Lietuviskos_pasakos

– Na, ar pavijai? – Pavijau, bet kad taip sunkiai važiuoja, net arkliaisušilę, tai dar penktą prikinkiau. Ponia sako: – Tai gerai, greičiau parvažiuos… Ir po šiai dienai dar jo tebelaukia grįžtant. O tasžmogus arklius pardavė, kiaules pasipjovė – turėjopinigų ir mėsos.373 Turinys

Tinginė pati Buvo vienas žmogus ir turėjo tinginę pačią. Vyrasvis sako jai: – Ko tu neverpi? O pati jam: – Eik, žiūrėk – pilną aruodą verpstėm užkroviau,o tu man galvą kvaršini. Vyras sako: – Nagi, parodyk, kur tavo verpalai? Pati įlipo į aruodą ir, paėmus verpstę, kur buvotrupučiukas įverpta, kaišioja iš aruodo, rodydamavyrui ir sakydama: – Va viena, va kita, va trečia… Vyras buvo lėtas žmogus ir, patikėjęs pačiosžodžiais, klausė: – O kada gi tu mesi audeklą? Pati atsakė: – Pakirsk medžio ir nulenk lanktį – be lankčionėra ant ko mesti. Išėjo vyras medžio lankčiui kirsti, o pati, nubėgusuž kalnelio, kalba: – Kas lanktį kirs, to pati mirs!374 Turinys

Užgirdęs tai, vyras pametė kirsti ir, parėjęs namo,sako pačiai:– Buvau pradėjęs medį kirsti, bet užgirdau balsą:„Kas lanktį kirs, to pati mirs!“ – tai ir nebekirtau.– Dėkui tau, širdele, kad manęs taip gailies, –linksma kalbėjo pati. – Aš apmesiu audeklą ir belankčio!Paėmus rėčkelę, prikimšo pakulų, viršuj apdraikėsiūlais ir padėjo pasuolin.O buvo namuos jauna kalaitė, su ja labai mėg-davo vyras žaisti. Bežaidžiant jam su kalaite, patiėmė bartis:– Neperleisk kalaitės per rėčkelę, nes manoapmestas audeklas pavirs į pakulas!Vyras juokais ėmė ir užvijo kalaitę per rėčkelę.Pati pribėgus tik švyst vieną kuodelį pakulų žemėn,švyst kitą kuodelį ir rėkia ant vyro:– Kad tu pastiptum! Mano visos žiemos darbąsuėdei!Vyras numanė, kad pati apgaudinėja, bet tam kar-tui davė valią, galvodamas toliau kada ją pamokyti.Vieną kartą užprašė giminės tą žmogų į vestuves.Norėtų ir pati važiuoti, bet neturi kuo apsitaisyti, –paskutinis sijonas visai nuplyšęs. Ėmė prašyti vyrą,kad nupirktų jai naujus rūbus. Vyras išėjo neva į 375 Turinys

miestą, bet nuėjo tik laukan, pasigavo baltą žąsį irnešas namo.Tuo metu jo pati, likus namie, kūrena krosnį irvis bėgioja pro duris žiūrėti, ar jau pareina vyrassu rūbais. Galų gale pamatė, kad jis atsineša popažastimi baltą ryšulį. Nudžiugus įbėgo gryčion,nusirengė suplyšusį sijoną ir sviedė į krosnį:– Nebenoriu aš šitais skudurais segėti.Parėjus vyrui, pati pamatė, kad jis ne rūbusatnešė, o žąsį. Ėmė ant jo bartis, bet vyras atsakė:– Atleisk, širdele. Tai mat visa nelaimė atsitikoper tą bjaurybę kalaitę. Buvau nupirkęs labai gra-žius rūbus. Atsisėdau pasilsėsti, ėmė ir peršokokalaitė per nešulį, ogi žiūriu – mano ryšulys pavir-tęs į žąsį. Ką čia dabar daryti? Žinai, aš tave įrišiuį šiaudų kūlį ir nusivešiu į vestuves, o tenai jau nebėda – giminės aptaisys.Taip ir padarė. Nuvežęs pastatė kūlį pašaly, o patsįėjo į vidų ir užsilinksminęs užmiršo apie savo pačią.O jau buvo rudens laikas. Pradėjo pati drebėti ir ste-nėti. Užgirdo vaikai bėgiodami po orą, ėmė rėkti:– Kūlys gyvas! Kūlys gyvas!Visi eina laukan žiūrėti. Tada atsiminė vyras savopačią, priėjęs tylom, pasakė giminėms, kad čia jopati, bet ji nedrįstanti vidun eiti – esanti pusnuogė. 376 Turinys

Giminės jo pačią tuoj aptaisė ir įsivedė į vidų. Čiaji gerdama ir valgydama vis kalbėjo: – Kai parvažiuosiu namo, tai bus dienomis li li li,o naktimis pa pa pa. Tai yra dienomis verps linus, o naktimis – paku-las.377 Turinys

Karalaitė ant svarstyklių Vidury didelių girių gyveno toks žmogus su pačiair turėjo tris dukteris. Vieną dieną jas visas kažinkas pagrobė ir nusinešė – nei matė kas, nei girdėjo. Dar po kiek metų gimė tiems žmonėms sūnus. Kaijis užaugo, tėvai jam papasakojo, kad jo tris seseriskažin kas pagrobė. Sūnus sako: – Žinot ką, tėvai, ko mes čia sulauksim šiosegiriose, – eisiu aš geriau savo seserų ieškoti. Ir išėjo. Perėjęs per tą girią, rado tris kareivius,turinčius vieną arklį, vieną balną, vieną kardą irskraistę. Kareiviai pešasi, ginčijasi, niekaip negalė-dami viso to pasidalyti. Kai jis atėjo, sako jie: – Patark mums, kaip pasidalyti šitą arklį, balnąir skraistę. – Gerai, aš jums padalysiu. Paėmęs jis sulenkė ploną, lengvą lankelį ir paritopavėjui. – Dabar vykitės, – sako. – Kuris tą lankelį pagau-sit, tam viskas teks. Visi trys kareiviai nusivijo ir nusivijo tą lankelį.Jis tuo laiku užsikabino kardą, sėdo ant arklio ir378 Turinys

nujojo, apsisupęs ta skraiste, o kas ja apsisupdavo,to niekas negalėdavo matyti. Dabar jis sako tam arkliui: – Arkly, nešk mane pas vyriausiąją seserį! Arklys jį nunešė į tokį dvarą pas žvėrių karalių.Dvare jis rado savo seserį. Toji klausia: – Kas tu esi, kad per tiek kalnų ir girių čia atvy-kai? – Aš tavo brolis, atėjau pas tave pasižiūrėti. – Neteisybė, kad tu brolis, mes jokio brolio namienepalikom. Jis išpasakojo, po kiek metų paskui gimęs, iš kuratkeliavęs, tada sesuo jį pripažino už brolį. – Tik mano vyro nėra namie, – sako sesuo. – Jisparėjęs gali tave sudraskyti, tau reikia pasislėpti. Uždarė ji brolį spintoje. Pareina ir jos vyras, žvė-rių karalius. Pati neiškęsdama sako: – Ar tu žinai, kas pas mus yra? – O kas? – Mano brolis atėjo. – Čia jo nė šarka kaulų neatneš. Tuoj atidarė ji spintą ir išleido brolį. Žvėrių kara-lius savo svainį pasveikino, pasodino prie stalo,gerai pavaišino ir sako:379 Turinys

– Manęs čia niekas neranda, o tu radai, tai dabarir gyvenk pas mane iki galo. – Aš negaliu pas tave būti, dar turiu eiti daugiausavo seserų ieškoti. Tada žvėrių karalius išsipešė iš paausio plaukųir padavė jam: – Na, kad pas mane jau nelieki, tai imk šituosplaukus. Jei tau bus kokia bėda, tuos plaukus tikpakratyk, žvėrys subėgs ir pagelbės. Pasiėmė jis tuos plaukus, atsisveikino ir išėjęssėdo ant arklio. – Arkly, nešk mane pas vidurinę seserį! Arklys vėl nunešė į tokį baisų dvarą pas paukš-čių karalių. Ten jis rado savo seserį siuvant. Sesuoklausia: – Iš kur tu čia, žmogeli, atsiradai, kas tu esi, kadgalėjai per tuos aukštus kalnus ateiti? – Aš tavo tikras brolis. – Negali būti, kad tu mano brolis – mes nepali-kom jokio brolio. Jis vėl išpasakojo viską, tada sesuo jį pripažinouž brolį, tik sako: – Broleli, mano vyro nėra namie. Kad jis parėjęstau ko pikta nepadarytų, reikia tave paslėpti.380 Turinys

Uždarė ji brolį skrynioje. Pareina ir jos vyras,paukščių karalius.– Ar tu žinai, kas pas mus yra?– O kas?– Mano brolis atėjo.– Čia jo nė šarka kaulų neatneš.Atidarė ji skrynią, išleido brolį. Paukščių karaliussavo svainį pasveikino, pasodino prie stalo, geraipamylėjo ir sako:– Dabar būk pas mane iki mirties.– Aš negaliu pas tave būti, dar turiu eiti ieškotisavo jauniausiosios sesers.– Na, kad nelieki, tai imk mano plaukų. Jei tau buskokia bėda, tuos plaukus pakratyk, sulėks paukščiaiir pagelbės.Susirišo jis tuos plaukus ir nuėjo pas savo arklį.– Arkly, dabar nešk mane pas jauniausiąją seserį!Arklys jį tuoj nunešė į tokį dvarą pas žuvų kara-lių. Ten rado seserį midų geriant.– Kas tu esi, kad galėjai čia ateiti? – klausia sesuo.– Aš tavo brolis.Ir ji nenorėjo tikėti, bet jis vėl viską išpasakojo,ir sesuo pripažino jį už brolį.– Tik žinai, broli, – sako ji, – mano vyro nėranamie, kad jis parėjęs tau ko pikta nepadarytų. 381 Turinys

Uždarė ji brolį kitame kambaryje. Pareina ir josvyras, žuvų karalius. Pati neiškęsdama jam sako: – Ar tu žinai, kas pas mus yra? – O kas čia gali būti? – Mano brolis atėjo. – Čia jo nė šarka kaulų neatneš. Tuoj atidarė ji duris, išleido brolį. Žuvų karaliussavo svainį pasveikino, pavaišino kaip reikiant, pas-kui sako: – Dabar tu gali pas mane būti kiek tik nori. – Aš negaliu pas tave būti: jau seniai esu kelio-nėje, turiu joti namo pas tėvus. Atsisveikindamas žuvų karalius davė jam savoplaukų. – Jei tau bus kokia bėda, šiuos plaukus tik pakra-tyk, tuoj suplauks žuvys tau į pagalbą. Susirišo jis tuos plaukus ir išėjęs sėdo ant arklio.Bet ne namo ketino joti, o liepė arkliui jį nešti į vienąkaralystę. Tos karalystės karalius buvo paskelbęs:kas atsvers jo dukterį ant svarstyklių, tas bus žentas. Arklys jį tuojau nunešė pas tą karalių. Jis apsi-supo skraiste, kad niekas nematytų, ir nuėjo įrūmus. Žiūri – sėdi karaliaus duktė ant svarstyklių.Suvažiavę ten visokių karaliūnų, generolų ir didelių382 Turinys