Lietuviskos_pasakos

– Tu nusmurgėli, ar tu užsimanei su manim lenk-tynių eiti? Aš turiu trijų dienų vaiką – eik tu pirmasu juo lenktynių! – O kur jis? – Gi antai pakalnėj guli. – O kuo jis vardu? – Marčiukas. O tenai pakalnėj zuikio gulėta. Velnias nukudu-liavo pas jį, o zuikis, pamatęs velnią, pasibaidė – irliuoksėt! Velnias šaukia: – Palauk gi, Marčiuk, susilyginsim! Bet kur tau zuikis lauks – nukūrė į girią. Žmogus dabar suriko: – Ką tu su manim eisi lenktynių, kad tu mažovaiko nepralenki! Velnias pardūlino namo ir pasakoja: – Ką tu čia jį pralenksi! Su jo sūnum buvau ban-dęs lenktynių eiti, tai kur kas mane paliko! Trečią dieną siunčia kitą velnią, kad vadintųžmogų nešti kumelę apie ežerą. Velnias atėjo ir sako: – Eime nešti kumelę apie ežerą. – Eime!125 Turinys

Velnias, pagriebęs kumelę, nusinešė prie ežeroir išsižiojęs timpino aplinkui tris sykius. O žmogussako: – Bepigu tau, užsidėjus ant pečių, nešti. O aš, įsi-sprendęs į tarpkojį, apnešiu šešis sykius. Žmogus užsisėdo ant kumelės ir apjojo apie ežerąšešis sykius. Velnias nusiminė. Pardūlina namo irsako: – Ką tu jam padarysi? Aš apnešiau tris sykius,ant sprando užsidėjęs, o jis – šešis sykius, į tarpkojįįsisprendęs! Ką dabar veikti? Rytojaus dieną siunčia Liucipie-rius pas žmogų dar vieną velnią su savo lazda. Velnias atbėgęs sako: – Katras aukščiau išmesim lazdą? Velnias išmetė tą velnišką lazdą iki debesų; kaippuolė, į žemę įstrigo, kad žmogus ir pajudinti nebūtųgalėjęs. Ištraukė velnias lazdą iš žemės ir atnešęspastatė ties žmogum. Tas dabar žiūri ilgą valandąaukštyn, o buvo apsiniaukę. Velnias klausia: – Ko tu taip žiūri? O žmogus sako: – Debesyse yra mano brolis kalvis, jis dabar pri-stigo geležies. Kad aš jam mesčiau ir įmesčiau šitą126 Turinys

geležinę lazdą tiesiog į kalvę, tai jis turėtų geležiesnors kirviams. Velnias, tai išgirdęs, tik strakt! – kaip stvers savolazdą ir kurte nukūrė. O bėgdamas šneka: – Mūsų pinigų pas tave tiek liko, o tu dar nori irmūsų lazdą prapuldyti. Mes kur eidami paskui jauneturėtume nė kuo pasiramsčiuoti! Taip pralobo ir trečias brolis – jam liko visi tievelnių pinigai.127 Turinys

Šimtas zuikučiųPrieš daug daug metų buvo karalius. Jis turėjovienturtę dukterį ir niekam kitam nenorėjo jos duotiį pačias, kaip tik tam, kas tris sunkius darbus atliks,nors tas būtų ir prasčiausias elgeta. Daug kas bandėkaralaitę laimėti, bet nė vienas netesėjo.Netoli karaliaus dvaro gyveno prastas žmoge-lis, kuris turėjo tris sūnus. Vyriausias ir gudriausiassūnus sako:– Aš eisiu karalaitės laimėti.Beeidamas sutiko jis seną elgetą, bet nė labasrytas jam nesakė. Tas paklausė:– Kur taip skubinies, sūnau?– Kas tau rūpi! – suniurnėjo tas, tolyn eidamas.– Tavo žygis nepasiseks! – pasakė jam senis.Taip ir nutiko: vyriausias ir gudriausias sūnussugrįžo namo, nieko nelaimėjęs.Dabar sakėsi eisiąs antras gudrusis sūnus ir tikraikaraliaus dukterį gausiąs. Bet ir jam taip sekėsi kaippirmam.Trečias sūnus, paikiausias, kalbėjo:– Jei vyresnieji abu ėjo, ir aš nueisiu, gal manpasiseks. 128 Turinys

– Ko tu nori, kad gudrieji nieko nelaimėjo?!Bet tas, nieko neklausydamas, išėjo pas karalių.Beeidamas vėl sutiko tą senąjį elgetą; kaip pridera,jam nusilenkė ir, kepurę nusiėmęs, palinkėjo laboryto. Senukas padėkojęs ėmė klausinėti, kur einąs.Jauniausias jam visą savo širdį atvėrė, nieko nenu-tylėjo. Tada elgeta davė švilpynę, sakydamas:– Šiandien gausi šimtą zuikučių ganyti, tai tikpašvilpk, ir jie klausys.Pas karalių nuėjus, pirmas jo žodis buvo:– Kur yra duktė? Norėčiau matyti, ar ji manpatiks.Ją pamatęs, sako:– Patinka! Dėl jos noriu tuos tris darbus atlikti.Karalius tą dieną jam davė šimtą zuikučių ganyti.Kai išnešė juos į lauką ir paleido, į visas šalis tuojišbėgiojo, po krūmus išlandžiojo, nei regėt neregėti.Paikasis sūnus jiems davė valią, tik paskui, visiemsišlaksčius, norėjo pažiūrėti, ar jie švilpynės klausys.Pašvilpė, o zuikučiai kaip žaibas ir čia; suskaitęs nėvieno nepasigedo.– Tai vėl bėkit, pasiganykit, o kai reikės – sušvilp-siu! – prisakė visam šimtui.Bet kažkas užmatęs karaliui tai pranešė. O taspabūgęs siunčia savo moteriškę, kad vieną zuikutį 129 Turinys

iš to skaičiaus iškaulytų. Ta, apsirengus kaip senaboba, atslimpina pas jį ir klausia, ar negalėtų jaivieną vienintelį zuikį duoti: labai esąs jai reikalin-gas. Jis atsiliepė:– Nei pirktinai, nei dovanai tau duoti negaliu –ne mano.O ta neatstoja, vis kaulija:– Vieną juk galėtum duoti!Supratęs, kas ji tokia esanti, paikutis galiausiaipasakė duosiąs zuikutį, jei jį smagiai pabučiuosianti.Karalienė gynės gynės, bet, matydama, kad kitaipnieko neišeina, šmakšt ir pabučiavo. Zuikutį į pin-tinėlę įlaminus, linksma nuėjo namo, nes manė pai-kutį apgavusi. Tas palaukė, kol ji visai arti namųjau buvo, ir, išsiėmęs švilpynę, sušvilpė. Kai tiksušvilpė, zuikutis dunkst į antvožą, drykt iš pinti-nėlės, dudulkt pas savo poną. Karalienė paliko besi-dairanti – zuikio kaip nebūta!Vakare paikutis su švilpyne sušaukė visą šimtązuikučių, parginė namo ir atidavė karaliui.Kitą dieną, eidamas į karaliaus dvarą, jis vėlsutiko senąjį elgetą. Tas jam davė tokią dūdą irpasakė:– Šiandien gausi arklius ganyti. Kai tik šita dūdauždūduosi, visi arkliai subėgs. 130 Turinys

Kaip tas sakė, taip ir buvo. Karalius tą dieną jampaskyrė šimtą arklių ganyti ir liepė vakare visussuvaryti į tvartą. Paleisti į lauką, arkliai bematantį visas šalis išlakstė – kas ten juos kur besuvaikys!Bet paikutis po valandos pabandė uždūduoti, ir tuoj,visi subėgę, jį apstojo.Karalius vėl siuntė savo moteriškę arklio iškau-lyti, bet ta nėjo: sakėsi arklio bijanti, pats geriaueitų. Tada karalius persirengė, kad jo nepažintų,demžė pas jaunąjį vyrą į lauką ir klausinėjo, ar netu-rįs arklio parduoti.– Parduoti neturiu, – atsakė šis.Ar negalįs paskolinti?– Irgi ne.Tai gal dovanotų?– Jei labai reikia, galėčiau vieną dovanoti, bettik tada, kai savo asilui uodegą pakylėjęs palaikysi.Karalius gudravo šiaip, gudravo taip – niekasnegelbėjo, turėjo asilėliui uodegą pakylėti, šiaipnebūtų arklio gavęs. O kai gavo, linksmas ant joužsisėdo ir parjojęs tvarte uždarė, galvodamas:„Šiandien jį tikrai apgavau, vieno arklio jis vakareneturės.“Bet jauniausias sūnus kai uždūdavo, arklys išgir-dęs kaip šoko prieš duris, durys tik tvokst atsivėrė, 131 Turinys

ir karalius, į tą trenksmą prie lango pribėgęs, tikuodegos galelį tepamatė švytuojant. Vakare paikutisparginė visus arklius ir suvarė į tvartą. Trečią dieną liepė karalius pilną maišą prime-luoti, iki sakysiąs „užriškit“. Paikutis, burną į maišąįkišęs, melavo ir svilino vis kaip drūtas, o maišaskaip tuščias, taip tuščias: melai juk ne pelai. Tadajis sumanė kitaip maišą pripildyti ir pradėjo teisybękalbėti: kai jis zuikius ganęs, tai atėjusi karalienėpirkti, bet jis nedavęs, kol jo nepabučiavusi. Kara-lius iš to daug gardaus juoko turėjo. Bet dabar tastoliau pasakojo: kai arklius ganęs, tai pats karaliusarklio atėjęs, bet jis nedavęs, kol anas asilo… – Tik užriškit maišą, jau pilnas! – sušuko karalius,jam dar nebaigus kalbėti. Taip paikutis ir laimėjo karalaitę.132 Turinys

Kaip kvailys raganas iškepė Gyveno trys broliai: du išmintingi, trečias kvailas.Tėvas mirdamas paliko vienam sūnui šunį, kitamkatę, o mažajam kvailiui – kūlę. Vyresnieji broliaipardavė šunį ir katę ir gavo daug pinigų. Kvailyskūlės nepardavė ir vis sakė: – Man pravers. Po kiek laiko visi trys broliai išėjo iš namų. Eina,eina ir pamatė trobelę; aplink trobelę buvo daržas,ropių prisodintas. Išmintingieji broliai siunčia kvai-ląjį ropių parauti. Kvailys įšoko į daržą, rauna ropesir meta krūvon, rauna ir meta. Broliai išsigandę pra-dėjo ant jo rėkti: – Eikš greičiau, dar tu čia bėdą mums užtrauksi! – Aš tas raunu, kur raudonos, aš tas raunu, kurraudonos! – atsakė kvailys ir vėl rauna ropes irmeta. Tuo metu iš trobelės iššoko laumė ragana, sugavovisus tris brolius ir uždarė į pakrosnį. Ta laumė buvo vyresnioji duktė senės laumėsraganos. Kitos dvi dukterys su močia buvo išskri-dusios vakaroti.133 Turinys

Palūkėjus truputį, pakilo audra, vėjas… Atskrido,atūžė laumė ragana.– Žiūrėk, mama! – suriko duktė. – Sugavau trismeitėlius, bus mėsos!– O kurgi? – paklausė ragana.– Uždariau į pakrosnį!Laumė ragana liepė dukteriai iškepti vieną brolįir vėl išskrido. Vyresnioji laumyčia atidarė pakrosnįir meiliu, laibu balseliu paklausė:– Ar esat bent vienas, broliukai?– Esam, esam! – atsakė kvailys.Broliai išsigandę liepia kvailiui tylėti, o tasneklauso ir dar kartą suriko:– Esam, esam!Laumė sako:– Išlįskit bent vienas, broliukai!– Lįsk tu, kvaily! – sako broliai ir išstūmė kvailąjį.Laumyčia nuprausė kvailį geldoje, įsodino į gražųvežimėlį ant prieždos ir sako:– Atsigulk, broliuk, aš tave pavažinėsiu.Kvailys, nors ir kvailas, suprato, kad laumyčianori jį pastumti su vežimėliu į krosnį ir iškepti. Jisgulas visaip: tai skersai vežimėlio, tai kreivai ir vissako:– Kad aš, panyt, nemoku! Kad aš, panyt, nemoku! 134 Turinys

Tada laumyčia pati atsigulė į vežimėlį ir sako: – Va, šitaip, šitaip! Kvailys ėmė ir pastūmė ją krosnin, o pats vėlpalindo į pakrosnį. Auštant parskrido laumė raganasu dukterimis, atsidarė krosnį, išsitraukė laumy-čią, nepažinus ją suėdė ir išskrido žmonių gaudyti.Išskrisdama paliko vidurinę dukterį ir liepė jaiiškepti kitą brolį. Ir šitai taip pat atsitiko. Močia parskrido ir suėdėantrą savo dukterį. Ėsdama senė ragana manė, kadabi vyresniosios dukterys išskrido kur vakaroti arbažmonių gaudyti. Trečią dieną liko namie šeimininkauti jaunojiduktė. Laumė liepė jai iškepti trečią brolį ir išskrido. – Išlįskit bent vienas, broliukai! – prakalbėjo jau-noji laumyčia laibu balseliu. Ir vėl broliai išstūmė kvailį. Kvailys gulės skersaivežimėlio ir vis sakė: – Kad aš, panyt, kitaip nemoku! Laumyčia norėjo parodyti kvailiui, kaip reikiaatsigulti į vežimėlį, ir pati atsigulė. Kvailys pastūmė vežimėlį krosnin, o pats vėlpalindo į pakrosnį.135 Turinys