Broliai Grimai Vaiku ir namu pasakos

12. SULTENĖGyveno kartą vyras su pačia, bet neturėjo vaikų,o turėti jau seniai troško. Galų gale pati pradėjo vil-tis, kad galgi Viešpats Dievas išpildys jų troškimą.Pro galinį jų namų langelį buvo matyti puikus dar-žas, pilnas gražiausių gėlių ir žalumynų, bet jį supoaukšta mūro siena, ir niekas nedrįso ten kojos įkelti,nes tas daržas buvo vienos burtininkės, kuri turėjodidelę galią, ir visi jos bijojo. Vieną dieną pati sto-vėjo prie to langelio ir žiūrėjo į daržą; bežiūrėdamapamatė lysvę, prisodintą gražiausių sultenių, josatrodė tokios šviežios ir žalios, jog jai užėjo baisusnoras jų paragauti. Tas jos noras kiekvieną dieną visdidėjo ir didėjo, o kad ji žinojo, jog negalės tų salotųgauti, tai ilgainiui sunyko, išbalo – visai iš veidoišėjo. Tai matydamas, vyras išsigando ir paklausė:– Kas tau yra, mieloji?– Ak, – atsakė ji, – jeigu negausiu paragauti sul-tenių iš to daržo, kur už mūsų namų, tai numirsiu.Vyras labai mylėjo savo pačią ir pagalvojo: „Nega-liu leisti jai numirti, turiu atnešti sultenių – kas bus,101 Turinys

tas bus.“ Tad kai pritemo, įlipo jis per mūro sieną įburtininkės daržą, greitosiomis priskynė saują sul-tenių ir atnešė pačiai. Jinai tuoj pat pasitaisė salotųir su didžiausiu apetitu jas suvalgė. Ir jos taip jaipatiko, taip patiko, jog kitą dieną ji dar triskartlabiau jų užsigeidė. Nėra vyrui kas daryti: jeigu nori,kad pati būtų rami, turi dar kartą lipti į tą daržą.Tad, atėjus vakarui, jis ir vėl ten išsiruošė, bet kai tikperlipo mūro sieną, baisiausiai išsigando – pamatėpriešais stovinčią burtininkę. – Kaip tu drįsti, – tarė ji, įsmeigusi piktą žvilgsnį, –lįsti į mano daržą ir kaip vagis skinti sultenes? Šitoaš tau nedovanosiu. – Ak, – atsakė jis, – dovanok, ne iš gero aš taipdarau – mano pati pamatė pro langą sultenes ir bai-siausiai jų užsigeidė, sako, mirsianti, jeigu negau-sianti jų paragauti. Tada burtininkė atlyžo ir tarė jam: – Jeigu iš tikrųjų taip yra, kaip tu sakai, taitiek to – leidžiu aš tau prisiskinti sultenių kiek tikpatinka, bet su viena sąlyga: turėsi atiduoti mankūdikį, kurį pagimdys tavo pati. Aš jį gerai prižiū-rėsiu, rūpinsiuos kaip tikra motina.102 Turinys

Iš baimės žmogus su viskuo sutiko, o kai patipagimdė dukrytę, tuoj atėjo burtininkė, pavadinomergytę Sultenės vardu ir paėmusi išsinešė. Sultenė buvo labai graži, gražesnės mergaitėsnebuvo visame pasaulyje. Kai sukako jai dvylikametų, burtininkė uždarė ją į bokštą girioje. Tasbokštas buvo be laiptų, be durų, tik pačiame vir-šuje mažytis langelis. Kai burtininkė panorėdavoten įlipti, atsistodavo bokšto papėdėje ir sušukdavo:Sultene, Sultene,Nuleisk man kaselę.Sultenės buvo ilgi gražūs plaukai, dailūs kaipaukso gijos. Kai ji išgirsdavo burtininkės balsą,paleisdavo savo kasas, užvyniodavo ant langokabliuko, tada jos plaukai nukardavo dvidešimtmastų žemyn, ir burtininkė, jų įsitvėrusi, užlipdavoį viršų.Po poros metų atsitiko, kad per tą girią ir pro tąbokštą jojo karaliaus sūnus. Bejodamas išgirdo dai-nuojant, ir daina buvo tokia graži, jog jis sustojo irįsiklausė. Dainavo Sultenė, kuri, trumpindama vie-natvės dienas, vis skardendavo ir skardendavo savomaloniu balseliu. Karalaitis norėjo pas ją užlipti, 103 Turinys

apieškojo bokštą, bet nerado durų. Parjojo namo,bet tas dainavimas taip giliai įkrito jam į širdį, jogkiekvieną dieną jodavo į girią jo pasiklausyti. Kartą,stovėdamas už medžio, pamatė, kad atėjo burti-ninkė, ir išgirdo, kaip ji sušuko į viršų:Sultene, Sultene,Nuleisk man kaselę. Sultenė nuleido kasą, ir burtininkė užlipo pas ją.„Jeigu tai kopėčios, kuriomis galima užkopti, reikėsir man pabandyti laimę.“ Ir kitą dieną, kai tik pra-dėjo temti, nuėjo jis prie bokšto ir sušuko:Sultene, Sultene,Nuleisk man kaselę.Tuojau pat plaukai nukaro žemyn, ir karalaitisužlipo į viršų.Iš pradžių Sultenė labai išsigando, pamačiusi, kadpas ją įėjo vyriškis, kurio ji akyse nebuvo regėjusi.Bet karalaitis maloniai ją užšnekino ir papasakojo,kad jos dainavimas jam taip sujaudinęs širdį, jog jisniekur negalėjęs rasti sau ramybės ir būtinai turėjęsją pačią pamatyti. Tada Sultenei praėjo baimė, ir kai 104 Turinys







































– Ne, motin, – tarė vyras, – šito aš nepadarysiu.Širdis man neleidžia palikti savo vaikus girioje vie-nus – ateis miško žvėrys ir sudraskys juos.– Ak tu, kvaily, – šokosi pati, – tada mes visi keturiturėsim mirti iš bado, galėsi tik lentas karstamsobliuoti.Ir tol kvaršino jam galvą, kol tas pagaliau sutiko.– Bet sakyk, ką nori, – vargšų vaikų man gaila, –tarė vyras.Abu vaikai, kankinami alkio, taip pat negalėjoužmigti ir viską girdėjo, ką pamotė kalbėjo tėvui.Grytutė verkė graudžiomis ašaromis ir sakė Anse-liui:– Dabar tai jau prapuolėm.– Neverk, Grytute, – ramino ją Anselis, – nebijok,aš jau ką nors sugalvosiu.Ir kai tėvai sumigo, jis atsikėlė, apsivilko švarkelį,pravėrė mažąsias dureles ir išslinko į kiemą. Laukeskaisčiai švietė mėnulis, ir balti akmenukai panamėjspindėjo kaip sidabro pinigėliai. Anselis pasilenkė irprisidėjo jų į švarkelio kišenę kiek tik tilpo. Paskuisugrįžo atgal į trobą ir tarė Grytutei:– Nesirūpink, seserėle, ir ramiai miegok, Dievulismūsų neapleis.Ir vėl atsigulė į lovą. 124 Turinys

Vos tik pradėjo brėkšti, dar net saulė nebuvopatekėjusi, atėjo pamotė ir ėmė žadinti vaikus: – Kelkitės, tinginių pančiai, eisim į mišką malkųparnešti. Paskui įdavė abiem po riekelę duonos ir pasakė: – Šekit, turėsit pietums, tik nesuvalgykit anks-čiau, daugiau nieko nebegausit. Grytutė pasikišo duoną po prijuoste, nes Anseliokišenė buvo pilna akmenukų. Ir tada jie visi kartuišėjo į girią. Kai paėjo galiuką, Anselis sustojo iratsigręžė į namus – taip jis daug kartų gręžiojosi irgręžiojosi. Tėvas ir sako: – Anseli, ko tu vis gręžiojiesi ir atsilieki, nežiop-sok, eik greičiau. – Ak, tėte, – atsakė Anselis, – aš žiūriu į savo baltąkatytę, ji tupi ant stogo ir nori man sudie pasakyti. – Kvaily, – tarė pamotė, – tai ne katytė, tai kami-nas ryto saulėje spindi. Tačiau Anselis ne į katytę dairėsi, o vis mėtė iškišenės baltus akmenukus ant kelio. Kai atėjo į miško gilumą, tėvas tarė: – Na, vaikučiai, pririnkit malkų, aš užkursiu jumsugnį, kad nesušaltumėt.125 Turinys

Anselis su Grytute pritempė žabų, sukrovė jųvisą krūvą. Paskui tėvas uždegė žabus, ir, kai lau-žas gerai įsiliepsnojo, pamotė tarė: – Na, vaikai, dabar gulkitės prie ugnies ir pailsė-kit, mes eisim į mišką malkų kirsti. Kai pabaigsimdarbą, ateisim jūsų pasiimti. Anselis su Grytute sėdėjo prie laužo, ir kai atėjopietų metas, kiekvienas suvalgė savo riekelę duo-nos. O kad girdėjo pokšint kirvį, tai manė, jog tėvasyra kažkur netoliese. Bet iš tikrųjų pokšėjo ne kir-vis, o vėjo sūpuojama šaka, tėvo pririšta prie sausomedžio. Taip jiems besėdint, ėmė merktis iš nuovar-gio akys, ir jie kietai užmigo. Kai galų gale pabudo,buvo jau tamsi naktis. Grytutė pradėjo verkti iraimanuoti: – Vaje, kaip mes dabar pareisim iš tos girios! Bet Anselis ją paguodė: – Palauk valandėlę, kol patekės mėnulis, tada messurasim kelią namo. Ir kai patekėjo mėnulio pilnatis, Anselis paėmėsesutę už rankos ir nusivedė palei akmenukus, kurieblizgėjo kaip ką tik nukaldinti sidabriniai, ir rodėjiems kelią. Ėjo juodu taip visą naktį ir švintant par-ėjo į tėvų namus. Pasibeldė į duris, ir kai pamotė126 Turinys

atidariusi pamatė, kad tai Anselis su Grytute, tuojėmė bartis:– Ak jūs, nenaudėliai, ko taip ilgai kirmijot miške,mes jau manėm, kad visai nepareisit.O tėvui tartum akmuo nuo širdies nuslinko, nesjis labai graužėsi, palikęs vaikus vienus girioje.Praėjo nedaug laiko, ir vėl skurdas ėmė žvelgtiiš visų pakampių. Vieną naktį vaikai išgirdo, kaippamotė lovoje tarė tėvui:– Vėl viskas suvalgyta, turim dar pusę kepaliukoduonos, o paskui galėsim kabinti dantis ant lenty-nos. Reikia atsikratyti vaikų, nuveskim juos rytojgiliau į girią, kad nerastų kelio atgal; kito išsigel-bėjimo aš nematau.Tėvui širdis neapsivertė šitaip daryti, ir jis pagal-vojo: „Geriau būtų paskutiniu kąsniu su vaikais daly-tis.“ Bet pati nenorėjo nieko girdėti, tik barėsi irpriekaištavo vyrui. Ką gi – į klaną puolęs, sausasnekelsi, nusileido pirmą kartą, turėjo nusileisti irantrą.Bet vaikai dar nemiegojo ir viską girdėjo. Kaitėvai sumigo, Anselis vėl atsikėlė ir norėjo eiti įlauką akmenukų pasirinkti, kaip ir aną kartą, betpamotė buvo užrakinusi duris, ir jis negalėjo išeiti.Tačiau guodė sesutę ir kalbėjo: 127 Turinys

– Neverk, Grytute, miegok ramiai, gerasis Dievu-lis mūsų neapleis.Anksti rytą pamotė atėjo ir prikėlė vaikus iš lovos.Jie vėl gavo po riekelę duonos, bet šį kartą ji buvodar plonesnė negu aną sykį. Eidamas į girią, Anse-lis visą kelią trupino duoną kišenėje ir kur buvęs,kur nebuvęs vis sustodavo ir numesdavo trupinėlįant žemės.– Anseli, ko tu vis stoviniuoji ir dairaisi atgal, –subarė tėvas, – eik gražiai.– Aš žiūriu į savo balandėlį, jis tupi ant stogo irnori man sudie pasakyti.– Kvaily, – tarė pamotė, – tai ne tavo balandėlis,tai kaminas ryto saulėje spindi.Tačiau Anselis vis mėtė ir mėtė trupinėlius antžemės.Šį kartą pamotė nuvedė vaikus dar giliau į girią,kur jie niekados dar nebuvo kojos įkėlę. Čia tėvasvėl užkūrė didelį laužą, ir pamotė tarė:– Pasėdėkit čia, vaikai, o kai pavargsit, galit irpamiegoti, mes eisim į mišką malkų kirsti. Vakare,kai baigsim darbą, ateisim jūsų pasiimti.Kai atėjo pietų metas, Grytutė pasidalijo duonasu Anseliu, nes jis savo riekelę buvo ant kelio ištru-pinęs. Paskui jie užmigo ir išmiegojo iki vėlaus 128 Turinys

vakaro, bet niekas neatėjo vargšų vaikų pasiimti.Kai pabudo, buvo jau visai sutemę, ir Anselis ėmėguosti sesutę sakydamas:– Palauk, seserėle, kol patekės mėnulis, tada busmatyti trupinėliai, kuriuos aš išbarsčiau, jie parodysmums kelią namo.Mėnuliui patekėjus, vaikai leidosi į kelionę, betneberado trupinėlių – juos buvo sulesę paukšteliai,kurių tūkstančiai skraido po laukus ir miškus. Anse-lis tarė Grytutei:– Nebijok, vis tiek kaip nors rasim kelią.Bet nerado. Ėjo, ėjo kiaurą naktį ir paskui dar visądieną nuo ryto iki vakaro, bet girios krašto nepri-ėjo; beeidami labai išalko, nes visas jų valgis buvotik viena kita uogelė, nusiskinta pakelėj. Galiausiaitaip nusivarė, jog nebegalėjo kojų pavilkti, atsigulėpo medžiu ir užmigo.Taip išaušo trečias rytas, kai jie buvo palikę savotėvo namus. Ir vėl leidosi į kelią, bet juo ilgiau ėjo,juo giliau klydo į girią, ir jeigu netrukus nebūtų atė-jusi pagalba, būtų pražuvę.Vidurdienį pamatė jie tupintį ant šakos gražų,baltą kaip sniegas paukštį, jis taip gražiai giedojo,jog vaikai sustojo ir ėmė jo klausytis. Pagiedojęspaukštis pakėlė sparnus ir nuskrido, lyg rodyda- 129 Turinys

mas jiems kelią. Vaikai nusekė paskui jį ir netrukusišvydo trobelę; ant tos trobelės stogo paukštis irnutūpė. Priėjo jie arčiau, žiūri – trobelė pastatytaiš duonos, apdengta meduoliais, o jos langai iš skai-draus cukraus. – Na, dabar kad pasivaišinsim, tai pasivaišinsim, –tarė Anselis. – Aš atsilaušiu gabaliuką stogo, o tu,Grytute, gali paragauti lango, jis saldus ir tau patiks. Anselis pasisiekęs atsilaužė gabaliuką stogo –paragaus, ar skanus, o Grytutė priėjo prie langoir ėmė jį kramsnoti. Ir sušuko iš trobelės plonytisbalselis:Kas ten brazda, brazdinėja,Kas trobelę graužinėja?Vaikai atsiliepė:Vėjelis, vėjužėlis,Padangių skrajūnėlis.Ir toliau sau valgė lyg niekur nieko.Anseliui labai patiko stogas, ir jis atsilaužė jodidelį luistą, o Grytutė išmušė visą apvalų langelį,atsisėdo ir gardžiuojasi juo. 130 Turinys

Staiga atsidarė durys, ir iš trobelės iškūprinosena sena moteriškė, lazda pasiramsčiuodama.Anselis su Grytute taip išsigando, jog net gardė-siai jiems iš rankų iškrito. Bet senė pakratė galvąir sako: – O, mielieji vaikeliai, iš kur jūs čia atsiradot?Eikit vidun ir pabūkit pas mane, nebijokit, niekoblogo jums nedarysiu. Ir, paėmusi už rankos, įsivedė vaikus į trobelę.Čia ji skaniai juos pavalgydino, davė pieno ir paplo-tėlių su cukrum, obuolių ir riešutų. Paskui baltaipaklojo dvi gražias loveles, ir Anselis su Grytuteatsigulė manydami, kad atsidūrė danguje. Tačiau senė tik dėjosi tokia gera esanti, iš tikrųjųji buvo pikta ragana, tykojo vaikų ir duonos namelįbuvo pasistačiusi tik norėdama jų prisivilioti. Jeigukas pakliūdavo jai į nagus, tą ji nugalabydavo, išsi-virdavo ir suvalgydavo, ir tai būdavo jai šventė.Raganos yra raudonakės ir nemato, kas atokiaudarosi, bet turi gerą uoslę, kaip žvėrys, ir pajuntažmones iš tolo. Kai Anselis su Grytute priartėjo priejos trobelės, ji piktai nusijuokė ir pasakė: – Tie jau mano, niekur jie dabar nuo manęs nebe-paspruks.131 Turinys

Anksti rytą, kai vaikai dar miegojo, ragana atsi-kėlė ir, matydama, kaip jie abu taip skaniai miegair kokie putlūs raudoni jų veideliai, sumurmėjo saupanosėje: – Tai bus gardus kąsnelis. Paskui stvėrė savo išdžiūvusia ranka Anselį ir,nunešusi į tvartuką, uždarė į gardą. Galėjo jis šaukti,kiek tik jam patinka, – nieko tas nepadėjo. Paskuinuėjo pas Grytutę, prikėlė ją iš miego ir sušuko: – Kelkis, tingine, prinešk vandens ir pataisyksavo broliui skaniai pavalgyti, jis sėdi tvartuke irturi gerai nusipenėti. Kai nusipenės, aš jį suvalgysiu. Grytutė graudžiai pravirko, bet verk neverkusi –turėjo daryti, ką liepė piktoji ragana. Dabar vargšui Anseliui buvo verdamas kuo gar-džiausias valgis, o Grytutė gaudavo tik vėžio kiau-telių. Kiekvieną rytą senė nuslinkdavo prie tvartukoir sušukdavo: – Anseli, iškišk pirštą, noriu pažiūrėti, ar jau greitnusipenėsi. Bet Anselis iškišdavo jai kauliuką, o kad senėbuvo priežlibė, tai nepastebėdavo ir manydavo, jogtai Anselio pirštas, ir negalėjo atsistebėti, kodėl jistaip ilgai netunka. Kai praėjo keturios savaitės, o132 Turinys

Anselis buvo vis toks pat liesas, ragana neteko kan-trybės ir nebenorėjo ilgiau laukti.– Ei, Grytute, – šūktelėjo ji mergaitei, – sukis grei-čiau ir prinešk vandens: ar liesas, ar riebus Anselis,rytoj aš jį vis tiek pjausiu ir išsivirsiu.Ak, kaip verkė raudojo vargšė sesutė, vandenįnešdama, ir kaip riedėjo ašarėlės jos skruostais!– Gerasis Dievuli, padėk mums, – aimanavo ji, –verčiau jau žvėrys būtų mus girioje sudraskę, tadabent drauge būtume numirę.– Liaukis žliumbusi, – tarė senė, – vis tiek niekotai nepadės.Kitą rytą Grytutė turėjo anksti keltis, užkurti ugnįir užkaisti katilą su vandeniu.– Pirma duoną iškepsim, – tarė senė, – aš jau iškū-renau krosnį ir tešlą išminkiau.Ir nugrūdo vargšę Grytutę prie krosnies, iš kuriosdar liepsnos liežuviai veržėsi.– Įlįsk į krosnį, – liepė ragana, – ir pažiūrėk, argerai išsikūrenusi, kad galėtume duoną pašauti.Ir kai Grytutė įlįs, ketino krosnį uždaryti, iškeptiten mergaitę, o paskui suėsti. Bet Grytutė supratojos užmačias ir sako:– Kad aš nežinau, kaip tai daryti. Kaipgi aš tenįlįsiu? 133 Turinys

– Žioplė, – tarė senė, – anga gana didelė, aš irpati galėčiau įlįsti. Užsirabždino ant prieždos ir įkišo galvą į krosnį.Tada Grytutė tik riūkt, kad pastums – ir įgrūdoraganą į krosnį, paskui trinkt uždarė geležines dure-les ir užšovė skląstį. Ai, ai, ai, kad pasiuto ragana staugti, baisu buvoir klausytis, bet Grytutė paliko ją ir pabėgo. Taipnelaboji ragana ir suspirgėjo. Grytutė nubėgo tiesiai pas Anselį, atidarė jo tvar-tuką ir sušuko: – Anseli, mes išgelbėti, senoji ragana nebegyva. Anselis išlėkė iš tvartuko – kaip paukštis, paleis-tas iš narvelio. Ir kaip jie džiaugėsi, puolė vienaskitam ant kaklo, šokinėjo aplinkui ir bučiavosi!Dabar jau nieko nebereikėjo bijoti, įėjo į raganosnamus, o ten visose kertėse stovėjo dėžių dėžės superlais ir brangakmeniais. – Šitie pravers dar geriau negu akmenukai, – tarėAnselis ir prisikimšo kišenes, kiek tik tilpo. – Aš irgi noriu šiek tiek parsinešti namo, – tarėGrytutė ir prisižėrė pilną skraituką. – O dabar kuo greičiau sprunkam iš raganosmiško, – tarė Anselis.134 Turinys

Bet kai pora valandų paėjo, žiūri – priešais tyvu-liuoja didelės didelės marios. – Mes nepersikelsim į kitą krantą, – nusiminėAnselis, – čia nėra nei liepto, nei tiltelio. – Ir laivelio niekur nematyti, – atsakė Grytutė, –bet plaukioja balta antis, jei paprašysiu, ji padėsmums persikelti į kitą krantą. Ir sušuko:Antele, antele,Čia Grytutė ir Anselis.Nėra liepto nei tiltelio,Perkelk mus kitan krantelin.Antelė priplaukė prie kranto. Anselis atsisėdo antjos, pakvietė ir sesutę sėstis šalia.– Ne, – atsakė Grytutė, – antelei bus per sunku,tegu ji perkelia mus po vieną.Gerasis paukštelis taip ir padarė. Ir kai juodu lai-mingai atsidūrė kitame krante ir valandėlę paėjėjo,giria ėmė rodytis vis labiau ir labiau pažįstama, irgalų gale jie iš tolo pamatė tėvo namus. Tada pasi-leido tekini, įbėgo į trobą ir puolė tėvui ant kaklo.Nuo to laiko, kai paliko vaikus girioje, tėvas niekurnegalėjo ramybės sau rasti, o pamotė per tą laiką135 Turinys

numirė. Grytutė iškratė savo skraitelį, ir perlai subrangakmeniais pažiro po aslą, Anselis taip pat ėmėberti saują po saujos iš savo kišenės. Taip pasibaigėvisi jų vargai, ir paskui jie ilgai ir laimingai draugegyveno. Mano pasaka baigta, bėga štai pelė greita, kastą pelę pasigaus, galės pasisiūti iš jos didelę didelękailinę kepurę.136 Turinys

16. TRYS GYVATĖS LAPELIAI Gyveno kartą toks neturtingas žmogus ir nebe-galėjo net savo vienintelio sūnaus išmaitinti. Sykįsūnus ir sako: – Mielasis tėveli, tu taip sunkiai vertiesi, aš esutau našta, geriau eisiu ir pats užsidirbsiu sau duoną. Palaimino tėvas sūnų ir su didžiu liūdesiu atsi-sveikino. O tuo metu vienos galingos šalies karaliusbuvo įsitraukęs į karą, jaunikaitis parsisamdė jamir išėjo kariauti. Ir kai tik jis atsidūrė kovos lauke,užvirė didelis mūšis. Kiekviename žingsnyje pavojustykojo, aplinkui zvimbė kulkos, kovos draugai kritoiš dešinės ir iš kairės. O kai žuvo ir vadas, visi, kasdar liko gyvi, buvo jau bebėgą, bet jaunikaitis išėjoį priekį ir sušuko padrąsindamas: – Mes neleisim tėvynei pražūti! Kiti paklausė jo raginimo, puolė ir nugalėjopriešą. Kai karalius išgirdo, kad tik jam turi būtidėkingas už pergalę, iškėlė jį virš visų kitų, apipylėdideliais turtais ir padarė pirmuoju savo karalystėje.137 Turinys

Karalius turėjo dukterį, ji buvo labai graži, betkartu ir labai keista. Ji buvo davusi sau žodį tekėtitik už tokio vyro, kuris pasižadės gyvas pasilaidotidrauge su ja, jeigu ji pirma numirtų.– Jeigu jis mane iš širdies mylės, – sakė ji, – taikam tada ir jam begyventi.Ji irgi žadėjo padaryti tą patį: jeigu vyras numirtųpirmas, eiti į kapą drauge su juo. Tas keistas jos įža-das atbaidydavo visus jaunikius, bet jaunikaitis buvotaip sužavėtas jos grožio, jog nieko nepaisė – nuėjopas karalių ir paprašė jos rankos.– O ar tu žinai, – paklausė tėvas, – ką turėsi jaipažadėti?– Jeigu ją pergyvensiu, turėsiu drauge su ja į kapąeiti, – atsakė jis. – Bet mano meilė yra tokia didelė,kad man tas pavojus visai nebaisus.Karalius sutiko, ir juodu labai iškilmingai atšventėvestuves.Kurį laiką jaunieji gyveno drauge linksmi ir lai-mingi, bet šit atsitiko, kad jaunoji karalienė ėmėir susirgo sunkia liga, ir nė vienas gydytojas nega-lėjo jai padėti. Ir kai jau gulėjo ji ant lentos, jauna-sis karalius staiga prisiminė, ką buvo kadaise pasi-žadėjęs, ir jam baisu pasidarė gyvam į kapą gulti,bet nebuvo kitos išeities: karaliui įsakius, prie visų 138 Turinys

vartų stovėjo sargybiniai, ir jau nebegalėjai nuo savolikimo pabėgti. Kai atėjo laidotuvių diena, ir numirė-lės palaikai buvo perkelti į karališkąjį rūsį, nuvedėjį tenai, uždarė ir užrakino duris.Šalia karsto stovėjo stalas, ant jo – keturios žva-kės, keturi kepaliukai duonos ir keturi buteliai vyno.Kai šitie pasibaigs, jis turės mirti. Ir sėdėjo jis ten,kupinas skausmo ir liūdesio, valgė kasdien tik pokąsnelį duonos, gėrė tik po šlakelį vyno ir vis tiekmatė, kaip mirtis vis labiau artėja.Kartą, kai jis taip sėdėjo ir spoksojo įsmeigęsžvilgsnį į sieną, žiūri – iš rūsio kampo išlindo gyvatėir šliaužia prie velionės. Manydamas, kad gyvatėatslinko graužti numirėlės kūno, išsitraukė kala-viją ir tarė:– Kol aš gyvas, neleisiu jos liesti.Ir čiaukšt čiaukšt sukapojo gyvatę į tris gabalus.Po kiek laiko išlindo iš kampo kita gyvatė, bet,pamačiusi, kad ana guli negyva ir sukapota, tuojapsisuko ir nušliaužė atgal, o netrukus vėl pasirodė,įsikandusi tris žalius lapelius. Paskui paėmė trisgyvatės gabalus, sudėjo kaip buvo ir ant kiekvienosžaizdos užklojo po lapelį. Ir sukapoti gabalai tuoj patsuaugo, gyvatė sujudėjo ir atgijo, tada abi šmurkštir pradingo, palikusios lapelius ant žemės. Visa tai 139 Turinys

regint, nelaimingajam dingtelėjo mintis, ar nuostabilapelių galia, atgaivinusi gyvatę, negalėtų padėti iržmogui. Tad pakėlė lapelius nuo žemės ir vieną jųuždėjo numirėlei ant burnos, o kitus ant akių. Ir vostik jis taip padarė, kraujas ėmė vaikščioti gyslomis,mušė į išblyškusį veidą ir vėl nuraudonino skruostus.Mirusioji atsikvėpė, pramerkė akis ir tarė: – O ponedie, kur aš esu? – Tu esi su manim, mieloji žmonele, – atsakė jisir papasakojo, kaip viskas atsitiko, ir kaip jis prikėlėją iš numirusių. Paskui padavė jai duonos ir vyno, ir kai ji, atga-vusi jėgas, atsikėlė, juodu priėjo prie rūsio durų irpradėjo belsti ir taip garsiai rėkti, jog išgirdę sargy-biniai pranešė karaliui. Karalius pats nulipo į rūsį iratidarė duris. Radęs abu gyvus ir sveikus, jis labaidžiaugėsi, kad pagaliau pasibaigė visos jų bėdos. Otuos tris gyvatės lapelius jaunasis karalius pasiėmė,padavė vienam tarnui ir pasakė: – Žiūrėk, gerai juos saugok ir visada nešiokis, kągali žinoti, kokioje dar bėdoje gali jų prireikti. Tačiau prikelta iš numirusių žmona pasidarė lygnebe ta: atrodė, kad jos širdis atšalo, ir ji nustojomylėjusi savo vyrą.140 Turinys

Kai po kiek laiko jaunasis karalius susiruošėplaukti per jūrą aplankyti savo seno tėvo, ir juoduįsėdo į laivą, ji pamiršo tą didelę meilę ir ištikimybę,kurią jis andai parodė, gelbėdamas ją nuo mirties, irjos širdis nelemtai palinko prie laivininko. Kartą, kaijaunasis karalius miegojo, ji pasišaukė laivininką,nutvėrė miegantį vyrą už galvos, laivininkui liepėgriebti už kojų, ir išmetė juodu jaunąjį karalių į jūrą.Padariusi tą piktą darbą, tarė ji laivininkui:– Dabar grįžkim atgal ir pasakykim, kad manovyras kelionėje mirė. Aš pasistengsiu tave taipišliaupsinti ir išgirti tėvui, jog jis išleis mane užtavęs, ir tu būsi jo sosto įpėdinis.Tačiau visa tai matė ištikimasis tarnas; slapčiomisatsirišo jis nuo laivo mažytį laivelį, įsėdo ir nusiyrėgelbėti savo pono, palikęs išdavikus plaukti tolyn. Jisišgriebė skenduolį iš vandens, uždėjo jam ant akiųir burnos tris gyvatės lapelius, kuriuos visą laikąnešiojosi, ir atgaivino savo poną.Dieną ir naktį abu yrėsi iš visų jėgų, ir jų laivelistaip greitai skriejo bangomis, kad jie parplaukė passenąjį karalių anksčiau negu anie. Karalius nustebo,pamatęs juos vienus sugrįžtant, ir paklausė, kasjiems nutiko. Kai sužinojo apie savo dukters pikta-darybę, tarė: 141 Turinys

– Aš negaliu patikėti, kad ji taip nedorai pasielgė,bet tuoj pamatysim, kaip iš tikrųjų yra.Ir liepė abiem eiti į slaptą kambarį ir niekam nesi-rodyti. Netrukus parplaukė didysis laivas, ir pikta-darė, nutaisiusi liūdną miną, stojo prieš tėvą. Šistarė:– Kodėl tu grįžti viena? Kur tavo vyras?– Ak, mielasis tėveli, – atsakė ji, – aš grįžtu namosu didžiu liūdesiu, kelionėje mano vyras staigasusirgo ir mirė, ir jeigu gerasis laivininkas nebūtųman padėjęs, aš būčiau pražuvusi. Jis buvo jo mir-ties liudininkas ir gali tau viską papasakoti.Karalius tarė:– Aš tuoj prikelsiu numirėlį.Atidarė duris ir išleido žentą su tarnu iš kamba-rio.Pamačiusi savo vyrą, karalienė sustingo lyg staboištikta, paskui puolė ant kelių ir ėmė maldauti pasi-gailėjimo. Karalius tarė:– Nėra tau pasigailėjimo, jis sutiko su tavim mirtiir grąžino tau gyvybę, o tu jį nužudei miegantį, todėlturi atsiimti, ko nusipelniusi.Ir buvo ji kartu su savo bendrininku įsodinta įkiaurą laivą ir paleista į jūrą, ten jie netrukus irnuskendo bangose. 142 Turinys

17. BALTA GYVATĖSenų senovėje gyveno karalius, visoje šalyje jisgarsėjo išmintingumu. Nebuvo nieko, ko jis neži-notų, atrodė, kad žinia apie slapčiausius dalykus patipas jį oru atskrieja. Bet jis turėjo keistą įprotį. Pokiekvienų pietų, kai stalas būdavo jau nukraustytas,ir visi išsiskirstę, ištikimas tarnas turėdavo įneštidar vieną dubenį. Tik tas dubuo būdavo uždengtas,ir pats tarnas nežinojo, kas jame yra, to nežinojoniekas, nes karalius atidengdavo ir valgydavo iš jotik tada, kai likdavo vienui vienas.Taip buvo ilgą laiką, bet vieną kartą, išnešęsdubenį, tarnas pajuto nenugalimą norą pažiūrėti,kas tame dubenyje yra, ir, negalėdamas atsispirtismalsumui, nusinešė jį į savo kambarį. Gerai užda-ręs duris, pakėlė dangtį, žiūri – guli balta gyvatė.Ją pamatęs, užsigeidė paragauti, atsipjovė kąsnelįir įsidėjo į burną. Ir vos tik palietė jį liežuviu, tuojišgirdo už lango plonyčiu balseliu kažką čiauškant.Priėjęs arčiau, pasiklausė, girdi – šnekasi tarp savęsžvirbliai ir pasakojasi, ką lauke ir miške regėję. Mat,143 Turinys