Broliai Grimai Vaiku ir namu pasakos

dintį auksu ir brangakmeniais, iškart krito apalpęsant žemės. Ištikimasis Johanas pakėlė jį, nunešė įlovą ir didžiai susirūpinęs pagalvojo: „Štai ir atsitikonelaimė! Viešpatie, kas dabar bus?“ Paskui gaivino,girdė vynu, kol jaunasis karalius atsigavo. Ir pirmijo ištarti žodžiai buvo: – Ak, kieno tas gražus atvaizdas? – Tai karalaitė iš Aukso Stogo, – atsakė ištikima-sis Johanas. O karalius kalbėjo toliau: – Aš labai ją pamilau, mano meilė tokia begalinė,kad jos apsakyti negalėtų ir visi medžių lapai, jeigujie liežuvį turėtų. Gyvybės nepagailėsiu, bet vis tiekji bus mano. Tu, Johanai, esi man ištikimiausias, turiman padėti. Ištikimasis Johanas ilgai suko galvą, ką čia rei-kėtų daryti, nes ne taip paprasta buvo vien kara-laitės akyse pasirodyti. Galų gale sugalvojo ir tarėkaraliui: – Visi karalaitės daiktai yra iš aukso: stalai, kėdės,dubenys, taurės, puodeliai ir visi namų apyvokosreikmenys. Tu savo iždinėje turi penkias statinesaukso, duok vieną šalies auksakaliams ir tegu jienukala visokiausių indų ir rykų, visokiausių paukš-čių, žvėrių ir įstabių gyvulėlių, tai turėtų jai patikti. 51 Turinys

Visa tai pasiėmę, mes nuvyksim pas ją ir išbandy-sim laimę. Karalius sukvietė visus auksakalius, ir jie dienąnaktį dirbo, kol pridarė visų tų grožybių. Kai viskasbuvo sukrauta į laivą, ištikimasis Johanas persirengėpirklio drabužiais, tą patį padarė ir karalius, kadniekas jo nepažintų. Tada jie išplaukė į jūrą. Ilgaiilgai plaukė, kol priplaukė miestą, kuriame gyvenokaralaitė iš Aukso Stogo. Ištikimasis Johanas liepėkaraliui pabūti laive ir palaukti, kol jis sugrįš. – Galbūt, – sakė jis, – man pasiseks atsivesti čiakaralaitę, todėl žiūrėkit, kad visur būtų tvarka, liep-kit išdėlioti aukso indus ir išpuošti visą laivą. Paskui pasiėmė visokių aukso dirbinių, išlipo įkrantą ir nudrožė tiesiai į karaliaus rūmus. Įėjo įkiemą, žiūri – stovi prie šulinio graži mergaitė sudviem aukso kibirais rankose ir semia vandenį. Pri-sisėmusi apsisuko ir jau buvo beeinanti su žėrinčiovandens kibirais, bet pamatė nepažįstamą vyriškį irpaklausė, kas jis toks esąs. – Esu pirklys, – atsakė ištikimasis Johanas irparodė, ką turėjo atsinešęs. – Ai, ai, ai, kokie gražūs auksiniai daiktai! –sušuko ji ir, pasistačiusi kibirus, ėmė apžiūrinėtivieną po kito. Paskui tarė: – Reikia parodyti kara- 52 Turinys

laitei, ji taip mėgsta aukso dirbinius, kad nupirksjuos visus. Paėmė ištikimąjį Johaną už rankos ir nuvedė paskaralaitę, mat buvo jos tarnaitė. Pamačiusi prekes,karalaitė labai apsidžiaugė ir tarė: – Tai toks gražus darbas, kad aš perku iš tavęsviską. Bet ištikimasis Johanas atsakė: – Aš esu tik vieno turtingo prekijo tarnas. Tai,ką čia atnešiau, tėra tik niekai, palyginti su tuo, kąmano ponas turi savo laive, ten gražiausi ir meniš-kiausi dalykai, kokie kada buvo padaryti iš aukso. Karalaitė panoro, kad viskas būtų jai atgabentaį rūmus, bet ištikimasis Johanas tarė: – Tam prireiktų daug dienų – tokia gausybė tenyra visokio gero, o ir tiek salių jūsų rūmuose neat-sirastų viskam sutalpinti. Tai dar labiau pakurstė karalaitės smalsumą, irji pagaliau tarė: – Gerai, vesk mane į laivą, aš pati ten nueisiu irapžiūrėsiu tavo pono brangenybes. Nuvedė ištikimasis Johanas karalaitę į laivą, labaipatenkintas, kad taip gerai pasisekė, o karalius, vosją išvydęs, suprato, kad gyva ji dar gražesnė negupaveiksle, ir rodėsi, kad iš susižavėjimo širdis jam 53 Turinys

krūtinėj susprogs. Karalaitė įžengė į laivą, ir kara-lius ją nulydėjo, o ištikimasis Johanas pasiliko pasvairininką ir liepė jam plaukti nuo kranto. – Iškelk visas bures, kad laivas skrietų kaippaukštis. Tuo metu karalius rodė laive karalaitei aukso dir-binius kiekvieną skyrium: dubenis, taures, puode-lius, paukščius, žvėris ir įstabius gyvulėlius. Daugvalandų praėjo, kol ji viską apžiūrėjo, ir besigrožė-dama nepastebėjo, kad laivas jau seniai plaukia.Apžiūrėjusi paskutinį daiktą, padėkojo pirkliui irjau eis namo, bet kai priėjo prie laivo krašto, žiūri –laivas jau atsidūręs jūros platybėse ir neria tolyniškėlęs visas bures. – Ak, – sušuko ji išsigandusi, – aš apgauta, ašpagrobta, aš kažkokio pirklio naguos, verčiau jaumirti negu šitaip! Tačiau karalius paėmė ją už rankos ir tarė: – Aš esu ne pirklys, o karalius, ir savo kilme neprastesnis kaip tu, o klasta tave pagrobiau tik dėlto, kad neapsakomai tave pamilau. Kai pirmą kartąišvydau tavo atvaizdą, kritau apalpęs ant žemės. Išgirdusi tuos žodžius, karalaitė iš Aukso Stogoapsiramino, širdyje pajuto prielankumą ir mielaisutiko tapti jo žmona. 54 Turinys

Tačiau atsitiko, kad vieną dieną, kai jie buvo jautoli jūroje, o ištikimasis Johanas sėdėjo laivo prie-kyje ir grojo, pasirodė ore trys varnai. IštikimasisJohanas nustojo grojęs ir ėmė klausytis, ką tie var-nai tarp savęs šneka, nes gerai suprato jų kalbą.Vienas sušuko: – O, jis vežasi namo karalaitę iš Aukso Stogo. – Taip, – atsakė antras, – bet ji dar ne jo. Trečias tarė: – Kaip ne jo, juk sėdi jo laive? Tada vėl prabilo pirmasis ir sušuko: – Na ir kas iš to! Kai jie priplauks krantą, atbėgsjo pasitikti raudas žirgas. Karalius panorės ant joužsėsti, ir jeigu užsės, žirgas su juo pakils į orą irnulėks, ir karalius niekada nebepamatys savo suža-dėtinės. Tarė antrasis: – Ir nėra kaip išsigelbėti? – Būti yra, jeigu kas nors kitas spėtų pirmaužsėsti, ištrauktų iš balnakrepšio ginklą ir nušautųtą žirgą, tada karalius būtų išgelbėtas. Bet kas taižinos! O jeigu kas žinotų ir jam pasakytų, tas nuokojų pirštų iki kelių pavirstų į akmenį. Tada tarė antrasis: 55 Turinys

– Aš žinau dar daugiau. Jeigu žirgas ir būtųnušautas, tai nuotaka vis tiek dar neatitektų kara-liui. Kai jie drauge įžengtų į rūmus, ten gulėtų antpadėklo vestuvių drabužis, pažiūrėti iš sidabro iraukso išaustas, o iš tikrųjų ten būtų tik siera irderva. Jeigu karalius jį apsivilktų, tas drabužis sude-gintų jį su visais kauleliais. Trečiasis tarė: – Ir nėra kaip išsigelbėti? – Būti yra, – atsakė antrasis, – jeigu kas su piršti-nėmis paimtų tą drabužį ir įmestų į ugnį, tada jau-nasis karalius būtų išgelbėtas. Bet kas iš to! Jeigukas tai žinos ir jam pasakys, tas nuo kelių iki širdiespavirs į akmenį. Tada tarė trečiasis: – Aš žinau dar daugiau. Jeigu vestuvių drabužis irbus sudegintas, nuotaka vis tiek dar neatiteks kara-liui. Kai po jungtuvių karalienė išeis šokti, staiga jibešokdama išbals ir lyg negyva kris žemėn. Ir jeiguniekas jos nepakels, neiščiulps iš dešinės krūtiestrijų lašų kraujo ir tuojau pat jų neišspjaus, kara-lienė numirs. Bet jeigu kas tai žinos ir pasakys, tasnuo viršugalvio ligi kojų pirštų pavirs į akmenį. Šitaip pasišnekėję, varnai nuskrido tolyn, bet išti-kimasis Johanas viską suprato ir nuo to laiko pasi- 56 Turinys

darė tylus ir liūdnas: juk jei nutylės savo ponui, kągirdėjo, užtrauks jam nelaimę, jei pasakys – pragai-šins savo gyvybę. Galų gale tarė sau: – Gelbėsiu savo poną, nors ir pats per tai pražū-siu. Ir kai priplaukė jie krantą, atsitiko taip, kaip pra-našavo varnai: iš kur buvęs, kur nebuvęs prilėkėgražus raudas žirgas. – Puiku, – tarė karalius, – jis nuneš mane į rūmus. Ir jau buvo besėdąs, bet ištikimasis Johanasužbėgo jam už akių, strykt užšoko ant raudžio,ištraukė iš balnakrepšio ginklą ir nušovė žirgą. Kitikaraliaus tarnai, tie, kur nemėgo ištikimojo Johano,pagavo šaukti: – Kokia gėda, nušauti tokį gražų gyvulį, juo kara-lius būtų parjojęs į rūmus! Bet karalius tarė: – Tylėkit ir nelieskit jo, tai mano ištikimiausiasJohanas, ką gali žinoti, gal tai tik į gera! Paskui jie įėjo į rūmus, o ten, salėje, rado padėklą,ant jo gulėjo vestuvių drabužis, ir iš tikrųjų atrodė,lyg jis būtų iš sidabro ir aukso. Jaunasis karaliuspriėjo ir jau buvo jį beimąs, bet ištikimasis Johanasnustūmė valdovą į šalį, stvėrė drabužį su pirštinė- 57 Turinys

mis, greitai nunešė į ugnį ir sudegino. Kiti tarnaivėl ėmė murmėti: – Žiūrėkit, jis sudegino net karaliaus vestuviųdrabužį. Bet jaunasis karalius tarė: – Ką gali žinoti, gal tai tik į gera, nelieskit jo, taimano ištikimiausias Johanas. Ir buvo iškeltos vestuvės, prasidėjo šokiai, išėjošokti ir jaunoji. Ištikimasis Johanas įdėmiai žiūri,akių nuo jos veido nenuleidžia. Staiga mato – jaunojiišbalo ir lyg negyva krito žemėn. Jis greit prišoko,pakėlė ją nuo žemės, nunešė į kambarį, paguldė, pri-klaupęs iščiulpė iš dešinės krūties tris lašus kraujoir tuoj pat išspjovė. Jaunoji bemat vėl ėmė alsuotiir atsigavo, tačiau jaunasis karalius visa tai matėir negalėdamas suprasti, kodėl ištikimasis Johanasšitaip padarė, didžiai supyko ir sušuko: – Įmeskit jį į kalėjimą! Kitą rytą ištikimasis Johanas buvo nuteistas irnuvestas į kartuves. Ir kai jau stovėjo ant pakylosir tuoj tuoj turėjo būti pakartas, jis prabilo: – Kiekvienas nuteistasis turi teisę prieš mirtį tartipaskutinį žodį. Gal ir aš galiu pasinaudoti šia teise? – Taip, – atsakė karalius, – kalbėk, aš tau leidžiu. Ir ištikimasis Johanas pasakė: 58 Turinys

– Aš nuteistas nekaltai, aš visą laiką buvau tauištikimas. Ir apsakė, kaip, plaukdamas per jūrą, nugirdovarnų pokalbį ir kaip paskui visa tai darė, norėda-mas savo poną išgelbėti. – O, mano ištikimasis Johanai, atleisk man,atleisk! Išveskit jį iš kartuvių! Tačiau ištikimasis Johanas, vos tik ištaręs pasku-tinius žodžius, krito žemėn negyvas ir pavirto įakmenį. Karalius ir karalienė labai dėl to nuliūdo,ir karalius tarė: – Kaip aš galėjau už tokią didelę ištikimybę taipnegražiai atsilyginti. Ir liepė akmeninę statulą pakelti ir pastatyti jomiegamajam kambary šalia lovos. Kiekvieną kartą,pažvelgęs į ją, jis pravirkdavo ir sakydavo: – O, kad aš galėčiau tave atgaivinti, mano ištiki-miausias Johanai! Praėjo kiek laiko, ir karalienė pagimdė dvynu-kus, du berniukus. Jie gražiai augo ir buvo tikrastėvų džiaugsmas. Vieną kartą, kai karalienė buvobažnyčioje, o vaikai sėdėjo su tėvu ir žaidė, karaliusvėl su didžiu liūdesiu pažvelgė į akmeninę statulą,atsiduso ir sušuko: 59 Turinys

– O, kad aš galėčiau tave atgaivinti, mano ištiki-miausias Johanai! Staiga akmuo prabilo ir sako: – Taip, tu galėtum mane atgaivinti, jeigu sutiktumpaaukoti tai, kas tau brangiausia. Ir karalius sušuko: – Atiduočiau dėl tavęs viską, ką tik turiu pasau-lyje. Tada akmuo tarė: – Jei tu savo ranka nukirstum abiem vaikams gal-vas ir pateptum mane jų krauju, tada aš vėl atgy-čiau. Karalius išsigando išgirdęs, kad turi pats savomieliausius vaikus žudyti, bet prisiminęs, kad išti-kimasis Johanas dėl jo paaukojo savo gyvybę, išsi-traukė kalaviją ir savo ranka nukirto vaikams galvas.Ir kai patepė jų krauju akmenį, tas iškart atgijo, irprieš jį stojosi ištikimasis Johanas, vėl gyvas ir svei-kas. Ir tarė jis karaliui: – Tavo ištikimybė neturi likti be atlygio! Paėmė vaikų galvas, užkėlė ant pečių ir patepėžaizdas jų krauju, ir vaikai bemat atgijo, ėmė šoki-nėti ir žaisti, lyg nieko nebūtų atsitikę. Karalius nežinojo nė kaip džiaugtis, o pamatęspareinant karalienę, paslėpė ištikimąjį Johaną ir 60 Turinys

abu vaikus didelėje spintoje. Kai karalienė įėjo, jispaklausė: – Ar meldeisi bažnyčioje? – Taip, – atsakė ji, – bet visą laiką galvojau apieištikimąjį Johaną, kad taip nelaimingai per mus jispražuvo. Tada karalius tarė: – Mieloji žmonele, mes galėtume grąžinti jamgyvybę, bet turėtume dėl to paaukoti abu sūnelius. Karalienė išbalo, apmirė iš baimės, bet tarė: – Mes turim tai padaryti, atsilygindami už jodidelę ištikimybę. Karalius apsidžiaugė, kad ir ji mano taip, kaipjisai, priėjęs atidarė spintos duris, išleido vaikus irištikimąjį Johaną ir tarė: – Garbė Dievui, jis jau išgelbėtas, o mūsų sūne-liai vėl su mumis! Ir apsakė jai, kaip viskas buvo. Nuo to laiko visijie drauge laimingai gyveno iki pat savo amžiausgalo. 61 Turinys

7. GERAI PARDAVĖ Kartą vienas sodietis nuvedė karvę į turgų ir par-davė už septynis talerius. Grįždamas namo, eina prokūdrą ir jau iš tolo girdi, kaip varlės kotrina: – Kotri, kotri, kotri, kotri! – Na, – tarė jis sau, – ką jos čia dabar niekus tauš-kia. Ne keturis, o septynis talerius aš gavau. Priėjo prie kūdros ir sušuko: – Ei jūs, kvaišos! Ką ten prasimanot? Aš gavauseptynis, o ne keturis talerius. O varlės kaip kotrino, taip ir kotrina savo: – Kotri, kotri, kotri, kotri! – Na, jeigu netikit, galiu jums suskaityti. Išsitraukė iš kišenės ir suskaitė septynis taleriuspo dvidešimt keturis grašius kiekvieną. Bet skaitykneskaitęs – varlėms tai nė motais, jos ir toliau saukotrina: – Kotri, kotri, kotri, kotri! – Ei, jūs, – sušuko įpykęs sodietis, – jeigu jautokios gudrios, tai šekit, skaitykitės pačios. 62 Turinys

Ir švystelėjo pinigus į vandenį. Įmetęs sustojoant kranto – palauks, kol varlės suskaitys ir grąžinsjam pinigus, bet tos kaip įsikando, taip ir varo savo: – Kotri, kotri, kotri, kotri! – O pinigų negrąžina. Laukė laukė žmogelis, pagaliau atėjo vakaras,laikas namo eiti, iškeikė varles ir sušuko: – Ei jūs, kvarklės, bukagalvės, išsprogtakės, ger-klės jūsų plačios, rėkiat, kad net ausis spengia, oseptynių talerių suskaityti nemokat. Manot, stovėsiuaš čia ir lauksiu, kol jūs ten čiupinėsitės? Ir apsisukęs nuėjo sau, o varlės ir toliau kotrinajam iš paskos: – Kotri, kotri, kotri, kotri! Grįžo namo visai sugižęs. Praėjo kiek laiko ir prasimanė jis kitą karvę,papjovė ir sumetė: jeigu gerai mėsą parduos, gaustiek, kiek vertos dvi karvės, ir dar oda liks. Nuėjotad, mėsa nešinas, prie miesto vartų, o ten visa rujašunų susirinkusi, priekyje toks didžiulis kurtas. Pri-bėgo jis, šokinėja aplink mėsą, šniukštinėja ir amsi: – Am, am, am, am! Ir kad šuo vis nesiliovė amsėjęs, sodietis tarė jam: – Taip, taip, suprantu, tu sakai: „Man, man“, vadi-nasi, nori gauti mėsos. Nieko sau būtų, jeigu aš taują atiduočiau. 63 Turinys







































moteris, visaip juodinti jaunąją karalienę, kalbėtisūnui: – Ta tavo parsigabenta pati yra paskutinė elgeta,ir dar nežinia, kokias šunybes ji čia slapčia išdari-nėja. Jeigu ji nebylė ir nemoka kalbėti, tai galėtųbent nusijuokti, bet jeigu žmogus nesijuokia, vadi-nasi, jo sąžinė nėra švari. Ir pradžių karalius nenorėjo tuo tikėti, bet kaimotina nesiliovė marčią šmeižusi ir kaltinusi viso-kiausiomis nedorybėmis, galų gale patikėjo josžodžiais ir pasmerkė žmoną mirčiai. Ir buvo uždegtas kieme didelis laužas, kuriameturėjo būti sudeginta karalienė. Karalius stovėjoviršuje prie lango ir žiūrėjo su ašaromis akyse, nesvis dar tebemylėjo žmoną. Kai karalienė jau stovėjopririšta prie stulpo, ir ugnis raudonais liežuviais pra-dėjo laižyti jos drabužius, pasibaigė paskutinė sep-tynerių metų akimirka. Ore tik sušniokštė, sušla-mėjo, ir į kiemą ėmė leistis dvylika varnų. Ir vos tikjie prisilietė prie žemės, tuoj atvirto į dvylika brolių,sesers išvaduotų iš burtų. Jie išsklaidė laužą, užge-sino liepsnas, atrišo savo mylimą seserį nuo stulpoir puolė ją bučiuoti ir glėbesčiuoti. Ir dabar, kai jau galėjo atverti burną ir kalbėti,karalienė apsakė karaliui, kodėl ji visą laiką tylėjo 83 Turinys

ir niekada nesijuokė. Sužinojęs, kad ji nekalta, kara-lius labai apsidžiaugė, ir nuo to laiko visi santaikojegyveno ligi pat savo amžiaus galo. O piktoji anytabuvo atiduota į teismą, įkišta į statinę, pilną ver-dančio aliejaus ir nuodingų gyvačių, ir mirė ji tenžiauria mirtimi. 84 Turinys

10. NENAUDĖLIAI Gaidelis tarė vištelei: – Dabar pats riešutavimo metas, eime ant kal-niuko ir vieną kartą prisivalgykim riešutų, kol voverėjų dar nenurinko. – Gerai sakai, – sutiko vištelė, – eime, kad parie-šutausim, tai pariešutausim. Kaip tarė, taip ir padarė. Nuėjo abu ant kalniuko,o kad pasitaikė graži diena, tai užsibuvo ten ligi patvakaro. Nežinau, ar jie tiek daug prisivalgė, ar toksišdidumas užėjo, žodžiu, nepanoro pėsti namo grįžti,ir gaidelis turėjo iš riešuto kevalų vežimaitį pada-ryti. Kai vežimaitis jau buvo gatavas, vištelė įsėdoir sako gaideliui: – O dabar įsikinkyk ir vežk. – To dar betrūko, – atsakė gaidelis, – verčiau jaupėsčias namo eisiu, negu leisiuos įkinkomas. Ne,taip nebuvo derėta. Vežėju mielai pabūčiau ir antpasostės pasėdėčiau, bet pačiam traukti – ne, šitonesulauksi. 85 Turinys

Taip jiems besiginčijant, kur buvusi, kur nebuvusiatkvarksi antis. – Ak jūs, vagišiai, kas jums leido šeimininkauti pomano riešutyną? Palaukit, aš jums parodysiu! Ir, pražiojusi snapą, puolė gaidelį. Bet gaidelisirgi ne pėsčias, narsiai šoko piestu ir taip užrėžėjai pentinu, jog antis ėmė maldauti pasigailėjimo iruž bausmę nuolankiai sutiko įsikinkyti į vežimaitį.Gaidelis atsisėdo ant pasostės už vežėją ir gena antį: – Na, antie, lėk kiek tik kojos neša! Kiek pavažiavę, sutiko du pėsčiokus: smeigtukąir adatą. – Stok! Stok! – sušuko keleiviai ir padejavo, kadnaktis jau ant nosies, greit būsią tamsu kaip maiše,ir jie negalėsią nė žingsnio žengti, o dar šitokia pur-vynė ant kelio, ar negalėtų jie galiuką pavažiuoti,mat buvę siuvėjų užeigoje prie miesto vartų ir mažu-mėlę užsisėdėję prie alaus kaušo. Matydamas, kad abu keleiviai liesučiai ir neuž-ims daug vietos, gaidelis priėmė abu į vežimaitį, tikturėjo jie prižadėti, kad nei jam, nei vištelei kojųnenumindys. Važiavo, važiavo ir vėlai vakare privažiavo smu-klę, o kad nenorėjo naktį toliau belstis, be to, irantis jau vos ant kojų laikėsi ir virtavo į šalis, tai 86 Turinys

nusprendė prašytis nakvynės. Iš pradžių šeiminin-kas visaip atsikalbinėjo, sakėsi neturįs vietos, o ištikrųjų greičiausiai nenorėjo jų įsileisti, pamatęs,kokia ponybė čia atvažiavo. Bet kai jie taip gražiaiprašėsi, pažadėjo atiduoti kiaušinį, kurį vištelė buvopadėjusi kelionėje, palikti ir antį, kuri kasdien pokiaušinį dedanti, tai galų gale sutiko priimti. Nakvi-ninkai užsisakė šaunią vakarienę ir gėrė, ūžė. Brėkštant rytui, kai visi dar miegojo, gaidelispažadino vištelę, susirado kiaušinį, prarakė, ir abudrauge jį išgėrė, o kevalus sumetė į krosnį. Paskuipriėjo prie adatos, kuri dar miegojo, paėmė už ausiu-kės ir įsmeigė į šeimininko krėslą, smeigtuką įbedėį rankšluostį, o patys lyg niekur nieko išplasnojo išsmuklės ir nurūko savais keliais. Antis, mėgstanti miegoti po atviru dangum,nakvojo kieme. Pajutusi juos sprunkant, pašoko išmiegų, susirado upelį ir nuplaukė sau, o plaukė jigreičiau, nei vežimaitį traukė. Netrukus išsirito iš patalo šeimininkas, nusi-prausė, pasiėmė rankšluostį – nusišluostys burną,o smeigtukas tik drykst ir išvarė jam raudoną rėžįnuo ausies ligi ausies. Paskui nuėjo į virtuvę užsi-degti pypkės, bet, vos žengė artyn prie krosnies,kiaušinio kevalai tik žiržir ir pažiro jam į akis. 87 Turinys

– Na ir nesiseka man šį rytą! – tarė ir nepatenkin-tas klestelėjo į savo krėslą. Bet tuoj pat pašoko kaipįgeltas ir sušuko: – Ai, ai! – nes adata dar skaudžiauir ne į galvą įdūrė. Dabar jis ne juokais supyko ir pagalvojo, ar tiknebus čia tų vakarykščių naktibaldų darbas. Bet kainuėjo jų ieškoti, žiūri – jų ir pėdos ataušusios. Ir tadajis davė sau žodį daugiau niekada neįsileisti į namustokių nenaudėlių, kurie daug ryja, už nieką nemokair, užuot atsidėkoję, dar šunybes krečia. 88 Turinys

11. BROLIUKAS IR SESUTĖ Paėmė broliukas sesutę už rankos ir sako: – Nuo to laiko, kai mirė mūsų motutė, nebematomšviesios dienelės. Pamotė nuolat mus niuksija, o kaitik arčiau prieinam, spardo kojomis ir varo šalin.Vienintelis mūsų maistas – kietos duonos plutos,kur nuo kitų atlieka. Šuniui pastalėj, ir tam geriau –jam bent retkarčiais numeta kokį gardesnį kąsnelį.Dievuliau, jeigu mūsų motutė tai žinotų! Einam iščia kur akys veda, kur kojos neša. Kiaurą dieną ėjo jie per pievas, per laukus, perakmenynus, o kai užklupdavo lietus, sesutė saky-davo: – Dievulis verkia kartu su mūsų širdelėmis! Vakare priėjo didelę girią ir buvo tokie pavargęnuo sielvarto, alkio ir ilgo kelio, jog įlindo į medžiodrevę ir užmigo. Kai kitą rytą pabudo, saulė jau buvo aukštai paki-lusi ir savo karštais spinduliais pliskino į drevę. Bro-liukas ir sako: 89 Turinys

– Sesute, aš noriu gerti, jei žinočiau kur šaltinėlį,nueičiau ir atsigerčiau. Man rodos, lyg ir girdėtikažkur vanduo čiurlenant. Broliukas atsikėlė, paėmė sesutę už rankos, irabu nuėjo šaltinėlio ieškoti. Tačiau piktoji pamotėbuvo ragana, ji matė, kaip abu vaikai išėjo iš namų,nusėlino jiems iš paskos, slapčiomis, kaip sėlinaraganos, ir užkerėjo visus miško šaltinius. Kai vai-kai surado šaltinėlį, gražiai čiurlenantį per akme-nis, broliukas jau buvo bepuoląs gerti, bet sesutėišgirdo, kaip šaltinėlis gurgėdamas šneka: – Kas iš manęs atsigers, tas į tigrą pavirs. Kas išmanęs atsigers, tas į tigrą pavirs! Ir sušuko sesutė: – Negerk, broleli, negerk, jei atsigersi, laukiniužvėrimi pavirsi ir mane sudraskysi. Broliukas negėrė, nors buvo labai ištroškęs, irtarė: – Gerai, pakentėsiu iki kito šaltinio. Kai priėjo kitą šaltinį, sesutė išgirdo, kad ir tasšneka: – Kas iš manęs atsigers, tas į vilką pavirs. Kas išmanęs atsigers, tas į vilką pavirs! Ir sušuko sesutė: 90 Turinys

– Negerk, broleli, negerk, jei atsigersi, į vilkąpavirsi ir mane suėsi. Broliukas negėrė ir tarė: – Gerai, palauksiu, kol prieisim kitą šaltinį, betten tikrai jau atsigersiu, kad ir ką tu man sakytum.Nebegaliu tverti iš troškulio. Kai priėjo trečią šaltinį, sesutė išgirdo, kaip tasčiurlendamas šneka: – Kas iš manęs atsigers, tas į stirniuką pavirs. Kasiš manęs atsigers, tas į stirniuką pavirs! Ir tarė sesutė: – Ak, broleli, būk geras, negerk, jei atsigersi, įstirniuką pavirsi ir nuo manęs pabėgsi. Bet broliukas, nieko nelaukęs, klūpt atsiklaupėprie šaltinio, pasilenkė ir atsigėrė. Ir kai tik pirmiejilašai suvilgė jo lūpas, bemat pavirto stirniuku. Sesutė pravirko, vargšo užkeikto broliuko gailė-dama, verkė ir stirniukas, toks liūdnas šalia sesutėskiūtodamas. Pagaliau sesutė tarė: – Neverk, mielasis stirniuk, aš tavęs niekadosneapleisiu. Paskui nusirišo nuo kojų aukso raištelį, apjuosėjuo stirniukui kaklą ir, prirovusi meldų, nupynė iš jųminkštą pasaitėlį. Prisirišo stirniuką ir, juo vedina,nuėjo toliau, vis gilyn į girią. Ėjo, ėjo ir galų gale 91 Turinys

priėjo mažą trobelę. Pažvelgė vidun – tuščia, irpagalvojo: „Čia mes galėsim apsistoti ir gyventi.“Prigraibsčiusi lapų ir samanų, pataisė iš jų stirniu-kui minkštą guolį ir kas rytą eidavo pasirinkti saušaknelių, uogų ir riešutų, o stirniukui parnešdavošvelnios žolytės, tas ėsdavo ją mergaitei tiesiai išrankų, buvo linksmas, patenkintas ir šokinėdavoaplinkui. Pavargusi po dienos darbų, vakare sesutėsukalbėdavo poterius, padėdavo galvą stirniukuiant nugaros vietoj pagalvės ir saldžiai užmigdavo.Ir jeigu tik broliukas būtų turėjęs žmogaus pavidalą,būtų jiems nieko netrūkę. Taip jie kurį laiką ir gyveno vieni toje miško glū-dumoje. Bet štai atsitiko, kad tos šalies karaliussurengė girioje didelę medžioklę. Aidėjo ragai, šunųlojimas, linksmas medžioklių aliavimas. Stirniukasvisa tai girdėjo ir panoro pats ten dalyvauti. – Ak, – sakė jis sesutei, – išleisk mane į medžio-klę, aš negaliu ilgiau tverti. Ir tol nedavė jai ramybės, kol toji sutiko. – Tik žiūrėk man, – prigrasino, – kad vakaresugrįžtum namo. Aš užsisklęsiu nuo piktų medžio-klių duris, o kad žinočiau, jog tu parėjai, tai parė-jęs pasibelsk ir sakyk: „Seserėle, įleisk“, – jeigu tonepasakysi, aš neatidarysiu tau durų. 92 Turinys

Stirniukas tik strykt ir išbėgo į girią. Ir jam buvotaip gera, taip smagu atsidūrus girios platybėse.Karalius ir jo medžiokliai, pamatę gražųjį žvėrelį,šoko jo vytis, bet niekaip negalėjo pagauti, jau,rodės, tuoj tuoj nutvers, bet stirniukas tik liuoktper krūmus ir pradingo iš akių. Kai sutemo, atbėgo jis prie trobelės, pasibeldėir sako: – Seserėle, įleisk. Durelės atsidarė, jis įšoko į trobelę ir visą naktįilsėjosi savo minkštame guolyje. Kitą rytą medžioklė prasidėjo iš naujo. Išgirdęsrago balsą ir medžioklių aliavimą, stirniukas vėlnegalėjo rimti namie ir tarė: – Seserėle, atidaryk duris, išleisk mane į girią. Sesutė atidarė duris ir tarė: – Bet, žiūrėk man, vakare vėl sugrįžk ir pasakyktą patį kaip vakar. Kai karalius ir jo medžiokliai vėl pamatė stir-niuką su aukso raišteliu ant kaklo, visi pasileido jovytis, bet stirniukas buvo greitesnis ir vikresnis.Medžiokliai vaikėsi jį visą dieną, ir tik vakare jiemsgalų gale pasisekė jį apsupti, o vienas net truputįsužeidė jam koją, stirniukas ėmė šlubčioti ir nega-lėjo taip greitai bėgti. Tada vienas medžioklis pasekė 93 Turinys

jį ligi trobelės ir išgirdo, kaip jis pasakė: „Seserėle,įleisk“, – ir pamatė, kaip durys atsidarė ir, jam įbė-gus, tuojau pat vėl užsitrenkė. Medžioklis visa taigerai įsidėjo į galvą, nuėjo pas karalių ir apsakė, kąmatęs ir girdėjęs. Ir karalius tarė: – Rytoj dar kartą leisimės į medžioklę. O sesutė baisiausiai persigando pamačiusi, kadjos stirniukas sužeistas. Ji numazgojo kraujus,uždėjo ant žaizdos žolelių ir tarė: – Eik į savo guolį, mielasis stirniuk, kad greičiaupasveiktum. Bet žaizdelė buvo tokia menka, jog kitą rytą stir-niukas jos nė justi nejuto. O kai lauke vėl išgirdolinksmus medžioklės garsus, tarė: – Negaliu tverti, turiu ir aš ten būti, taip lengvaijie manęs nepagaus. Sesutė pravirko ir sako: – Dabar jie tave nušaus, o aš liksiu čia, girioje,vienui viena, visų užmiršta. Ne, neleisiu tavęs išnamų. – Tada aš numirsiu čia iš liūdesio, – atsakė stir-niukas. – Kai išgirstu didžiojo rago balsą, rodos, kadmane kas nešte iš namų neša! 94 Turinys

Ką gi darys sesutė? Nors ir sunkia širdimi, atvėrėduris, ir stirniukas, sveikas ir linksmas, nušuoliavoį girią. Pamatė jį karalius ir sako savo medžiokliams: – Dabar persekiokit jį visą dieną ligi pat nakties,bet, žiūrėkit, kad jam nė plaukas nuo galvos nenu-kristų. Kai tik nusileido saulė, karalius tarė medžiokliui: – Dabar vesk ir parodyk man tą miško trobelę. Priėjęs prie durelių, karalius pasibeldė ir sako: – Miela seserėle, įleisk. Durelės atsidarė, ir karalius įėjo vidun, žiūri –stovi mergaitė, tokia graži, kokios jis kaip gyvas darnebuvo regėjęs. Mergaitė išsigando pamačiusi, kadįėjo ne stirniukas, o kažkoks vyras su aukso karūnaant galvos. Bet karalius meiliai į ją pažvelgė, padavėranką ir sako: – Ar nesutiktum keliauti su manim į rūmus ir būtimano žmona? – Ak, sutikti sutikčiau, – atsakė mergaitė, – betreikia paimti ir stirniuką, aš negaliu jo palikti. Karalius sako: – Gerai, jis bus su tavim ligi tavo amžiaus galo irturės visko, ko tik jo širdis geidžia. 95 Turinys

Tuo metu ir stirniukas beatšuoliuojąs. Sesutė pri-sirišo jį meldų pasaitėliu ir išsivedė iš miško trobe-lės. Karalius pasisodino gražiąją mergaitę ant žirgo,parsigabeno į savo rūmus ir iškėlė labai iškilmingasvestuves. Mergaitė tapo karaliene, ir ilgą laiką jiegražiai ir laimingai gyveno. Stirniukas buvo popina-mas, lepinamas ir linksmai strikinėjo po rūmų sodą. Tuo metu piktoji pamotė, dėl kurios vaikai turėjoiš namų išeiti, buvo tikra, kad sesutę bus sudraskęgirioje laukiniai žvėrys, o broliuką stirniuką nušovęmedžiokliai. Ir kai ji išgirdo, kad jie laimingi ir gra-žiai gyvena, jos širdyje pabudo baisus pavydas irneapykanta. Dabar ji tik ir tegalvojo, kaip užtrauktijiems naują nelaimę. Jos tikroji duktė, bjauri kaipbaidyklė, ir dar vienakė, kur buvus, kur nebuvus vispriekaištavo motinai: – Tai aš turėčiau būti karalienė, o ne ji. – Tu tik patylėk, – maldė ją senė, – ateis laikas, iraš padarysiu, kaip turi būti. Ir štai, kai atėjo laikas, ir karalienė pagimdėgražų berniuką, o karalius buvo medžioklėje, senojiragana pasivertė tarnaite, įėjo į kambarį, kur gulėjokaralienė, ir sako gimdyvei: 96 Turinys

– Eime maudytis, vonia jau paruošta, maudynėatgaivins jus ir suteiks naujų jėgų. Paskubėkit, kolvanduo neataušo. Čia pat buvo ir jos duktė, juodvi nunešė nusilpu-sią karalienę į vonios kambarį ir paguldė į vonią.Paskui uždarė duris ir pabėgo. Bet paliko užkūru-sios vonios kambaryje tokią pragarišką ugnį, kadgražioji karalienė tikrai turėjo užtrokšti. Taip viską sutvarkiusi, senė paėmė savo dukterį,uždėjo jai ant galvos kyką ir paguldė į karalienėslovą. Ir taip ją išpuošė ir išgražino, kad iš pažiūrosatrodytų kaip karalienė, tik prarastos akies nega-lėjo įstatyti. Kad karalius to nepastebėtų, paguldėraganiūkštę ant to šono, kur be akies. Sugrįžo vakare karalius ir sužinojęs, kad jampagimdė sūnų, be galo apsidžiaugė. Jau buvo beei-nąs prie mylimos žmonos lovos pasižiūrėti, ką ji vei-kia, bet senė tuoj sušuko: – Dėl Dievo meilės, užtraukit užuolaidas, kara-lienei dar anksti žiūrėti į šviesą, jai reikia ramybės. Karalius apsisukęs grįžo atgal ir nesuprato, kadlovoje guli netikra karalienė. Kai atėjo vidurnaktis,ir visi namai sumigo, tik viena auklė budėjo prielopšio, staiga atsidarė durys, ir į kambarį įžengėtikroji karalienė. Paėmė kūdikį iš lopšio, pasidėjo 97 Turinys

ant rankos ir pamaitino. Paskui papureno jo patalėlį,paguldė atgal į lopšį ir užklojo antklodėle. Neuž-miršo ir stirniuko, nuėjo į kampą, kur jis gulėjo,paglostė jam nugarą ir tyliai tylutėliai vėl išėjo produris. Kitą rytą auklė ėmė klausinėti sargybinių, arnebuvo kas naktį įėjęs į rūmus, bet jie visi tvirtino: – Ne, mes nieko nematėm. Karalienė lankėsi daug naktų iš eilės ir nė kartonepratarė nė žodžio. Auklė kiekvieną sykį ją matė,bet nedrįso niekam apie tai pasakyti. Taip praėjo nemažai laiko, ir štai vieną naktį kara-lienė prašneko ir tarė: Kaip mano sūnaitėlis? Kaip mano stirniukėlis? Dar dukart aplankysiu Ir daugiau jų nematysiu. Auklė nieko jai neatsakė, bet kai karalienė vėlpradingo, nuėjo pas karalių ir viską jam papasakojo.Karalius tarė: – O Viešpatie! Kas čia dabar! Kitą naktį aš patsbudėsiu prie vaiko. Vakare jis nuėjo į vaiko kambarį, o vidurnaktį vėlpasirodė karalienė ir tarė: 98 Turinys

Kaip mano sūnaitėlis? Kaip mano stirniukėlis? Dar kartą aplankysiu Ir daugiau jų nematysiu. Paskui pamaitino kūdikį, užklostė, kaip visada,ir pradingo. Karalius neišdrįso jos užkalbinti, betir kitą naktį budėjo vaiko kambaryje. Karalienė vėltarė: Kaip mano sūnaitėlis? Kaip mano stirniukėlis? Dar šįkart aplankysiu Ir daugiau jų nematysiu. Dabar karalius nebeištvėrė, prišoko ir tarė: – Tu esi ne kas kitas, o mano mieloji žmona. Ir ji atsakė: – Taip, aš esu tavo mieloji žmona. Ir tą pačią akimirką iš Dievo malonės ji atgijo,tapo skaisti, raudona ir sveika. Paskui apsakėkaraliui, kiek blogo jai pridarė piktoji ragana ir josduktė. Karalius liepė abi atiduoti į teismą, ir jomsbuvo paskelbtas nuosprendis. Duktė buvo nuvesta į 99 Turinys

mišką, ir ten ją sudraskė laukiniai žvėrys, o raganaįmesta į ugnį ir sudeginta. Ir kai ji pavirto pelenais,stirniukas vėl atgavo žmogaus pavidalą, ir nuo tolaiko sesutė su broliuku drauge laimingai gyvenoligi pat savo amžiaus galo.100 Turinys