Lietuviskos pasakos

– Mačiau, bet tavo baltas vilkas kitą rengiasivesti, – atsakė saulė. – Jis gyvena stiklo kalne, dienąbaltu vilku laksto, o naktį jaunikaičiu atvirsta. Kai tunužengsi palei tą kalną, rasi kalvę. Įėjus paprašykapkaustyti rankas ir kojas ir nukalti keturių sieks-nių grandinę. Tik tada užlipsi ant to kalno ir rasivilko dvarą.Davė jai saulė tokią kurpaitę: kad ji žengė – pen-kis šimtus mylių nužengė. Davė tokį ratelį: kad jisamanas verpė – šilko siūlai vijosi. Davė tokį peilį:kad ji medį drožė – aukso skiedrelės krito.Ir išėjo karalaitė balto vilko ieškoti. Nužengė uždevynių girių, už devynių upių, rado stiklo kalną, oprie to kalno stovi kalvė. Apkaustė kalvis jai rankasir kojas, nukalė keturių sieksnių grandinę, ir užlipokaralaitė ant stiklo kalno. Tenai rado puikius rūmusir įsiprašė, kad ją priimtų lovų kloti ir ruoštis.Viską apsiruošus, atsisėda karalaitė ir verpia sau-lės dovanotu rateliu. Bet savo veido nerodo, apsigo-bus galvą skara, kad jos nepažintų.Pamatė balto vilko antroji mergelė, kad ji šilkosiūlus verpia, ir prašo:– Bobut, atiduok man šitą ratelį.– Jei leisi po jaunikio lova šiąnakt pergulėti, taiatiduosiu. 251 Turinys

– Leisiu.Bet vakare ji davė jaunikiui gerti stiprių gėrimų,ir tas atsigulęs tuoj užmigo. Tada nuvedė bobutę įjo kambarį ir leido po lova pergulėti.O toji, vos atsigulus, pradėjo viską pasakoti:kaip jos buvusios trys seserys, ji jauniausioji ir gra-žiausia; kaip tėvas ją pažadėjęs baltam vilkui; kaipji ėjusi į seserų vestuves – vienose buvusi viena,antrose buvę abudu; kaip motina liepusi mergomsjo kailį sudeginti, o jis su vėju išūžęs pro duris; kaipdabar ji verkdama ėjusi ieškoti, klausinėjusi vėją,žvaigždę, mėnulį ir saulę; kaip saulė jai pasakiusi,kad matė baltą vilką, bet tas jau kitą rengiasi vesti;kaip kalvis sukaustęs jai rankas ir kojas, nukalęsketurių sieksnių grandinę, ir ji užlipusi ant stiklokalno; kaip atidavusi antrai mergelei saulės dova-notą ratelį, o ji leidusi vieną naktį pergulėti po jau-nikio lova.Bet jaunikaitis kietai miegojo ir nieko negirdėjo.Tik sargybiniai, budėję prie durų kiaurą naktį, gir-dėjo bobutę kalbant ir rytą pasakė savo ponui:– Ką ten toji bobutė šiąnakt po jūsų lova tiek daugšnekėjo…Parūpo ir jaunikaičiui tai sužinoti, jis žadėjo kitąnaktį nemigti ir pasiklausyti. 252 Turinys

O karalaitė apsiruošė, paklojo lovas ir atsisėdusidrožinėja pagalėlius saulės dovanotu peiliu. Ji dro-žia – aukso skiedrelės krinta. Pamatė antra mergelė ir prašo: – Bobut, atiduok man šitą peilį. – Jei leisi dar vieną naktį po jaunikio lova pergu-lėti, tai atiduosiu. – Leisiu. Vakare ji vėl davė jaunikiui stiprių gėrimų, bettas juos išpylė ir atsigulė negėręs. Naktį karalaitė, po lova gulėdama, vėl ėmė pasa-koti, kaip ji baltam vilkui buvo pažadėta ir kaip perdidelį vargą jį surado, bet tas kitą vesti rengiasi. Jaunikaitis viską girdėjo ir suprato, kad pirmu-tinė jo mergelė atsirado. Rytojaus dieną jis sukvietėdaug svečių ir pasakė: – Pikta ragana buvo mane užkeikusi. Aš tol turė-jau baltu vilku lakstyti, kol mergelė mane taippamils, jog dėl manęs jokio vargo nepabijos. Vai,ačiū tau, karalaite, kad mane iš piktų burtų išva-davai. Tuoj buvo iškeltos šaunios vestuvės. Svečiai devy-nias dienas ūžė ir šoko, net stiklo kalnas dundėjo.253 Turinys

Trys vandenų karaliaiTrisdešimtoj karalystėj, pačiam Žemės krašte,gyveno vienas karalius. Jis turėjo sūnų ir labai jįmylėjo. Sykį išėjo karalaitis į sodą pasivaikščioti irpamatė nedidelę, tvirtai sumūrytą, geležim apkaltą,stipriai užrakintą trobelę su vienu langeliu. Pažiū-rėjo pro tą langelį, pamatė sėdint tokį senuką – visasmasto didumo, o barzda sieksninė. Jį ten buvo įso-dinęs karalius, o sūnus apie tai nieko nežinojo. Tassenis dabar prašo karaliūną, kad jam duotų atsigertivandens. Karaliūnas jo pasigailėjo, pasėmė kaušąvandens ir padavė. Senis vienu mauku išgėrė, išgė-ręs labai padėkojo ir sako:– Jei tau bus kokia nelaimė, aš ateisiu į pagalbą.Taip taręs, senis išėjo iš trobelės, ėmė kilti aukš-tyn ir visai pranyko.Tą jo išlėkimą matė pats karalius pro langą irsako:– Na, dabar tai bus! Kas tą senį paleido?Suvadino dvariškius, klausinėja, kas paleido senį,bet nė vienas nieko nežino. Atėjo ir karaliūnas pastėvą, tėvas klausia:– Ar tu tą senį paleidai? 254 Turinys

– Aš jo nepaleidau, aš jam daviau tik vandensatsigerti.– Kad tu taip padarei, reikėtų tave nužudyti, betkad pats prisipažinai, tai aš tavęs taip nebausiu, tiktu eik sau iš mano žemės, kur akys veda!Atsisveikinęs su tėvu, padėkojęs už duoną irdruską, už auginimą, eina jis sau, pats nežinoda-mas kur. Atėjo į vieną karalystę, užėjo į karaliausdvarą, prašosi tą karalių, kad jam duotų kokią tar-nystę savo dvare. Karalius jį priėmė už vežėją.Vieną sykį išėjo jis už dvaro, galvoja apie savokaralystę, kad jis karaliaus sūnus, o dabar turi tar-nauti svetimam. Iš kur buvęs nebuvęs, atsirado pasjį tas senis – visas masto didumo, o barzda sieksninė.– Na, karalaiti, – sako jis, – tu mane išgelbėjai ištokio vargo, tai dabar eikš šen su manim, aš tavegerai pamylėsiu.Nuėjo abudu į to senio trobelę. Senis jam atnešėketvirtį kibiro vyno.– Še tau šitą vyną – vienu mauku išgerk!Karaliūnas išgėrė.– Dabar, – sako senis, – eik laukan, rasi akmenįpenkių šimtų pūdų – paėmęs pakelk!Išėjo karaliūnas, paėmė tą akmenį, permetė pergalvą. Kai grįžo į trobelę, klausia senis: 255 Turinys