Broliu grimu pasakos

– Ne, motin, – tarė vyras, – šito aš nepadarysiu.Širdis man neleidžia palikti savo vaikus girioje vie-nus – ateis miško žvėrys ir sudraskys juos.– Ak tu, kvaily, – šokosi pati, – tada mes visi keturiturėsim mirti iš bado, galėsi tik lentas karstamsobliuoti.Ir tol kvaršino jam galvą, kol tas pagaliau sutiko.– Bet sakyk, ką nori, – vargšų vaikų man gaila, –tarė vyras.Abu vaikai, kankinami alkio, taip pat negalėjoužmigti ir viską girdėjo, ką pamotė kalbėjo tėvui.Grytutė verkė graudžiomis ašaromis ir sakė Anse-liui:– Dabar tai jau prapuolėm.– Neverk, Grytute, – ramino ją Anselis, – nebijok,aš jau ką nors sugalvosiu.Ir kai tėvai sumigo, jis atsikėlė, apsivilko švarkelį,pravėrė mažąsias dureles ir išslinko į kiemą. Laukeskaisčiai švietė mėnulis, ir balti akmenukai panamėjspindėjo kaip sidabro pinigėliai. Anselis pasilenkė irprisidėjo jų į švarkelio kišenę kiek tik tilpo. Paskuisugrįžo atgal į trobą ir tarė Grytutei:– Nesirūpink, seserėle, ir ramiai miegok, Dievulismūsų neapleis.Ir vėl atsigulė į lovą. 124 Turinys

Vos tik pradėjo brėkšti, dar net saulė nebuvopatekėjusi, atėjo pamotė ir ėmė žadinti vaikus: – Kelkitės, tinginių pančiai, eisim į mišką malkųparnešti. Paskui įdavė abiem po riekelę duonos ir pasakė: – Šekit, turėsit pietums, tik nesuvalgykit anks-čiau, daugiau nieko nebegausit. Grytutė pasikišo duoną po prijuoste, nes Anseliokišenė buvo pilna akmenukų. Ir tada jie visi kartuišėjo į girią. Kai paėjo galiuką, Anselis sustojo iratsigręžė į namus – taip jis daug kartų gręžiojosi irgręžiojosi. Tėvas ir sako: – Anseli, ko tu vis gręžiojiesi ir atsilieki, nežiop-sok, eik greičiau. – Ak, tėte, – atsakė Anselis, – aš žiūriu į savo baltąkatytę, ji tupi ant stogo ir nori man sudie pasakyti. – Kvaily, – tarė pamotė, – tai ne katytė, tai kami-nas ryto saulėje spindi. Tačiau Anselis ne į katytę dairėsi, o vis mėtė iškišenės baltus akmenukus ant kelio. Kai atėjo į miško gilumą, tėvas tarė: – Na, vaikučiai, pririnkit malkų, aš užkursiu jumsugnį, kad nesušaltumėt.125 Turinys

Anselis su Grytute pritempė žabų, sukrovė jųvisą krūvą. Paskui tėvas uždegė žabus, ir, kai lau-žas gerai įsiliepsnojo, pamotė tarė: – Na, vaikai, dabar gulkitės prie ugnies ir pailsė-kit, mes eisim į mišką malkų kirsti. Kai pabaigsimdarbą, ateisim jūsų pasiimti. Anselis su Grytute sėdėjo prie laužo, ir kai atėjopietų metas, kiekvienas suvalgė savo riekelę duo-nos. O kad girdėjo pokšint kirvį, tai manė, jog tėvasyra kažkur netoliese. Bet iš tikrųjų pokšėjo ne kir-vis, o vėjo sūpuojama šaka, tėvo pririšta prie sausomedžio. Taip jiems besėdint, ėmė merktis iš nuovar-gio akys, ir jie kietai užmigo. Kai galų gale pabudo,buvo jau tamsi naktis. Grytutė pradėjo verkti iraimanuoti: – Vaje, kaip mes dabar pareisim iš tos girios! Bet Anselis ją paguodė: – Palauk valandėlę, kol patekės mėnulis, tada messurasim kelią namo. Ir kai patekėjo mėnulio pilnatis, Anselis paėmėsesutę už rankos ir nusivedė palei akmenukus, kurieblizgėjo kaip ką tik nukaldinti sidabriniai, ir rodėjiems kelią. Ėjo juodu taip visą naktį ir švintant par-ėjo į tėvų namus. Pasibeldė į duris, ir kai pamotė126 Turinys

atidariusi pamatė, kad tai Anselis su Grytute, tuojėmė bartis:– Ak jūs, nenaudėliai, ko taip ilgai kirmijot miške,mes jau manėm, kad visai nepareisit.O tėvui tartum akmuo nuo širdies nuslinko, nesjis labai graužėsi, palikęs vaikus vienus girioje.Praėjo nedaug laiko, ir vėl skurdas ėmė žvelgtiiš visų pakampių. Vieną naktį vaikai išgirdo, kaippamotė lovoje tarė tėvui:– Vėl viskas suvalgyta, turim dar pusę kepaliukoduonos, o paskui galėsim kabinti dantis ant lenty-nos. Reikia atsikratyti vaikų, nuveskim juos rytojgiliau į girią, kad nerastų kelio atgal; kito išsigel-bėjimo aš nematau.Tėvui širdis neapsivertė šitaip daryti, ir jis pagal-vojo: „Geriau būtų paskutiniu kąsniu su vaikais daly-tis.“ Bet pati nenorėjo nieko girdėti, tik barėsi irpriekaištavo vyrui. Ką gi – į klaną puolęs, sausasnekelsi, nusileido pirmą kartą, turėjo nusileisti irantrą.Bet vaikai dar nemiegojo ir viską girdėjo. Kaitėvai sumigo, Anselis vėl atsikėlė ir norėjo eiti įlauką akmenukų pasirinkti, kaip ir aną kartą, betpamotė buvo užrakinusi duris, ir jis negalėjo išeiti.Tačiau guodė sesutę ir kalbėjo: 127 Turinys

– Neverk, Grytute, miegok ramiai, gerasis Dievu-lis mūsų neapleis.Anksti rytą pamotė atėjo ir prikėlė vaikus iš lovos.Jie vėl gavo po riekelę duonos, bet šį kartą ji buvodar plonesnė negu aną sykį. Eidamas į girią, Anse-lis visą kelią trupino duoną kišenėje ir kur buvęs,kur nebuvęs vis sustodavo ir numesdavo trupinėlįant žemės.– Anseli, ko tu vis stoviniuoji ir dairaisi atgal, –subarė tėvas, – eik gražiai.– Aš žiūriu į savo balandėlį, jis tupi ant stogo irnori man sudie pasakyti.– Kvaily, – tarė pamotė, – tai ne tavo balandėlis,tai kaminas ryto saulėje spindi.Tačiau Anselis vis mėtė ir mėtė trupinėlius antžemės.Šį kartą pamotė nuvedė vaikus dar giliau į girią,kur jie niekados dar nebuvo kojos įkėlę. Čia tėvasvėl užkūrė didelį laužą, ir pamotė tarė:– Pasėdėkit čia, vaikai, o kai pavargsit, galit irpamiegoti, mes eisim į mišką malkų kirsti. Vakare,kai baigsim darbą, ateisim jūsų pasiimti.Kai atėjo pietų metas, Grytutė pasidalijo duonasu Anseliu, nes jis savo riekelę buvo ant kelio ištru-pinęs. Paskui jie užmigo ir išmiegojo iki vėlaus 128 Turinys

vakaro, bet niekas neatėjo vargšų vaikų pasiimti.Kai pabudo, buvo jau visai sutemę, ir Anselis ėmėguosti sesutę sakydamas:– Palauk, seserėle, kol patekės mėnulis, tada busmatyti trupinėliai, kuriuos aš išbarsčiau, jie parodysmums kelią namo.Mėnuliui patekėjus, vaikai leidosi į kelionę, betneberado trupinėlių – juos buvo sulesę paukšteliai,kurių tūkstančiai skraido po laukus ir miškus. Anse-lis tarė Grytutei:– Nebijok, vis tiek kaip nors rasim kelią.Bet nerado. Ėjo, ėjo kiaurą naktį ir paskui dar visądieną nuo ryto iki vakaro, bet girios krašto nepri-ėjo; beeidami labai išalko, nes visas jų valgis buvotik viena kita uogelė, nusiskinta pakelėj. Galiausiaitaip nusivarė, jog nebegalėjo kojų pavilkti, atsigulėpo medžiu ir užmigo.Taip išaušo trečias rytas, kai jie buvo palikę savotėvo namus. Ir vėl leidosi į kelią, bet juo ilgiau ėjo,juo giliau klydo į girią, ir jeigu netrukus nebūtų atė-jusi pagalba, būtų pražuvę.Vidurdienį pamatė jie tupintį ant šakos gražų,baltą kaip sniegas paukštį, jis taip gražiai giedojo,jog vaikai sustojo ir ėmė jo klausytis. Pagiedojęspaukštis pakėlė sparnus ir nuskrido, lyg rodyda- 129 Turinys