Broliu grimu pasakos

– Bet mano žmonos buvo sidabrinės rankos. Ji atsakė: – Tikrąsias rankas man ataugino maloningasisDievas. Angelas nuėjo į kambarį, atnešė sidabrines ran-kas ir parodė karaliui. Ir tik dabar jis patikėjo, kadčia iš tikrųjų jo mieloji žmona ir mažasis sūnus, apsi-džiaugęs išbučiavo juos ir tarė: – Sunkus akmuo nusirito man nuo širdies. Tada Dievo angelas dar kartą visus juos draugepavalgydino, paskui iškeliavo jie namo pas jo senąjąmotiną. Ir buvo visame krašte didis džiaugsmas,karalius su karaliene dar kartą iškėlė vestuves irpaskui linksmai gyveno ligi palaimingo savo amžiausgalo.251 Turinys

32. GUDRUOLIS ANSASAnso motina klausia:– Kur išeini, Ansai?Ansas atsako:– Pas Grytutę.– Sėkmės, Ansai. Žiūrėk, kad viskas būt gerai.– Bus gerai. Sudie, mama.– Sudie, Ansai.Ateina Ansas pas Grytutę.– Sveika, Grytute.– Sveikas, Ansai. Ką gero atnešei?– Nieko neatnešiau. Tai tu man duok.Grytutė duoda Ansui adatą. Ansas sako:– Sudie, Grytute.– Sudie, Ansai.Ansas paima adatą, įsmeigia į šieno vežimą irpareina paskui vežimą namo.– Labą vakarą, mama.– Labą vakarą, Ansai. Kur buvai?– Pas Grytutę buvau.– Ką tu jai nunešei? 252 Turinys







































































mikliai darbuojasi, jog nespėja vienas apsižiūrėti, očia jau kitam eilė atėjusi.Vakare jaunasis tekintojas atkako į tą užeigą, kuranksčiau buvo apgauti jo broliai. Pasidėjo maišelįant stalo ir ėmė pasakoti, kokių nuostabių dalykųpatyręs po žmones keliaudamas.– Taip, – kalbėjo jis, – pasitaiko stebuklingų sta-lelių, aukso asilų ir kitokių įdomybių. Geri dalykai,nėra ką sakyti, bet visa tai vieni niekai, palyginti sutuo turtu, kurį pasisekė man įsigyti ir kurį nešiojuosštai šiame maišelyje.Šeimininkas pastatė ausis. „Kas gi čia galėtųbūti? – pagalvojo jis. – Turbūt maišelis pilnas bran-giųjų akmenų. Neblogai būtų ir jį man turėti, juksakoma, kad visų gerų dalykų būna po tris.“Kai atėjo metas miegoti, svečias atsigulė antsuolo ir pasidėjo maišelį po galva. Šeimininkas kiekpalaukė ir, pamanęs, kad svečias jau kietai įmigo,pritykino ir pamažėle, atsargiai ėmė traukti maišelįiš po galvos, ketindamas jo vietoj pakišti kitą. Bettekintojas to tik ir laukė ir, kai smuklininkas įsidrą-sinęs smarkiau timptelėjo, sušuko:– Lazda, iš maišo!Lazda kad šoks iš maišo ir – tiesiai prie šeimi-ninko, kad ims pliekti, kad ims austi jam kailį, tam 288 Turinys

net šonai braška. Šeimininkas pagavo rėkti, prašy-tis dovanojamas, bet juo garsiau rėkė, juo smagiaulazda mušė taktą jam į nugarą, kol galų gale, nete-kęs jėgų, išsitiesė ant žemės. Tada tekintojas ir sako:– Jeigu neatiduosi man stebuklingojo stalelio iraukso asilo, lazda pradės šokdinti tave iš naujo.– Oi ne, – nuolankiai ištarė šeimininkas, – mielaiatiduosiu viską, tik liepk tai prakeiktajai lįsti atgalį maišą.Tada pameistrys tarė:– Gerai, aš tavęs pasigailėsiu, bet kitą kartą žiū-rėk man!Paskui sušuko: „Lazda, į maišą!“ – ir nebemušėdaugiau šeimininko.Kitą rytą, pasiėmęs stebuklingąjį stalelį ir auksoasilą, tekintojas iškeliavo namo pas tėvą. Siuvė-jas apsidžiaugė, pamatęs sūnų, ir paklausė, kaip iranuos du, ko jis svetur išmokęs.– Tėveli, – atsakė šis, – aš tapau tekintoju.– Tai labai nelengvas amatas, – tarė tėvas. – O kątu parsinešei iš savo kelionių?– Brangų daiktą, tėveli, – atsakė sūnus, – lazdąmaiše.– Ką? – sušuko tėvas. – Lazdą? Ir verta buvo dėlto stengtis! Juk gali iš bet kokio medžio ją išsipjauti. 289 Turinys

– Tik jau ne tokią, kaip manoji, tėveli. Jeigu ašpasakau: „Lazda, iš maišo!“ – lazda tuoj iššoka irtam, kas turi piktų kėslų, užkuria tokią pirtį ir tolpliekia, kol tas pradeda žeme šliaužioti ir maldautipasigailėjimo. Va, matai, ta lazda man padėjo atgautistebuklingąjį stalelį ir aukso asilą, kuriuos buvoatėmęs iš mano brolių suktas užeigos šeimininkas.Dabar pašauk juos abu ir sukviesk visus gimines, ašjuos pavalgydinsiu, pagirdysiu ir dar kišenes auksopripilsiu. Senasis siuvėjas nelabai norėjo tuo tikėti, betvis dėlto sukvietė gimines. Tada tekintojas patiesėvidury trobos staltiesę, įvedė asilą ir tarė broliui: – Na, broliuk, pakalbėk su juo. Malūnininkas pasakė: „Briklebrit!“ – ir bemat antstaltiesės kad pabiro auksiniai, lyg būtų lietaus šuo-ras užėjęs, ir tol byrėjo, kol visi prisirinko tiek, kiektik panešti galėjo. (Matau, gailiesi, kad tavęs ten nebuvo.) Paskui tekintojas atnešė stalelį ir tarė: – Na, broliuk, dabar pakalbėk su juo tu. Ir vos tik stalius ištarė: „Staleli, apsidenk!“ – tuojant jo atsirado staltiesė ir gausybė gardžiausių val-gių. Ir prasidėjo puota, kokios siuvėjo namai dar290 Turinys

nebuvo regėję. Visa giminė vaišinosi ligi išnaktų,visi buvo linksmi ir patenkinti. Siuvėjas padėjo į spintą adatą ir siūlus, uolektįir laidynę ir gyveno su savo sūnumis džiaugsme irpertekliuje. O kurgi dėjosi ožka, dėl kurios siuvėjas buvo išva-ręs iš namų tris savo sūnus? Tuoj tau papasako-siu. Gėdydamasi savo nuskustos galvos, ji nubėgo irįlindo į lapės olą. Parėjo lapė namo, žiūri – priešaisžiba iš tamsos dvi didelės akys. Persigando ir pasi-leido atgal. Bėgdama sutiko lokį. Mato lokys, kadlapė baisiausiai išsigandusi, ir klausia: – Kas atsitiko, lapute kūmute, ko tu tokia iš veidoišėjusi? – Ak, – atsakė rudoji, – mano oloje baisus žvėrislindi, žiūri į mane išsproginęs žibančias akis. – Mes jį tuoj išvarysim, – tarė lokys. Nuėjo prie olos ir pažvelgė vidun. Bet kai pamatėžibančias akis, pagavo ir jį baimė – na jau ne, sutokiu baisiu žvėrim geriau neprasidėti, ir davėkojoms valią. Bėgdamas sutiko bitę. Pamačiusi, kadlokys toks nesavas, bitė paklausė: – Loky, kodėl toks surūgęs tavo veidas, kurgidingo tavo linksmumas?291 Turinys

– Bepigu tau kalbėti, – atsakė lokys, – nagi va,rudosios namuose lindi kažkoks piktas žvėris išspro-gusiomis akimis, ir mes negalim jo išvaryti. Bitė ir sako: – Gaila man tavęs, loky. Aš tik menkas, silpnaspadarėlis, į kurį, jūs sutikę kelyje, nė pažvelgti nesi-teikiate, bet, man rodos, kad aš galėsiu jums padėti. Įskrido bitė į lapės olą, nutūpė ožkai ant pli-kos galvos ir taip įgėlė, kad toji pašoko, subliovė:„Mekekė, mekekė!“ – rūko ir išrūko kaip paklaikusi.Ir niekas iki šiolei nežino, kur ji galvą nutrūko.292 Turinys

37. NYKŠTUKASBuvo toks neturtingas sodietis. Sėdėjo jis kartąvakare prie krosnies ir kurstė ugnį, o pati verpė. Irsako jis:– Oi kaip liūdna, kad mes neturim vaikų! Tylunamie, niekas niekur nė krepšt, o pažiūrėk kitur –juokas, šėlsmas.– Taip, – atsakė pati ir atsiduso, – turėtume bentvieną, kad ir mažučiuką, ne didesnį už nykštį, visbūtų šis tas, ir kaip mes jį mylėtume!Ir atsitiko, kad žmona netrukus pradėjo bloguotiir po septynių mėnesių pagimdė vaikelį. Vaikelisbuvo kaip vaikelis, sveikas, gražus, bet ne didesnisuž nykštį.Ir tarė jie:– Štai ir sulaukėm, ko norėjom, dabar jau turė-sim, ką mylėti.O kad vaikelis buvo toks nedidukas, tai ir pava-dino jį Nykštuku. Valgio trūkumu jis skųstis nega-lėjo, bet augti neaugo – koks buvo nuo gimimo,toks ir liko. Bet šiaip brendo ir protingėjo ir netru- 293 Turinys