Lietuviskos_pasakos

pat patyrė vargo, tai dabar manęs niekados nepa-peiks, ir aš vėl mielai noriu jos vyras būti. Karalius ir karalienė didžiai džiaugėsi ir, juoduturtingai apdovanoję, liepė su savo laivais namo par-gabenti. Jiems grįžus į savo tėviškę, toks džiaugsmasradosi, kad lygaus jam niekad nebuvo. Po karaliausgalvos tas jo žentas pats visos šalies karaliumi liko.187 Turinys

Dvylika brolių, juodvarniais lakstančių Vieno pono mirė pati ir paliko dvylika sūnų irmažą dukrelę. Netrukus tėvas sumanė vesti kitą,bet toji buvo ragana. Ji sako: – Duktė tegul bus, bet savo sūnus visus sudeginkir, supylęs jų pelenus į popierius, atsiųsk man, tadauž tavęs eisiu. Tėvas mąstė šiaip, mąstė taip – nebežino, kądaryti. Ėmė ir pasisakė viską vienam savo tarnui. Tas jam sako: – Ko čia, pone, taip rūpinies? Juk tamstos dvareyra didelių šunų. Dvylika jų sudeginsi, pelenussupilstysi į popierius, padėsi antspaudus ir nusiųsijai, – bene ji permanys? O po vestuvių – kad ir ras,nebe ką jiems darys. Ponas taip ir padarė: sudegino dvylika šunų,pelenus supylė į popierius, prispaudė antspaudusir nusiuntė raganai. Ta apžiūrėjo visus popierėlius,apuostė ir pasakė, kad sutinka už jo tekėti. Po vestuvių, kai parvažiavo į dvarą, ragana tikšniukšt šniukšt – visur apšniukštinėjo, pagaliau sako:188 Turinys

– Kas čia smirdi? Kad tie visi, kas čia nereikalingi,juodvarniais išlėktų!O jos posūnių būta tuokart rūsyje po vyro rūmais.Tuoj visi vienas po kito strikt strikt ant lango irišlėkė sau.Toliau gyveno rūmuose tik ponas su savo ragana.Prie jų augo dukrelė, kuriai niekas nieko nesakėapie brolius: mat ponas buvo užgynęs dvariškiamspasakoti, kad ji turėjo brolių, ir kad pamotė raganataip juos išvaikė.Vieną kartą – mergaitė buvo jau dvylikos metų –dvariškiai ėmė šnekėtis:– Argi mirusios ponios tebuvo ta viena dukrelė?Vienas jų atsakė:– Ką čia bešnekėti! Buvo sūnų dvylika, bet kaiponas vedė raganą, tai ji visus juos užkeikė, ir išlėkėvisi juodvarniais!Mergelė, išgirdusi dvariškių kalbą, ėmė reng-tis į kelionę savo brolių ieškoti. Pasisiūdino dvylikamarškinių, dvylika kelnių, dvylika paklodžių, dvy-lika užvalkčių ir išėjo, susirišusi visus tuos daiktusryšelyje.Ėjo, ėjo per laukus, per miškus. Ką tik sutinka, visklausia apie savo brolius, juodvarniais lakstančius,bet niekas nieko jai nepasako. Beeidama per didelę 189 Turinys

girią, užėjo atsiskyrėlį. Pas tą įėjusi, klausia, ar nėrakur matęs jos brolių, juodvarniais lakstančių. Atsiskyrėlis jai sako: – Nemačiau, bet aš turiu valią ant visų debesų.Pergulėk čia pas mane, rytoj susišauksiu debesis,gal tie bus matę. Ryto metą atsiskyrėlis sušaukė debesis. Kaisugulė debesys apie jo trobelę, taip tamsu pasidarė,lyg juoda naktis. Išėjo atsiskyrėlis laukan ir klausiadebesų: – Ar nematėt kur dvylikos brolių, juodvarniaislakstančių? Debesys atsakė, kad niekur nė vienas nesąsmatęs, ir išsiskirstė į visus kraštus. Atsiskyrėlis sako mergaitei: – Gal tavo brolių nebėra nė gyvų… Bet gal dar kurrasi. Kai eisi šiandien per girią, vakarop užeisi manobrolį, taip pat atsiskyrėlį. Jis turi valią ant visų vėjų,tai vėjus paklaus, gal tie bus kur užpūtę tavo brolius. Ir išėjo mergaitė. Eina, eina per girią ir priėjovakarop kitą atsiskyrėlį. Įėjo ir to pasiklausti, arnematė, negirdėjo jos brolių, juodvarniais lakstan-čių. Tas sako:190 Turinys

– Aš nieko nežinau, bet pernakvok čia pas mane.Rytoj rytą sušauksiu visus vėjus, jei tie bus kuružpūtę, tai ir tau pasakys. Ryto metą susišaukė atsiskyrėlis visus vėjus.Tie supūtė, suūžė, sušniokštė. Visus išklausinėjo,ir visi atsakė, kad nė vienas nežinąs, nė vienas nie-kur neužėjęs, nė vienas niekur nematęs. Tada atsis-kyrėlis jai sako: – Gal jų nebėra nė gyvų, kad nė vienas vėjas nie-kur nėra užpūtęs. Bet nenustok vilties. Kai eisi šian-dien per girią, rasi mūsų trečiąjį brolį, kuris turivalią ant visų paukščių. Jei yra kur tavo broliai, taigal koks paukštis bus juos užėjęs. Mergaitė vėl išėjo. Per visą dieną ėjo ir apievakarą rado trečią atsiskyrėlį. Tas jai taip pasakė: – Pernakvok pas mane, aš rytoj sušauksiu visuspaukščius, tai jie, jei bus kur užėję, tau pasakys. Ryto metą atsiskyrėlis sušaukė visus paukščius.Kad prilėkė, kad priskrido paukščių – ir didelių, irmažų, visokių! Išėjo atsiskyrėlis ir klausinėja visus. Tie atsakė,kad nė vienas niekur nematęs, nė vienas nieko neži-nąs. Atsiskyrėlis pulkų pulkus atleido, ir visi išsi-skirstė.191 Turinys

Pagaliau, kur buvęs, kur nebuvęs, atlekia šlubaserelis. Ant jo sušuko:– Kodėl tu nesiskubinai, ko gaišai?Erelis sako:– Man koją šaulys peršovė, labai skauda, negalė-jau greitai atlėkti.Atsiskyrėlis vėl klausia erelį:– Ar nesi matęs kur dvylikos brolių, juodvarniaislakstančių?Erelis atsakė:– Mačiau ir žinau, jie per dienas juodvarniaislakioja, o naktį žmonėmis kalne gyvena.Tada atsiskyrėlis davė mergelei dvylika smaig-telių ir liepė, kai lips į kalną, juos vis smaigstyti irant jų stotis, paskui vėl iš apačios traukti ir į viršųsmeigti.– Tiktai, – sako jis, – saugokis, kad nė vienassmaigtelis tau iš rankų neiškristų. Jei nors vienasiškris, tai ir nebegalėsi ant kalno užlipti.O ereliui prisakė:– Tu žiūrėk, kad ji nenukristų ir neužsimuštų!Ir išėjo mergelė su ereliu, paplasta lekiančiu.Nuėjo prie kalno. Tas kalnas buvo toks aukštas, netuž debesis aukštesnis. Ėmė mergelė savo smaigte-lius į kalną smaigstyti ir lipti aukštyn. Smaigstė, 192 Turinys

smaigstė, kaišiojo, kaišiojo, gal kokį pusvarstįnusmaigstė, ir būtų jau užlipus, tik vienas smaigte-lis iškrito. Bežiūrėdama į krintantį smaigtelį, ėmėir pati kristi. Erelis, tupėdamas pakalnėje, pamatėją bekrintančią, tuoj pakilo nuo žemės, pakapt susveikąja koja jai už ryšelio, vis aukštyn, aukštyn –užnešė labai aukštai, už debesų. Prinešė prie dideliourvo, paleido ir sako:– Štai tas urvas, kur jie vakare parlėkę sulenda.Tu čia įėjus rasi dvylika lovų; jas apdangstyk paklo-dėmis, visus priegalvius apvalkstyk užvalkčiais,kiekvienam ant lovos padėk marškinius ir kelnes.Prie kiekvienos lovos rasi po staliuką, o ant sta-liukų padėta po kepalėlį duonos – nuo tų kepalėliųgalėsi po riekelę atsiriekti ir suvalgyti. Prie durųrasi mažiausiojo brolio lovelę, – po jąja palindus,galėsi pernakvoti.Erelis, viską jai pasakęs, nulėkė sau, o ji įlindo įurvą. Tenai rado viską taip, kaip buvo išpasakojęserelis. Aptaisė lovas, apdangstė paklodėmis, prie-galvius apvalkstė užvalkčiais, kiekviena ant lovospadėjo kelnes ir marškinius, pavalgė, nuo kiekvienokepalėlio atsiriekdama po riekelę, ir, palindusi pomažojo brolio lova, atsigulė. Atėjus vakarui, tuoj irišgirdo: juodvarniai sukranksėjo, nusileidę atvirto 193 Turinys

žmonėmis ir suėjo į vidų. Visi džiaugėsi, kad patai-sytos lovos ir padėti marškiniai su kelnėmis. Greitapsitaisė, eina valgyti – žiūri, kad jų duona nurai-kyta. Vyresnysis sako: – Lovas ir mus pačius aptaisė – gerai, bet kadduonos trūksta, tai negerai. Na, bet ką padarysi! Pernakvojo, rytą atsikėlė, išėjo laukan, sukrank-sėjo ir nulėkė sau. Atsikėlė ir sesuo iš palovio, vaikš-čioja po vidų, laukia. Vakarop vėl įsinorėjo valgyti.Eina prie staliukų – taip pat besą kepalėliai duo-nos. Po riekelę atsiraikydama, vėl pavalgė, palindopo mažojo brolio lovele ir atsigulė. Vakare ir vėlėmė juodvarniai kranksėti, ir suėjo į vidų visi bro-liai. Vyresnysis sako: – Matai, ir vėl duona nuvalgyta. Jau kas norsnegeras pas mus yra įsimetęs. Dabar dar niekonedarysiu, bet jei trečią dieną taip bus, tai nors visąkalną sugriausiu, bet turėsiu rasti, kas čia mumstaip daro. Mergaitė gulėdama nusigando, rūpinasi, kas čiabus. Nebeiškentusi ėmė savo jaunesnįjį brolį budintiir truktelėjo jį už kojos. Tas klausia: – Kas čia? Mergaitė tylomis atsakė:194 Turinys

– Aš, broleli, jūsų sesuo. Atėjau, susiieškojau jus,bet kad anas brolis barasi, ką aš dabar darysiu?!Brolis sako:– Na, ką dabar darysi? Būk kaip buvusi, rytojpamatysime.Rytą sukilo visi broliai, jau taisos eiti sau lau-kan, – mažasis ir ėmė sakyti:– Na, brolau, vakar žadėjai ardyti, versti kalną.O kad rastum kokį giminaitį ar seserį, ką gi tadadarytum?Vyresnysis brolis sako:– Matau, kad tu jau žinai, kas čia yra! Na, taipasakyk, kas?Šis, atidengęs paklodę, sako:– Lįsk, sesele, laukan, kaip jau bus, taip.Tada vyresnysis brolis sako:– Kad tu būtum iškentus namie dar metus, taibūtum mūsų sulaukus, o dabar, sesele, reikės mumsir tau vargti vėl dvylika metų. Jei iškentėsi, niekurnieko nešnekėjus per tiek metų, tai dar pasimaty-sime.Taip pasakęs, liepė sėstis sau ant nugaros, ir visi,pavirtę juodvarniais, nulėkė.Juodvarnis nunešė seserį į didelę girią, pasodinoeglės viršūnėje, atsisveikino ir paliko. 195 Turinys

Mergaitė ilgai ten sėdėjo, net jos drabužiai visaisuplyšo.Vieną kartą į tą girią atėjo medžioti karalaitis susavo dvariškiais. Tuoj ėmė loti šunys, žiūrėdami į tąmedį, kur ji sėdėjo. Apstojo šauliai ir varovai, mato –sėdi medyje žmogus. Ir šiaip kalbina, ir taip kal-bina – nieko nesako. Atėjo ir pats karalaitis, šnekinair tas, bet mergaitė kaip nieko, taip nieko neatsako.Šaukia – lipk žemėn, gąsdina – nušausime, bet ji vistyli ir tyli. Tada karalaitis savo tarnui sako:– Lipk ir iškelk iš medžio, pamatysime, kas giten yra.Tas įlipo. Mergaitė rodo, tartum norėdama pasa-kyti esanti be drabužių. Tarnas, nulipęs žemėn,pasakė karalaičiui: medyje esanti jauna, graži mote-riškė, tiktai be drabužių. Užnešė jai drabužius, irji išlipo iš medžio. Karalaičiui mergelė taip patiko,kad kitos jis niekados nebenorėjo nė matyti. Par-sivedęs namo, pasisakė savo tėvams norįs imti jąsau už pačią. Tėvai nenorėjo jam leisti, kad ji niekonekalba, bet, ilgai prašomi, sutiko. Ir karalaitis vedėdvylikos brolių seselę.Po kokių metų juodu susilaukė sūnaus. Karalai-čio tuokart nebuvo namie, o prie karalienės buvoparvežta jos pamotė, ta pati ragana, kuri jos taip 196 Turinys

nekentė. Toji ragana vaikelį išmetė laukan ir, sugrie-bus kur šuniuką, rodo visiems:– Žiūrėkit, koks jos vaikas!Tada karalaičio tėvai sako:– Jau kad ji būtų geras žmogus, tai ir kalbėtų.Kažin, kas ji tokia yra. Gerai mes jam sakėme, kadneimtų jos.Parašė jos vyrui raštą, kad taip ir taip, gimęs toksir toks, – ką reikia karalienei daryti? O karalaitisatrašė, kad nieko jai nedarytų, kol jis namo grįš: jispats žinosiąs, ką padaryti. Parkeliavęs namo, kara-laitis nieko nebežino: jam taip graži, taip graži, taippatinka, kad nė galvon nebeateina ją nužudyti.Ir vėl jisai gyvena su ja. Pagyvenus kokius metus,gimė jiems kitas sūnus. Karalaičio taip pat nebuvonamie, ir vėl jos pamotė ragana vaikelį išmetė lau-kan, pagriebė kačiuką ir rodo visiems:– Žiūrėkit, kas dabar!Visi stebėjosi, ir tėvai nurašė sūnui laišką.Sūnus vėl atrašė, kad niekas jai nieko nedarytų bejo paties. Sugrįžęs namo, karalaitis ir vėl nieko jainedaro: pati labai graži, patinka jam, sakosi dartoliau žiūrėsiąs.Po kiek laiko, karalaičiui nesant namie, gimstatrečias sūnus. Ta pati ragana pamotė vėl išmeta 197 Turinys