Broliai Grimai Vaiku ir namu pasakos

– Aš neištversiu, ilgiau aš to neištversiu, eini tuar ne? Tada jis apsimovė kelnes ir išlėkė kaip pakvaišęs. O lauke siautėjo audra, ir taip ūžavo vėjas, kadžmogelis vargiai ant kojų nustovėti galėjo, griuvonamai, ir virto su šaknimis medžiai, drebėjo kalnai,ir uolos ritosi į jūrą, o dangus buvo juodas juodaskaip derva, griaudėjo perkūnas, ir blykčiojo žaibai,jūroje kilo ir leidosi aukštos bangos, didumo kaipbažnyčios bokštai, kaip kalnai, ir visų jų keterosbuvo su baltomis putų karūnomis. Ir sušuko vyras,pats savo balso negirdėdamas: Plekšne, plekšne, ar girdi? Atsiuntė mane pati, Liepė tavęs ji paprašyti… Ko – nedrįstu aš ir sakyti. – Na, tai ko gi ji nori? – paklausė plekšnė. – Ak, – atsakė jis, – ji nori būti kaip Viešpats Die-vas. – Eik namo, ji jau vėl sėdi savo senoje lūšnoje. Taip jie ten tebesėdi ir po šiai dienai.165 Turinys

20. NARSUS SIUVĖJAS Vieną vasaros rytą sėdėjo siuvėjas ant stalopalangėje ir, smagiai nusiteikęs, siuvo iš peties. Iršit ateina gatve kažkokia sodietė šaukdama: – Pirkite! Pirkite! Gardi vaisių košė! Gardi vai-sių košė! Tas balsas maloniai nuskambėjo siuvėjo ausiai,iškišo jis savo švelnią galvą pro langą ir sušuko: – Prašom čionai, tamstyte, ir paliksi čia visą savoprekę! Moteris užkopė laiptais su sunkiu krepšiu passiuvėją ir turėjo iškrauti jam visas savo puodynes.Tas apžiūrėjo jas, pakilnojo, kyštelėjo vidun nosį irpagaliau tarė: – Vaisių košė atrodo nebloga, atsverk man ketu-ris lotus, tamstyte, o jeigu bus ir ketvirtis svaro –nieko baisaus. Moteriškė tikėjosi daugiau čia parduosianti,atsvėrė, kiek jis prašė, bet išėjo visai susukusi nosįir niurzgėdama.166 Turinys

– Na, tegu palaimina tą košę dangus iš aukšty-bių, – sušuko siuvėjas, – ir suteikia man jėgų ir sti-prybės!Atsinešė iš spintos duonos kepalą, atsiriekė apsu-kinę ir užsitepė vaisių košės.– Turėtų labai gardu būti, – tarė, – bet pirmaužbaigsiu liemenę, o paskui paragausiu.Pasidėjo duoną šalia ir siuva sau toliau, iš todžiaugsmo vis didesniais ir didesniais dygsniais. Okol jis siuvo, saldžios košės kvapas pakilo iki sienos,kur tupėjo daugybė musių. Pajutusios skanų kvapą,musės tuoj nugulė duonos riekę.– Ei, kas jus čia kvietė? – šūktelėjo siuvėjas irnuginė neprašytas viešnias šalin.Bet kad musės jo kalbos nesuprato, tai ir toliauneatstojo – puolė vis didesniais ir didesniais spie-čiais. Galų gale siuvėjui, kaip sakoma, širdis užvirė,išsitraukė jis iš savo skuduryno medžiagos skiautęir taręs: „Na, palaukit, aš jums parodysiu!“ – negai-lestingai šlioptelėjo per pačią tirštumą. Kai pakėlėskudurą ir suskaitė, žiūri – guli ištiesusios kojas nemažiau kaip septynios musės.– Oho, štai koks tu šaunuolis! – tarė, pats neatsi-stebėdamas savo narsumu. – Tai turi sužinoti visasmiestas. 167 Turinys

Ir čiaukšt čiaukšt greitosiomis susikirpo diržą,susiuvo ir didelėmis raidėmis ant jo išsiuvinėjo:„Septynetą vienu smūgiu“.– Na, ką čia miestas! – kalbėjo jis toliau. – Tai turisužinoti visas pasaulis!Ir jo širdis suvirpėjo iš džiaugsmo kaip avinėliouodegėlė.Siuvėjas užsijuosė diržą ir susiruošė keliauti įpasaulį, nes jam atrodė, kad su jo narsumu nėrakas veikti tokioje ankštoje dirbtuvėlėje. Prieš išei-damas dar apsidairė namuose, ar neras ko pasiimtiį kelionę. Bet nieko kito nerado, tik gabalą senosūrio, tą ir įsikišo kišenėn. Prie vartų dar pamatėpaukščiuką, įsipainiojusį krūmyne, tą irgi priglaudėį kišenę prie sūrio. Taip apsirūpinęs, narsiai leidosiį kelionę, o kad buvo lengvas ir greitas, tai ir nuo-vargio nejuto.Ėjo, ėjo ir priėjo kalną, o kai užlipo į pačią jo vir-šūnę, žiūri – guli ten didžiulis milžinas ir ramiausiaidairosi sau aplinkui. Siuvėjas drąsiai priėjo prie jo,užšnekino ir sako:– Labą dieną, drauguži! Tai sėdi čia ir dairaisi poplatųjį pasaulį? Aš kaip tik ten ir einu, noriu paban-dyti laimę. Gal nori kartu eiti?Milžinas su panieka nužvelgė siuvėją ir sako: 168 Turinys

– Ak tu, skursna! Nugeibėli tu! – Na, na! – tarė siuvėjas, atsisegiojo švarką irparodė milžinui diržą. – Gali pasiskaityti, kas aš esu! Milžinas perskaitė: „Septynetą vienu smūgiu“, –pamanė, kad tiek žmonių siuvėjas yra nudėjęs, irmažylis kiek pakilo jo akyse. Bet vis tiek pirmanorėjo jį išbandyti, paėmė į saują akmenį ir kadsuspaus – net vanduo išlašėjo. – Ir tu taip padaryk, – tarė milžinas, – jei esi toksstiprus. – Tik tiek? – tarė siuvėjas. – Tokiems kaip aš taiyra vienas juokas. Kyštelėjo ranką į kišenę, išsitraukė minkšto sūriogabalą ir kad spūstels – net išrūgos ištekėjo. – Na, kaip? – paklausė. – Man rodos, truputįgeriau? Milžinas nežinojo nė ką sakyti, savo akimis neti-kėjo, kad tas žmogelis gali taip padaryti. Paėmė jisakmenį ir švystelėjo taip aukštai, jog vos akimisbegalėjai matyti. – Na, viščiukėli, tu taip padaryk. – Gerai švystelėta, – tarė siuvėjas. – Bet akmuovis tiek nukrito žemėn. Aš kad švystelėsiu, tai akmuolėks ir nulėks – tiek jį ir tematysi.169 Turinys

Kyšt ranką į kišenę, išsitraukė paukščiuką ir švys-telėjo aukštyn. Paukščiukas apsidžiaugė, laisvę atga-vęs, pakilo į dangų, skrido ir nuskrido sau.– Na, kaip tau patinka mano metimas, drauguži? –paklausė siuvėjas.– Ką gi, mėtyti tu moki, – sutiko milžinas, – betdabar pažiūrėsim, ar tu įgali ką nors sunkesniopanešti.Nusivedė siuvėją prie galingo ąžuolo, kurisnukirstas gulėjo ant žemės, ir sako:– Jeigu jau tu toks stiprus, tai padėk man tą medįišnešti iš miško.– Mielai, – tarė žmogelis, – tu paimk ant pečiųkamieną, o aš pakelsiu ir nešiu viršūnę su šakomis,čia juk yra visas sunkumas.Milžinas užsikėlė ant pečių kamieną, o siuvėjasatsisėdo viršūnėje ant šakos, ir milžinas, nebegalė-damas atgal atsigręžti, turėjo nešti visą medį ir darsiuvėją kartu. O tas sėdi sau patenkintas užpakalyjeir švilpauja dainelę: „Jojo išjojo trys siuvėjėliai“, –lyg tas medžio nešimas jam būtų tik vaikų žaidimas.Panešęs galiuką tą sunkią naštą, milžinas pavargoir sako:– Kaip sau nori, nebegaliu daugiau, mesiu medįžemėn. 170 Turinys

Siuvėjas strykt nušoko, nutvėrė medį abiem ran-kom, lyg būtų iš tikrųjų jį nešęs, ir sako milžinui:– Na, čia dabar – toks didelis stuobrys ir negalimedžio panešti.Eina kartu toliau. Priėjo vyšnią. Milžinas nutvėrėvyšnios viršūnę, kur labiausiai prinokusios uogos,palenkė, padavė siuvėjui – valgyk, sako. Bet kur tausiuvėjas medį išlaikys – kai milžinas paleido, medistik švyst atsitiesė, ir siuvėjas išlėkė į orą. Kai jis vėlsveikutėlis nukrito ant žemės, milžinas tarė:– Kas gi tau? Neturi sveikatos tokiai liaunai vyte-lei išlaikyti?– Turiu, kur neturėsiu, – atsakė siuvėjas, – būtačia ko tokiam kaip man, kuris vienu smūgiu sep-tynetą paklojo! Aš tik peršokau per medį, mat tenapačioj medžiotojai šaudo į krūmus. Dabar tu per-šok, jei gali.Milžinas pabandė, bet nieko iš to neišėjo – neva-liojo peršokti per medį ir įstrigo šakose. Tad ir šįsykį buvo siuvėjo viršus.Tada milžinas sako:– Jeigu jau tu toks narsuolis, tai eime į mūsų oląir pernakvok pas mus.Gerai, siuvėjas sutiko ir nusekė paskui milžiną.Kai atėjo į olą, žiūri – ten besėdį prie ugnies dar kiti 171 Turinys

milžinai, kiekvienas laiko rankose po keptą avį irvalgo. Siuvėjas apsidairė ir galvoja: „Oho, čia daugerdviau negu mano dirbtuvėlėje.“ Milžinas parodėjam lovą, liepė gultis ir išsimiegoti. Tačiau siuvė-jui lova buvo per didelė, jis nesigulė į ją, tik susi-rietė kamputyje. Kai atėjo vidurnaktis, ir milžinasmanė, kad siuvėjas bus jau gerai įmigęs, tada jisatsikėlė, pasiėmė didžiulį geležinį strypą ir kad vošper lovą, toji ir persiskyrė perpus. Dabar jis jau buvotikras, kad tam žiogui galą padarė. Anksti rytą mil-žinai išėjo į mišką, o siuvėją visai pamiršo, ir staigamato – ateina jis linksmas ir be baimės. Milžinai išsi-gando, kad tas jų neužmuštų, ir davė kojoms valią.Eina siuvėjas sau toliau nosies tiesumu. Ėjo, ėjoir priėjo karaliaus dvarą, o kad buvo pavargęs, taiišsitiesė žolėje ir užmigo. Taip jam begulint, prisi-rinko žmonių, apžiūrėjo jį iš visų pusių ir perskaitėant diržo užrašą: „Septynetą vienu smūgiu“.– O, – nusistebėjo jie, – iš kur čia dabar tas didiskaržygys taikos metu atsirado? Matyt, nemenkogaliūno esama.Paskui nuėjo ir pranešė karaliui, sakydami, kadjeigu prasidėtų karas, toks žmogus labai praverstų,ir kad nieku gyvu nevalia esą jo paleisti. Patarimaskaraliui patiko, ir jis nusiuntė pas siuvėją vieną dva- 172 Turinys

riškį pasiūlyti, kai pabus, stoti į karaliaus kariuo-menę. Pasiuntinys pastovėjo, palaukė, kol siuvėjaspasiraivęs pramerkė akis, ir išklojo jam savo pasiū-lymą.– Kaip tik dėl to aš čia ir atėjau, – atsakė siuvė-jas. – Gerai, sutinku tarnauti karaliui.Ir buvo jis labai garbingai priimtas ir gražiaiapgyvendintas. Tačiau karo vyrai nekentė siuvėjoir troško išdanginti jį kuo toliau nuo savęs.– Ir kas iš to bus? – kalbėjosi jie tarp savęs. – Jeimes su juo susipyksim, ir jis pakels prieš mus ranką,tai sulig kiekvienu smūgiu kris septynetas. Prieš jįmes neatsilaikysim.Tad susimokė, nuėjo visi pas karalių ir pareiškėatsistatydiną.– Mes ne tokie, – sakė jie, – kad galėtume ken-tėti šalia žmogaus, kuris septynetą vienu smūgiupakloja.Karalius nuliūdo, kad dėl vieno žmogaus turėsprarasti visus savo ištikimus valdinius, gailėjosi sutokiu prasidėjęs ir mielai būtų jį atleidęs, tačiaunedrįso, bijodamas, kad tas nesunaikintų jo su visaisžmonėmis ir neatsisėstų į karaliaus sostą. Tad neži-nojo nė ką daryti. Galvojo, galvojo ir pagaliau sugal-vojo. Išsiuntė pas siuvėją žygūną ir liepė pasakyti: 173 Turinys

jeigu jau toks didelis jis karžygys, tai turįs jam vienąpasiūlymą. Viename jo krašto miške gyveną du mil-žinai, plėšikaudami, žudydami ir degindami jie nešąžmonėms didžiules nelaimes; niekas nedrįstąs priejų nė iš tolo prieiti – visi biją galvas palydėti. Jeigujis tuos abu milžinus nugalėsiąs ir nužudysiąs, val-dovas išleisiąs už jo savo vienturtę dukterį ir ati-duosiąs į dalį pusę karalystės; traukdamas į šį žygį,galėsiąs pasiimti pagalbon dar ir raitininkų šimtinę.„Tai jau būtų šis tas tokiam vyrui kaip aš, – pagalvojosiuvėjas, – graži karalaitė ir pusė karalystės – tokiedalykai ne kasdien pasitaiko.“– O taip, – atsakė jis, – milžinus aš sutvarkysiu,nereikės man nė tos raitininkų šimtinės. Kas sep-tynetą vienu smūgiu pakloja, tam dviejų nėra kobaimintis.Ir išsiruošė siuvėjas į žygį, o raitininkų šimtinėišjojo jam iš paskos. Atėjęs prie miško, tarė jis savopalydovams:– Pasilikite čia, aš ir pats vienas susidorosiu sumilžinais.Paskui šoko į mišką ir ėmė dairytis į dešinę ir įkairę. Po kiek laiko žiūri – abu milžinai po medžiubegulį: miega ir taip knarkia, jog net medžio šakoslinguoja. Siuvėjas greit sumetė ką daryti, – prisi- 174 Turinys

rinko pilnas kišenes akmenų ir įsilipo į medį. Įsi-ropštęs ligi pusės, pasislinko ant šakos, kol atsidūrėtiesiai viršum miegalių, ir mėto akmenį po akmensvienam milžinui ant krūtinės. Kurį laiką milžinasnieko nejuto, bet galų gale pabudo, kumštelėjo savobendrą ir sako: – Ko tu mušiesi? – Tu sapnuoji, – sako kitas. – Nei aš mušuosi, neiką. Ir vėl abu miega, o siuvėjas tuo metu trinktpaleido akmenį antram. – Kas čia dabar? – sušuko tas. – Ko tu mėtaisi? – Nei aš mėtausi, nei ką, – suniurnėjo pirmasis. Pasiginčijo, pasibarė valandėlę, o kad buvopavargę, tai greit liovėsi ir vėl sumigo. Siuvėjas vėlsavo – išsirinko didžiausią akmenį ir kad voš juo išvisų jėgų pirmajam milžinui į krūtinę. – To jau per daug! – sušuko tas. Pašoko kaip paklaikęs ir kad trenks savo bendrąį medį, tas net sudrebėjo. Bendras atsilygino tuopačiu, ir juodu taip įsiuto, taip įnirto, jog pagavorauti medžius ir šventinti vienas kitą – tol tvatinosi,kol galų gale abu negyvi išsitiesė ant žemės. Dabarsiuvėjas strykt iššoko iš medžio ir sako:175 Turinys

– Laimė, kad jie neišrovė medžio, kuriame ašsėdėjau, būtų tekę kaip voverei šokti į kitą. Na, bettokių kaip aš taip lengvai nepaimsi. Išsitraukė kalaviją ir smogė kiekvienam po keletąkartų į krūtinę, paskui išėjo į pamiškę pas raitinin-kus ir sako: – Darbas atliktas, aš abiem padariau galą. Betteko gerai susiimti. Nematydami kitos išeities, jiepradėjo rauti medžius ir jais gintis, bet ką tai padės,kai reikia susiremti su tokiu kaip aš, kuris septynetąvienu smūgiu paguldo. – Ir tamstos nesužeidė? – klausė raitininkai. – Per silpnos kinkos. Ne jiems mane sužeisti, –atsakė siuvėjas, – plaukas nuo galvos man nenukrito. Raitininkai nenorėjo tikėti jo žodžiais ir nujojoį mišką pasižiūrėti. Mato – iš tikrųjų milžinai savokraujyje beplauką, o aplink guli išrauti medžiai. Siuvėjas pareikalavo iš karaliaus pažadėto atly-ginimo, bet tas jau gailėjosi davęs tokį pažadą ir vėlsuko galvą, kaip tuo didvyriu atsikratyti. – Tu turėsi atlikti dar vieną žygdarbį ir tik tadagausi mano dukterį ir pusę karalystės. Miške lakstotoks vienragis ir pridaro daug eibių. Turi jį pagauti.176 Turinys

– Jeigu aš nebijojau dviejų milžinų, tai vieno vien-ragio nė tiek to; septynetas vienu smūgiu – štai kurmano darbas.Pasiėmė virvės galą, kirvį ir išėjo į mišką, o tuos,kurie buvo paskirti jo lydėti, vėl paliko laukti pamiš-kėj. Daug ieškoti nereikėjo, vienragis bemat atlėkėir – tiesiai prie siuvėjo, rodės, tuoj tuoj puls ir per-smeigs jį savo ragu.– Pala pala, – tarė jis, – taip lengvai manęs nepa-imsi!Sustojo ir laukia, kol žvėris pribėgs visai arti, opaskui tik šast į šalį ir užsiglaudė už medžio. Vien-ragis įsibėgėjęs kad trenksis į medį ir taip suvarė įkamieną savo ragą, jog nevaliojo jo ištraukti. Taipir buvo pagautas.– Štai ir turiu paukštelį, – tarė siuvėjas.Išlindo iš už medžio, užrišo vienragiui virvę antkaklo, iškirto medyje įstrigusį ragą ir, taip viskąsutvarkęs, paėmė žvėrį už virvės ir nuvedė karaliui.Karalius ir dabar dar nenorėjo atiduoti pažadėtoatlyginimo ir pareikalavo atlikti trečią užduotį. Siu-vėjas turėjo prieš vestuves dar pagauti jam šerną,kuris miške didelių bėdų pridarydavo. O padėti jampaskyrė medžioklių.– Mielai, – sutiko siuvėjas, – man tai vienas juokas. 177 Turinys

Medžioklių jis neėmė į mišką, ir tie tik džiaugėsi,nes šernas jau ne kartą buvo įvaręs jiems baimės,tad jie neturėjo jokio noro su juo prasidėti. Vos tikšernas siuvėją pamatė, tuoj apsiputojęs, iššiepęsiltis puolė, taikydamasis partrenkti jį ant žemės.Bet vikrusis didvyris šmurkšt ir įlindo į netolieseesančią koplyčią, o paskui strykt iššoko pro langąlaukan. Šernas movė paskui jį. Siuvėjas greit pri-bėgo ir trinkt užtrenkė duris iš lauko pusės. Įsiutęsžvėris atsidūrė nelaisvėje, nes buvo pernelyg sun-kus, nerangus ir negalėjo pro langą iššokti. Siuvė-jas pašaukė medžioklius, kad tie savo akimis pama-tytų belaisvį, o pats tuo laiku nuėjo pas karalių, irtas dabar norom nenorom turėjo ištesėti žodį ir ati-duoti jam dukterį ir pusę karalystės. Jeigu jis būtųžinojęs, kad prieš jį stovi ne karžygys, o paprastassiuvėjėlis, jam būtų dar labiau širdį sopėję. Ir buvoiškeltos vestuvės su didele iškilme, bet be dideliodžiaugsmo, ir siuvėjas tapo karaliumi.Praėjo kiek laiko, ir šit vieną naktį jaunoji kara-lienė girdi, kaip jos vyras per miegus kalba: „Ei,vyruti, pasiūk man liemenę ir sulopyk kelnes, jeine, gausi uolektimi per sprandą.“ Tada ji suprato, iškur jaunasis ponas yra dygęs, kitą rytą išklojo savonuoskaudą tėvui ir paprašė, kad padėtų jai atsikra-178 Turinys

tyti žmogaus, kuris yra niekas kitas, tik paprastassiuvėjas. Karalius paguodė ją ir tarė: – Kitą naktį palik savo miegamąjį atdarą, manotarnai stovės už durų ir, kai jis užmigs, įeis, suriš jį,nuneš į laivą ir išveš į pasaulio kraštą. Dukteriai patiko toks tėvo sumanymas, bet visatai girdėjo jaunojo karaliaus ginklanešys, jis buvoištikimas savo ponui ir apsakė jam, kokios pinklėsprieš jį rezgamos. – Aš paversiu niekais jų užmačias, – tarė siuvėjas. Vakare įprastu laiku nuėjo jis su pačia gulti. Pokiek laiko pati atsikėlė, manydama, kad vyras jaumiega, atidarė duris ir vėl atsigulė. Bet siuvėjas tikapsimetė miegąs ir staiga skardžiu balsu ėmė šaukti: – Vyruti, pasiūk man liemenę ir sulopyk kelnes,jei ne, gausi uolektimi per sprandą! Aš vienu smūgiuseptynetą paklojau, du milžinus nudėjau, vienragįparvedžiau ir šerną pagavau, tai ko man bijoti tų,kur stovi už durų! Išgirdę tokius siuvėjo žodžius, sąmokslininkai bai-siausiai išsigando ir pasileido bėgti, lyg juos būtųvijusios visos pragaro galybės, ir niekas daugiaunebedrįso prieš jį rankos pakelti. Tad siuvėjas kaipbuvo, taip ir liko karalius ligi pat savo amžiaus galo.179 Turinys

21. PELENĖVienam turtingam žmogui susirgo pati. Pajutusi,kad artėja paskutinioji, pasišaukė ji prie mirtiespatalo savo vienintelę dukrelę ir sako:– Mieloji dukrele, būk dora ir pamaldi, ir gerasisDievulis tau visados padės, o aš žiūrėsiu į tave išdangaus su angelais ir sergėsiu.Tai pasakiusi, užmerkė akis ir atsisveikino su šiuopasauliu. Mergaitė kas dieną lankė motinos kapą,liejo ašaras, buvo dievobaiminga ir dora. Kai atėjožiema, sniegas užklojo motinos kapą balta marška,o kai pavasarį saulė vėl ją nutraukė, tėvas parvedėį namus kitą pačią.Pamotė atsivedė dvi dukteris. Abi jos buvo gra-žaus ir skaistaus veido, bet bjauraus būdo ir piktosširdies. Dabar našlaitėlei prasidėjo sunkios dienos.– Negi ta kvaiša ir riogsos čia mūsų kambary! –kalbėjo jos. – Kas nori valgyti duoną, turi ją užsi-dirbti. Lauk iš čia tą pamazginę!Jos atėmė iš jos gražius drabužius, užvilko senąpilką apsiaustą ir davė apsiauti klumpes. 180 Turinys

– Jūs tik pažiūrėkit į tą princesę, jau kad išsi-pustė, tai išsipustė! – šūkavo jos, juokėsi ir išvarėją į virtuvę. Ten ji turėjo nuo ryto ligi vakaro sunkius darbusdirbti, anksti, dar su tamsa, keltis, nešioti vandenį,kurti ugnį, virti ir skalbti. Be to, seserys kaip įma-nydamos stengėsi kuo skaudžiau užduoti jai širdį,visaip tyčiojosi, pripildavo į pelenus žirnių ir lęšių,ir paskui ji turėdavo sėdėti ir juos rankioti. Vakarenuvargusi, nusiplūkusi net lovoje išsitiesti negalėjo,gaudavo gultis į pelenus palei krosnį. O kad buvodėl to visą laiką pelenuota ir murzina, tai ir praminėją Pelene. Pasitaikė kartą tėvui į mugę keliauti ir paklausėjis abiejų savo podukrų, ko joms lauktuvių parvežti. – Gražių drabužių, – atsakė viena. – Perlų ir brangakmenių, – prašė antroji. – O tu, Pelene, – paklausė tėvas, – ko tu norėtum? – Nulaužk man, tėveli, pirmutinę šakelę, kuri,grįžtant namo, tau per skrybėlę brūkštelės. Ir pripirko tėvas abiem podukroms gražių dra-bužių, perlų ir brangakmenių, o kai jojo namo peržalią girelę, brūkštelėjo lazdyno šakelė ir numušėjam skrybėlę. Nusilaužė jis tą šakelę ir pasiėmė.181 Turinys

Parjojęs namo, atidavė podukroms, ko buvo pra-šiusios, o Pelenei davė lazdyno šakelę. Pelenė padė-kojo, nuėjo prie motinos kapelio, pasodino šakelę irtaip graudžiai verkė, jog ašaros byrėjo ant šakelės irją palaistė. Šakelė prigijo, ir išaugo gražus medelis.Pelenė tris kartus per dieną eidavo po tuo medeliu,verkdavo ir melsdavosi, ir kaskart į medelį atskris-davo baltas paukštelis, ir jeigu Pelenė pasakydavokokį norą, paukštelis numesdavo jai, ko ji pageidavo. Bet štai atsitiko, kad karalius iškėlė puotą, kuriturėjo trukti tris dienas. Į tą puotą buvo kviečiamosvisos gražios to krašto merginos, kad jo sūnus galėtųišsirinkti sau nuotaką. Pamotės dukterys, išgirdu-sios, kad ir jos turės ten būti, labai apsidžiaugė,pasišaukė Pelenę ir sako: – Sušukuok mums plaukus, nušveisk bateliusir užsek gerai sagtis, mes einam į puotą karaliausrūmuose. Pelenė padarė kaip liepiama, bet pravirko – jiirgi norėjo eiti pašokti ir ėmė prašyti pamotę, kadleistų ir ją kartu. – Ką tu, Pelene! – sakė toji. – Pelenuota, murzinair dar nori į puotą? Neturi nei kuo apsivilkti, nei kuoapsiauti ir nori šokti!182 Turinys

Bet kai toji prisispyrusi vis prašė ir prašė, galųgale tarė: – Na, gerai. Aš išpyliau tau dubenį lęšių į pelenus,jeigu per dvi valandas juos išrinksi, galėsi eiti kartu. Mergaitė išėjo pro užpakalines duris į sodą irsušuko: – Jūs jaukūs balandėliai, balandžiai purpleliai,visi jūs dangaus paukšteliai, skriskit čionai ir padė-kit man rinkti,Geruosius į puodelį,Prastuosius į gurklelį. Ir atlėkė prie virtuvės lango du balti balandėliai,o paskui balandžiai purpleliai, ir galų gale skridosuskrido visi dangaus paukšteliai ir sutūpė aplinkpelenus. Balandėliai tik sulinksėjo galvutėmis ir kapkap, kap kap pradėjo rinkti, kiti taip pat kap kap,kap kap jiems padėjo ir rinko surinko į dubenį visusgeruosius grūdelius aliai vieno. Nepraėjo nė valan-dos, o jie jau viską buvo padarę ir išsilekioję kassau. Mergaitė apsidžiaugė, paėmė dubenį ir nunešėpamotei manydama, kad dabar jau ir ji galės į puotąeiti. Bet toji sako:183 Turinys