Broliu grimu pasakos

– Aš neištversiu, ilgiau aš to neištversiu, eini tuar ne? Tada jis apsimovė kelnes ir išlėkė kaip pakvaišęs. O lauke siautėjo audra, ir taip ūžavo vėjas, kadžmogelis vargiai ant kojų nustovėti galėjo, griuvonamai, ir virto su šaknimis medžiai, drebėjo kalnai,ir uolos ritosi į jūrą, o dangus buvo juodas juodaskaip derva, griaudėjo perkūnas, ir blykčiojo žaibai,jūroje kilo ir leidosi aukštos bangos, didumo kaipbažnyčios bokštai, kaip kalnai, ir visų jų keterosbuvo su baltomis putų karūnomis. Ir sušuko vyras,pats savo balso negirdėdamas: Plekšne, plekšne, ar girdi? Atsiuntė mane pati, Liepė tavęs ji paprašyti… Ko – nedrįstu aš ir sakyti. – Na, tai ko gi ji nori? – paklausė plekšnė. – Ak, – atsakė jis, – ji nori būti kaip Viešpats Die-vas. – Eik namo, ji jau vėl sėdi savo senoje lūšnoje. Taip jie ten tebesėdi ir po šiai dienai.165 Turinys

20. NARSUS SIUVĖJAS Vieną vasaros rytą sėdėjo siuvėjas ant stalopalangėje ir, smagiai nusiteikęs, siuvo iš peties. Iršit ateina gatve kažkokia sodietė šaukdama: – Pirkite! Pirkite! Gardi vaisių košė! Gardi vai-sių košė! Tas balsas maloniai nuskambėjo siuvėjo ausiai,iškišo jis savo švelnią galvą pro langą ir sušuko: – Prašom čionai, tamstyte, ir paliksi čia visą savoprekę! Moteris užkopė laiptais su sunkiu krepšiu passiuvėją ir turėjo iškrauti jam visas savo puodynes.Tas apžiūrėjo jas, pakilnojo, kyštelėjo vidun nosį irpagaliau tarė: – Vaisių košė atrodo nebloga, atsverk man ketu-ris lotus, tamstyte, o jeigu bus ir ketvirtis svaro –nieko baisaus. Moteriškė tikėjosi daugiau čia parduosianti,atsvėrė, kiek jis prašė, bet išėjo visai susukusi nosįir niurzgėdama.166 Turinys

– Na, tegu palaimina tą košę dangus iš aukšty-bių, – sušuko siuvėjas, – ir suteikia man jėgų ir sti-prybės!Atsinešė iš spintos duonos kepalą, atsiriekė apsu-kinę ir užsitepė vaisių košės.– Turėtų labai gardu būti, – tarė, – bet pirmaužbaigsiu liemenę, o paskui paragausiu.Pasidėjo duoną šalia ir siuva sau toliau, iš todžiaugsmo vis didesniais ir didesniais dygsniais. Okol jis siuvo, saldžios košės kvapas pakilo iki sienos,kur tupėjo daugybė musių. Pajutusios skanų kvapą,musės tuoj nugulė duonos riekę.– Ei, kas jus čia kvietė? – šūktelėjo siuvėjas irnuginė neprašytas viešnias šalin.Bet kad musės jo kalbos nesuprato, tai ir toliauneatstojo – puolė vis didesniais ir didesniais spie-čiais. Galų gale siuvėjui, kaip sakoma, širdis užvirė,išsitraukė jis iš savo skuduryno medžiagos skiautęir taręs: „Na, palaukit, aš jums parodysiu!“ – negai-lestingai šlioptelėjo per pačią tirštumą. Kai pakėlėskudurą ir suskaitė, žiūri – guli ištiesusios kojas nemažiau kaip septynios musės.– Oho, štai koks tu šaunuolis! – tarė, pats neatsi-stebėdamas savo narsumu. – Tai turi sužinoti visasmiestas. 167 Turinys

Ir čiaukšt čiaukšt greitosiomis susikirpo diržą,susiuvo ir didelėmis raidėmis ant jo išsiuvinėjo:„Septynetą vienu smūgiu“.– Na, ką čia miestas! – kalbėjo jis toliau. – Tai turisužinoti visas pasaulis!Ir jo širdis suvirpėjo iš džiaugsmo kaip avinėliouodegėlė.Siuvėjas užsijuosė diržą ir susiruošė keliauti įpasaulį, nes jam atrodė, kad su jo narsumu nėrakas veikti tokioje ankštoje dirbtuvėlėje. Prieš išei-damas dar apsidairė namuose, ar neras ko pasiimtiį kelionę. Bet nieko kito nerado, tik gabalą senosūrio, tą ir įsikišo kišenėn. Prie vartų dar pamatėpaukščiuką, įsipainiojusį krūmyne, tą irgi priglaudėį kišenę prie sūrio. Taip apsirūpinęs, narsiai leidosiį kelionę, o kad buvo lengvas ir greitas, tai ir nuo-vargio nejuto.Ėjo, ėjo ir priėjo kalną, o kai užlipo į pačią jo vir-šūnę, žiūri – guli ten didžiulis milžinas ir ramiausiaidairosi sau aplinkui. Siuvėjas drąsiai priėjo prie jo,užšnekino ir sako:– Labą dieną, drauguži! Tai sėdi čia ir dairaisi poplatųjį pasaulį? Aš kaip tik ten ir einu, noriu paban-dyti laimę. Gal nori kartu eiti?Milžinas su panieka nužvelgė siuvėją ir sako: 168 Turinys

– Ak tu, skursna! Nugeibėli tu! – Na, na! – tarė siuvėjas, atsisegiojo švarką irparodė milžinui diržą. – Gali pasiskaityti, kas aš esu! Milžinas perskaitė: „Septynetą vienu smūgiu“, –pamanė, kad tiek žmonių siuvėjas yra nudėjęs, irmažylis kiek pakilo jo akyse. Bet vis tiek pirmanorėjo jį išbandyti, paėmė į saują akmenį ir kadsuspaus – net vanduo išlašėjo. – Ir tu taip padaryk, – tarė milžinas, – jei esi toksstiprus. – Tik tiek? – tarė siuvėjas. – Tokiems kaip aš taiyra vienas juokas. Kyštelėjo ranką į kišenę, išsitraukė minkšto sūriogabalą ir kad spūstels – net išrūgos ištekėjo. – Na, kaip? – paklausė. – Man rodos, truputįgeriau? Milžinas nežinojo nė ką sakyti, savo akimis neti-kėjo, kad tas žmogelis gali taip padaryti. Paėmė jisakmenį ir švystelėjo taip aukštai, jog vos akimisbegalėjai matyti. – Na, viščiukėli, tu taip padaryk. – Gerai švystelėta, – tarė siuvėjas. – Bet akmuovis tiek nukrito žemėn. Aš kad švystelėsiu, tai akmuolėks ir nulėks – tiek jį ir tematysi.169 Turinys

Kyšt ranką į kišenę, išsitraukė paukščiuką ir švys-telėjo aukštyn. Paukščiukas apsidžiaugė, laisvę atga-vęs, pakilo į dangų, skrido ir nuskrido sau.– Na, kaip tau patinka mano metimas, drauguži? –paklausė siuvėjas.– Ką gi, mėtyti tu moki, – sutiko milžinas, – betdabar pažiūrėsim, ar tu įgali ką nors sunkesniopanešti.Nusivedė siuvėją prie galingo ąžuolo, kurisnukirstas gulėjo ant žemės, ir sako:– Jeigu jau tu toks stiprus, tai padėk man tą medįišnešti iš miško.– Mielai, – tarė žmogelis, – tu paimk ant pečiųkamieną, o aš pakelsiu ir nešiu viršūnę su šakomis,čia juk yra visas sunkumas.Milžinas užsikėlė ant pečių kamieną, o siuvėjasatsisėdo viršūnėje ant šakos, ir milžinas, nebegalė-damas atgal atsigręžti, turėjo nešti visą medį ir darsiuvėją kartu. O tas sėdi sau patenkintas užpakalyjeir švilpauja dainelę: „Jojo išjojo trys siuvėjėliai“, –lyg tas medžio nešimas jam būtų tik vaikų žaidimas.Panešęs galiuką tą sunkią naštą, milžinas pavargoir sako:– Kaip sau nori, nebegaliu daugiau, mesiu medįžemėn. 170 Turinys