Mano C istorija

Mano C istorija...kaip ir tūkstančiai kitų. Tik aprašyta 1

va l d em a r a s m i se v i č i u s • mano c istorija2

Valdemaras MisevičiusMano C istorija ...kaip ir tūkstančiai kitų. Tik aprašyta2015 3

va l d em a r a s m i se v i č i u s • mano c istorijaUDK 821.172-94 Mi304RedaktorėJūratė VeniūtėMaketavoSigrida JuozapaitytėViršelio idėjaValdemaro MisevičiausViršelyje naudojama Arturo Milašauskofotografija „Makiažas“© Valdemaras Misevičius, 2015ISBN 978-609-408-700-44

Mes visi suvaržyti savo pačių principų ir nuostatų bei visuomenėsmoralės pančių. Gal ir gerai. Kitaip kiltų pavojus tapti vien tik instinktustenkinančiais organizmais. O instinktai, kaip žinia, gali nesunkiaiir nepastebimai peržengti savo ribas ir užvaldyti žmogaus gyvenimą.Taip priemonė tikslui pasiekti gali pavirsti tikslu, pateisinančiubet kokias priemones. Ir tapsi vergu. Vergu to, prie ko prisiriši.Tebūna tai turtas, statusas, intelektas ar sveikas kūnas.Todėl verta puoselėti ir branginti savo vidinę laisvę klysti, sirgti,sveikti, stiprėti, svajoti, lakioti debesų viršūnėmis, kartu su vėjuaplankyti Afrikos dykynes ar Marso platybes ir pažinti nežemiškosšviesos šaltinį. Arba tiesiog laimėti loto milijoną, su konkrečiužmogum aplankyti pasaulio kraštą ir grįžti į savo realybę. Kad ir kokianiūri ji po sielos klajonių beatrodytų – pasidžiaugti ja, padėkotiDievui už tai, kas mus supa, tvirtai savo kojom atsistoti ant žemės,o sielą laikyti aukštai danguje... Ir vėl dirbti, kurti, svajoti ir eiti į priekį... Nepriklausomai nuo to,kas tave kėsinasi pavergti... JUK NE LIGAI IR NET NE MIRČIAI PRIKLAUSO PASKUTINIS ŽODIS! 5

va l d em a r a s m i se v i č i u s • mano c istorija6

TurinysNereikalinga ir, ačiū Dievui, trumpa pratarmė ................................................. 9Būtina įžanga ........................................................................................................ 10Pagaliau pati knyga .............................................................................................. 15Bendrasis skyrius ........................................................................................... 17 Ką daryti? ....................................................................................................... 17 Pirmas veiksmas ............................................................................................ 19 Cyfas ................................................................................................................ 23 Forumo palata ................................................................................................ 24 Jausena ............................................................................................................ 26 Ką vėl daryti? ................................................................................................. 27 Viskas gerai .................................................................................................... 28Kitas skyrius ................................................................................................... 29 Skyrelis ............................................................................................................ 32 Kitas skyrelis .................................................................................................. 33 Už ką? Tik tiek! Gal su amžiumi darausi sentimentalus? ........................ 35 Biopsija ........................................................................................................... 37 Paskutinis pasispardymas ............................................................................. 40Terapijos skyrius ........................................................................................... 43 Pirma ataskaita .............................................................................................. 54 Retro ................................................................................................................ 56 Fonas ............................................................................................................... 58 Po pirties ......................................................................................................... 60 Antra ataskaita ............................................................................................... 64 Trys mėnesiai ................................................................................................. 66 Eiga .................................................................................................................. 75 Pusiaukelė ....................................................................................................... 79 7

va l d em a r a s m i se v i č i u s • mano c istorija Ar dėl vaistų galiu viską pateisinti? ............................................................. 83 Grybai ............................................................................................................. 87 Šiokia tokia ataskaitėlė .................................................................................. 88 Bendroji palata .............................................................................................. 91 Visiški grybai ................................................................................................. 95 Nebedaug ........................................................................................................ 97 30 Lap 2012, 22:47 ....................................................................................... 102Reabilitacijos skyrius ................................................................................. 103 Gyvenk kaip sveikas .................................................................................... 106Skyrius kitiems ............................................................................................. 111 Žmogus – žmogui ir žmonėms .................................................................. 111 Iš asmeninio archyvo .................................................................................. 112 Apie mediciną .............................................................................................. 123Paskutinis skyrius ........................................................................................ 126 In memoriam ................................................................................................ 126 Rimti reikalai ............................................................................................... 128 Smulkūs patarimai ...................................................................................... 134Žvilgsniai ......................................................................................................... 145 Vietoj epilogo ............................................................................................... 156 Būsimosios hepatitu sergančiųjų asociacijos veikiantieji ....................... 1588

Nereikalinga ir, ačiū Dievui,trumpa pratarmėŠi knyga randasi iš neturėjimo ką veikti, iš tingėjimo, iš reikšmės irnoro, iš pagalbos ir supratimo, iš naudos ir altruizmo, iš logikos ir in-tuicijos, iš miglos ir betono. Labiausiai iš patirties ir išgyvenimo. Vis-kas čia realu. Kiekviena mintis ir kiekvienas jausmas yra klaidžiojęs pomano sielą. Kiekvienas garsas didžiuoju kalvio kūju kaltas ir didžiuojubažnyčios varpu skambėjęs, kiekviena tyla turėjo savo spengesį. Ši kny-ga apie tai, kokie garsai, kokia tyla ir kokie jausmai kartais gali apimtižmogų. Apie tai, kaip gyventi neišvengiamybės akivaizdoje, kur gautijėgų ir vilties, kaip tikėti ir nepasiduoti. Dar knyga apie tai, kokia rea­lybė apima sergant, besigydant ir pasveikstant... Būtent pasveikstant!Knyga – iš noro pasakyti, kad tai įmanoma. „Dėkingas ir skiriu“ – dažnai būtent taip būna parašyta kitose kny-gose. Šioje knygoje galios tik šios knygos taisyklės. Kitų knygų taisykliųčia nebus. Kam norėsiu, padėkosiu pats, kam skiriu – pasakysiu asme-niškai, o kam padovanosiu – vadinasi, ir dėkoju, ir skiriu. Tegul tik jiišvysta dienos šviesą. O už tai, kad ji tą šviesą išvydo, viešai reiškiu pa-dėką tiems, kurie aukojo savo 2 proc. pajamų mokesčio, ir tiems, kuriedovanojo savo laiką rašydami recenzijas. O ypač tiems, kurie visą keliąbuvo šalia. Na, o su Kasparu už jo organizavimo talentą, savo brangaus laikodovaną, visų reikalų tvarkymą bus atskira kalba. 9

va l d em a r a s m i se v i č i u s • mano c istorijaBūtina įžangaMetai, berods, gal kokie 1995-ieji. Metų sandūra. Žmonės ruošiasi Kū-čioms ir Kalėdoms, gražinasi, ieško dovanų, planuoja savo šventes ir rū-pesčius. Miestas puošiasi, vitrinos žybsi girliandomis, įvairiaspalvėmislemputėmis. Kai kas tvarkosi namus, apsiperka, skuba, nekantrauja. Kaikas džiaugiasi ir dainuoja, kai kas liūdi ir verkia, kai kas tiesiog šypsosi.Žodžiu, žmonės gyvena. Gyvenu ir aš. Tik man skurdu. Skurdu sielo-je: gyvenu be tikslo, krypties ir prasmės ir tik visai neseniai intuityviaiir apgraibomis užčiuopiau kelią, kuriuo norėčiau eiti ir už ko galėčiaugriebtis. Skurdu ir ekonomiškai: kišenėse švilpauja vėjai, namuose vai-kai ir žmona laukia, ką sugalvosiu, kaip toliau gyvensim, kuom užsi-klosime ir ką pasiklosime. O aš vaikštau gatvėmis, spoksau į vitrinas iržmones, mintyse dar švieži prisiminimai apie kiek daugiau nei pusme-čio senumo audringas dienas ir naktis, apie buvimą apkvaitusiam rūkeir apie šviesos šuorą bei vilties galimybę. Jausmai gena į tą dar neseną iliuzinę būseną, kai nustoja egzistuo-ti pasaulis, kai baimė, nerimas ir nesaugumas tėra bereikšmės, kažkurkitur egzistuojančios akademinės sąvokos. Mintys  – ten, kur gyvenamiražas, kur visai nėra realybės, kur nuo visko klaidingai lengva pasi-slėpti. Ten vien tik saugumo, bendrystės, žalios oazės iliuzinis miražasir nė kruopelytės rūpesčio. Visai neprisimenu, kaip kauliju pensininko,kad vaistinėje nupirktų „Solutan“ – tokio vaisto nuo astmos. Mat jį ap-dorojus galima gauti visai padorų džefą – efedrino pagrindu išgaunamąsvaigalą. Nenoriu prisiminti ir to, kaip godžiai žiūriu į svetimą buteliu-ką, kuriame dar yra džefo, ir net nebandau svarstyti, ką galėjau atiduotiuž tai, kad leistų man ten įkišti savo adatą ir įsitraukti išganingojo bal-10

būtina įžangato skysčio nors porą mililitrų – kubikų, kaip sakydavom tuomet. Tenainėra minčių apie tai, kiek ir kokių resursų kainuoja tokia dirbtinė būse-na. O juk tai Paties Gyvenimo kaina, tai dabarties ir ateities kaina. Taigrandinės, sukaustančios sielą ir kūną kaip mirtis sukausto gyvybę. Tennebėra laisvos valios judesio. Pagaliau atsipeikėju, išlipu iš praeities laivelio ir pradedu džiaugtis,kad tas kvaišalas mano gyvenime tebuvo atsitiktinis, netyčinis ir ne-sisteminis įvykis. Nusišypsau, kad tik sapnuose tenka prisiliesti priešvirkšto. Džiaugiuosi neįgavęs fizinės priklausomybės ir kelias minu-tes pakentėjęs dėl to, kad nenoriu, neturiu ir neieškau tos chemijos,kuri mane nužudytų, mėgaujuos laisve. Deja, malonusis jausmas greitišnyksta prisiminus kišenes, kuriose po senovei švilpauja vėjai, vaikusbendrabučio kambarėlyje, kurie dar neturi kišenių, bet jei turėtų, taineabejotinai ten būtų vien tik skylės. Nebent dukrytė, kuriai jau sep-tinti metukai, galėtų turėti kokį varioką. Žmonos piniginėje, kuri viennuo senumo turėtų išleisti paskutinį kvapą, pinigėliai jau senokai patys,atrodo, va taip savaime kažkur iškeliavo. Apskritai įdomus dalykas tiepinigai. Bet koks kitas daiktas arba yra, arba jo nėra. Va, paimkim, tarkim,paprastą stalą. Patį paprasčiausią – ant kurio dedame duoną, statomedegtinės butelį ar net peilį galime įsmeigti ar gėles pamerkti. Tai štai –to stalo nei pragersi, nei išvirsi, nei pro langą išmesi. Jis tiesiog yra irviskas. Jis nei didėja, nei mažėja, tik gal kartais aplietas ar paliktas pa-keičia spalvą. Dar jį galima sukūrenti esant neatidėliotinai būtinybei.Bet šiaip – jis yra. Ir grįžęs namo visada gali būti tikras, kad stalas tavęslaukia. O štai pinigėliai garuote garuoja kaip koks kamparas. Nors manvietoj kamparo mielesnė būtų etilo alkoholio asociacija, bet stalas – kasyra ypač džiugu  – jau ne vieną mėnesį laukia ne degtinės ir peilio, oduonos ir gėlių. Na, be abejo, dar sviestas netrukdytų. Ir stalas tuomettampa tikru šantažo meistru. Jis vis bado ir bado akis. Štai, pažiūrėk, koksaš tuščias, – nuolat primena. Ar tau negėda dėl to – dar paklausia. Bettiek to. Dabar ne apie tai, ši istorija jau kita, gal A. O mūsų istorija yra C. 11

va l d em a r a s m i se v i č i u s • mano c istorija Ir ši istorija užgimė būtent dėl to, kas buvo netaip tolimoje praeityje.Nes būtent anuomet ir prasidėjo visas veiksmas. O dabar jau tęsiasilogine seka. Priežasties ir pasekmės dėsnis, kaip sakoma. Nors giliaitikintieji mano, kad jei įvedi į šią schemą dar vieną veikiančią aplin-kybę ir Asmenį – Dievą, nebelieka tiesinių ryšių tarp priežasties ir pa-sekmės. Tuomet įsijungia kiti mechanizmai. Ir tą gali liudyti daugybėžmonių savo istorijomis. Bet čia to nėra. Tiksliau, tai veikia kiek kitaip.Juk Dievas yra ir tuomet, kai vagys atima premiją, ne tik kai viršininkasją skiria ar kai kokį nors blogietį likimas teisingai ir pelnytai nubaudžia,žinoma, pagal mano paties moralės ir dorovės supratimą. O pagal kaž-kurio kito geriečio supratimą aš, nuolankus jūsų rašeiva, taip pat esuvisai teisingai likimo vėtomas ir mėtomas, gundomas, teisiamas ir bau-džiamas. Įdomu tai, kad ir aš su tuo sutinku! Juk niekas man neįbrukobūtent tokios vaikystės, jaunystės, paauglystės, tokių vertybių ir tokiųsantykių. Aš pats pasirinkau gimti būtent tokioje šeimoje ir tokiojeaplinkoje. Pasirinkau patirti būtent tokius santykius ir tokius išgyveni-mus. Pats rinkausi ir nuodėmę, ir dorą taip, kaip tuomet pats supratau.Ir duoną nuo žemės rinkau pats, besigėdydamas kitų žvilgsnių. Vėliaugrobį grobiau taip pat aš pats, ir to nebesigėdijau. Ir nesvarbu, kas darėįtaką, nesvarbu, kad buvau bejėgis, kad dabar dėl labai daug ko gėda irlabai daug ko nenorėčiau pakartoti, tačiau gailėtis, na gal ne gailėtis,bet plakti ir čaižyti savęs nenoriu. Tikra atgaila – rimtas ir gilus bran-daus žmogaus užsiėmimas, o man kol kas svarbu bent jau pažinti saveir priimti tokį, koks esu iš tiesų, o ne tokį įsivaizduojamą ir netikrą. Tokįdailiai nuobliuotą, kaip pasakytų klasikas Erlickas. Vis blaškausi ir nukreipiu save ir jus, kantrieji skaitytojai, nuo pag­rindinės minties. Viskas, būsiu dėmesingesnis, atidesnis ir labiau susi-kaupęs. Taigi, grįžkime prie to, kad dabar visai neturiu pinigų ir klai-džioju gatvėmis. Nors jau pamažu beldžiasi supratimas, kad kartais galibūti prasminga pasninkauti, bet kai draugas pasiūlo prekiauti kalėdi-nėm eglutėm, labai nudžiungu. Taip atsiranda viltis tą šantažistą staląbent kuriam laikui apraminti. Bičiulis kaip tik turi miško, pasirūpinsleidimais kirsti, na, o aš būsiu atsakingas už transportą, sandėliavimą ir12

būtina įžangakitką. Biznio planas sukurtas ir mudu su Bananu – taip vadinkim manodraugą, kuris iš tiesų turėjo tokią pravardę, – pasiimam kirvį, pjūklą,termosą arbatos, sumuštinių ir važiuojam į mišką. Beje, Bananas manogyvenimo orbitoje yra iki šių dienų, bet šioje istorijoje jis suvaidino tikantraplanį ir momentinį vaidmenį – pakvietė į mišką kirsti eglučių. Nair nepaliko, kai kraujas ėmė bėgti iš nosies. Jis, aišku, dabar neprisimena, kaip vaikštant po mišką ant akinamaibalto ir gurgždančio sniego pamatė raudonas nedideles kraujo dėmes,kurių buvo ne taip jau mažai, ir atnešė man termosą arbatos, pasiūlėatsisėsti ir pailsėti. Žodžiu, užjautė bei rūpinosi manimi. Patirties, kądaryti gavus į nosį, turėjau: nepaisyti jokio kraujo ir duoti atgal. Bet vaką daryti, kai nei iš šio, nei iš to apima bendras silpnumas, šleikštulys,pykina, nutirpsta lūpos ir pradeda iš nosies bėgti kraujas – nežinojaunei aš, nei Bananas. Aišku, jo karšta arbata ir draugiškas padrąsinimaspadėjo. Gėrėm gurkšnelį po gurkšnelio, kalbėjomės, laukėm, kol page-rės, ir tvarkėmės toliau. Atrodo, praėjo be ramunėlių – tai, savaime suprantama, reiškia, jognieko blogo nenutiko ir galėjome dirbti toliau... Taip, ar maža kas gali nutikti, juk nebe visai jaunystė. Dievai žino,gal nieko baisaus tokia būsena nereiškia – gal tiesiog suvalgiau ką norsnetinkamo ar pavargau kiek per daug. Tuo kartu negalavimas iš tiesųpraėjo, bet simptomai kaskart dažnėjo, stiprėjo, negana to, dar ir krū-tinę išbėrė spuogais. Dažniausiai apimdavo bendras silpnumas, pykin-davo, nutirpdavo lūpos. Bandau atsekti ryšį: gal tai siejasi su pieno pro-duktų vartojimu, gal su riebiu maistu. Su kuo tai bebūtų susiję, situacijadarosi sunkiai kontroliuojama ir registruojuosi aš pas gydytoją. Man išties jau darosi sunku! Šeimos gydytoja – su visa pagarba jai, – turiu pasakyti, nepareiškėdidesnio susidomėjimo ir susižavėjimo mano bedarbiu, bemoksliu irbepinigiu asmeniu su neaiškiais simptomais, neparodė profesinio su-sidomėjimo mano somatika ir bendros eilės tvarka nukreipė pas kitągydytoją, pas kitą specialistą, į kitą polikliniką. Žodžiu, ištišino manetoliau nuo savęs, kaip pasakytų „Dievo namų“ autorius. Tuo tarpu aš 13

va l d em a r a s m i se v i č i u s • mano c istorijapats nusikreipiu ir prisirašau pas kitą šeimos gydytoją, kuri ir šiandienrūpinasi mano sveikata. Bet tuometei situacijai tai įtakos neturi ir einuaš kur nukreiptas. Pas kitus gydytojus, kitose poliklinikose savos eilės ir savos taisyk­lės, ne taip lengva bendros eilės tvarka ten patekti, o patekus nelabaikas ką gali pasakyti. Pamenu tik, kad kažkodėl perku vaistus „Essen-tiale Forte“. Prisiskaitęs visokios ezoterikos ir Polio Brego knygų apiebadavimo stebuklą, užsiimu savigyda. Ir savarankiškai gerinu sveikatąbadavimu. Laikas eina, sveikata tai gerėja, tai blogėja, nutariau, kad die­ta man tikrai padeda, ir kartą į savaitę nevalgau po trisdešimt šešiasvalandas. Kai prikertu ketvirtadienio vakare, tai tik šeštadienio rytelengvai užkandu ir nustembu, kad visai nenoriu valgyti. Sveikata gerėjair nusprendžiu, kad viskas man čia gerai! Oda ant krūtinės užgijo, prie-puoliai retesni, tik va atsirado tokia mieguistumo ir nuovargio būsena.Pajutau, kad ir dirbant bet kokį darbą staiga užeina noras prisėsti, pri-gulti, išpila prakaitas, apima nuovargis, o geriausiai jauseną apibūdintųžodžiai: „Traukia prie žemės.“ Bet nieko! Su tuo gyventi galima, kas gičia per vyras, kad dėl tokių niekų dejuoja. Taip ir gyvenu nedejuoda-mas bei per daug nekreipdamas dėmesio į savo sveikatą daugiau kaippenkiolika metų. Tik kartą dukra, jau būdama medicinos universitetostudentė, neapsikentus mano negalavimų, liepė gultis į ligoninę ir ieš-koti sveikatos sutrikimo priežasčių. Bet apie tai vėliau. Dabar istorija reikalauja keleto metų pertraukos,ji prasidės vėliau. Apie ją ir rašoma šioje knygoje. Eime tenai, jei darturite kantrybės, ištikimieji mano palydovai.14

Pagaliau pati knygaKeletas metų praeina gal ir greitai, gal ir ne. Viltys ir neviltys, džiaugs-mai ir nelaimės, vertybės ir praradimai, padangės ir bedugnės. Žodžiu,gyvenu gyvenimą būdamas pilkas ir vidutinis statistinis Marijos žemėspilietis, paprastas kaip dvi sovietinės kapeikos. Kartais pasiskundžiubloga valdžia, kartais pinigų trūkumu ir vis dažniau neramių minčiųkelia sveikatos būsena. O anais metais, neapsikentęs dukros burbėjimo ir įvertinęs jos pa-stangas, rimčiau susirūpinau savo sveikata, nes nuolat jaučiau nuovargį,bendrą silpnumą, naktį ypač gausiai prakaitavau, mane tiesiog traukėprie žemės. Guliausi į ligoninę, darė daugybę visokiausių tyrimų. Žar-nos rijimas, echoskopijos, rentgenai, koronarografijos, kraujo, šlapimotyrimai, plaučių rentgenograma ir taip toliau, ir panašiai. Tokiu būdusužinau, kad gali būti lėtinio gastrito požymių, kad tulžies pūslėje jauakmenukai pradeda formuotis. Bet jokios rimtos ir tikslios diagnozėsnėra. Galų gale pasakė, kad klimaksas, kad neieškočiau sliekų žemiaunugaros, ir paleido. Po to kreipiausi pas kitus gydytojus. Tyrė priesky-dinę liauką, pačią skydliaukę, dar bala žino ką. Vėl panašūs tyrimai irvėl jokių rezultatų. Tik viena gydytoja endokrinologė Vaida – jos vardą rašau labai pa-garbiai ir laikau viena geriausių mūsų miesto gydytojų, – matyt, kažkąnegero įtardama, nukreipė pasidaryti kraujo tyrimus dėl kepenų fer-mentų ALT ir AST. Jų padidėjimas reikštų, kad sutrikusi kepenų veikla.Tuo pačiu ir echoskopiją padarė. Bet ir šie tyrimai normalūs. Gal tikbuvo koks visai nereikšmingas nuokrypis, nes patarė daugiau vartoti 15

va l d em a r a s m i se v i č i u s • mano c istorijakalio: bananų, datulių. Todėl diagnozė, jei dirbant iš karto prakaituoju,silpna, pavargstu, norisi atsisėsti, o važiuoti dviračiu galiu keliasdešimtkilometrų,  – „poniška“ liga. Taigi, ir gyvenu su savo liga beveik kaipponas, kol kartą viešoje erdvėje mane pakalbina tapti donoru. Aš, tuomomentu jau toks solidžiai ir oriai tik sau pačiam atrodantis dėdulė,negaliu atsisakyti, juolab kad socialinės atsakomybės šauksmas manvisai nesvetimas, todėl maloniai sutinku. Imkit, kiek reikia! Va čia irsusisieja įžangoje paminėti padriki įvykiai su visa knyga. Kaip iš Alek-sandro Diuma romano „Po dvidešimt metų“ arba iš Holivudo filmo.16

Bendrasis skyriusSkyrius kaip skyrius – nieko ypatingo.Pamatysite patys.Ką daryti?Jokia čia ne naujiena – duoti kraujo. Prieš gerą dvidešimtį metų tikraine kartą taip esu daręs. Dar išeiginę užsidirbdavau ir arbatos su sausai-niu gaudavau. Pinigų neimdavau. Man atrodydavo kažkaip neteisinga irnet neetiška užsidirbti tokiu būdu – nepraturtėsi iš kitų nelaimės. O potų simptomų atsiradimo jau visai susilaikydavau. Nė karto nebepasiry-žau. Gal kokia intuicija, gal baimė dėl sveikatos, gal dar kažkas sulaikėnuo šio altruistinio poelgio. O dabar ta procedūra žymiai modernesnė,saugesnė ir paprastesnė. Ne taip kaip anuomet – nei vienkartinių adatų,nei saugių sistemų nebūdavo. Todėl už valandos pamiršau šią akciją irtoliau sau gyvenau su savo poniškom ligom. Viskas buvo gerai, kol nesulaukiau skambučio iš kraujo centro. Šetau, kad nori – teigiamas kažkoks HCV. Ir kažkokių tai vienetų 17,37 –nesugebu daktarų lapelyje raidžių pažinti. Kažkada skaičiau vienos po-nios komentarą, kad gydytojai, kaip jai atrodo, dešrelėmis ar sardelėmisrašo. Pasirodo, tikra tiesa. Aš gal net ir stipriau dabar pasakyčiau – skys-ta kiaušiniene! Bet tai nekeičia fakto – kažkada turėjau kontaktą su he-patito C virusu. Hepatitas! Ir dar C. Tas, kuris pats baisiausias. Tiek tuomomentu težinojau apie šią ligą. Atrodo, žinia apie virusą beveik nenustebino. Tarsi jau būčiau žino-jęs, tarsi nieko baisaus, tarsi šiaip sau. Gal priėmiau vos ne kaip papras-tą informaciją. Bent jau negalavimo priežastis aiški. Nors mintys darosavo. Noras kuo daugiau žinoti verčia domėtis, ieškoti ir rasti. Lendu į„Google“, į „Vikipediją“, į žinynus. Rasta informacija visai neguodžia ir 17

va l dem a r a s m i se v i č i u s • mano c istorijanedžiugina. Priešingai – pradeda slėgti, neraminti, bauginti. O dar tapasikartojanti nuomonė – šis susirgimas lyginamas su AIDS. Toliau aktyviai ieškau informacijos ir po truputį pradedu gaudy-tis ligos mechanizmo struktūroje. Ko visai negaliu pasakyti apie savojauseną. Kartais viskas atrodo prasminga, dėsninga ir teisinga, bet kar-tais – nors ir gerokai rečiau – užvaldo nevilties ir pasidavimo nuotai-kos. Kartais per daug informacijos, kartais jos trūksta. Apskritai manožinios visai nesusistemintos, padrikos, dažnai bauginančios. Ypač kaipasiskaitau apie šalutinius gydymo poveikius. Jei versija, kad virusas atkeliavęs iš anų laikų, teisinga, vadinasi,mane pasiekė praeitis. Šešiolikos ar daugiau metų senumo. Pasirodo,tikrai gali užtekti vieno neapgalvoto poelgio, vieno neatsargaus judesio.Pasirodo, teisinga liaudies išmintis, kurią jaunystėje daugelis ignoruo-jam. Ir nėra čia nė vieno kalto. Nei žmogaus, nei sistemos, nei aplinky-bių neapkaltinsi. Visi klausimai tik sau pačiam. Ką toliau daryti, galvoti, jausti, kaip elgtis? Kas pasakys, kas patars?Manau, įvairiai žmonės išgyvena. Aš noriu būti sąžiningas su savo ligair, kiek galima, su kitais asmenimis. Tebūnie, kas bus. Dabar tokia būsena, kai norisi visko čia ir dabar. Blogiausiu atvejurytoj. Visko – viską žinoti, suprasti, pakeisti, susitaikyti, suvokti, kaž-kaip sveikai gyventi ir maitintis. Beje, mitybos įpročius iš tiesų noriukeisti. Tas šunsnukis virusas, matyt, vis tiek savo darbą dirba, todėlšvelni mityba kepenims būtų draugiškas veiksmas, ar ne? Tik kol kastaip pat nesuprantu to reikalo iki galo. Net specialioje sergančiųjų šialiga interneto svetainėje hepa.lt vienoje vietoje rekomenduoja riešutus,kitoje  – draudžia. Tai kaip elgtis, sakykit, meldžiamieji?! Dar kažkurskaičiau patarimą maistą rinktis pagal spalvą. Dievai žino. Darbas labiau protinis nei fizinis, kartais įtemptas, pavargstu, darbenepietauju, nesilaikau jokios dienotvarkės, vakare grįžtu namo pavar-gęs. Privalgau, teisingiau pasakyti persivalgau, po to jaučiu sunkumą,kartais net pykina. Gal būtų naudinga susirasti dietologą? Beje, kažiar teisingai suprantu, kad žalą daro ne pats virusas, bet su juo kovo-18

bendrasis skyriusjantys antikūnai? Kaip čia yra? Išvis nieko nesuprantu. Tai ką daryti?Ai, žodžiu, pati paieškų pradžia – supratimo, suvokimo, pripažinimo irsusitaikymo laikotarpis. Susitaikymo vėliau. Iš pradžių pasipiktinimo,neigimo ir net derybų su kažkuo ir dėl kažko. Ne, užteks svaigti! Reikia realaus realių veiksmų plano. Dabar svar-bu viską daryti aiškiai ir nuosekliai. Ir jau žinau, kad algoritmas toks:registracija pas gastroenterologą, toliau RNR tyrimai, esant teigiamuirezultatui, – biopsija. Esant fibrozei – ką gali nustatyti tik biopsija – ap-sisprendimas dėl gydymo.Pirmas veiksmasPasvarstyti, kaip visada, lengviau nei padaryti. Pirmiausia reikia ryžtisbent jau artimuosius informuoti. O ką toliau daryti su šiuo žinojimu,kur, kaip ir su kuo pasidalinti išgyvenimais? Juk gėda – jei kam neaiš-ku, kodėl nerimauju, juk nežinomybė kankina – jei kas dar nesuprato.Apskritai, džiugia informacija juk lengviau dalintis. Ne veltui senovėjepasiuntiniui nukirsdavo galvą už blogą žinią. Kol pasakiau šeimai, praėjo daugiau nei savaitė, gal net ir pora. Dėlšeimos nekilo abejonių, supratau, kad jie privalo žinoti ir privalo saugo-tis, o aš privalau juos apsaugoti. Kitas reikalas – draugai. Ir baisu, ir no-risi, ir sąžininga, ir neramu. Visaip. Nenoriu, kad priimtų kaip šantažą,kaip patikrinimą, kaip gailestį. Tiesiog, manau, būtų sąžininga suteiktiinformaciją. Tiesiog nuogą informaciją, ir viskas. Važiavau su draugais į pirtį. Turiu tokį pomėgį – gerai išsiperti. Jaudaugelį metų kas savaitę praktikuoju. O šiandien puiki pirtelė ant ežerokranto, nuostabi kompanija – tikri draugai ir bičiuliai. Važiavau ir gal-vojau: pasisakysiu, nes tai sąžininga, nes tai garbinga, nes tiesiog taipreikia, nes labai daug ir labai atvirai su jais kalbėta, nes neturiu daugiausu kuo kalbėtis. Kai kurie jų yra arti manęs. Ir negaliu su niekuo nesi-dalinti tuo, kas man svarbu. Ir poreikis kalbėtis yra. Jau buvau nukėlęs 19

va l dem a r a s m i se v i č i u s • mano c istorijaterminą po tyrimų. Tuomet bus aišku bei konkretu ir viską pasakysiuiš karto. Bet virusas juk ir dabar tikriausiai gyvas, ir nesvarbu, kad joneįmanoma perduoti buitiniu keliu – juk galiu įsipjauti, paslysti, susi-žeisti. O jei nesupras, kaip reaguos, gal net išvys? Kaip tuomet grįšiukeliasdešimt kilometrų? Kada pasakyti: pradžioje, kol dar visi vienojevietoje, ar pabaigoje, kai gersim arbatą? O gal per vidurį? Kaip pasakyti,kad tai tebūtų paprasta informacija, o ne draugų patikrinimas, ne šan-tažas, ne reketas? Ar čia emociškai sveiko, realiai vertinančio situaciją žmogaus min-tys? Deja, tuo metu jos visai realiai valdė mano jauseną, nors, nepaisantmano svarstymų, niuansų, dvejojimų ir baimių, pasakiau, regis, natūra-liai, kaip galėdamas ramiau ir paprasčiau. Sėdi jie tokie visi atsipūtę, visi su savo mintimis ar be jų, bet man visisvarbūs ir daugiau nei tik šį bei tą reiškiantys. Štai tikras širduolis, kurio tik išvaizda kartais tokia, švelniai pasa-kius, niūroka būna, kad vien pažiūrėjus nesinorėtų kur nors toliau jopasiųsti, geriau jau pačiam ten paėjėti. Nors be tokios kaukės ir nepa-plauksi tuose ryklių pilnuose vandenynuose, kur jis laisvai nardo. Darjis tikras savo vandenų flagmanas. Savarankiškai nuo seklumos suge-bėjo nuplaukti. Juokas ir šypsena jo pati nuoširdžiausia pasaulyje. Ir iškelnių išsinertų, bet draugui padėtų. Va kitas, kurio gebėjimą apibendrinti mūsų buvimą ir daryti išvadasvargu ar kas gali pralenkti. Matyt, ne veltui ne tik mokslus, bet ir gyve-nimo universitetus praėjo. Labai giliai, tarsi netyčia jis moka paklaustiar šiaip, tik tarp kitko ramiai tarstelėti. Gerai, kad nors atsakymo ne-reikalauja ir parklupusį moka pakelti. Ne veltui jis tituluotu čempionuoficialiai pripažintas. Dar vienas ne mažiau logiškai mąstantis ir pragmatiškai viską nu-matantis, bet vis tik kartais spontaniškai besielgiantis ir jam likimoskirtus bei neplanuotus pokštus beanalizuojantis rimtai nusiteikęs sėdi.Tikras žodžio ir veiksmo žmogus. Ir dar – jis banginio neišsigando, jamnepasidavė ir jį nugalėjo!20

bendrasis skyrius Niekuo nenustebinsi ir iš vėžių neišmuši dar vieno sielos tvirtuolio,kuriam apibūdinti sunku net žodį taiklų rasti. Jo vidinis pasaulis toksplatus ir gilus, kad net suprasti viską sunku. Įdomūs ir nepaprasti jokeliai kojomis, mintimis ir visomis transporto priemonėmis. Jis net kai-mynų Batiuškos nebijo! Tai kuo jį nustebinti galėtum? Štai ir užuojautos bei supratimo pilnas, visada paslaugus ir pasitar-naujantis, tik tam tikrais atvejais špygą galintis parodyti ateina. Visadajis visais pasidomi, be atsako tyliai padeda ir viskuo pasirūpina. Ir nuo-lankiai mūsų visų pasyvumą priima. Ir medį jis savo jau pasodino, irnamą pastatė, ir vaikus savo dorais keliais leidžia. O štai tas bičiulis paprastai viską visada žino ir jam mažiau svarbūslyriniai nukrypimai ir koks tai jausminis fonas nei, pavyzdžiui, Hig-so bozonas, apie kurį net mokslininkai menkai tenuraukia. Ir virusogyvavimo ciklas bei vystymosi mechanizmas jam bus įdomesnis neisubjektyvūs išgyvenimai ar visuomenės požiūris į socialinę atskirtį.Akademiškai jis į reikalą pažiūrės ir pragmatiškų patarimų duos. Ir jeiprireiks  – realiai padės. Dar jis kaip koks kareivis Šveikas vis palygi-nimų kiekvienai situacijai randa ir niekas nesiginčys, kad be jo būtųtuščiau. Be to, jis ir su pareigūnu kalbėtis moka. Ir pagaliau įdėmiausiai beklausantis ir labai konkrečius savo gyve-nimo vartus turintis, tiesiog tolerancijos ir ramybės paveikslas, bet savovertę žinantis oriai ant plautų klesteli. Jam tik trumpai prie žingsniųprogramos užteko prisiliesti, kad esmę labiau nei kas kitas pajustų ir jagyventų. Konkretus ir aiškus jam jo paties kelias, be daugžodžiavimų irišlygų. Yra kaip yra – taip ir pasakytų. Dar apkabintų. Distanciją savoįveikti bei iššūkį priimti jis geba bei gali. Atkaklus kaip koks senovėsžinianešys Maratonas. Tik finiše nekrenta negyvas ant žemės, bet prie-šingai – gyvybės pilnas išlieka ir apie naujas distancijas svaigsta. Tik vieno nėra. Tokio praktiško ir pragmatiško, žinančio, kaip elgtiskiekvienoje situacijoje, ir su draugais besidalinančio, bet kartu kažkaippaslaptingai gyvenančio. Ir pasitarnauti nepavargstančio, skanų plovąir puikius šašlykus kepti mokančio. Dar žodžio laikytis jis moka. 21

va l dem a r a s m i se v i č i u s • mano c istorija Ir kiekvienas iš jų nedvejodamas pagalbą suteiktų. Kokią tik turi, ko-kią tik gali ir moka. Yra ir kitų žmonių, kitų vietų, kitų situacijų ir aplin-kybių, kur žodį tarti derėtų, nes ir ten iš pasitikėjimo ir nepragmatizmokildinama draugystė. Bet ten gal vėliau, kitą kartą. Juk ir taip nelengva... Nes būtent čia ir dabar susirinkus štai tokia marga, savita, glaustair sava mūsų kompanija, kuriai kartais ir dūšią norisi atiduoti, o čiapaprastų dalykų trypčiodamas nedrįstu pasakyti. „Čia yra susirinkę visi, kuriems noriu kai ką pasakyti“,  – pradedulaikydamas rankose vantą, kai visi jau sutūpę ant plautų aromatingąjįgarą geria. Jie įpratę, kad kartais aš, mojuodamas vantomis ir kartu gin-damas šilumą, papliurpiu apie beržo kamieno likimą atsidurti pirtiespečiuje, o šakelių – kvapnia vanta pavirsti. „Jei tą naujieną panorėsiupasakyti dar kam nors, padarysiu tą pats“, – tęsiu. Jie suklūsta – kažkasneįprasta, o aš vienu ypu išsakau viską, kas ant širdies guli. „Likimas, – sakau, – pamėtėjo pokštą man. Nelinksmą, bet kol kasir netragišką. Tokia liga atsirado netikėtai, kuria ir kiti gali užsikrėsti.Tiesa, ji oru ir lytėjimu neplinta. Buityje neperduodama. Tik per krau-ją ir kitus organizmo skysčius plinta. Kiti skysčiai mums, ačiū Dievui,nepavojingi, o susižeidus kraujo bet kur atsirasti gali. Hepatitu C ta ligavadinasi“, – baigiu ir nutylu. Tyla trunka visai neilgai. Pilu vandenį, genu šilumą, gal net kažką irburbu sau panosėje, kad nutraukčiau tylą, ir visi einam puodelio arba-tos ar gurkšnio vandens. Kiekvienas jų reaguoja pagal savo charakterį.Kas patikina, kad ir toliau manęs nebijos, kas nuduoda, kad apskritainieko negirdėjo ir niekas nepasikeitė, kas ir apie savo bėdas prisimena,kas ranką paspaudžia ir arbatos įpila. Noriu palinkėti visiems tokių draugų ir tokios reakcijos. Ačiū vi-siems, kas žino. Ačiū, kad jūs visi buvot ir esat. Taigi, laukiu aš tos savošešioliktos dienos su įvairiausiomis mintimis, nes būtent tą dieną jaunumatytas vizitas pas gydytoją. Iš tiesų su tokia nuotaika, su tokiomismintimis po tokios pirties, tokio pabuvimo bet koks laukimas yra leng­vesnis. Nebe toks bauginantis ir sunkus.22

bendrasis skyriusCyfasO kol kas internetinėje erdvėje toliau bendrauju ir susipažįstu su ne-laimės draugais. Nepasitenkinimą, kad mano intelektui svetainėje persudėtinga naudotis forumu, jau išreiškiau. Pasipiktinimą, kad manbūtent šią sekundę reikalinga informacija yra ne tame skyrelyje, kurkonkrečiai ieškau ir kur mano pelytė nekantriai laksto, – išrėkiau! Kaipparašyti savo mintį ir paskaityti kitų žmonių rašinius  – sužinojau. Irapie virusą, ir apskritai apie ligą informacijos pareikalavau! Ir iš kuržmonės tiek kantrybės turi. Keletą kartų nuolankiai tą patį per tą patįbe pykčio aiškinti! Su vienu tokiu altruistu keistuoliu iš jų tarpo jaususitariau netrukus susitikti, o kitus tikiuosi pažinti vėliau. Šiandien la-bai džiaugiuosi, kad yra nesislapstančių, besidalinančių savo sirgimoir sveikimo patirtimis. Tik tos patirtys apie gydymo metodą ir procesąbaisokos. Labai jau sunkus šalutinis vaistų poveikis. Taigi, kaip ir tarėmės forume, vakar susitikau su Cyfu. Taip reikėtųkreiptis į bendro likimo kolegą. Tiksliau, jis pats save taip forume pa-krikštijo. Išprusęs, konkretus, dalykiškas vyrukas. Veidas nerodo giliųemocijų ir bendras vaizdas gal net kiek sausokas. Oficialumo dar pri-deda nešiojamasis kompiuteris, su kuriuo, kaip vėliau sužinojau, galbūtir miegoti eina, visokias tegas, programavimo kalbas rašo, apie kuriasaš nutuokiu ne daugiau nei kiaulė apie debesis. Bet jis ir atjaučia, irneverkšlena, savo laiką svetimam žmogui aukoja. Kaip tik toks, kokiodabar reikia. Reikia kažko, nežinau ko ir nežinau, kas tai gali duoti. Ge-riam su juo kavą ir šnekučiuojamės. Pasirodo, turim ir daugiau sąlyčiotaškų. Cyfas, kaip ir dera pagal jo išvaizdą, nedaugžodžiauja, trumpai,aiškiai ir raiškiai dėsto reikalo esmę. Klausau jo apie pašteto (taip va-dinasi jo kepenys) būklę, apie viruso genotipus, gydymo ir negydymoprivalumus ir trūkumus. Paklausiau jo, kokia mirtis nuo cirozės. Matmano vaikystės prisiminimuose žodis „cirozė“ asocijuojasi su tokiaismažais, sudžiūvusiais, geltonais ir amžinai girtais žmogeliais, kuriemsmirus tik ir tegirdėdavau atodūsius – kepenų cirozė, nieko nepadarysi.Na bet mirti dar nė vienas iš mūsų nesirengiam, todėl jis man paliko 23

va l dem a r a s m i se v i č i u s • mano c istorijaknygą apie išgijimą. Kad paskaityčiau, kol gyvas. Padovanojo. Ir skam-bint padrąsino, kada tik prireiks. Geriau jau būtų knygos nedavęs. Mat atsiverčiau atsitiktinai, bet lygspecialiai apie šalutinį gydymo poveikį: niežti visą kūną, atsiranda spuo-gų, slenka plaukai, krenta svoris, skauda sąnarius ir raumenis, nuolatjaučiamas nuovargis, kankina nemiga ir pakrinka psichika. Dar nebuvotaip baisu, kol neperskaičiau konkrečių pavyzdžių: viena moteris apa-ko, o vienas vyrukas susidarė planą iš penkių punktų, kurių trys tokie:baigti gydymo kursą, nieko nenužudyti, nenusižudyti. Nieko sau kny-ga, nieko sau gydymas. Aišku, autorius aprašė tik ypač išskirtinius atve-jus, tik absoliučiai unikalius nutikimus, kurie ne tik neatspindi bendrostendencijos, bet net į priešingą pusę krypsta. Juolab kad ten aprašomasspecifiškai gyvenančių žmonių gyvenimas ir gydymas. Bet vis tik galta terapija už pačią ligą baisesnė? Vėl mintys, pasvarstymai, dvejonėsir pirmoji pusiau bemiegė naktis. Vėl klausimai sau ir vėl be atsakymų.Kaip sureaguos plačioji aplinka, kaip pasikeis mano darbo santykiai, jukdirbu vadovaujamą darbą. Ir Cyfas ragino gerai pagalvoti apie tai, ar sa-kyti kolegom, ir perspėjo apie itin padidėjusį jautrumą. Jam, pavyzdžiui,atrodė teisinga užmušti užlindusį priekin vairuotoją. Iš tikrųjų periodas,kuomet viduje tegyvena visi tie įtarimai, baimės, išdavystės, tyrimai, lau-kimai ir viltys, psichologiškai sunkus. O ta nežinomybė..., jinai vargina!Forumo palataMan patinka skaityti kai kurių žmonių mintis forume. Kai kuriuos vie-šus tekstus ar asmeninius laiškus iš pradžių praryju, po to skaitau lė-tai, pagalvodamas, įsijausdamas. Štai Lialia atsiuntė nuorodą, kuriapasinaudojęs radau akademinės ir dalykinės informacijos. Ina daktarodisertaciją hepatito C tema kažkur radus parodė. Dar įdomūs grafikai,kaip vystosi bei su laiko ir kepenų pažeidimo lygiu koreliuoja fibrozė.Gerai, kad veikia šis puslapis, kiekvieną dieną gaunu vis daugiau ir išsa-mesnės informacijos. Nors pats žinojimas neapsaugo nuo ligos poveikio,24

bendrasis skyriussupratimas, kad esu ne vienintelis toks žemėje, bendrystės jautimas sukitais žmonėmis įgalina labiau džiaugtis gyvenimu ir pasitikėti, o tai,savo ruožtu, jau savaime gydo. Su metais mane aplanko ne tik filosofinėsmintys, bet ir kažkoks misticizmas. Ačiū Dievui, sveikas. Kalbu apie tai,jog ne viską įmanoma paaiškinti žmogiška logika, ir tuomet belieka pati-kėti, kad suprasčiau, o ne suprasti, kad patikėčiau. Čia panašiai kaip ir sumaistu: valgai tam, kad gyventum, ar gyveni tam, kad valgytum? Man,prisipažinsiu, būna visaip. Kartais – ir net dažniau – prisikertu tik dėl to,kad pajausčiau malonumą, o po to tik nupūškuoju į lovą dūsuodamas irprigulu poilsio. Gal tikrai reikia apsilankyti pas kokį protingą dietologą,gal kas nors pasiūlys kokią specialią dietą? Kai žinosiu savo kepenų bū-klę, planuoju susitvarkyti savo mitybą. Ir kokį dešimtį kilogramų būtųsmagu numesti, nes dabar sveriu 94 kilogramus, ūgis – 180 centimetrų. Tikrai gerai, kad sergantieji renkasi pasidalinti savo godom. Infor-macijos vis daugiau ir daugiau. Atsiranda naujų žodžių ir sąvokų – in-terferonas, ribavirinas, viremija, genotipas, net kažkokie inhibitoriai irdar vėjai žino kas. Kiekvieną dieną po keletą kartų einu į tą puslapį,kuris man tapo „mūsų“. Vis pagalvoju, kokie čia susirinkom skirtingi irkokie panašūs. O bičiulio dovanota knyga akis bado. Ačiū jam už ją. Tikneprisiruošiu nuosekliai skaityti. Nebent prabėgomis atsiverčiu kokįnors puslapį ir vis pataikau ne ant pačių maloniausių dalykų: tai komp­likacijos, tai gydymas buvo neveiksmingas, tai nebaigė kurso ir pana-šiai. Dabar bet kokie nesveikatos simptomai man asocijuojasi su tuo„C“. Vakar guliu pavargęs lovoje, maudžia sąnarius, krečia toks lengvasšaltukas ir mintyse kyla vaizdai, kaip mano natūralus interferonas  –toks teigiamas organizmo baltymas  – atakuoja virusą, kokia nuožmivyksta kova mano organizme. Sąmonė piešia mano virusą panašų į to-kius baisuolius parazitus dideliais dantimis ir persuktais, nepasotina-mais žabtais, tarsi iš reklamos apie unitazo valiklį. O tie mano vargšai,nelaimingi interferoniukai tokie kuklūs, tokie nekalti, tokie mažyčiai irtokie bejėgiai prieš tuos alkanus siaubūnus. Jie žūsta nelygioje kovojeir dar žūdami sukelia skausmą mano sąnariams. Jiems reikia pagalbos!O kas bus, kai aš sintetinį interferoną, tokį plastmasinį, tokį šaltą, tokį 25

va l dem a r a s m i se v i č i u s • mano c istorijataip pat nuožmų ir bejausmį kaip ir tie parazitai iš unitazo, tokią bal-tą metalo žvilgesio gyvatę, pradėsiu leistis sau į organizmą, kas tada?Kokie mūšiai virs mano kūne ir kas bus su mano sąnariais, kurie nuovaikystės skauda pajutus didesnį fizinį ar emocinį nuovargį? Bet manoprotas nesutinka su logika, kad tai mano senos likimo bėdos. Ne, ašaiškiai suvokiu, jog tai tik dėl hepatito C – hepco, taip toliau jį kartaisvadinsiu. O dar psichikos pakrikimas, apie kurį vis pasiskaitau...JausenaVakar buvau kitame mieste ir vairuotojas man pasignalino, kaip aš čiamat drįsau prieš jo automobilį užlįsti. Šiaip esu ramus žmogus ir daž-niausiai į tokius dalykus atsakau su šypsena, kad ko tu žmogau nervi-niesi, ne iš gero gyvenimo aš čia tau sutrukdžiau, kad visi mes eismodalyviai, kad šiandien aš tau – rytoj tu man, atlaidesni būkim! Jūs nepa-tikėsit, bet vakar mano reakcija nustebino ne tik kartu važiavusį sūnų,bet ir mane patį. „Kas yra, velniai rautų, rupūs miltai, rupūže tu?“ – aišku, nenormineir nelietuviška kalba išrėkiau garsiai. „Ko nori?“ – pratrūkau ir gailėjausi, kad jis pyptelėjęs aplenkė ir nu-važiavo. O taip norėjosi ištraukti jį iš už vairo... Iš karto apninka min-tys apie kažkokius šalutinius poveikius, kurių gal ir iš viso nebus, galir paties gydymo nebus, gal ir to viruso gyvo nėra, o jei ir yra, spėju,kad galėtų būti 3 genotipas. Tas šiek tiek lengviau gydomas. Dar įdomusave stebėti, kaip kitiems žmonėms, kurie jau žino apie mano ligą, su-reikšminu ir hiperbolizuoju tuos galimus šalutinius poveikius. Panašu,kad noriu būti didvyriu, nugalėjusiu drakoną. Taip, tas vidinis dvasiniskaratė nė kiek nemažiau svarbus už materialųjį, o gal dar ir svarbesnis,nes kaip danguje, taip ir ant žemės, o ne atvirkščiai. Bet gąsdint artimuosius pagunda gana didelė. Kartais užsimenu,kad dėl terapijos man gali būti ir vienaip, ir kitaip, kad įmanomas sep-sis, diabetas, kraujo ligos, kad visa tai manęs jau laukia rytoj, kad tiesiog26

bendrasis skyriusuž durų stovi giltinė su išgaląstu dalgiu. Nors iš tiesų dabar bet kokiesimptomai aštrūs ir man neabejotinai tinkantys, propaganda užsiimutik dėl to, kad atrodyčiau didvyris, nugalėjęs devyngalvį slibiną drako-ną. Ir man nereikia, kad mane užjaustų, pagailėtų! Man net pikta dėl to!Bet nė kiek negeriau, jei neužjaučia, jei nekreipia dėmesio. Tuomet aštampu niekam nereikalingas ir visai nereikšmingas! Ir net realiai gir-džiu, kaip sustaugia vieninteliai akordai, tiesiog soliniu būgnu muša irdar trimitu ataidi: niekas manęs nemyli! Niekam aš nesvarbus! Niekamaš nieko nereiškiu ir esu nereikalingas, niekas nemyli. Ir nieko kito ne-begirdžiu, nebematau ir nebenoriu. Tik įlįsti į kiautą ir tūnoti.Ką vėl daryti?Iš tiesų aš jau pakankamai senas, kad galvočiau apie gydymosi pras-mingumą. Man ne už kalnų penkiasdešimt metų. Darbas, velniai grieb-tų, vadovaujantis, fiziškai nedirbu, o emocijos ir taip brangios. Jei pra-ėjo penkiolika metų po infekcijos, kaip galvoju, tai dar tik kokia 1 ar2 fibrozės stadija, gal iš tiesų užtektų švelnaus maisto režimo. Taip su-kurčiau kepenims draugiškesnę aplinką, gal sulėtinčiau procesą ir nu-gyvenčiau visą likusį gyvenimą. Ir posakį tokį girdėjau, kad mirtis galibūti ir ne nuo hepatito, bet su hepatitu. Šiemet man buvo operuotas stuburas. Visai rimtas pasekmes jaučiuir dabar. Nedirbau beveik penkis mėnesius, sūnui reikėjo operacijos,tikėtina, kad kartu su „Snoru“ bankrutuos įmonėlė, duodanti šiokiastokias pajamas. O piniginėje jau dabar beveik apskritas nulis, o dar tashepcas. O jei pradėjęs gydytis nebegalėsiu dirbti? Juk jokių santaupųtaip ir neužgyvenau. Jei iki gydymo pradžios kamuoja toks netikrumas, jei vienoje vieto-je ir tuo pačiu metu egzistuoja skirtingi minčių ašigaliai, jei jau dabarbeveik paniškai bijau visų šalutinių reiškinių, tai kas laukia per pačiąterapiją? Ar besigydydamas hepatitą tikrai „neužsidirbsiu“ kokios darbaisesnės ligos? O paskaičius informacinius vaistų lapelius atrodo, kad 27

va l dem a r a s m i se v i č i u s • mano c istorijagyvenimas taip ar taip greit baigsis, nesvarbu, kokiu keliu beeičiau: ne-gydysiu – po kelerių metų mirsiu nuo kepenų cirozės ir vėžio, gydysiu –tai nelaimės neišvengsiu nuo vaistų poveikio. O gal nesigydyti? Bet ne,juk privalau padaryti viską, kas nuo manęs priklauso, bent jau bandyti,kovoti ir nepasiduoti dar nepralaimėjus. O, be to, juk žmonės ir po te-rapijos gyvena, ir net po dvi atlaiko. Kai kas net naujuoju būdu – trimisvaistais – gydosi. Ir nieko – nemiršta! O nebandęs gydytis taip ir neži-nosiu, ar sunku būtų buvę. Juk gal ne viskas taip baisu, gal ne toks tasvelnias juodas, kaip jį piešia. Kas čia sakė, kad geriau gailėtis padarius,nei gyventi, apgailestauti ir visą laiką dvejoti net nepabandžius? Net nenutuokiu, kas nuo ko ir dėl ko. Įsivaizduoju, kad ir manęsKAŽKAS laukia. O kas? Tai gal ir geriau tiems, kurie jau sulaukė ir jaužino, kas tas „kažkas“. Gal geriau tegu degina, pykina, spaudžia, mau-džia, kartu, baisu, sunku būna nuo tų vaistų. Įdomi kelionė. Ir visaineaišku, kas bus rytoj. Kiek aš pradedu suprasti, vienintelis tą kelionęapibendrinantis rodiklis – kad nieko negali apibendrinti ir daryti jokiųišvadų. Viskas taip nenuspėjama, nelogiška, neaišku. Kokie šalutiniopoveikio simptomai iš maždaug dvidešimties galimų pasireikš stipriau-siai? Kokia puokštė laukia? O gal jokios, juk būna, kad kai kas ir beramunėlių praslenka. Ko bijau? Dėl gydymosi bus labai nemalonu išgyventi nuolatinius gripo simp-tomus – karščiavimą ir skausmus, dėl galimo psichikos pakrikimo ken-tės artimieji, velnias nematė, jei nuslinks plaukai, bet odos problemosmane tikrai neramina. Kaip reiks eiti į pirtį visam nusidraskiusiam irišbertam? Nors lapkričio šešioliktai dienai jau turiu siuntimą pas gastroente-rologą ir ten paaiškės artimiausias kelias, klausimas „Ką daryti?“ yranuolat mano darbotvarkėje.Viskas geraiJei kas neaišku – skambink.28

bendrasis skyriusKitas skyriusPagaliau pridaviau kraują RNR tyrimui. Tuo tyrimu nustatoma, ar vi-rusas gyvas, jei gyvas, tai kokio jis genotipo ir kokia jo koncentracija –kiek jo yra kraujyje. Atsakymai gruodžio septintą. Nesitikiu, kad pa-teksiu tarp tų 20 procentų savaime pasveikusiųjų. Pakankamai stiprūstokie simptomai kaip nuovargis, „lenkimas prie žemės“, silpnumas,prakaitavimas. Tiesiog žemė obuoliais pakvipus. Panašu į chroniško,nemotyvuoto nuovargio sindromą. Gal ir ne taip, laikas parodys. Šiai dienai esu beveik ramus. Mano vai-kai jau dideli: dukrai 23 metai, o sūnui 19. Dar reikėtų studentui padėtibaigti mokslus, nes ne tik jis, bet ir visa šeima finansiškai nuo manęspriklauso. Tik dukra, jau ketvirtakursė studentė, beveik išsilaiko pati. Atrodo, kad nėra manyje mirties baimės. Kartais net užeina noras,kad koks automobilis užlėktų, atleisk Viešpatie. Labiau bijau įvairių būsenų. Ir čia, kaip stebiu, hepcas išlaisvina. Potruputį, pamažu, bet gyvenimas tampa lygesnis. Iš prigimties esu dide-lis bailys, aiškus žinojimas, kad viskas čia, šioje mano mažytėje laikoir erdvės dėžutėje, laikina, kartais leidžia pasijausti net komfortiškiau. Perskaičiau knygą žaliu viršeliu „Hepatitas C. Išgijimas“. Čia ta,kurią Cyfas padovanojo. Nenuobodžiai rašo. Noriu, kad ir draugai, irartimieji perskaitytų. Su manimi gali būti nelengva, galiu slėptis, užsi-daryti, reikšti pretenzijas, susireikšminti... Nusišypsojau skaitydamas apie interferonų kovą. Sutapo autoriausir mano vaizduotė. Man jau antrą kartą gyvenime taip. Pirmas suta-pimas buvo, kai kažkada svajojau apie spirito stiklinę ir po to apie jąperskaičiau Hanso Falados „Girtuoklyje“. Taigi, kitą savaitę žinosiu rezultatus. Net keistoka, kad laukiu visaibe jaudulio, be nekantrumo, be baimės. Ir gal net nelaukiu. Šiaip būnu, 29

va l dem a r a s m i se v i č i u s • mano c istorijagyvenu, žinau, ir viskas. Bet kad visai šita neganda neveiktų, tai, žino-ma, taip nėra. Veikia. Ir dar kaip veikia. Prie somatinės būklės esu pri-pratęs, o socialinėje erdvėje ir psichologijos vėjuose tikrai tenka kaskartiš naujo adaptuotis. Kokia buvo kitų žmonių kepenų būklė, kai jie sužinojo apie ligą,kaip jie priėmė sprendimą gydytis, ar laukė, kol būklė pablogės, ar gy-dėsi iš karto? Kokia jų situacija dabar? Apskritai, kokie rodikliai patyssvarbiausi, į ką reikia atkreipti dėmesį? Be to, mėgstu pirtį. Tai manproga išbandyti naują krosnį. Tai ką, dar maža motyvų, kodėl turėčiauvažiuoti į sergančiųjų susitikimą? Ir intuityviai žinau – be tos bendrys-tės man būtų sunkiau. Todėl sėdu į automobilį ir varau ieškodamas kito miesto. Noriu pa-tekti į sergančiųjų ir besigydančiųjų susitikimą. Man aktualu važiuotidėl betarpiškos informacijos ir šiaip dėl bendražmogiško noro ben-drauti. Geroji Laima sutiko mus priimti savo namuose. O gal kas pasidalins asmenine patirtimi. Juk yra daug klausimų. Kadir apie intymius santykius. Ar sergančiųjų partneriai sveiki, ar keitė kąnors lytiniuose santykiuose? Ar pirko prezervatyvų? Kelią pas Laimą surasti nesunku. Tik svarbu koplytstulpį atskirtinuo normalios koplyčios ir rasti jį pasislėpusį tarp žaliuojančių pake-lės medžių. Ne vienas aš toks gudruolis, beieškantis didelės medinės armūrinės koplyčios, prie kurios susitarėm susitikti. Jau kelis ratus suku,kol dėmesio nepatraukia įtartinai ilgai bestovintis džipas, nors aplinktikrai nėra jokių pastatų. Pasirodo, Ašas čia jau kantriai laukia stulpąpamatęs ir pagal kitus požymius vietą atrinkęs. Išdrįsęs einu artyn jo irklausiu, ar nesitarėm, gerbiamasai, susitikti čia. Akiniukai jam profeso-riškai kaba, šypsenikė tokia įmantri nutaisyta, plaukiukai taip mandraišiauštelti, kad iš pradžių net nesuprasi, ar čia arogantiškas profesoriusar proletaras statybininkas su manim kalba. Bet išsiaiškinam, kad abuturim bendrą bėdą, pasukam į degalinę išgerti kavos, kol kiti susirinks,ir taip gimsta mano antroji pažintis su antruoju C turėtoju. Vėliau tapažintis ne tik kad maloni, bet ir labai naudinga tapo, nes pradėjau nau-dotis jo, kaip ir Cyfo, Inos, Teo bei kitų patyrusių žmonių, žinojimu ir30

kitas skyriusgeranoriškumu. Visi dalyvavę šiame ir kituose susitikimuose man kaž-ką davė ir su manimi patirtimi dalinosi. Taip į mano erdvę atkeliavoDžiufas, vaikščiojanti papildų enciklopedija, Cyfas, apie kurį jau kalbė-jau. Ina su savo žavia šypsena ir geležine logika, kaip kokia geležinė ledisu glamūrine išvaizda ir motiniškai teresiška širdimi. Laima, atvėrusisavo širdį ir duris kartu su savo Generolu, kuris, be visų kitų privalumų,dar ir vantas šaldyti moka, o po to jomis šauniai darbuojasi. Pesas, ap-keliavęs daugybę pasaulio šalių ir pažinęs kultūrų. Valerija, kurios gerąenergiją pajaučiau per nuoširdžią šypseną, Lili, kuri logiškai ir praktiškaidėlioja mintis, Saulelė, toji mistiška, išoriškai trapi būtybė, gebanti verstikalnus, net maratoną nubėgti. Ričardas, kurio tik specialybė – fūristas,o šiaip jis netelpa į šio žodžio rėmus, Ind – absoliučiai išskirtinis jausmožmogus, svaigių svajų pagavos pilnas, nors ir puikiai gebantis analizuotirealius duomenis. Gold tik apsimeta gailestingąja sesele, iš tiesų ji sti-presnė ir už negailestingą berniuką. Redvilė, iš kurios galima pasimokytisakyti tiesą. Santūrusis Gramas, tik reikalui esant atveriantis burną, Lai-ma, besirūpinanti, ar visiems viskas gerai. Strazdas, turintis gilią savofilosofiją, ir Teo  – absoliučiai sociali būtybė, dovanojanti kitiems rū-pestį ir dėmesį. Ugnis, oriai sau rusenanti, bet žaibus akyse tramdanti.Visi kiti, kurių nepaminėjau, bet visada žinojau, kad jie yra. Jų nemažai. Žinau, ne visi žmonės gali būti artimi, ne su visais norisi ir eina būti„be atstumo“, bet bendra atmosfera ir beveik visi asmeniniai santykiaiman tikrai patiko. Daug laiko praleidau pirty. Likau vienas, gulėjau antplautų ir svajojau apie Likimą. Vėliau atėjau prie bendro stalo. Kolekty-vas, žiūriu, ten dietos neypač laikėsi. Aš taip pat tik pirmą mėnesį, suži-nojęs apie teigiamą anti-HCV, puoliau sveikai maitintis. Dabar žiūrėsiu,ką trečiadienį pasakys gydytojas, kokie bus rezultatai. Pagal simptomusneabejoju, kad virusas gyvas ir reikės biopsijos. O vienas veikėjas šiamesusitikime pasiūlė gydytis be biopsijos. Man kažkaip ne visai drąsu būtųtaip daryti. Be to, ir gydymo algoritmas, patvirtintas ministro įsakymu,to neleidžia. Nebent kontraindikacijos tam adatos dūriui būtų. Kažibaimė ar tiesiog nenoras badytis gali būti pateisinama priežastis? Ži-noma, kad ne! Bendraujant su žmonėmis, kartas nuo karto iškyla tema 31

va l dem a r a s m i se v i č i u s • mano c istorijaapie vaistų gėrimo periodiškumą. Būna, kad žmonės randa neišgertųtablečių, kurių jau nebeturėtų būti. Įdomu, ar čia daugiau emocionaliišgyvenimo reakcija, ar tai išties labai svarbu gydymo procesui? Gal rei-kia telefone kokį priminimą nusistatyti ar dar ką nors sugalvoti? Apskritai man patiko. Kaip supratau iš forumo, ir kolektyvas paten-kintas. Net gera grįžus įjungti kompiuterį ir rasti palinkėjimų saugiaiparvažiuoti namo, prašymų patvirtinti apie sugrįžimą ir jau seniau par-vykusiųjų komentarus apie tai, kad visai gera ir naudinga praleisti va-landėlę kitą drauge.SkyrelisAtrodė, visai nesijaudinu ir labai ramiai laukiu vizito pas gydytoją, kursužinosiu savo „virusologiją“. Kol kas žaidžiu šachmatais, bet kuo arčiauvakaras – man į polikliniką 17–18 val., – tuo dažniau prisimenu, kadman šiandien pas gydytoją. O tuomet minčių laivelis pradeda plaukti.Aplanko visokios, net mistinės mintys. Pavyzdžiui, gera pasvajoti apiestebuklingo išgijimo fenomeną ir apie tai, kad būtent aš patirsiu tą iš-gijimą. Kaip aš toks reikšmingai orus galėsiu papasakoti kitiems savosėkmės istoriją, ko gero, dar ir nuopelnus prisiimdamas sau! Mat manostipri imuninė sistema! Žiūrėkit, aš sugebėjau! Mat iš prigimties aš esutoks, vos ne ypatingas... Tfu, eik tu namas, – taip keikiasi vienas manodraugas, – koks rožinis tas svajonių laivelis. Net rožinių akinių nereikia.Nors prisimenu ir žinau simptomus, vis tik slapčia nuoširdžiai tikiuosi,kad pagijau, kad esu tarp tų 20 procentų savaiminio pagijimo atvejų,kad liga neperėjo į lėtinę stadiją. Arba kad jau viskas, kad jau paskuti-nioji artinasi, kad jau cirozė ir greit bus labanaktis. O realybė, manau, bus tokia, kad manyje gyvena 3 genotipas, virusoaktyvumas gal kiek mažesnis už vidutinį, viremija taip pat vidutinė, fer-mentai – norma, o biopsija parodys 2–3 stadijos fibrozę. Tokios manoprognozės. Šią minutę vėl esu beveik ramus. Beveik...32

kitas skyriusKitas skyrelisEvoliucionuoju, jei taip galima pasakyti... Einu į priekį – tampu tikru,oficialiu ligoniu. Sėdėjau pas gydytoją ir niekur nenorėjau išeiti. Nei į forumą, neinamo, nei kur kitur. Žiūrėjau į jį, tarsi laukdamas, kol pasakys ką norskitą. Tarsi į viltį žiūrėjau. Gal apsiriko, gal dar ne taip? Bet jis buvonegailestingas. Sako, rytoj ligoninė ir biopsija, o kitą savaitę gydymas.O aš sakau, kad rytoj valstybinė komisija, kad negaliu..., kad įsiparei­gojęs. Tempiu laiką ir galų gale sutariam su gydytoju, jog gruodžio try-liktą dieną būsiu ligoninėje. Na, o kaip mano prognozės – klausiate?Nekoks aš prognozuotojas, galiu pasakyti. Pasvajot man apie 3 geno-tipą, nebent antrą kartą kaip nors užsikrėsčiau. Deja, teks susitaikytsu sunkiausiai gydymui pasiduodančiu 1 genotipu. O viremija kaipMikutavičiaus dainoje – trys milijonai. Tai neguodžia, nes didele jaulaikoma, kai būna virš 800 000 tarptautinių vienetų mililitre (TV/ml).ALT ir AST neviršija normų, bet mano gydytojas sako, kad tai šoki-nėjantis ir nieko nesakantis rodiklis. Sako, prastai, kad 1 genotipas irkad trys milijonai, – sako, prastai. Tai ilgiausiai ir sunkiausiai gydomasgenotipas. Laukiu komentarų forume. Ačiū forumiečiams, kad jie konkretūsir dalykiški. Ir kasdienės realybės draugai tokie pat. Tik jie nieko ne-žino apie ligos mechanizmą ir neturi jokios informacijos. Bet jie daroneįmanomai daug – priima ir būna kartu. Manau, netyčia, taip jiemsišeina natūraliai. Aš tiesiog jaučiu ir žinau, kad jie yra. Ir nereikia manpaverkšlenimų. Jau namuose žliumbia tai dukra, tai žmona. Žinot, kaipknisa. Turiu dar jas raminti ir guosti. O su sūnumi pasikalbėjom vyriš-kai, dalykiškai. Šaunuolis jis. Vakar vakare darau mankštą, mat man darytos dvi stuburo operaci-jos, ir galvoju, kokiu šlamštu aš čia užsiiminėju. Ar rūpi mano kepenims,kad aš tampau kojas? Gal greitai apskritai jas patiesiu. Ir tas mano ko-jas kas nors ištemps ir dar pririš, jei numiręs raitytis bandyčiau. Ir išviskokia prasmė belieka ką nors daryti? Prisiminiau savo gyvenimą ir taip 33

va l dem a r a s m i se v i č i u s • mano c istorijaliūdna liko, net graudu. Kažkur tolumoje jau užuodžiu akordą „Už ką?“.Nepasiduodu, pagalvoju apie dukrą, apie sūnų, apie kitus man svarbiusžmones ir suprantu, kad privalau padaryti viską, kas nuo manęs priklau-so! Sukandau dantis ir baigiau mankštintis. Nors mano situacijoje tiejudesiai atrodė truputį absurdiški ir bereikšmiai. Dabar, šiandien galvo-ju, kad tai šansas, būdas ir priemonė kibti į gyvenimą. Kad iš tiesų pri-valau padaryti viską. Viską: nuo minčių, jausmų ir būsenų higienos ikioptimalaus fizinės būklės aktyvumo. Privalau ir už šiaudo kabintis! Kadprivalau, tai suprantu, bet kur gauti jėgų, tai sudėtingesnis klausimas. Kartais atsibostu sau ir pavargstu nuo savęs. Nuo savo minčių, savogyvenimo, svarstymų, abejonių, ketinimų. Ką aš padarysiu, kad aš toks.O kaip nueiti visą man skirtą kelią ir dar juo džiaugtis, ir dar norėti,stengtis, dėkoti, ir dar mylėti? Pirmiausia mylėti! Jei sugebėčiau pir-miausia mylėti Jį – kalbu apie Kūrėją, kaip aš jį besuprasčiau, – ir tiklikusią meilę, likusį džiaugsmą, likusį nuolankumą atiduoti sau ir ki-tiems, būtų lengviau keliauti. Ir kaip išnešti sveiką kailį iš to gyvenimo? Kalbu ne tik apie kūną, otiksliau – visai ne apie jį. Galvoju apie tai, ką nusinešiu į amžinybę. Juktikriausiai ne veltui į gyvenimą ateinam iš tamsos ir į tamsą pabaigojpanirstam. Tik tai pabaigos tylai ir tamsai kažkodėl daugiau dėmesioskiriam ir mistika apipinam. Apie šviesos tunelius, nežemiškus garsusir absoliutų gėrį kalbam. O tam, kokie ateinam iš jos, apibūdinti sugal-vojom tik terminą „tabula rasa“, lietuviškai verčiamą kaip švari knygaar baltas lapas. Vadinasi, ateinam švarūs, be patirties? Be likimo? BeDievo? Viską patys? Savom jėgom, savo protu, intelektu ir sava valiasukuriam? Gal ir taip, o gal ir ne. Bet čia jau garbiųjų mokslininkų ir kitų, kitaip iškilių žmonių dis-kusija. O aš, paprastas mirtingasis, pats privalau susivokti savyje ir patsrasti atsakymus į visus rūpimus klausimus. Ir tie klausimai ne visadaretoriniai ir filosofiniai. Taigi, ieškausi daugiau informacijos, kiti ser-gantieji dalijasi. Žinojimas šioje vietoje tikrai nepakenkia. O žmogus apskritai toks Dievo kūrinys, linkęs viską žinoti, išsiaiš-kinti, suprasti ir kontroliuoti. Gal ypač kontroliuoti, kartais be žinių, be34

kitas skyriussupratimo, be subtilumo ir be meilės. Be meilės – žmogaus logika. O sumeile – dangaus. Na, aukštas dangus savaime aišku – aukštasis pilotažas, o va žemiauapatinio denio – tikras to jausmo išbandymas. Ypač jei tamsybių urvądar pats ir sukuri. Kartais būnu kažkoks labai reikšmingas ir užsiėmęs. Kartais bėguskubėdamas kažkur, o kartais skubu nenorėdamas niekur patekti. Norsir iš tiesų nenoriu skubėti. Noriu ir būtų naudinga su kažkuo dalintissavo mintimis, jausmais, išgyvenimais. Tai, mano supratimu, labai rim-ta ir svarbu. Ir kalbėtis tuo atveju norisi iš širdies. Ai, kažkoks senti-mentalus darausi. Gal su amžiumi...Už ką? Tik tiek!Gal su amžiumi darausi sentimentalus?Klausimas „Už ką?“, manau, kankina daugelį žmonių. Mane ypač. Pri-simenu, kad pats pirmas mano klausimas „Kodėl man ir už ką?“ kilolabai seniai – visai ankstyvoje vaikystėje, kai mąsčiau tik konkrečiomissąvokomis. Ir šis klausimas kildavo dėl realių, artimų žmonių ir situacijų.Tiesiog dėl nuolatinių būsenų. Kodėl man, kodėl mane? Kodėl aš? Už ką?Kodėl manęs nereikia? Ai, darausi sentimentalus, tikrai gal su amžiumi... Vėliau tą klausimą dar kartą aštriai kėliau. Buvau, kaip man tada at-rodė, jau visai brandus vyras. Tuomet labai skaudėjo, nemiegojau kele-tą parų ir svirduliuodamas ramsčiausi naktimis į ligoninės koridoriaussienas. Klausimas buvo kategoriškas ir bekompromisis. Ir kreipiau-si, anot Mamontovo, tiesiai į aukščiausią ministeriją, nes čia, žemėje,paprasti mirtingieji man ne rodiklis. Ką jie išmano? Kreipiausi labiau nesu klausimu, o su priekaištu ir pretenzija: už ką man, tokiam geriečiui,tokia žiauri ir neteisinga kančia? „Už ką?“ – rėkte rėkiau. Vėliau buvokitų kančių, kitų išgyvenimų, kitų džiaugsmų ir rūpesčių. Teisingiaubūtų pasakyti, kad ne džiaugsmų ir išgyvenimų, o euforijų ir depresijų.Taip ir gyvenau be didelės prasmės, vilties ir tikėjimo, bet siekdamas 35

va l dem a r a s m i se v i č i u s • mano c istorijakuo intensyviau išgyventi malonumą, kuo greičiau iškęsti depresiją iržinoti, kodėl kančia skirta man. Iki to, kaip yra dabar, ėjau ilgą kelią.Kalbu apie vidinį pasaulį. Kalbu apie tai, kad šiandien, čia ir dabar, šio-je situacijoje nekyla klausimas „kodėl?“. Greičiau jaučiu dėkingumą užtai, kad „tik tiek“... Todėl žinojimas apie hepatitą man padeda ir kartu mane pasmer-kia. Kartais man lengviau pasielgti teisingai, nepaisant netikrumo, kitųnuomonės, nežinios, kai suvokiu, kad esu mirtingas. Pačios mirties ne-bijau. Kalbu akademiškai, nes kol kas nežinau tikros savo situacijos irman sudėtinga prognozuoti savo elgesį bei jauseną. Kiek virusas pažei-dė kepenis, sužinosiu tik po biopsijos. Bijau kažko kito, gal vėl tos ne-žinomybės? Gal iš pasąmonės vis tik kyla noras daryti įtaką, suprasti irkontroliuoti. Gal nėra tikro ir pilno pasitikėjimo, kad ne visur ir ne vi-sada galima taikyti žmogišką logiką bandant suvokti Dievo kelius. Galtiesiog trūksta nuolankumo, kuris vienam tiesiog būtinas, kad galėtųatsistoti, o kitam, priešingai, – kad galėtų atsiklaupti. Tebūna man atleista už vieną bendražmogiškai draugišką pastebė-jimą. Viktoro Emilio Franklio knygoje „Žmogus ieško prasmės“ yraalegorinė pastraipa apie beždžionę. Labai jau aiškiai ir suprantamai tenapie prasmę parašyta. Dar ten galima išskaityti, kad niekas nepametėtos prasmės, todėl ir rasti jos neįmanoma. Tenka ją suformuoti. Savomintimis sudėlioti, savo rankomis pastatyti, savo širdimi sukurti. Ki-taip tiesiog nebūna. Dažnokai būnu taip reikšmingai ir giliamintiškai susimąstęs, kadnet atrodo, jog nieko realiai galvoti ir jausti nesugebu. Ir niekam niekopasakoti nesinori. Nors ir iš tiesų nėra kur skubėti. Tikri jausmai ir vidi-niai atradimai niekur neišnyksta ir neišgaruoja, jei jie iš tiesų tikri. O jeinėra tikro jausmo, tuomet gal iš tiesų geriau palaukti... Ai, trečią kartąkažkoks sentimentalus darausi. Ir vėl gal dėl amžiaus... Norėjau rašyti, kad paskutinį kartą kamuoja nežinia, mat jau rytojbiopsija, o po savaitės turiu taloną pas gydytoją – žinosiu kepenų būklęir bus paskirtas gydymas. Galvojau, kad laukiu paskutinį kartą, bet ne,jokia aš ne išimtis. Vėliau lauksiu tyrimų rezultatų po dvylikos savaičių36

kitas skyriusgydymo. Ar viruso sumažėjo bent šimtą kartų, dar vėliau lauksiu krau-jo rezultatų, naujų šalutinių poveikių, gydymo pabaigos, tik pasveikusatkryčio nelauksiu.BiopsijaSu savo gydytoju, atrodo, randu ryšį. Toks įspūdis, kad galiu kalbėtisatviru tekstu. Matysim, kokia bus tolesnė realybė. Savo mieste galėčiauieškoti ir kitų būdų, gal sovietiškai po blatu gydytis, nors gydymas būtųtoks pat. Nes hepatitas C ir Afrikoje yra hepatitas C ir gydomas jis tuopačiu algoritmu. Bet vėlgi  – tikriausiai dar nesu susigyvenęs su savodiagnoze, kažkaip nesinori viešintis. Vis dar gėda sirgti. Galvoju, kad tai laikina. Vėliau galėsiu ramiai apie tai kalbėtis. Keis-ta, net sarmata sirgti! Šakės! Kas aš per kompleksuotas žmogelis. Jukprivalau dėl savęs padaryti viską, kas nuo manęs priklauso, ir privalauramiai priimti viską, ko negaliu pakeisti. O pasistengti gauti labiau tin-kamus vaistus – tiesiog būtinai privalau. O tų vaistų asortimentas toks,kad kartu su ribavirinu (Copegus) galiu gauti dviejų tipų interferoną:Pegasys arba peginterferoną alfa-2a. Jie skiriasi ne tik šalutinio povei-kio intensyvumu, bet ir tuo, kad, galimai prireikus antro gydymo, pagalsveikatos ministro patvirtintą aprašą galėtų būti skiriamas tik peginter-feronas. O kartoti gydymo kursą du kartus gydant tais pačiais vaistaisne taip logiška nei bandyti du skirtingus derinius. Vaistai yra „Pegasys“ir „PegIntron“ ir abu jie yra peginterferonai, arba pegiliuoti interfero-nai. Kartu su jais skiriamas ribavirinas. Su „Pegasys“ – „Copegus“, su„PegIntron“ – „Rebetol“. Taigi, biopsija. Tai įprasta nesudėtinga ir neskausminga procedūra.Tūkstančiai žmonių tai patiria ir niekam dėl to galvos neskauda. Gy-dytojas beda specialia adata tarp šonkaulių į dešinį šoną, prieš tai pa-daręs vietinę nejautrą, ir paima nedidelį kepenų mėginėlį. Prieš tai jauiš vakaro reikia negerti ir nevalgyti. Pati procedūra trunka 15–20 se-kundžių. Taip buvo ir man. Nevalgiau ir negėriau, atvykau į ligoninę, 37

va l dem a r a s m i se v i č i u s • mano c istorijanuskausmino, įbedė... Vėliau įvykiai klostėsi ne visai įprastai. Tik vie-nam iš kelių tūkstančių taip pasitaiko. Net neabejoju, kad, jei, mielasskaitytojau, būsi tiriamasis, tau taip nenutiks. Tikrai nenutiks. Gydytojas pasakė: „O!“ ir paprašė nedelsiant echoskopo. Toliau pro-cesas rutuliojosi greitai iki pat reanimacijos. Labai skaudėjo. Dar niekadnebuvau patyręs tokio skausmo. Tik šį kartą nebeklausiau už ką. Tikteesie Tavo valia, jei jau taip reikia! Ir dejavau garsiai, bei inkščiau kaipšunytis. Veltui varčiausi ieškodamas patogesnės ir mažiausiai skaus-mingos padėties. Skausmas iš pilvo pakilo į pečius ir pradėjo leistis įdešinį žastą. Skaudėjau praktiškai visas ir visur. Taip tuo momentu at-rodė. Norėjau, kad medikai padarytų bet ką, kad tik neskaudėtų, bet ką,kas nors kiek sumažintų kančią. Net draugiškai ir gailestingai ištiestaslaugytojos ranka rodėsi išganinga. Laikiausi jos įsitvėręs kaip gaivausšaltinio, kaip galimybės, kaip kelio iš aklavietės. Tos moters ramybė irgailestingumas, gydytojų profesionalumas ir komandinis darbas nelikobe rezultatų. Patys gražiausi žodžiai ir jausmai gydytojų žmogiškosiomsir profesionaliosioms savybėms! Jie labai kvalifikuotai ir su atjauta dirbasavo darbą. Kelios echoskopijos, pirmą kartą gyvenime gauta morfijausdozė ir diagnozė – skausminis šokas bei nukirstas tarpšonkaulinis ner-vas. Po dešimties valandų reanimacijoje esu nugabenamas į savo pa-prastą terapijos palatą. Atlėgus skausmui liko gėda dėl savo nekantriosreakcijos ir elgesio. Atrodo, ne taip jau ir skaudėjo, kaip nusidejavau.Rezonavo fizinis skausmas su psichologiniu nestabilumu ir nepasitikė-jimu. Atrodo, kaip aš čia toks vyras ir dejuoju kaip bekiaušis viščiukas.Bet procedūra dar nebaigta, tikslas nepasiektas. Vis tiek reikia paimtikepenų mėginėlį mikroskopiniam tyrimui. Taigi, vėl girdžiu komandą:negerk, nevalgyk, lauk, ką rytoj pasakys gydytojas. O  kaip prisiverstidaryti mankštą? Keliuosi per prievartą taręs sau, kad tai gyvybės klausi-mas. Tiksliau, ne keliuosi, bet ropoju iš lovos ir guluosi ant žemės. Nu-gara prispausta prie grindų, o kojos prispaustos prie sienos. Kaip kokskampainis devyniasdešimties laipsnių kampu įsitaisau ir saugodamaspilvą bandau tampyti kojas. Aišku, čia placebas, bet po mankštos ge-riau. Kiek geriau fiziologiškai – klausimas, bet bendra būsena geresnė.38

kitas skyrius Nors ir sakiau gydytojui, kad žaibas du kartus į tą pačią vietą ne-trenkia, ir prašiau, kad jis kartotų procedūrą, nes mintyse aš buvau did­vyriškai nusiteikęs iškęsti bet ką, jis atsisakė antrą kartą daryti biopsijątuo pačiu būdu. Jau trečią parą liepė negerti ir nevalgyti, laukti. Ieškosmano pašteto kitu metodu. Antrojo bandymo metu per veną dešinėjekaklo pusėje įvedė zondą, kuris kraujotakos sistema, berods, tuščiąjavena, turėjo nukeliauti iki kepenų, paimti jų gabalą ir grįžti atgal. Kaigydytojas, leisdamas zondą, pasakė: „O!..“, suklusau. O kai dar kartą iš-girdau: „... kur echoskopas? Suraskit echoskopą“, sunerimau nejuokais.Nejaugi prasidės antroji serija „Iki reanimacijos“? Žinot, kaip buvo bai-su? Laimė, tuomet jis nutraukė tą procedūrą ir atvėrė kitą – kairę – kak­lo pusę. Pro ten vėl kišo savo žarną ir fiziškai pajutau, kuomet ji įlindoį kepenis. Būtent įlindo, o ne atsirėmė, ne palietė, bet konkrečiai įlindo.Vėliau jis per tą žarną kišo kažkokius kablius, kuriais paėmė mėginį.Mėginius ėmė vis iš kitos vietos. Gal nepavyko iš pirmo karto, gal taipreikėjo, bet turėjau malonumą penkis kartus pajusti, kaip nuo visumosatplyšta mano dalis. Tarsi kažkas su trumpu, nedideliu, bet aiškiai jun-tamu jausmu išpeštų kažką iš vidaus, tarsi kokią tvirtai giliai viduje įau-gusią savastį. Bet didelio skausmo nebuvo. Tiksliau, tai visai ne skaus-mas. O kad dar aiškiau būtų, pasakysiu: visa tai man priminė plunksnųpešimą. Tarsi tą didžiąją iš gyvos žąsies kas išplėštų. Sunku tiksliau tąjauseną apibūdinti. Žodžiu, paprastai biopsija nėra nei skausminga, neikomplikuota procedūra. Iš tiesų nėra ko jos bijoti! O jei nesiseka, tai irnuo nuosavos žmonos gali kokia nors įdomesne liga užsikrėsti. Niekočia nepadarysi. Nors visos ligos, sako, nuo nervų, tik kelios išrinktosiosiš meilumo. Negaliu atsigauti po tos biopsijos. Vaikštau užklijuotu kaklu nepa-tenkintas ir surūgęs, pasauliui apmaudą ir liūdesį dalindamas. Ir mintysaplanko apie gyvenimo nykumą ir beprasmybę. Bandau nepasiduoti,bet kur, sakykit, rasti tą jungtuką, kurį perjungus tapčiau laimingas?Nors, jei turėčiau tokią galimybę, tikrai įjungčiau budintį laimės reži-mą. O po to, ko gero, ir Rokiškio psichiatrinė nebetoli. Kur tu, žmogau,daugiau sutiksi amžinai besišypsančių žmonių? 39

va l dem a r a s m i se v i č i u s • mano c istorija Daug mąstau, meldžiuosi, galvoju. Deja, ne visada pozityviai. Ne-pamenu, kur skaičiau apie tai, kaip vienas vienuolis po daugelio maldųmetų gavo dovaną – pasveiko – ir apie tai norėjo pranešti vyresniajam.Tačiau, užuot sulaukęs palaikymo, maldininkas gavo pylos: jam buvoliepta melstis, kad Dievulis atsiimtų savo malonę ir duotų kitą – gali-mybę pažinti savo nuodėmes ir klaidas. Man tapo taip aišku ir prasminga, kad ir aš šviesiomis minutėmisprašau to paties, o tamsiomis – noriu, kad užvažiuotų automobilis. Dar vienas dalykas. Šios ligos jėga mano atžvilgiu  – ne tik fiziniokūno suardymas. Tai ir gėdingos, nešvarios ligos kupra, kurią gal ir patsiliuziškai susikūriau, bet kuri realiai slegia mano pečius. Manau, ir taiprasminga. Gal net labiau. Gal iš pradžių apie tai ir reikia galvoti. Visatai išgyvenimai, ne svarstymai. Kad ir kokie keisti bebūtų. Va dabar keliauju pas daktarą. Ten jau laukia biopsijos rezultatai.Nebedrįstu spėlioti...Paskutinis pasispardymasKą dabar daryti? Netikiu! Va taip rimtai – netikiu ir gana. Netikiu, kadbiopsija parodė, jog fibrozės visai nėra! Tai iš kur tada nuovargis, sil-pnumas? Kodėl mane traukė prie žemės? Iš kur tie požymiai prieš še-šiolika metų? Ar gali specialistai suklysti tirdami duomenis, kaip norsjuos sukeisti su kito paciento tyrimais, sumaišyti mėgintuvėlius ar kąnors ne iš tos vietos paimti ar ne ten padėti? Ar kepenys pažeidžia-mos tolygiai? Ir ką dabar daryti? Gydytis? Kartoti biopsiją? Kažkokiasumaištis galvoje. Na būtų pasakę: 2–3 fibrozės stadija, būčiau tikėjęs,nuolankiai gydęsis. O dabar? Galvoju ir vėl galvoju ir tikrai kažko nesuprantu, nors vienas gud­resnių forumiečių, toks Ašas, lyg tarp kitko yra paklausęs, kas yra antmano pečių, ir dar pasiteiravęs, ar žinau, ką reikia su tuo daiktu daryti.Tai va, tas daiktas  – atseit galva  – man nieko kito nesako ir niekaipkitaip nepaaiškina situacijos kaip tik taip, kad tai Dievo pokštas. Gal,40

kitas skyriusgalvoju, nesu toks blogas, kad jau dabar pasibaigčiau, ir nesu toks geras,kad man nekiltų grėsmė? Kaip ir sakiau pradžioje, turbūt esu vidutinisstatistinis? Nesiklijuoja man, kad užsikrėčiau visai neseniai per opera-ciją prieš kelerius metus arba bet kada pas odontologą, kaip tvirtinagydytojas. Bet jei virusas manyje gyvena jau šešiolika ar septyniolikametų, kaip pats iki šiol galvojau, o kepenys liko beveik sveikos – taippat nėra daug logikos. Vakar net užknisau daktarą savo klausimais irdvejonėmis. Sako: „Še, pats skaityk, jei netiki ar kas neaišku!“ „Kur?“ –sakau. „Vaaaa! – dūrė pirštu į pajuodintą šriftą. – Fibrozės nėra.“ Tai artaip gali būti? Tai ar kepenys – vientisas organas, kokia tyrimo paklaida,kokia tikimybė, kad jose yra nedidelė nepažeista sritis, iš kurios atsitik-tinai ir buvo paimtas mėginys? Kaip koks kareivis Šveikas klausinėju.Atsibodau jam, sako: „Tai ką?! Mes čia su tavimi iki ryto šnekėsimės?“Tuomet pagalvojau, kad ar taip, ar taip uždraudė gerti ir skaniai val-gyti, mintyse atsisveikinau su buteliais ir rūkyta namine dešra  – visatai buvau gavęs dovanų, ir išėjau susitaręs, kad sprendimą dėl gydymoatidedam savaitei. Kitą trečiadienį vėl eisiu. Čia lošiam kažkokią ruletę. Gydymas žiaurokas, o rezultatai nenuspė-jami. Va Peso pažįstamui gydymas buvo neefektyvus, o Gintarei1 padeda! Įdomiai prieštaringos mintys. Ir net ne mintys, o jausmai. Kažkokieartimai svarbesni tampa žmonės, kurių net nesu matęs. Pavyzdžiui, taipdžiugu dėl Gintarės1, kad jos rezultatai geri, ir taip skaudu dėl kažkokioPeso pažįstamo. O juk gyvenime jų nesu matęs. Tai ką kalbėt apie tuos,su kuriais bendrauju, kuriuos esu sutikęs. Ateinu į forumą kartu kažkąišgyventi ir vis tikiuosi būti kam nors naudingas, kam nors padėti, kaipkad ir kiti padėjo ir padeda man. Kelintą kartą aplanko nedrąsi mintis apie sveikatos kvapo pajauti-mą. Apie kažkokią neapčiuopiamą dar vieną sudedamąją šios progra-mos gydomąją dalį. Tebūnie ir trys vaistai su visais papildais ir priedais,tebūnie dietos, tebūnie itin tikslus vaistų vartojimas ir visi kiti medici-nos mokslo pasiekimai, bet pasakykit man, ar žmogus vien tik fiziolo-ginių, psichologinių bei socialinių priežasčių ir sąlygų visuma? Ar yradar kokia nors dimensija, be kurios žmogus nėra darni ir harmoninga 41

va l dem a r a s m i se v i č i u s • mano c istorijasistema? Ar be tikėjimo, be vizijos, be horizonte vos jaučiamo sveikatosaromato ne sunkiau sveikti? Kažkaip atsargiai norisi dėlioti mintis, bet negaliu sakyti kitaip neigalvoju ir jaučiu. O mintys apie tai, kad mes visi, einantys šiuo keliu,turim tikėjimą ir ne vien tik vaistais galime remtis. Juk, po paraliais,gyvybė nėra vien tik materijos judėjimo forma! Ir galbūt tas dar vienokomponento – prasmės ir tikėjimo – įvedimas į gydymo programą tik­rainetrukdytų šioje kelionėje. Noriu pasakyti, kad kalbu tik apie save, ne-žinau ir tikiuosi, kad niekada nežinosiu, kaip geriau kitam. Bet man, sil-pnam žmogeliui, kartais reikia paramos iš šalies, iš ten, ko mano protasnebepretenduoja suprasti. O kaip atrodo ta vieta ar ta substancija, kurio-je galima rasti paguodą ir prasmę, viltį ir ramybę, pasitikėjimo jėgą ir netstebuklą – aš nežinau. Ir kaip ten patekti, taip pat nežinau. Dovanokit –kur kreiptis ir kokia procedūra, tikrai nenurodysiu. Gal kreipkitės į kokįnors kunigą, pastorių ar lamą. Aš pats beveik nuolat ieškau ir tik kartaispavyksta praverti duris. Tuomet pajuntu kitokios logikos realų buvimą.Bet tik epizodiškai, tik retai ir tik trumpai. Gal tik tiek, kiek tevertas esu.Kažkada, jau senokai, skaičiau apie pagijimo nuo vėžio atvejį. Berniukuibuvo metastazės, paskutinė stadija. Jį aplankė jo mėgstama futbolo ko-manda. Ir jis pasveiko! Džiaugsmas ir nuostaba, laimė ir susitaikymas jįpagydė! O kita skaityta istorija tokia; vyras, sužinojęs apie savo vėžiuką,atsipalaidavo, prataškė, prauliavojo pinigus, atsisakė žemiškų tikslų irsvajonių. Nebesiekė statuso, garbės, nebesilaikė pagal savo vertybes su-sikurtų principų. Žodžiu, atgniaužė kumščius. Ir rezultatas – pasveiko!O išgijęs vėl pradėjo galvoti apie asmeninį bei visuomeninį gėrį, pradėjostatytis sodybą, svajoti, kurti, norėti... Ir liga sugrįžo. Nežinau, kiek pa-tikima ši istorija, bet aš tikiu, kad stebuklai vyksta. Stebuklas gimsta išMiglos, Tikėjimo, iš Muzikos, Poezijos ir Duonos... Kita materija čia,šioje vietoje, antrinė, nors kai kur ji iš tiesų pagrindinė. Taip, stebuklai gal kur nors ir vyksta, bet man reikia priimti žemiš-ką sprendimą. Dėl to skambinu, klausinėju ir ilgai ieškau. Gal kartotikraujo tyrimą? Gydytis, nesigydyti, kodėl nėra fibrozės, gal kur nors įvyko klaida?Kaip užkniso tie nuolatiniai klausimai. Bet vaistai jau šaldytuve.42

kitas skyriusTerapijos skyriusPerskaičiau „Pegasys“ ir „Copegus“ instrukcijas. Informacija nedžiu-gina. Baisoka. Baisoka nebeatrinkti simptomų. Jau dabar atrodo, kadkartais lengvai kvaišteliu, kad akys silpniau mato, kad sąnarius dažniauskauda, kad psichika lengvai šlubuoja. Pastebėjau, jog bandau įsimintisavo būseną ir jauseną, kad vėliau bet kokio dilgterėjimo negalėčiaunurašyti šalutiniam poveikiui. Taip, vėl visokios mintys. Jei, kaip ma-nau, daugiau kaip penkiolika metų pragyvenau su tuo virusu ir dar nėrafibrozės, tai gal ir dar dvidešimt pragyvensiu. O tada jau ir natūralussaulėlydis. O gal daktaras teisus, sakydamas, kad užsikrėčiau neseniai.Rytoj skambinsiu į AIDS centrą sužinoti, per kiek laiko ir kokiomis są-lygomis padarytų pakartotinius tyrimus. Po ilgo paieškų ir skambučių maratono galų gale išsiaiškinu, kaddabar tyrimus daro ne AIDS centras, bet Nacionalinė visuomenės svei-katos priežiūros laboratorija Vilniuje. Jie turi savo padalinius kituosemiestuose, bet pagrindinė laboratorija – tik Vilniuje. Tyrimus daro su-sikaupus tam tikram kiekiui mėginių. Artimiausias tyrimas ketvirtadie-nį. Man reikia kažkokiu būdu gauti savo kraujo, nunešti ketvirtadienįryte į jų atstovybę, esančią mano mieste, ten susimokėti, berods, 141 Lt.Jie nuveš į Vilnių, tiesiai į laboratoriją. Laboratorija palauks mano mė-ginio, o atsakymą gausiu telefonu penktadienį apie pietus. Tai, galvoju,penktadienį iš ryto dar negersiu to „Copegus“. Jei telefonu patvirtins –išgersiu po pietų, tuomet vakare, po pirties, susileisiu „Pegasys“ ir išger-siu kitą porciją „Copegus“. Vakare buvau pas savo šeimos gydytoją. Ligos istorija jau „suvaikš-čiojo“ ir susilaukiau užuojautos. Perspėjo mane, kad jos praktikojebuvo viena besigydanti pedagogė, kuri nesugebėjo baigti kurso. O ašbandžiau pasitarti man rūpimu klausimu dėl pakartotinių tyrimų. Iš 43

va l dem a r a s m i se v i č i u s • mano c istorijapradžių pasakė, kad mano vietoje pasidarytų papildomą tyrimą, betvėliau nuomonę pakeitė ir patvirtino: nėra ko abejoti – reikia pradėtigydymą. Sutarėm, kad jei apsispręsiu kartotis tyrimą – padės man gautimano paties kraujo, tik man reikia sužinoti, kokioje talpoje ir kiek joturiu pristatyti laboratorijai. Ir po šio vizito likau kažkoks neapsisprendęs. Rimtai. Įsijungus lo-gikai, suabejojau savo abejonėmis. Lyg ir nebelieka priežasčių kartotityrimus. Labai jau logiškas, konkretus ir argumentuotas visas tas proce-sas. Ir Ašas su Cyfu, Ina ir kiti bičiuliai, mano ligos bendro likimo drau-gai, visai dalykiškai dėlioja faktus. Gerai, kad jie dalinasi savo patirtimiir žiniomis. Bet va, paskaitau kitų žmonių nuomones ir galvoju, kadgal verta tirtis kraują. Kažkur Jonavoje buvo nustatę vieną diagnozę, oVokietijoje paneigė. Labai jau viltingai skamba. Apskritai, kas per sistema tas kapitalizmas? Visur apsispręsti ir vis-ką pasirinkti reikia pačiam, pradedant draudimo kompanija ir pensijųfondu ir baigiant laidojimo namais. Na gerai, pastaruosius, kai prireiks,parinks kiti, bet dabar atsakomybę už savo pasirinkimus tenka prisiim-ti pačiam. Kaip, pavyzdžiui, teko pačiam padengti nuostolius ir už duapdraustus automobilius bendrovėje, kuri po mėnesio bankrutavo, opinigų niekas negrąžino. Va sovietmečiu būtų liepę atitinkamai elgtisir klausimų nebūtų kilę. Nesvarbu, kad kreivų veidrodžių karalystėjenebuvo žmogaus teisių. Gal ir priverstinis gydymas būtų įmanomas,kaip nuo alkoholizmo. Išvis gal nebūtų temos „Kai kamuoja nežinia“.Jei rimtai, tai man nelimpa prielaida, pagal kurią, be visų kitų daktarų,dar ir šeimos gydytoja teigia, kad užsikrėčiau neseniai. Sako, panašu,kad galėjau 2008 metais per operaciją. Nelimpa, bet kaip skanu mantai girdėti! Kaip socialiai skamba – nekaltas aš. Jie kalti! Jis kaltas! Jispats pas mane atėjo – neieškojau aš to viruso. Didelė pagunda mani-puliuoti šia informacija. Ir aną kartą kitas gydytojas taip pat patvirtino,kad tik per mediciną galėjau užsikrėsti, kad per šešiolika metų viru-sas būtų padaręs savo darbą. Ir supratingai pridūrė, kad, deja, niekoneprisiteisiu, nieko įrodyti nesugebėsiu. Nereikia man įrodyti, svarbu,kad jis žinotų ir dar kitiems pasakytų, kad aš va čia kažkaip neteisingai44

terapijos skyriusnuskriaustas, bet oriai visiems atleidžiu. Kai grįžtu realybėn, dar kartąperžiūriu mikroskopijos išvadą. Išvada / diagnozė / galutinis atsakymas:lėtinis aktyvus virusinis hepatitas. HAI = 3–4 (Ishak). Fibrozės nėra. Jeiant pečių būtų tas daiktas, kurį, anot Ašo, būtų galima galva pavadinti,turėčiau daryti išvadą, kad biopsijos tyrimas nesirėmė kraujo analize,bet buvo žiūrinėjamos ir tyrinėjamos mano kepenys per mikroskopąir savais metodais nustatyta, kad sergu lėtiniu virusiniu hepatitu C,proceso aktyvumas – 3–4 balai (mažas aktyvumas) pagal Išako siste-mą. Toliau. Kai buvau donoras, nustatė teigiamą anti-HCV. Vadinasi,kraujyje yra antikūnų, kurie atsiranda kaip priešnuodis virusui. VėliauRNR tyrimai patvirtino 1 genotipą ir 3 000 000 mln. TV/ml viremiją.Šitie atskiri tyrimai visai neturi nieko bendro su mikroskopiniu kepenųtyrimu. Kokie gali būti klausimai? Kuo aš abejoju? Kraujo tyrimu, kadsumaišė mėgintuvėlius ar reagentus, ar biopsijos tyrimu, kad sumaišėmėsos gabalėlius, ar laborantas buvo neatidus? Jei biopsija būtų paro-džius 2 ar 3 fibrozės stadiją, nesukčiau sau galvos. Nejau per šešiolikametų galėjo būti beveik nepažeistos kepenys? Va tas pirminis klausimassukėlė abejonių, vėliau atsirado vilčių, kad gal suklydo kraujo tyrėjai.Abejonės sustiprino viltis, o viltys – abejonę. O kai pradėjau abejoti –tai viskuo, ir tie klausimai, ar kartoti tyrimą ir ar apskritai gydytis, netjei tyrimai ir pasitvirtintų, aktualūs iki šios minutės. Ir kodėl nepasiti-kiu savo logika? Keistas aš toks kažkoks. Ir panašu, kad tik dėl šio manokeistumo klausimas, ką daryti, vis dar aktualus ir svarbus. Vakar kalbėjau su draugu, jis patarė susikurti metodiką vaistų varto-jimo kontrolei. Pradėjau braižytis kažkokias schemas, kol supratau, kad30 Lt praradimas mano gyvenime nepadarys milžiniškos bėdos šeimosbiudžetui, todėl nuskuodžiau į vaistinę ir nusipirkau specialią dėžutę.Dabar prisikrausiu ją visai savaitei ir matysiu, ar ryte tik pagalvojau apievaistus ar jau išgėriau. Įvertinus šalutinį poveikį psichikai, tokių dve-jonių nebuvimas gali labai praversti. Jau dabar pagalvojau apie beveikneišvengiamą tikimybę graužtis, koks asilas buvau, pagailėjęs 30  Lt.Dar nusipirkau tablečių nuo šalutinio leidžiamųjų vaistų poveikio, te-palo odai, kuriuo jau vakar profilaktiškai įsitepiau, ir muilo su natūralia 45

va l dem a r a s m i se v i č i u s • mano c istorijarūgščių ir šarmų pusiausvyra. Pasidžiaugiau, kad iš anksčiau turiu gerožmogaus dovaną – natūralių muilų kolekciją. Žodžiu, pasiruošiau, kaipmokėjau ir galėjau. 2012 metų sausio 6 diena, penktadienis. Atėjo ta diena, kaip dai-nuoja vienas humoristas, nieko neįspėjus. Per greitai, per nelauktai, pernetikėtai. Laukiau ar nelaukiau jos. Aišku, laukiau ir aišku, kad nelau-kiau. Laukiau kaip vilties ir nelaukiau kaip nuosprendžio. Pasveikimotikimybė  – apie 50 procentų. Gydytojas per vieną pokalbį patikslino:ne apie 50, bet iki 50. Čia panašiai kaip informaciniame vaistų lapelyjeparašyta apie šalutinius poveikius: „Pasireiškia daugiau kaip vienam iššimto.“ Galvok, žmogeli, ką tu nori. Kiek tas „daugiau“: keturiasdešimtdevyniems ar penkiasdešimt vienam? Ir kurioje pusėje liksi? Apskritai,ar sugebėjusiu baigti gydymą, statistika taip pat neguodžia. Labai daugkam nepasiseka. Ilgokai žiūrėjau į tas tris rožines rytinės dozės piliules, persižegnojauir pradėjau savo sveikimą. Būtent sveikimą! Suskaičiavau, kad finišas2012 metų gruodžio 7 dieną. Procesas vyksta keturiasdešimt aštuoniassavaites, apie vienuolika mėnesių. Jei nebūčiau gėręs vaistų, sakyčiau, kad jokių labai neigiamų požy-mių nėra. Vyksta kažkas neaiškaus su kvėpavimu, keistas jausmas krū-tinėje ir lengvai spaudžia kaktą. Mintys kažkodėl sukasi apie efedriną.Reikės paskaityti sudėtį. Išbandžiau dviratį. Gal du ar tris mėnesius stovėjo vargšelis nepa-liestas. Patiko. Fizinis aktyvumas daro tikrai teigiamą įtaką! Vakarekaip visada pirtis. Prieš garinę vakarinė dozė  – 3 piliulės „Copegus“,o po pirties pirmasis šūvis. Kažkaip negrabiai man sekasi išpakuotišvirkštą: bijau pažeisti, nulaužti, sugadinti. Nepatiko, kad jis susidedaiš dviejų dalių. Negali padaryti, kad man būtų patogu! Nors maloniainustebino tai, kad labai plonytė ir trumputė adatėlė tikrai neturėtų su-kelti jokio skausmingo pojūčio. Mintyse piktinuosi ir jaučiu kaip svar-bėju. Panašiai kaip pirmą kartą atėjęs į forumą buvau visas svarbus beireikšmingas ir piktinaus, kodėl čia taip viskas sudėtinga. Dar kartą ačiūžmonėms, turėjusiems santūraus nuolankumo, kantrybės ir supratimo.46

terapijos skyrius O dabar čia žmonių nėra, nes visi draugai jau išsiprausę prie sta-lo geria arbatą ir aš nekvaršinu jiems galvos savo problemomis, todėltenka atsiprašyti švirkšto naudojimo instrukcijos, traukti ją vos ne išugnies, tiesinti ir skaityti. Na, įsivaizduokite, kažkur priepirtyje beveikprietemoj bandau suprasti, kas kur užmauta, kas su kuo sujungta ir kąman čia toliau daryti. Keliu instrukciją artyn prie šviesos, nes raidės to-kios mažytės, o ir rankos kartais darosi „per trumpos“. Kai kas sako, kadmetas pažiūrėti į pasą. Tipo senas aš jau netikėtai pasidariau. Net keista:ką tik buvau nepadoriai jaunas, o dabar staiga baigiu beviltiškai pasen-ti. Bet ir per senatvinį nerangumą pagaliau viskas paruošta ir švirkštaspadėtas horizontaliai, kaip ir reikalauja instrukcija. Tepuosi savo pilvąspiritu, surasti klostę lašiniuose nėra sudėtinga, ir pirmyn. Ne, palauk. Prieš tai noriu pabūti, įkvėpti, paieškoti Pakeleivio. Esukažkada minėjęs, kaip suprantu tai, iš ko susideda žmogus. Esu visainereligingas: nežinau, kuri bažnyčia teisingesnė, kuris kelias geres-nis, bet savitą tikėjimą turiu. Ir Romos katalikų bažnyčią retais kartaisaplankau, tik per didžiąsias šventes neinu. Per daug man ten žmoniųbūna. Ir dabar kažkaip ramiau vienumoje paprašius, kad ir Dievas da-lyvautų man sveikstant. Ir nežinau, kokia Jo valia, kad duotų jėgų pri-imti ją bet kokią – paprašau. Taigi, priepirtis, prietema, vata, spiritas,pilnas švirkštas, odos raukšlė, apie penkiasdešimties laipsnių kampas,dūris, tolygus spaudimas ir kelio atgal nėra. Deginu panaudotą švirkš-tą su visom instrukcijom, vatom ir pakuotėm, įdėmiai apsidairau ap-linkui bijodamas palikti ką nors, kas galėtų sukelti nemalonių jaus-mų pirties šeimininkams, jungiuosi prie kolektyvo ir tuojau judėsimnamo. Niekam nieko nesakau ir laukiu, kas čia bus toliau. Jokio paraceta-molio, kaip buvo rekomenduota, ar kitų vaistų negeriu. Grįžęs namotepu odą tepalais, nes kankina baimė nusausėti ir nušašti, geriu arbatąir lendu po antklode. Užmiegu ramiu miegu, kol po kelių valandų nu-bundu nuo jausmo, kad guliu šlapioje, šlykščioje košėje. Nemalonu savepaliesti, antklodė, paklodė, net pagalvė – šlaputėlės ir lipnios. Prakai-tas toks gausus ir stiprus, kad išstūmė visus mano tepalus. Tiesiogine 47

va l dem a r a s m i se v i č i u s • mano c istorijaprasme nusigramdau nuo savęs tą košę, lyg su glaistytuvu glaisto perte-klių numetu ir miegu toliau. Rytas kaip rytas  – jokių jausenų ir kūno nuotykių. Pusę aštuonių3 tabletės ir toliau kažko laukiu. Bangos ima kilti apie pietus, praėjuspenkiolikai šešiolikai valandų po injekcijos. Tai šalta, tai karšta, tai vaiz-das praskysta. Reikia pastangų eiti tiesiai, o dar išvažiavau automobiliu.Vairavimas darosi pavojingas. Vėl mintys apie gyvenimą, sveikimą, apietai, kaip nepasilikti lovoje. Temperatūra – 37,5 laipsnio. Prisiverčiu pa-skambinti bičiuliui ir keliaujam žaisti biliardo. Bet koks aktyvumas tikį naudą! Netgi bandau jam priešintis, nors galų gale beviltiškai pralai-miu, tačiau fizinė ir psichinė būsena ryškiai pagerėja. Sekmadienį vėldviratis, kažkokie visuomeniniai įsipareigojimai, nors skaitant tekstąreikia pastangų ir pagaunu save bekartojant tą pačią eilutę ar iš vis pa-metant rašto prasmę. Vakare mankšta per sukąstus dantis ir vėl naktissu savomis paslaptimis ir nežinomybe. Tai šalta, tai karšta, tai nėra kurdingti, tai per daug erdvės. Palendu po antklode, po dar viena, papil-domai užsimetu chalatą, kad nebūtų taip šalta, ir bandau užmigti. Bettuojau pat nusimetu visus apklotus, nes staiga paliko per daug karšta.Paklausiu žmonos, ar man nėra temperatūros. O ji, brūkštelėjus rankaman per kaktą, atsako, kad, žinoma, nėra. Čia aš ir užsivedu: tai vel-niška ekspertė, per sekundės dalį brūkštelėjus ranka sugeba nustatyti,atsirado mat jautruolė! Ne kad pridėtų ranką, palaikytų, pajaustų, kadtermometrą atneštų! Nors esu beveik tikras, kad termometrą mesčiaušalin, nes jau žinau – tiek jai ir terūpi! Ir, manau, esu visai teisus. Galva pilna visokių minčių, nors dar ir neišsakau visko, ką apie jątuo momentu galvoju. Ir nuo to tik visiems geriau, kad patyliu, nes dis-kusija ilgėlesnė už pačią naktį galėtų išsivystyti. Ir niekas jau nebepri-simintų, dėl ko prasidėjo nesantaika. Naktis ir taip pilna labai kontras-tingų, staigiai besikeičiančių šalčio ir karščio bangų. Temperatūra ilgainesilaiko, šaltis taip pat ilgai neužsibūna ir, įvertinant aplinkybes beisąlygas, išsimiegu visai gerai. Malonu, kad naktį kažkas pakūreno pečiųir ryte galiu nueiti į dušą, kai namuose šilta. Pirmadienio diena įtemp-ta ir darbinga, nes iš pat ryto turėjau malonumą pasikalbėti su likimo48

terapijos skyriusbičiuliu. Per tas dienas įvyko ir visokių kitokių dalykų. Noriu paminėtmalonius. Ačiū skambinusiems, rašiusiems, buvusiems neabejingiems,ačiū žinojusiems, kad pradedu savo sveikimą. Darbe skauda kojas. Padeda „Ketanovo“ tabletė. Tai ko naktį var-čiausi ir nemiegojau, ko kentėjau iš kojų į pečius ir iš pečių į kojas besi-mėtančius skausmus? Juk kančia dėl kančios – tai tikras mazochizmas. Bet kojas skauda juodai. Nuo klubų ligi kelių. Net nesuprantu, kąskauda. Kaulus, raumenis ar tiesiog traukia mėšlungis? Nors mėšlungionebūna priekinėje šlaunų pusėje. Nesinori ryti vaistų, bet išsekimas taippat vengtinas. Karščio ir šalčio bangų lyg ir nebėra. Bet labai varginaskausmas. Neužteko valios sėsti ant dviračio ir labai sunkiai prisiver-čiau pasimankštinti. Bet mankštos rezultatą jaučiu, nors ir simuliavau.Gerai, kad nors odos problemų nepastebiu, kad ir kaip ieškočiau po-žymių. Bet tepu viskuo, kas pakliūna, na beveik viskuo  – net alieju-ku kūdikiams. Dar. Praėjus gal kiek daugiau nei savaitei, pirmą kartąpamiršau, kad pusę aštuonių reikia gerti „Copegus“. Nepatiko. Kažkąreikia daryti, juk ne visada bus, kas primena. Mano telefonas neturiarba aš nerandu tokios funkcijos, kad kas dieną suskambėtų du kartusprimindamas. Gal kokį kitokį modelį reikėtų nusipirkti? Dukra liepia gerti burokėlių sultis. Sako, profilaktiškai padeda. Krau-ją stiprina – sako. O man neskanu. Sakau jai – labai neskanu, o ji vis vienliepia gerti. Ar turi tie raudoni burokai ką nors naudingo mano kraujui? Apie tą daržovę pasiskaičiau internete. Ji ten aprašyta visai gražiai,kaip naudinga. Gersiu aš tas sultis maišydamas su morkomis per pusę. Vienas iš šalutinių vaistų poveikių – nemiga ir mintys. Kai kada ke-liuosi, jungiu kompiuterį ir bandau tas mintis užrašyti. Forume jaučiuo-si savas ir galintis pliurpti tai, kas į galvą ateina. Gal tik kokie trys patysištvermingiausieji forumiečiai perskaito tuos tekstukus, bet man tainesvarbu. O dabar jiems pasisekė! Net pusantro karto pasisekė! Vienaskartas buvo, kai nubudęs ryte turėjau įžūlumo viską, ką naktį galvojau,surašyti forume. Tačiau skaitytojams pasisekė, nes visa mano rašliavakažkur išnyko kompiuterijos džiunglėse. O dar pusę karto pasisekė,kai antrą kartą pranyko dalis teksto. Dabar tai jau tikrai nebeatkursiu – 49

va l dem a r a s m i se v i č i u s • mano c istorijabūkit ramūs, nebekvaršinsiu galvos. Tuo labiau kad dabar jau nebesi-dėlioja mintys, jau nebežinau, kaip pradėti ir ką bepasakyti. Nors kamir dėl ko rašau? Gal labiausiai sau. Pamenu, norėjau pasidžiaugti, kadšiąnakt pirmą kartą po biopsijos procedūros galėjau ant dešinio šonomiegoti, skausmai rimsta ir tampa lokalesni. Vis tik nervas nutrauktasbuvo. Vis dar skauda kosint, čiaudint, žiovaujant. Ir skrandis neduodaramybės. Po įprastos procedūros jau seniai viską būčiau pamiršęs. Tie-sa, nugarą dar labai skauda, bet tai nesusiję su hepcu, todėl nekvaršinsiudėl to galvos. O kai rimsta realūs diegliai, tai prisigalvoju visokių maraz-mų. Kaip sau norit, bet man ši liga turi ne vien fizinį atspalvį. Galvojuapie tai, ar sveikai mąstančiam, normaliam žmogui būtų gėda sirgti, arjam reikėtų slapstytis, kaip kad aš darau. Aišku, ne norma būtų eiti perpasaulį plačiai deklaruojant apie savo negandą ir ieškant užuojautos,gailesčio, supratimo ar net naudos. Bet ar aš nesirenku kito kraštutinu-mo? Kai neplanuotai per tą kepenų mėginio paėmimo procedūrą už-trukau ligoninėje, viena šeima, su kuria dažniau bendraujam, pradėjoklausinėti, kodėl aš ligoninėje, ką man darė, ką tyrė, kokiais metodais,kodėl tos žaizdos matosi ant kaklo, kada atsakymai, koks tai tyrimas,kam to reikia. Pradėjau rangytis kaip koks žaltys, kad nemeluojant tei-sybės nepasakyčiau. Nors dar visai neseniai galvojau, kad reikėtų tiemsžmonėms pasakyti tiesą. Nepatikau sau. Galvoju, ar tai ne puikybės išraiška jausti nevisaver-tiškumą dėl to, kad manyje gyvena kažkoks 1 genotipo buožgalvis. Arnesergu jau vien dėl to, kad man gėda sirgti? Aišku, būtų kitas nukrypi-mas girtis, kad net trys milijonai tarptautinių vienetų to gyvio knibždamililitre mano kraujo. Gerai, kad nors su kitais draugais užteko protobūti atviram. Prisipažinsiu, nesu visai laisvas nuo to, kad visuomenėješis susirgimas nespindi didžia šlove. Nors klaidingas, visiškai neteisin-gas tas stereotipinis mitas, bet mane iš tiesų truputį slegia šis socialinisasfaltas, kad ši liga – tai narkomanų, alkoholikų, prostitučių, šiaip kaž-kokių nečystuolių profesinis susirgimas. Tai pasakykit, ar aš dvasiškaisveikas, ar tas virusas ir mano sielą pagraužė. Ir niekas man nepasakys,pats turėsiu atsakyti į savo klausimus, jei jie ir toliau bus man aktualūs.50