Broliu grimu pasakos

moteris, visaip juodinti jaunąją karalienę, kalbėtisūnui: – Ta tavo parsigabenta pati yra paskutinė elgeta,ir dar nežinia, kokias šunybes ji čia slapčia išdari-nėja. Jeigu ji nebylė ir nemoka kalbėti, tai galėtųbent nusijuokti, bet jeigu žmogus nesijuokia, vadi-nasi, jo sąžinė nėra švari. Ir pradžių karalius nenorėjo tuo tikėti, bet kaimotina nesiliovė marčią šmeižusi ir kaltinusi viso-kiausiomis nedorybėmis, galų gale patikėjo josžodžiais ir pasmerkė žmoną mirčiai. Ir buvo uždegtas kieme didelis laužas, kuriameturėjo būti sudeginta karalienė. Karalius stovėjoviršuje prie lango ir žiūrėjo su ašaromis akyse, nesvis dar tebemylėjo žmoną. Kai karalienė jau stovėjopririšta prie stulpo, ir ugnis raudonais liežuviais pra-dėjo laižyti jos drabužius, pasibaigė paskutinė sep-tynerių metų akimirka. Ore tik sušniokštė, sušla-mėjo, ir į kiemą ėmė leistis dvylika varnų. Ir vos tikjie prisilietė prie žemės, tuoj atvirto į dvylika brolių,sesers išvaduotų iš burtų. Jie išsklaidė laužą, užge-sino liepsnas, atrišo savo mylimą seserį nuo stulpoir puolė ją bučiuoti ir glėbesčiuoti. Ir dabar, kai jau galėjo atverti burną ir kalbėti,karalienė apsakė karaliui, kodėl ji visą laiką tylėjo 83 Turinys

ir niekada nesijuokė. Sužinojęs, kad ji nekalta, kara-lius labai apsidžiaugė, ir nuo to laiko visi santaikojegyveno ligi pat savo amžiaus galo. O piktoji anytabuvo atiduota į teismą, įkišta į statinę, pilną ver-dančio aliejaus ir nuodingų gyvačių, ir mirė ji tenžiauria mirtimi. 84 Turinys

10. NENAUDĖLIAI Gaidelis tarė vištelei: – Dabar pats riešutavimo metas, eime ant kal-niuko ir vieną kartą prisivalgykim riešutų, kol voverėjų dar nenurinko. – Gerai sakai, – sutiko vištelė, – eime, kad parie-šutausim, tai pariešutausim. Kaip tarė, taip ir padarė. Nuėjo abu ant kalniuko,o kad pasitaikė graži diena, tai užsibuvo ten ligi patvakaro. Nežinau, ar jie tiek daug prisivalgė, ar toksišdidumas užėjo, žodžiu, nepanoro pėsti namo grįžti,ir gaidelis turėjo iš riešuto kevalų vežimaitį pada-ryti. Kai vežimaitis jau buvo gatavas, vištelė įsėdoir sako gaideliui: – O dabar įsikinkyk ir vežk. – To dar betrūko, – atsakė gaidelis, – verčiau jaupėsčias namo eisiu, negu leisiuos įkinkomas. Ne,taip nebuvo derėta. Vežėju mielai pabūčiau ir antpasostės pasėdėčiau, bet pačiam traukti – ne, šitonesulauksi. 85 Turinys

Taip jiems besiginčijant, kur buvusi, kur nebuvusiatkvarksi antis. – Ak jūs, vagišiai, kas jums leido šeimininkauti pomano riešutyną? Palaukit, aš jums parodysiu! Ir, pražiojusi snapą, puolė gaidelį. Bet gaidelisirgi ne pėsčias, narsiai šoko piestu ir taip užrėžėjai pentinu, jog antis ėmė maldauti pasigailėjimo iruž bausmę nuolankiai sutiko įsikinkyti į vežimaitį.Gaidelis atsisėdo ant pasostės už vežėją ir gena antį: – Na, antie, lėk kiek tik kojos neša! Kiek pavažiavę, sutiko du pėsčiokus: smeigtukąir adatą. – Stok! Stok! – sušuko keleiviai ir padejavo, kadnaktis jau ant nosies, greit būsią tamsu kaip maiše,ir jie negalėsią nė žingsnio žengti, o dar šitokia pur-vynė ant kelio, ar negalėtų jie galiuką pavažiuoti,mat buvę siuvėjų užeigoje prie miesto vartų ir mažu-mėlę užsisėdėję prie alaus kaušo. Matydamas, kad abu keleiviai liesučiai ir neuž-ims daug vietos, gaidelis priėmė abu į vežimaitį, tikturėjo jie prižadėti, kad nei jam, nei vištelei kojųnenumindys. Važiavo, važiavo ir vėlai vakare privažiavo smu-klę, o kad nenorėjo naktį toliau belstis, be to, irantis jau vos ant kojų laikėsi ir virtavo į šalis, tai 86 Turinys

nusprendė prašytis nakvynės. Iš pradžių šeiminin-kas visaip atsikalbinėjo, sakėsi neturįs vietos, o ištikrųjų greičiausiai nenorėjo jų įsileisti, pamatęs,kokia ponybė čia atvažiavo. Bet kai jie taip gražiaiprašėsi, pažadėjo atiduoti kiaušinį, kurį vištelė buvopadėjusi kelionėje, palikti ir antį, kuri kasdien pokiaušinį dedanti, tai galų gale sutiko priimti. Nakvi-ninkai užsisakė šaunią vakarienę ir gėrė, ūžė. Brėkštant rytui, kai visi dar miegojo, gaidelispažadino vištelę, susirado kiaušinį, prarakė, ir abudrauge jį išgėrė, o kevalus sumetė į krosnį. Paskuipriėjo prie adatos, kuri dar miegojo, paėmė už ausiu-kės ir įsmeigė į šeimininko krėslą, smeigtuką įbedėį rankšluostį, o patys lyg niekur nieko išplasnojo išsmuklės ir nurūko savais keliais. Antis, mėgstanti miegoti po atviru dangum,nakvojo kieme. Pajutusi juos sprunkant, pašoko išmiegų, susirado upelį ir nuplaukė sau, o plaukė jigreičiau, nei vežimaitį traukė. Netrukus išsirito iš patalo šeimininkas, nusi-prausė, pasiėmė rankšluostį – nusišluostys burną,o smeigtukas tik drykst ir išvarė jam raudoną rėžįnuo ausies ligi ausies. Paskui nuėjo į virtuvę užsi-degti pypkės, bet, vos žengė artyn prie krosnies,kiaušinio kevalai tik žiržir ir pažiro jam į akis. 87 Turinys

– Na ir nesiseka man šį rytą! – tarė ir nepatenkin-tas klestelėjo į savo krėslą. Bet tuoj pat pašoko kaipįgeltas ir sušuko: – Ai, ai! – nes adata dar skaudžiauir ne į galvą įdūrė. Dabar jis ne juokais supyko ir pagalvojo, ar tiknebus čia tų vakarykščių naktibaldų darbas. Bet kainuėjo jų ieškoti, žiūri – jų ir pėdos ataušusios. Ir tadajis davė sau žodį daugiau niekada neįsileisti į namustokių nenaudėlių, kurie daug ryja, už nieką nemokair, užuot atsidėkoję, dar šunybes krečia. 88 Turinys