliekų spalvą, visai pamirštuir vidinio kraujavimo idėja tampa tokia, sakyčiau, labai gyva. Galvojekyla mintis, kad dvylikapirštėje žarnoje, skrandyje, stemplėje gali at-sirasti žaizdų, vis nedrąsiai miniu žodį „gastritas“. Vėliau dar pridedužodį „ūminis“. Nedrąsiai skambinu Ašui – jis visų sveikatos galų specia­listas. Tik gaila, kad jis ne ekstrasensas, per atstumą negydo, todėl kitą 81

va l dem a r a s m i se v i č i u s • mano c istorijadieną einu į vaistinę, ieškau kažko nuo skrandžio. Net vaisto pavadini-mą buvau užsirašęs, o mintyse kartoju, kad nepamirščiau, ko ieškau.Iš to, kaip vaistininkė pasitikslindama perklausia, suprantu, kad gal irne visai vykęs mano pasirinkimas, todėl pasidomiu, ar nėra ko norsveiksmingesnio ar apskritai geresnio. Pasiūlo pantoprazolo. Informaci-niame lapelyje skaitau, kad reikia gerti po 1 piliulę per parą. Ypatingaisatvejais – po 2. Praryju tablietką, o po poros valandų esu priverstas iš-gerti ir antrą. Kitą dieną vėl tas pats. Simptomai lyg ir silpnėja, bet labainežymiai. Keturias dienas geriu po 2 tabletes, o šiandien jau, tikiu, už-teks ir vienos. Domiuosi, kas sukelia ūminį gastritą, ir gaunu atsakymą:tabako dūmai, netinkamas maistas ir t. t. Prisimenu vieną vakarą ir esu priverstas konstatuoti, kad, nors patsir nerūkau, ilgą laiką buvau ankštoje ir labai stipriai prirūkytoje patal-poje. Išėjau nebeturėdamas, kuo kvėpuoti. ir pajutęs peršulį gerklėje.Iš karto po to užsimaniau pigiųjų žuvies konservų pomidorų padaže.Anais laikais juos vadindavo tefteliais. Dabar, girdėjau, kai kas juos va-dina brolių kapais. Nors turbūt šprotams tas apibūdinimas tiktų labiau.Bet nusiperku aš tų pigiųjų „teftelių“ ir mielai įsisavinu. O ant viršausdar skardinę konservuotų ananasų gražiai suguldau. Ir štai už poros artrijų valandų ir simptomai! Taigi, tokia mano anamnezė ir tokia savigy-da aš užsiėmiau. Nemanau, kad gerai taip savarankiškai diagnozuoti irgydytis, bet kad visas smagumas buvo prieš pat atostogas, o kulminacijaištiko būnant prie jūros. Nebuvo kur ir kada kreiptis pas gydytojus. Betvis tik grįžau iš atostogėlių toks ganėtinai pailsėjęs, pakankamai įdegęsir beveik apysveikis ir darbingas. Nuo mėnesio vidurio vėl atostogos –antroji jų dalis – ir, tikiuosi, jokia savigyda užsiimti nebereikės. Ai, darmarazmai. Gerai, kad išsiugdžiau įprotį pasitikslinti, pažiūrėti ir įsiti-kinti, kad tikrų tikriausiai susileidau vaistus. Nors kai sekmadienį ir darkeletą dienų neatsirado sąmonės sutrikimų, nori nenori pradėjau įtarti,kad blogai susileidau. Ir dabar galvoju: kad susileidau, esu tikras, bet galpataikiau ne į tą vietą, gal ką nors negerai padariau, gal kas nors šiaip netaip... Ir pirmą kartą po susileidimo pasirodė tas kraujo lašiukas, apiekurį hepa.lt nemažai buvo diskutuota. Net nusišypsojau kraujo lašelį82

terapijos skyriuspamatęs ir prisiminęs tas diskusijas. O štai dabar man jau nebe taip juo-kinga, jis man atrodo žymiai reikšmingesnis nei būtų tevertas šypsenos.Nors liūdėti irgi nėra ko. Ai, mat šunys tą kraujo lašiuką. Marazmai tamir yra, kad keltų sumaištį ir netikrumą, o žmogus tam ir yra mąstantis irjaučiantis, kad atsirinktų ir suprastų, kas svarbu ir rimta, o kas vien tikgryni vėjai. Nors pasakyti ir patarti žyyyyyymiai lengviau nei pačiamtaip protingai gyventi. Juk visokie jausmai užvaldo ir visaip būna.Ar dėl vaistų galiu viską pateisinti?Nesu linkęs visos atsakomybės už savo būsenas perkelti vaistams. Ir da-bar laikausi tos pačios nuomonės. Man ir dabar nesinori būti nuošalyje,kai interferonas ir ribavirinas daro savo teigiamus ir neigiamus darbusmano organizme. Tarsi aš čia ne prie ko, tarsi kalbėčiau kaip girtuoklis:„Ko jūs norit, buvau girtas, nepamenu, viskas yra pateisinama.“ Žino-ma, objektyvi realybė sako, kad vaistai daro savo poveikį. Kažkuriasemocijas slopina, kažkurias stimuliuoja, dėl jų vienus jausmus aš hiper-bolizuoju, o kitus – neigiu. Bet jei sakyčiau, kad prieš gydymą buvaušvelnus avinėlis, vertas vien tik pagarbos, paramos ir supratimo, būtųvisiška nesąmonė ir netiesa. Visoks buvau, visoks ir esu ir tą šizofreniš-ką situaciją kuriu aš pats, o ne mano vaistai, dėl kurių, be abejo, ne taipadekvačiai reaguoju į tam tikras situacijas. Žodžiu, ir seniau aš būdavauvisoks, ne tik geras. Ir seniau pykdavausi su žmona, ir seniau būdavo ne-kalbadienių, bet tokio lygio, kad miegočiau sandėliuke, per daugiau kaipporą dešimčių metų nebuvom pasiekę. Ir pas savo tėvus dar niekada ne-buvo išvažiavus, kad nuo manęs pabėgtų. Dabar visai nedramatizuojudėl savo aplinkos, viskas yra gerai, o atsakomybė už įprastų buitiniųpašnekesių ribą peržengiančią situaciją tenka man pačiam ir vaistamspo lygiai, man gal ir daugiau. Objektyviai vertinant esu atsakingesnis ašpats, o ne vaistai. Nors cheminių ir fizinių šalutinių poveikių, žinoma,neneigiu. Noriu pasakyti, kad tai subjektyvi mano nuomonė apie manepatį, nepretenduoju jos apibendrinti ir savo patirtį siūlyti taikyti kam 83

va l dem a r a s m i se v i č i u s • mano c istorijanors kitam. Kiekvienas mes turim sukūręs savo apysaką, vienodai ver-tingą ir prasmingą. O šiaip gaila, kad nepasirašiau nei su Dievu, nei sudaktaru atsakomybių pasidalijimo akto. Būtų aišku: už šitą nesąmonęatsakingas aš pats, o čia jau vaistai. Žinoma, galima bandyti diagnozuo-ti ir apibrėžti vaistų poveikį, remiantis ankstesne mano patirtimi, lygi-nant, gretinant ir analizuojant praeities įvykius ir dabartį. Pavyzdžiui,aš tikrai niekada anksčiau nebūčiau drėkinęs akių ir gumulas gerklėjnebūtų strigęs žiūrint filmą „Komisaras Reksas“ arba eurovizinę Bura-novo bobučių dainą. Na, o miegoti sandėliuke? Ką aš žinau? Iki šiol taipnebuvo, bet kas galėjo paneigti tokią galimybę, įvertinęs mano charak-terį? Todėl šiuo konkrečiu atveju savo ir vaistų atsakomybę dalinu perpusę – 50 ir 50. Vienas bičiulis patarė išgerti vaistų nuo kvailumo. Jo pa-siūlymą vertinu pragmatiškai, bet kol kas susilaikysiu, nors jei matysiu,kad nebekontroliuoju situacijos, be abejo, paprašysiu kokių raminamų-jų. Kaip jaučiuosi šiandien? Geriausias atsakymas – kaip kine! Tarsi nesu manimi visa tai vyktų. Negi aš galiu ir gebu taip elgtis? Vakar nuste-bęs prisiminiau savo paskutines dienas ir truputį pasidarė keistoka, kadtaip tikrai ir skausmingai išgyvenau kai kurias situacijas. Visur kažko-kia betvarkė. Nors jei kas paprašytų konkrečiai įvertinti ir įvardinti, kurir kokia betvarkė, tegalėčiau atsakyti – visur absoliuti betvarkė! Ir darpridėčiau riebų keiksmažodį. Gyvenu epizodais. Atsisėdu dirbti, pagal-voju, kuo baigėsi prieš tai buvęs epizodas, kas vyko, ką dabar planuojupadaryti. Taip namuose ir visur kitur. Nebėra kažkokio vientisumo irdarnos. Anksčiau nepastebėjau, kad taip būtų vykę. Taip, gydymasis –nelengvas darbas. O aš neatsisakiau nė vienos savo veiklos, nė vienopomėgio. Ir apskritai viskas yra gerai su ta mano šizofrenija, nes kažinar ne didesnis šizofrenikas yra tas, kuris nuolat išsišiepęs? Ir ne toksbaisus tas gydymas, kaip atrodo. Tik labai jau neprognozuojamas. Kaipir dažną savaitę, raumenų ir sąnarių skausmų laukiau trečiadienį, darlabiau ketvirtadienį, o sulaukiau vakar ir šiandien. Ir skauda ne tas vie-tas, kur anksčiau. Vakar ir šiandien gėriau nuskausminamųjų. Dar pra-dėjo kristi plombos ir lūžinėti dantys – vakar tikrai už kelis tūkstančiusnulūžo. Nulūžo savas dantis, ant kurio laikėsi tiltas. Ir suprask, žmogau,84

terapijos skyriusar tai natūrali baigtis ar šalutinis vaistų poveikis? Gal labiau vaistų, nesir odontologas, ir dantų technikas stebisi, kad ant trijų savų du svetimikeletą metų teišsilaikė. Taip ir su šalutinio poveikio psichikai atsakomy-bės ribomis: kur aš, kur vaistai? Faktas, kad šalutinis poveikis veikia, betne tiek, kiek norisi jam suversti bėdą. Vakar susileidau eilinę dozę „Pegasys“. Kada bus pabaiga? Kada vis-kas baigsis? Laukiu ir noriu jau iš atstumo pažiūrėti į terapijos pusiau-kelę. Kažko viliuosi ir kažko bauginuosi. Viliuosi laimingos pabaigos,bijausi kokių nors komplikacijų. Prisimenu, žalioje knygoje kažkas pa-rašyta apie tai, kad antroje gydymosi pusėje nemažas procentas žmo-nių dėl fizinių ar psichologinių rodiklių būna priversti baigti gydymą.Buvau susikūręs loginę vaistų poveikio seką, bet, atrodo, viskas griūva.Atrodė, stabilūs šalutiniai reiškiniai lyg ir nyksta, o atsiranda naujų, ne-patirtų skausmų ir pojūčių. Bet siūlo galas yra. Šią minutę turiu viltį,tikiu, kad visa tai prasminga! Jau kelintą dieną niežti galvos odą, taip pat atrodo, kad krūtinės sri-tyje atsirado išbėrimų ir vėl norisi kasytis. Bet ir „Dexeryl“ nebesitepu.Kaip koks tinginys Ašas nebekraunu ant savęs kosmetikos. Pirštai nuo-lat lenda į nosį, ten kažko ieško ir nuolat randa. Gleivinė išsausėjus,dirgl­i. Profilaktikai nusipirkau kažkokių purškalų. Panašu, kad nau-dos – kaip iš ožio pieno! O dar kartais iš nosies bėga kraujas. Šiandienryte net visai gausiai. Nuo naktinių mėšlungio priepuolių nusipirkaumiltelių „Magnesium Diasporal“. Kai pradėjau gerti, galėjau identifi-kuoti, ką skauda: šlaunis, blauzdas ar pakinklius? Skausmas tapo loka-lesnis, aiškiau suvokiamas ir suprantamesnis. Dienomis skauda vis ma-žiau, o naktimis nubundu tik apsiversdamas. Darosi vis patogiau. Priešgydymą vienas iš ligos simptomų buvo ypač gausus prakaitavimas. Opirmomis terapijos savaitėmis galvojau, kad paskęsiu. Vėliau šie simp-tomai išnyko ir miegodavau sausas, o štai aną naktį vėl reikėjo apsidėtirankšluosčiais. Be jokio mokslinio pagrindo, remdamasis tik intuicijair šiek tiek logika, galvoju, kad interferonai kažkur mano organizmesurado pasislėpusį virusą ir vykstant jo naikinimo procesui atsiradoitin gausus prakaitavimas. Kai pradėjau leistis sintetinį interferoną, 85

va l dem a r a s m i se v i č i u s • mano c istorijapradėjau žiauriai prakaituoti, o po kelių savaičių tai baigėsi. Dabar vavėl... Kažin kaip tai paaiškintų medicina? Ar mano pasvarstymai apieprakaitavimą gali turėti kokį nors pagrindą? Šiandien pietavau su draugu. Tipo, sako, plaukų mažėja, ar ne? Na,aš jaučiu, kad kiekvieną kartą prausiantis duše jų lieka pilnos saujos,bet išvaizda aš nelabai rūpinausi. O štai dabar pažiūrėjau į veidrodį – iriš tiesų visai retas miškelis belikęs. Spėju, kad už kokių poros mėnesiųplikis plikiui hipis bus. Ne tik dantys išlūžo, bet ir kvaili plaukai gudriągalvą palieka. Išsitraukiau dalį likusių dantų, dėl vieno iš jų, išdidžiaivienumoje bestyrančio kaip supuvusio baravyko, dar laukiu išvadų, otrečiadienį turėčiau būti Santariškėse dėl apgamo ant veido, kuris kaž-kaip didėja, bet man vis mažėja noras ką nors dėl to daryti. Kai nepasitvirtino mano paties diagnozuotas gastritas ir atsiradokitų simptomų, pasitikrinau dėl grybelio. Aš jį turiu. Ant odos, bur-nos gleivinėje, stemplėje, galbūt žarnyne, lūpų kampučiuose. Kaip Ašasliepė, paskaičiau vaistų „Pegasys“ informacinį lapelį. Pasirodo, burnosgleivinės grybelis – vienas iš šalutinių reiškinių. Nežinau, iš kur jis: arpirtys ar vėjas atpūtė, ar seniai jis pas mane tūno, ar jis atsirado dėl tie-sioginio šalutinio poveikio, bet neabejoju, kad tai susilpnėjusios imu-ninės sistemos nebegebėjimas tvarkytis, kuri, savaime aišku, nusilponuo vaistų. Savo grybą aš gydau trijų rūšių vaistais: tabletėmis, tepalu irvalgomuoju geliu. Tabletės, savo ruožtu, kenkia kepenims. Apsispren-džiau pradėti vartoti vaistus dabar, nors truputį neramu, kad pirmadie-nį kraujo tyrimai nebūtų tokie prasti, kad daktarui kiltų abejonių dėltolimesnio gydymo nuo hepco. Ką tik susileidau dvidešimt aštuntą dozę. Kyla minčių apie tai, kadgalbūt nieko neatsitiktų, jei kokią dieną neišgerčiau „Copegus“, o ir „Pe-gasys“ dozę būtų puiku praleisti. Kartais paklaidžioja mintys. Vieno bi-čiulio net paprašiau, kad pirtyje stebėtų mano elgesį. Bet motyvų nebe-žinau, nebepamenu. Tik dozę praleisti pagunda ima. Kol kas žinau, kadto nepadarysiu, laikysiuos režimo užtikrintai. Štai ir dabar, susileidęs„Pegasys“, ėjau ieškoti panaudoto švirkšto ir patikrinti, ar tikrai susi-leidau. Nors prieš tai kaip koks asilas skeltanagis (tik nereikia klausti,86

terapijos skyriuskodėl „kaip“) perskaičiau ir informaciją apie šio vaisto šalutinį poveikį.Ta grybelinė infekcija ir ten akcentuota. Žodžiu, pavargau, bet laikausi.Pirmadienį atostogos, bet poilsio kol kas neplanuoju. Mano skrandis jokių negalavimo signalų nebesiunčia, grybelinė in-fekcija, panašu, jau suvaldyta, šalutiniai požymiai beveik visai išnykę.Praleisti kokią nors dozę ir toliau labai norisi, o ir gydytojas vakar sakė,kad nieko ypatingo neatsitiks, jei kokį kartą ir neišgersiu tų piliulių. Betgeriu aš jas po 3 kiekvieną rytą ir vakarą. Kol kas dozės nemažinu, ovakar gydytojas pratęsė gydymąsi tuo pačiu režimu. Važiuoju pasiimtivaistų.GrybaiIš kitų šaltinių sužinojau, o ir šiandien „Delfi“ teigia, kad archeologairado naują užrašą apie pasaulio pabaigą, o aš savanoriškai kankinuosibandydamas išgelbėti galbūt šalutinių ligos simptomų suėstus dantis irdėl to kenčiu materialinį nepriteklių ir fizinį skausmą. Tai kur logika,gerbiamieji, a? Kam man tie dantys, kai nebėra laiko galvoti apie tai,ką numiręs valgysiu ir kam man tie pinigai, jei net nebesvarbu, su kuonumiręs miegosiu. O gal svarbu? Sakykim, kad svarbu. Bet galų gale ikipasaulio pabaigos pagyti aš nespėsiu, ji numatyta gruodžio 21 dieną.Aš paskutinę dozę planuoju susileisti kitų metų sausio 7 dieną. Tai galman kam nors parduoti porą savo „Pegasys“ porcijų? Bet kas čia pirks,kai tėvynė ekonominėje duobėje, užsitęsusioje bene dvidešimt metų,ir didžiuliame pavojuje, kurį kelia priešiškos jėgos iš Marso planetos.Vis dėlto sveikam mirti taip pat nepadoru, sakyčiau. Tai gal viskas čiadėsninga? Toks apsigydęs, su neaiškia perspektyva galėsiu palikti šiąašarų pakalnę iš vietovės, vadinamos Marijos žeme. Tai gal man tąsavo gast­ritą degtine užpilti, o hepatitą „žole“ aprūkyti? Žodžiu, gerai,kad svetainėje yra nesąmonių skyrelis „Be jokio reikalo“. Parašiau irpažiūrėjau, kad tą skyrelį sukūrė kažkoks Valdasas. Jis pats man pa-sirodė kažkoks nesąmoningas, juk protingas žmogus tikrai netaukštų 87

va l dem a r a s m i se v i č i u s • mano c istorijatokių niekų. Nusišypsokit, kaip pasakytų vienas žmogus. Bet įdomu, kąpagalvos ateities archeologai ir antropologai, radę Valdaso skeletą bedantų. Kažin ar jie sugebės nustatyti, kad galbūt hepcas juos sugraužė?Ką tik kalbėjau su vienu kolega ir suvokiau, kad yra tikimybė mirti svei-kam, nes paskutinę dozę leisiuosi ne sausio, o gruodžio 7 dieną. Kažkasgeriau už mane žino, koks mano vaistų vartojimo grafikas. Galvoju, kadaš tik apsunkinsiu užduotis archeologams. Bet kažin ar bus metodika,kuria remiantis pagal supuvusius dantis bus galima identifikuoti len-gvus, tokius, sakyčiau, lyrinius, psichinius nukrypimus? Nors galvoju,kad bus tokių komentarų: atseit kodėl taip optimistiškai galvoju, kadtie nukrypimai lengvi? Tipo, atsimerk, tipo, pažiūrėk į save iš šono: ap-šepęs, be dantų, gastritinis, „pegiliuotasis“ (kad būtų aišku, tai besigy-dantysis, paveiktas vaistų ar sutuoktinio), totaliai nusišnekantis ir dardrįstantis manyti, kad tik lengvai pakrypęs...Šiokia tokia ataskaitėlėŠiokia tokia ataskaita: poryt leisiuosi trisdešimt antrą dozę. Atrodo,visai neseniai tik ir laukiau, kol būsiu įveikęs gydymo pusiaukelę, odabar jau praeiti ir du trečdaliai kelio. Negaliu pasakyti, kad viskas la-bai greit ir lengvai klojosi. Ir dabar per savaitę kelis kartus skaičiuoju,kada baigsis visas gydymo kursas. Džiaugiuosi galėdamas patikslinti,kad paskutinę dozę privalau susileisti lapkričio 30 dieną, o ne gruodžio7-ą. Trečią kartą tikslinu. Tarsi tėvynės biudžetą socialiniams ir medi-cinos reikalams bemažinantis politikas trumpinu aš gydymo laiką. Štaitokie, sakyčiau, džiugūs skaičiavimo rezultatai. Visas septynias dienasnubraukiau! Tiesa, dar po to savaitę gersiu piliules ir jausiu tiesioginįinterferono poveikį. Vėliau reikės stiprinti organizmą. Septintas mėnuobuvo kažkoks kritiškas. Jaučiau didžiulę pagundą nutraukti visą tą rei-kalą. Ir motyvų jau radau, regis, visai rimtų ir pagrįstų, bet, ačiū Dievui,manau, krizė praėjo. Užsitraukė ištvermės, psichologinių sunkumų pro-perša. O fiziologija? Skausmai yra skausmai, nėra ko dejuoti, juolab kad88

terapijos skyriusišsiaiškinau, jog nuo jo labai padeda paprasti vaistai „Citramon“. Odakaip oda, dar antros, tos didelės tūtelės „Dexeryl“ neištepiau, psichika,kaip sakiau, taip pat dar laiko, nors ir šlubuoja. O šiandien buvau pasdaktarą, išrašė 8 dozes „Pegasys“ ir liepė registruotis spalio 10 dienai –išrašys paskutines aštuonias. Bent jau taip aš tikiuosi ir jis neatmetatokios galimybės, nors kraujo rodikliai prastėja. Kelis kartus gydytojasperklausė, ar aš nekarščiuoju, ar ant kūno neatsiranda mėlynių. Speci-aliai nesidomėjau, kokie rodikliai prastėja, ir neprašiau rezultatų, kai jispatikino mane, kad aš neturiu jokių galimybių daryti įtaką kraujo sudė-čiai. „Nėra, – sako, – tokių dietų ir tokių vaistų, kurie šioje situacijoje taupadėtų.“ Aš nieko ir neklausinėjau – pasitikėjau jo kompetencija. Vis tikne paprastas gydytojas – daktaras, pagarbiai vertinu jo mokslinį laipsnį.Ir jei išrašė aštuoniems kartams, vadinasi, situacija nėra kritiška, norsdabar pagalvojau, kad jau anksčiau kita gydytoja taip pat išreiškė susi-rūpinimą dėl mano kraujo rodiklių. Dar viena bėda – burnos infekcija.Panašu, tikrai grybai vėl tarpsta. Išopėjimai tai atsiranda, tai išnyksta.Skilinėjančius lūpų kampučius pagaliau išsigydžiau tepalu „Daktarin“.Šiandien gydančiajam daktarui pasisakiau ir apie šį šalutinį reiškinį, tai-gi jis man išrašė vaistų nuo grybelio. Nežinau, ar vartosiu, nes tos table-tės, savo ruožtu, turi stiprų šalutinį poveikį. Bet vėlgi, jei jau pasitikiusavo gydytoju dėl kraujo rodiklių, tai būtų logiška pasitikėti ir dėl vaistų.Plaukai ir toliau retėja, ir visai neišsišukuoja. Styro kiekvienas kaip ku-riam tik patinka. Svoris pamažu ir toliau krenta, o aną dieną pažiūrėjauį save ir pagalvojau, kad baigiu visai sunykti: kojos plonutės, perkaręs,paliegęs, toks nesimpatiškas, veidas patamsėjęs, dantys ištrupėję. Ai,nesvarbu, svarbu pabaigti tą motyvų konfliktą: ar tas gydymas labiaukenkia ar labiau padeda ir nueiti visą kelią iki galo. Tuomet bus ramisąžinė. Kažkaip niekas nesureagavo į Laimos mintį apie susitikimą. Ma-nau, iš tiesų būtų pats laikas susitikti rugsėjo viduryje. Jau pasiilgau... Vasarą turėjau nedaug atostogų, bet nuvažiuoti tai prie jūros, taiprie ežero užteko laiko. „Pegasys“ vežiojausi ne tik apdėjęs uogienėmiš šaldiklio ar prie specialaus šaldymo elemento priglaudęs, bet ir į šalt-krepšius įgrūdęs. Net buvo baisu, kad neperšaltų. Poilsiavietėse dažniau 89

va l dem a r a s m i se v i č i u s • mano c istorijabūdavo bendro naudojimo šaldytuvų, kurie man nekėlė jokio pasiti-kėjimo, o dar buvo atvejų, kai krausčiausi iš vietos į vietą 80 kilomet­rų atstumu. Ir vėl tąsiau tuos vaistus taip, kaip išmaniau. Bet niekasman neužkliuvo, atrodė, vaistai nepakeitė savo spalvos, o ir šalčio lygir pakako. Po atostogų šį penktadienį jau susileidau trečią dozę. Da-bar patiriu ne tik nedidelius fizinius sąnarių ir raumenų skausmus, dėlkurių nelabai jaudinuosi, bet ir didesnį nei paprastai poveikį psichikai.Atrodo, reikia pastangų eiti tiesiai, nuolat galvoti, kur esu, ką veikiu,atrodo, sąmonė visai išnyksta, krenta į bedugnę, tirpsta beorėje erdvėje.Tai vyksta trumpai, gal kokią sekundę, bet dažniau nei paprastai. O peratostogas, atrodo, šis simptomas buvo visai išnykęs. Todėl dabar lankėtokios mintys, kad gal neteisingai aš vežiojau savo ampulytes, gal suga-dinau vaistus, gal jie nesuveikė. Kodėl nebuvo šalutinio poveikio? Na,patys žinote, kad tam tikri pamąstymai ir minčių vingiai gali pasirodytivisai realūs. Dar kyla minčių apie tai, kad viskas atsibodo. Ne tik gydy-masis. Pats Gyvenimas. Galvoju. Galvoju, kad gal tegu nepasiseka tas gydymas, telieka hepcas, tuo-met gausiu neįgalumo pensiją, kokius tris ar keturis šimtus litų, išsi-skirsiu, kad nebekankinčiau savęs ir artimųjų, paliksiu viską vaikams irišeisiu gyventi kad ir į nakvynės namus. Atrodo, taip gera nieko neturė-ti, nenorėti, nežinoti, nespręsti. Kažkoks saugiklis dar laiko, bet mintistikrai patraukli. Labai patraukli! Ir proto likučiai liepia šią mintį toliauplėtoti. Apie tai, kad ir nakvynės namuose iš kažkur gausiu kompiu-terį, spausdintuvą ir papildomai po kelis litus užsidirbsiu rašydamasskundus, prašymus, paklausimus, laiškus, oficialius raštus. Gal ką norspadėsiu administracijai, kad turėčiau geresnes sąlygas. O tai, kaip sakovienas geras mano draugas, reiškia, kad nuo nulio pradedu naujas žiur-kių lenktynes, kurias ir laimėjęs vis vien likčiau žiurke. Tai ką daryti? Iš-vykti nežinoma kryptimi? Forumo ir susitikimų draugės Saulelės patir-tis man patrauklesnė – gal kokią kėdę mesti į sieną, kaip kad ji padarė?Matai, koks gražus ir švelnus vardas, net nepagalvotum, kad taip gali. Oji, be to, dar ir gudri konspiratorė – į susitikimą atvažiavo su apsauga.90

terapijos skyrius Vis skaičiuoju aš tuos savo terminus ir dozes, kada čia viskas baigsis.Džiugu už Ašą, kuriam, mano skaičiavimu, šiandien likusios tik 8 dozės,dabar nepamenu ko: „PegIntron“ ar „Pegasys“? Lyg ir „PegIntron“. Tik­rai  – „PegIntron“. Na, Ašas pataisys, neleis man apsimeluoti, jei ką.„Peg­Intron“, sako, labiau kerta per fiziologiją, o „Pegasys“ – per psichi-ką. Gal ir teisingai Ašas padarė, kad pasirinko „PegIntron“, žinot, „Pe-gasys“ jo psichikai jau būtų pavojingas. Man, gudriam, „Pegasys“ darleistinas. Aišku, pajuokavau. Iš tiesų svarbu, kas bus skirta pirmą kar-tą – „Pegasys“ ar „PegIntron“. Mat jei prireiktų antro gydymo, kaip jauminėta, būtų skiriamas tik „PegIntron“. O kartoti antrą gydymo kursąvartojant tą patį vaistą tikrai nelabai logiška, ar ne?Bendroji palataDžiugu, kad Pesas jau, berods, baigė savo gydymo džiaugsmus ir rū-pesčius. Gal ta proga kokių nors gardėsių nuo jūros į susitikimą atveš?O man dar liko lygiai dvylika dūrių. Puiku, kad Saulelė laikosi, nepa-siduoda, nors kraujo tyrimų duomenys prastėja ir aplinkiniams visįdomiau su ja gyventi. Įdomu, kur dingo Teo, kaip ji laikosi. Ji tikraveteranė: jau keleri metai yra pasveikusi, kaip švyturys mums visiemsšviečia ir vilioja. Pasiilgstu Cyfo ir Ašo konkrečių komentarų. Dar čiatoks Geras1 buvo pasirodęs. O kaip kiti mūsų forumo aktyvistai – Ind,Gaga ir t. t.?.. Ai, ką čia visus išvardinsi. Tiesa, įdomu, kaip laikosi tasjaunasis jūrininkas, kuriam virusas dar neįsisenėjęs, Martis 20? Rūpivisi, tikrai visų neišvardysiu. O ką Jonelis veikia ligoninėje? Gal kamnors ruošiasi? Gal pas Laimą Strazdą sutiksiu? Gal Ina, kuri labai tai-kliai viską į savo vietas moka sustatyti, atvažiuos? Gal ir Pesą galų galesąžinė užgrauš ir atveš tą džiovintą silkę? Atvažiuos Telšiuose įsisodinęstokią žavią pakeleivę Valeriją. O Saulelei tegul būna vėl baisu atvykti irvisą palaikymo komandą tegul atsiveža. O kaip laikosi visi kiti? Nėranė vieno, kuriuo nesidomėčiau. Rūpi, kas čia vyksta. Kiekvieną dienąprisėdu paskaityti laiškų, ir ne po vieną kartą, vis laukiu kokių nors 91

va l dem a r a s m i se v i č i u s • mano c istorijažinių, o pats aptingau rašyti. Laukiu to įdomiojo gydymo pabaigos. Jūsnet neįsivaizduojate, kaip skaičiuoju aš tas ampulytes. Dabar badausitik į pilvą. Kojos, atrodo, liko tokios plonos, mažos, negražios, netvir-tos, atrodo, taip sudžiūvo, kad nebėra, kur leistis. Pilvelis dar atkenčia.„Copegus“ dozių nemažinau ir, tikiuosi, nemažinsiu, nors jau pasiskai-čiuoju, kiek sudaro 80 procentų, kuriuos būtinai privalu suvartoti, kadgydymas būtų veiksmingas. Ir kas nutiktų, jei pradėčiau gerti ne po 6, opo 4 ar 5 tabletes per dieną? Kas apskritai pasikeitė per tuos aštuonis terapijos mėnesius? Per tąlaiką nė karto nesirgau pūsleline. Paprastai tai nutikdavo du tris kartusper metus. Per mėnesį išgeriu ne daugiau kaip 1 tabletę nuo rėmens.Kaip sakiau, anksčiau išgerdavau 20–30 tablečių. Skaitant ant nosiesatsiranda akiniai, akyse – visokių miežių simptomai, taigi atitinkamaiir lašiukai į jas lašinami. Apskritai akys ryškiai pradėjo silpti. Burnojeatsirado dirbtinių dantų, kurie nakčiai dedami ant lentynos, mat im-plantai dabar nerekomenduotini terapiniu požiūriu, o ir kaži ar būtųrealūs litiniu (nuo žodžio „litas“) požiūriu. Labai jau jie brangūs. Bur-noje situaciją kontroliuoju tik pasitelkęs valgomąjį gelį „Daktarin“. Šiuotepalu gydau visokias grybelines infekcijas, išopėjimus ir perštėjimus.Dabar jau viskas gerai – reikia tik vakarais nepamiršti pasitepti liežu-vį. Nors kaip ten pamirši, jei tuoj atsiranda simptomų. Odą norėčiaudažniau tepti „Dexeryl“ tepalu, kuris padeda nuo išsausėjimo. Bet kasčia labai nori mane tepti ir dar klausimas, ar aš noriu, kad kas norsmanimi rūpintųsi. Na čia jau psichologijos reikalas. O gal ir psichia-trijos, nors panašu, kad nei to, nei to. Bet tie vaistukai tikrai veikia netik mano fiziologiją. Nejaučiu gyvenimo džiaugsmo, kankina nuovar-gis, sunku lipti laiptais, ryte nubundu jau iškart pavargęs  – čia fizio-logija ar psichologija? O jautrumas, dirglumas, sąmonės sutrikimai,liūdnoji minutė, kuri aplanko ne taip jau retai? O mintys apie tai, kadgal visai viską nutraukti? Ne tik gydymą – apskritai visai viską? Plau-kioju aną dieną tvenkinyje prie pirties ir galvoju, kaip būtų gera ne-beiškilti... Atleisk, Dieve. Arba šiaip kad viskas staiga kažkaip netyčiapasibaigtų.92

terapijos skyrius Čia tokie kraštutinumai, kurių, deja, neišvengiau, nors daugumažmonių nepatiria nieko panašaus. Tiesiog gyvena, dirba savo darbusir apie jokius šalutinius reiškinius negalvoja ir jų neakcentuoja. Ir netnepatiria. Antai ūkininkas visą dieną laukuose bedirbdamas su savi-mi vežiojasi tabletes arba tik trumpam į namus grįžta vaistų išgertiir net laiko neturi analizuoti kokių nors tikrų ar menamų šalutiniųreiškinių. O šiaip dėl gydymo aš ir toliau nekeičiu savo įpročių. Kaip iranksčiau kas savaitę keliauju į pirtį, tik elgiuosi ten kitaip: nebenoriupatirti ribinių temperatūrų ir tenkinuosi lengvu troškinimusi. Dirbutuos pačius darbus ir, negana to, prisiėmiau dar vieną įsipareigojimą,taip pat neapleidžiu šiokios tokios visuomeninės veiklos, žodžiu, gyve-nu ir tikiuosi, kad tos likusios dvylika savaičių man nebus košmariškaisunkios. Šiandien šaldytuve manęs laukia 2 „Pegasys“ ampulės ir dar 8 – vais-tinėje. Trisdešimt aštuonias savaites jau kalbuosi su savimi. Pirmomissavaitėmis suvokiau, kad tiesiog privalau keltis ir eiti, kad kitaip galiupasilikti lovoje visam laikui, kad galiu nebaigti gydymo. Nebuvo lengva,bet pastebėjau, kad nuo tos būsenos padeda viskas: mankšta, dviratis,dušas, biliardas, pirtis, bendravimas. Tik sunku tą padaryti, kai jausmaispaudžia prie žemės, kai energijos nulis sveikų ir nulis dešimtųjų. Atro-do, būtų lengviausia išnykti, nebebūti, net nebegyventi, o ne tik su nie-kuo nebendrauti. Kaip minėjau, nuo fizinio sąnarių ir raumenų skaus-mo man padeda „Citramon“. Gydytoja išrašė vaistų nuo kvailumo, betjų nepirkau ir, tikiuosi, nereikės pirkti. Ieškau savo gyvenimo, džiaugs-mo ir kančios prasmės santykyje su Aukštesne jėga, kaip aš ją besupras-čiau. Tai man padeda. Cyfas svetainės puslapyje paskelbė „Desiderata“.Tai puikus senovinis tekstas. Noriu pasidžiaugti, kad man pavyko visągydymosi laikotarpį išlikti socialiai ir ekonomiškai aktyviam, išlaikytipakenčiamą fizinę būklę, nors iškrito dantys, burna nuolat išopėjusi,užpuolė grybelinės infekcijos, pasilpo akys, išretėjo plaukai, nukritosvoris, sąnariai, raumenys... Ir kur čia viską beišvardysi? O psichika!Ką čia bekalbėti?.. Ir iš tiesų nėra viskas taip blogai, kaip dažnai aš čianusidejuoju. Kartais, be abejo, norisi susireikšminti. Nors visai neigti 93

va l dem a r a s m i se v i č i u s • mano c istorijavaistų poveikį būtų taip pat psichinis nukrypimas. Bet žinot, nepaisantnieko, gyvenimas puikus ir gyventi gera! Jei pavyko man, senam seniui,iškęsti daugiau kaip du trečdalius gydymosi kurso  – tikiuosi, pavyksiki galo,  – nežinau priežasčių, kodėl negalėtų pavykti kitiems, juolabjaunesniems ir tvirtesniems. Ir šioje vietoje derėtų pasakyti, kad kylapagunda skųstis lygių galimybių kontrolierei dėl to, kad pagal statistikąmoterys pasveiksta dažniau nei vyrai. Aš ne toks kaip visi. Nuo pat gydymosi pradžios nesidomėjau ir ne-žinojau kraujo sudėties ir sudedamųjų dalių proporcijų. Niekada manęstas nedomino. Nelabai domina ir dabar. Žinau, kad perlenkiu lazdą,bet kai per vieną iš paskutinių vizitų gydytojas pranešė, kad prastėjakraujo rodikliai ir kad aš negaliu turėti tam jokios įtakos  – nepadėsdietos, režimai, vaistai, papildai, – nutariau, kad man tikrai nereikia dėlto rūpintis. Iš tiesų, manau, koks skirtumas, ar mano nuotaika prastė-ja ir kūną skauda dėl kraujo sudėties pokyčių, ar kraujas prastėja dėlmano jausenos. Dar prisimenu gydytojo klausimą, ar neatsiranda dė-mių – mėlynių – ant mano kūno. Tuomet jų lyg ir nebuvo, bet va dabar,kai liko tik vieną kartą išsirašyti paskutines 8 „Pegasys“ dozes, man kylašioks toks nerimas, ar bus tęsiamas gydymas būtent dėl kraujo sudėties.Dabar net stipresnis vantos prisilietimas palieka ant odos nemenkasmėlynes. Drįstu spėti, kad šitie reikalai tiesiogiai susiję su krauju. Sve-tainėje yra tokių asų ir profų, kurie tikrai gali padėti, patarti ar bent jauką nors protingai pakomentuoti. Tikrai noriu pabaigti gydymą  – jukliko tik devyni dūriai. Bet jūs nepatikėsit! Tikriausiai visam pasauly tikkokiam vienam keistuoliui galėtų ateiti į galvą mintis, kad gal geriautas gydymas niekada nesibaigtų. Kad gal geriau visada – nuolat – tuosvaistus vartoti! Žodžiu, suprantat, kad čia suprasti nėra taip paprasta,kaip sakoma, be šimto gramų niekaip nesugalvosi, nepagausi ir nesuvy-si. Nors man aišku, iš kur galėtų atsirasti tokia mintelė: aš juk nebegalė-siu slėptis už vaistų. Man reikės gyventi! Priimti sprendimus ir už juosatsakyti, kažką kurti, džiaugtis ir nusivilti. Ir nebus ko apkaltinti, kadnėra nuotaikos, kad bloga. Visus nekalbadienius ir nedarbadienius rei-kės guldyti ant skaidrios lėkštutės ir savo elgesį motyvuoti pačiu savimi.94

terapijos skyriusVisiški grybaiNemigo naktimis lenda visokių minčių. Padrikų, vientisų, o kartais irvisai logiškų. Bent jau man pačiam taip atrodo. Besivartydamas pri-simenu, kaip Ina pasakojo apie tai, kad vaistų paveikta girdėjo, kaipskleidžiasi jos gėlė. Difenbachija ar kaip ten ją pavadino? Na gerai,tebūnie difenbachija, bet kad skleistųsi šlamėdama ar net – apsaugokir atleisk dėl tokios minties – girgždėdama?!.. Na čia tai jau per daug!Va jei aš labai gerai paklausyčiau, galėčiau nebent išgirsti, kaip kiemerūdija senutėlė žmonos „Mazda“, nes ji konkrečiai per garsiai rūdija,tik aš nenoriu klausyti. Man pačiam reikia laisvų ausų, kad manęs kasklausytų. Todėl keliuosi, jungiu kompiuterį ir piešiu savo viziją, suža-dintą pegiliuoto interferono, ir dar gerai, kad netransformuotą į visiškąšizofreniją. Gulint kilo mintis, kad tėvynė pavojuje, o visas tautos žie-das ir politinis elitas saldžiai miega, nes dar net rytas neišaušo, dar tikpenkta valanda. Mat jiems pailsėti reikia. Todėl man reikia keltis gelbėtitėvynę. Tinginiai, gal jiems, sakau, visai nerūpi, kas mūsų laukia, kaiptoliau gyvensim. O tiek dorų dėdžių ir tetų vis tik dabar nemiega ir visgalvoja, kaip be jų tėvynei bloga! Kiek politikų bando tapti tėvynės gel-bėtojais? Įdomu, kodėl vieni jų veržiasi, stumdosi ir braunasi į tą tautosatstovybę, o kiti  – kandidatuoja, balotiruojasi ir pretenduoja. Įdomu,kurie jų geresni. Aną dieną elektroniniu paštu gaunu tokio vieno besi-veržiančiojo kandidatuoti prašymą už jį balsuoti ir patikinimą, kad vi-sada dirbo man. Tiesos dėlei reikėtų pasakyti, kad buvo pavartotas žo-dis „jums“. Vadinasi, gerbiamieji forumiečiai, jis mums pirtį pas Laimą,kai visi dvidešimtą dieną rinksimės į sergančiųjų hepatitu suvažiavimą,galėtų pakūrenti ir dar po maudynių viską išplauti ir sutvarkyti. O dėlmanęs asmeniškai galėtų pasidomėti mano kraujo tyrimų rezultataisir pakonsultuoti. Gal jis nežino, kad net Ina atsisakė už mane kraujotyrimais domėtis. Tai kaip, sakykit, aš galiu nešaukti, kad tėvynė pavo-juje?! Vien tai, kad nemiegu jau kelias valandas ir kuriu savo biografiją,planus, strategijas, kaip laimėti kitus rinkimus, ir jau per pirmą turąmintyse nušluoju visus konkurentus ir einu iš nelaimės vaduoti tėvynę. 95

va l dem a r a s m i se v i č i u s • mano c istorijaO laikraščiai kad gražiai apie mane rašo: padarė stebuklą – per pirmąturą pats save išsikėlęs laimėjo! O, tai vyras, o, tai tautos pažiba! Betneduoda man niekas ilgai pasidžiaugti šlove didžia, nes kitas dienraštis,tiesa, dar prieš rinkimus paskelbė, kad aš iš tų, kurie ne balotiruojasi,bet iš tų, kurie veržiasi prie lovio. Tai verčia koreguoti savo biografijąir keisti strategiją. Bet vis tiek laimiu! Tiesa, ką aš ten gero veikiu tojeįstatymdavystės kalvėje – kol kas nelabai suprantu ir, teisybę pasakius,man visai tai nerūpi. Kol kas maudausi neapibrėžtos atsakomybės, di-delio reikšmingumo ir vidutinių ekonominių galimybių jūroje. Norskai pagalvoju apie vidutines galimybes – prisimenu apie Seimo nariųkanceliarines išlaidas. Mat, savo nelaimei, žinau apie tai, kaip, kokiojeparduotuvėje ir kokius dalykus vietoj sąvaržėlių pasiėmė vienas garbusdeputatas – iš tų, kurie nesiveržia, bet balotiruojasi (jam reikėjo į PVMsąskaitą faktūrą įrašyti mažiausiai milijono vienetų tų didžiųjų sąvar-žėlių vertės sumą). Dar pagalvoju apie automobilį, kurį nuomosiu irkurį pagal žodinį susitarimą pats po ketverių metų išsipirksiu už likuti-nę vertę, ir tas ekonominis pajėgumas man nebeatrodo toks vidutinis.Kaip ir išeina visai nieko. Eisiu! Bet pala, kuo čia dėta tėvynė? Gal čialabiau panašu į „pegiliuotų“ jausmų ir minčių nemigos gelmę. Bet darnegana! Grįžtu prie to laiškus rašančio ir besiveržiančio ar besibaloti-ruojančio į Seimą pagalbininko ir nusprendžiu, kad nė velnio jis mannepadės išanalizuoti kraujo tyrimų rezultatų. Bet aš nepasiduosiu. Netokių mačiau! Va specialiai nesidomėsiu tuo savo krauju ir tegul manbūna blogiau. O galų gale koks skirtumas? Maskuodamas savo tingi-nystę, jau eilinį kartą kartoju, kad žinojimas apie kraujo sudėtį niekonekeičia. Pirmadienį – tikiuosi, paskutinį kartą vykstant šiam terapijosprocesui – pridaviau kraujo tyrimus ir šiandien turiu slaptą viltį gautipaskutines 8 savo „Pegasys“ dozes. Įsivaizduojate, jau praėjo keturias-dešimt savaičių! Ir nieko – gyvas! Na, kartais truputį nusišneku, kartaispadejuoju, kartais iš tiesų tai tas, tai anas nutinka, bet apskritai gyventigalima. Na, o jei šiandien man nepratęs gydymo, vadinasi, toks likimasir nėra man čia ko lįsti ir gilintis į tuos kraujo tyrimų rezultatus. O apiejuos kalbant, čia esu du kartus paskelbęs tų savo tyrimukų duomenis,96

terapijos skyriustodėl dabar, per aršios rinkimų kovos pertrauką, nusprendžiau: nebe-sakysiu aš jiems (tai yra jums) savo rezultatų, kiek ten tų ALT’ų, AST’ų,HGB, LYM’ų ir kt. Tegul žino, koks aš galiu būti oriai principingas. Lik-sit nežinioje – nubausiu jus! Juokinga? Ką aš žinau. Man vieną minutęjuokinga, kitą – graudu, trečią – protinga, o galų gale – absurdiška. Štaitokios mano realios mintys, toks kaleidoskopas. Ir tas mintis pradėjaurašyti tik todėl, kad atsibodo nemiegoti su keistų fantazijų pilna galva,atsikėliau, atsidariau rubriką „Kraujas“, galvojau, pasidalinsiu, kad šian-dien, tikiuosi, paskutinį kartą einu pas gydytoją, ir štai kas išėjo. Reikiatrinti šias klejones iš rubrikos „Kraujas“ ir geriausiu atveju kelti ten, kurarcheologai ir antropologai pagal mano skeletą nustatinės, ar aš sirgauhepatitu C, ar ne. Tuo metu man atrodė, kad jie ieškos kelio į tiesospažinimą pagal supuvusius dantis. Be abejo, forume yra skyriai „Be jokio reikalo“, „Flirtas ir blevyz-gos“, čia gvildenamos rimtos temos. Bet kam gali būti įdomu skaitytiapie mano kraują, nuogąstavimus, dėmes ant kūno, išopėjusią burną,iškritusius dantis, krentantį svorį, nemigą, padrikas mintis, kartaisnenorą gyventi, viltį (ne tautos gelbėjimo, bet pasveikimo), tikėjimą,laimę ir prasmę? Aš visai rimtai. Rimtai tai rimtai, tik nieko apie tainerašiau. O apie visus antropologinius tyrimus ir tėvynės gelbėjimą aštaip pat rimtai, nes kai jau mintys užkniso, tai kėliausi kaip koks apaš-talas ir nutariau kreiptis į tautą, tai yra į jus, ir išdrįsau pranešti gerąjąnaujieną: miegokit ramiai  – aš budžiu! Tiesa, kol neužmigau: dabarbe devyniolikos šešios, o mano žadintuvas nustatytas pusei septynių,labanakt.NebedaugJaučiu kūną. Tiksliau, jaučiu, kaip jis keičiasi. Pradėjo aną savaitę.Ėmiau jausti rėmenį ir kokią savaitę beveik kas dieną geriu po table-tę savojo ranitidino. Jaučiu, pradėjau ryti ir kimšti į save visus bentkiek skanesnius maisto produktus. O gal tik taip atrodo? Bet ne. Štai ir 97

va l dem a r a s m i se v i č i u s • mano c istorijasvarstyklės rodo 85 kilogramus, o, regis, dar vakar buvo 82 ar 83. Nu-tariau neapsileisti: noriu išlaikyti ne daugiau kaip 85 kilogramų kūnosvorį. Įvertinus mano ūgį  – 180 centimetrus, tai būtų visai optimalu.Apskritai aš daug ką gyvenime nusprendžiu: išmokti užsienio kalbą,nuolat daryti mankštą, pakeisti savo elgseną darbe. Kartais trumpiau,kartais ilgiau tie mano nutarimai galioja. Bet elgtis taip, kaip buvaunusprendęs, baigiu kartu su blėstančiu ryžtu. Išnykus norui, stipriamimpulsui ir pasiryžimui, kažkur išnyksta ir vadinamoji valios jėga. Et,va aną pirmadienį dar pilnas optimizmo maitinausi vien tik vandeniuplikyta košele. O kitą pirmadienį užsimiršęs jau kažką paragavau ir pa-sidaviau – eilinį kartą prisirijau. Nusprendžiau laikytis dietos dar nuokito pirmadienio. Žodžiu, nieko naujo šioje padangėje. Nei interfero-nas, nei ribavirinas nepridėjo man valios jėgos ir ryžtingo nuoseklu-mo. Visiškai kitaip su dvejonėmis ir abejonėmis. Jų pilna. Aną savaitępirtyje po ilgo laiko nusprendžiau vėl išbandyti ribinę temperatūrą irmėgstamus aštresnius pojūčius. Kūnas tapo ne tik mėlynas, bet ir buvosučaižytas kraujuotais ruožais. Kolegos net užuojautą ir rūpestį pradėjoreikšti. O aš prisiminiau Saulelę, kaip ji masažistą užkrėsti bijojo. Žiūriuaš į tą savo kraujo lašelį, besiskverbiantį pro vantos žabą, ir drebu, kadko nors neužkrėsčiau. O dar labiau bijau draugų pastabų, bijau išvystibaimę jų akyse. Prisimenu, ką sakiau Saulelei. Kaip motyvuotai ir logiš-kai aiškinau, jog negali užkrėsti kito tuo, ko pats neturi, tuo labiau kadtas prakeiktas virusas neperduodamas liečiantis. Bet man dėl to nelengviau. Išgyvenu gėdą ir kaltę. Dar prisimenu: viena forumo bičiulė pasa-kojo apie tai, kad gydytoja nedrįso į rankas paimti jos paliesto rašiklio.Pasidarė visai liūdna. Pasijutau toks niekam tikęs ir nevertas čia būti.Reikėjo susiimti ir susikaupti. Reikėjo sugebėti įjungti logiką ir pro-tą. Ir niekas geriau už mane ir jus nežino, kaip nepaprasta kartais taibūna padaryti veikiant vaistams. O logika kartais būna visai įdomi.Va, tarkim, pasisamdžiau meistrą – virtuvėje pradėjau daryti remontąir, be viso kito, paprašiau, kad apšiltintų lubas. Jau gipsas susuktas, jauvisos vatos sudėtos, o aš tik kyšt ranką prie ertmės, paliktos vidiniam98

terapijos skyriusapšvietimui, ir net nustėrau, kaip tai rankai paliko šalta. Tiesiog vėjaspučia. Ir sakau meistrui, kad viskas padaryta gražiai ir estetiškai, betkodėl čia šaltis eina, kodėl čia taip darosi? O meistro logika, kad ir kaipbūtų keista, priverčia mane užsičiaupti ir susitaikyti su situacija be jokiųkomentarų. „Oras – kaip vanduo, – sako jis ir priduria: – Oras – tikraikaip vanduo: eina ten, kur randa plyšį, kur jam lengviausia.“ Aš nebetu-riu, ką jam pasakyti, ir susitaikau, kad iš tiesų taip ir turi būti. O aną dieną mane ištiko dar viena logiška situacija. Vartojant vais-tus labai padažnėjo mėšlungio sukelti skausmai. Dažną naktį šoku išlovos nežinodamas, ką daryti. Prisimenu, kad Ina patarė vartoti „Ma-gnesium Diasporal“, ir jis tikrai padeda. Dažnokai įsipilu miltukų į pusęstiklinės vandens. O sykį kitas žmogelis, toks pirtininkas, davė kitokiųmiltukų. Sako, jie tinkami vartoti tiesiai į burną, be jokio vandens. Ir ištiesų jie man pasirodė skanūs, saldžiarūgščiai ir desertiniai, kad užsi-maniau nusipirkti. Nueinu į vaistinę ir aiškinu situaciją. Šiokių ir tokių,sakau, man vaistukų reikia, tam ir anam – patikslinu – juos naudosiu.Vaistininkė įdėmiai išklausius pakraipė galvą ir atnešė vieną pavyzdį.„Panašūs?  – klausia.  – Ar tokie patys?“  – „Na, panašūs“,  – atsakau irnusiperku dešimtį vienetų. Čia, kaip tyčia, ir mėšlungis traukia, ir mano prisiminimuose išga-ningai iškyla tie skanūs vaistukai, taigi nieko nelaukdamas, dar besi-sukiodamas ties išvažiavimu iš parduotuvės „Maxima“ aikštutės, vairąprilaikau šlaunimi, rankomis plėšiu pakelį ir beriuosi savo išgelbėto-jus į burną. Ir iš karto suklūstu. Skonis kažkoks ne toks! Skonis liekaskonis, bet kad jos kaip kokios statybinės putos „Makroflex“ pradedapūstis, jos ima spraustis į gerklę ir iš gerklės lįsti laukan. Putos krentaant rūbų, vairo, skonis ryškiai per aitrus, per aštrus, per rūgštus, kad pa-tiktų. Galų gale pradeda trūkti oro, atsidarau langą ir pradedu spjaudy-tis lipniais burbulais. O sustoti negaliu, nes eismas įtemptas, už manęseilė mašinų. Va toks papildomas mano gydymas. Vėliau tuos milteliusskiedžiau vandeniu ir išėjo kažkas panašaus į šipuškę, ją kažkada varto-davau pagirioms palengvinti. Kai šiandien susileisiu, šaldytuve liks 3 dozės!.. 99

va l dem a r a s m i se v i č i u s • mano c istorija Galvojau, kad sintetinis interferonas apsaugo nuo peršalimo ligų. Iriš tiesų nuo gydymosi pradžios, 2012 metų sausio 6 dienos, iki dabarnejaučiau jokių tikro gripo ar peršalimo požymių. Jokios skaudančiosgerklės, kosulio, paburkusios nosies. Ir štai dabar pilnas kompleksasgripo simptomų. Ir į nosį lašus lašinu, ir tirpiuosius miltelius į karštąvandenį pilu, ir kosėju, ir čiaudžiu, ir arbatas geriu. Kažkaip nejuokinga. Jei taip bus iš ryto – pirmą kartą neišeisiu į dar-bą. Nepaisydamas terapijos šalutinių reiškinių dirbau, tik vairuoti kaikuriom dienom būdavo pavojinga – jei įmanoma, vengdavau tai daryti.Temperatūra būdavo ir didesnė nei dabar – 37,5, – ir kartodavosi visipanašūs į peršalimo ar gripo simptomai. Viskas būtų kaip paprastai, betjie skiriasi nuo įprastų šalutinių simptomų. Nebesuprantu, peršalimasčia ar šalutinis reiškinys, nebesuprantu, gerti tuos „Theraflu“ ar negerti,gerti kažkokį „Bromhexin“ ar negerti. Išgėrus lyg ir lengviau atsikosėti.O jei vaistų į nosį neįsilašinu – negaliu kvėpuoti, naudoju krūvas serve-tėlių, mat prisipirkau kažkokių pigių ir prastų. Peršasi mintis, kad rytojreikia eiti pas gydytoją, bet esu sutaręs darbo reikalais važiuoti į Vilnių.O gal dar nėra taip blogai, jei užsiimu savigyda ir apie kelionę į Vilniųpezu. O gal nebesuprantu, ką kalbu, nes ir taip nuostabiu protu nepa-sižymėjau. Šiandien pagalvojau, kad gal man iš tiesų reikėtų antibioti-kų, bet ką tik per žinias girdėjau, kad ant Lietuvos tragedija: užsiimamdidžiausia ir kenksmingiausia pasaulyje savigyda antibiotikais. Bet kądaryti, kad mano žinios apie virusus ir bakterijas baigiasi tuo, jog žinau,kad virusas yra labai mažas ir gyvena ląstelėse ar tarp jų, o bakterija –tai jau cielas organizmas. Ir bakteriją gali paveikti tik antibiotikas, o vi-rusus, tikiu, sutvarko interferonas. Tikriausiai reikės šuoliuoti pas savogerąją Slyvutę – taip aš draugiškai vadinu savo šeimos gydytoją. O pasją jau savi privalumai ir trūkumai. Bet prieš tai namuose garsiai išta-riu, kad visi girdėtų: man tikriausiai jau antibiotikų reikia! Tylu. Aš darkartą: be antibiotikų, panašu, neapsieisiu! „Tai iš kur jų gauti? Reikiarecepto, reikia pas gydytoją“, – girdžiu žmonos balsą. Man to pakanka.Tyliai rengiuosi ir tiksliai žinau, kad be vaistų negrįšiu. Ta proga dargarsiai nusikosiu, nusičiaudau, tikrai ne tyliai pabezdu ir iškeliauju. Ir100