Lietuviskos pasakos

– Jau dabar tai paskutinį darbą uždavė. Liepė eitiį tokią žemę, nuo tokio kalno parnešti du žiedus.Sako jam pati:– Matai, kaip tu manęs neklausei, o dabar verki.Bet aš tau parašysiu laišką, eik pas mano seserį,gal ji tau padės.Paėmė jis laišką ir eina. Nuėjo pas jos seserį,padavė tą laišką. Toji pamatė, kad laiškas nuo jau-niausiosios sesers, ir sako:– Sveikas drūtas, svainuti! Kaip gyvas laikais?Kaip einasi seseriai?– Mums viskas gerai, tik karalius mane kankina.Dabar liepė eiti ant tokio kalno ir parnešti du žiedus.Ar tu, svainute, negali man pagelbėti?– Aš nieko negaliu, bet duosiu tau laišką, ir eikpas mūsų vyriausiąją seserį, gal anoji padės.Atsisveikino jis, paėmė laišką ir eina. Nuėjo pasvyriausiąją seserį; toji, laišką perskaičius, sako:– Šiandien negaliu prieiti, žiūrėsim rytoj.Rytojaus dieną sesuo nulėkė ant to kalno, spar-nus apsvilo, bet žiedus parnešė.– Te tau žiedus, parnešęs vieną užmauk karaliui,o kitą – generolui.Jis padėkojo, atsisveikino ir iškeliavo. Parėjęsvieną žiedą užmovė ant piršto karaliui, kitą – gene- 311 Turinys

rolui. Kai tik užmovė, jie abu pradėjo degti ir sudegėį pelenus. Dabar jis grįžo pas savo mylimą pačią irtoliau ramiai sau gyveno.312 Turinys

Kaip bernas poną supykdėKitąsyk buvo trys broliai, du gudrūs, vienas kvai-las. Eina sykį visi trys vienu keliu, ir atvažiuoja tur-tingas ponas. Sustojęs ties keliauninkais, klausia:– Kur einate, vyrai?– Einam į pasaulį laimės ieškoti.– Na, tai eikit vienas pas mane už berną!– Galėsiu eiti, – atsakė pirmas iš trijų brolių.– Tik aš turiu tokį bėrį, – sako ponas, – tai reikėsjį per dieną šerti ir mėšlus valyti, o rytmetį, kai tikgaidys užgiedos, turėsi keltis ir malti tam bėriui mil-tus. O jei supyksi, pas mane bernaudamas, tai tauišrėšiu tris diržus iš nugaros.Parsivežė ponas už berną vyriausiąjį iš trijų bro-lių. Tas per dieną šėrė bėrį ir mėšlus valė, o rytmetį,kai tik gaidys užgiedodavo, vis malė. Vieną sykįponas atėjo į tvartą pažiūrėti, pamatė berną susi-raukusį ir klausia:– Ar nepyksti?– Kur čia velnią nepyksi – nei dieną, nei naktįnerandu niekur poilsio.Na, kad jis supyko, ponas išrėžė jam tris diržusiš nugaros ir išvarė. 313 Turinys

Vėl ponas važiuoja ir sutiko ant kelio tuodu bro-lius: vieną gudrų, kitą kvailą. Tą gudrųjį jis pavadinouž berną. Šis tuojau sutiko ir taip suderėjo: katraspirmiau supyks, tam tris diržus galima bus išrėžtiiš nugaros.Ponas tą berną parsivežė ir uždavė jam darbą:bėrį besotį šerti, mėšlus valyti ir bėriui miltus malti.Vieną dieną taip šėrė, antrą ir trečią, ir vėl sykįateina ponas į tvartą, klausia:– O ką, mano berne, ar nepyksti?– Kaip čia nepyksi! Dirbk ir dirbk išvien, nė išsimie-goti negalima, nei dieną, nei naktį neturiu ramybės.Na, kad bernas supyko, ponas ir jam išrėžė trisdiržus iš nugaros ir išvarė jį šunmilčiauti.Tą išvaręs, ponas vėl važiuoja keliu ir sutiko tre-čią brolį, kvailį Joną; šį irgi pavadino už berną. Irvėl taip suderėjo abudu: katras pirmiau supyks, tambus diržai iš nugaros išrėžti.Parsivežė ponas berną ir uždavė darbą: per dienąbėrį šerti ir mėšlus valyti, o naktį, kai tik gaidysužgiedos, keltis ir grūdus tam bėriui malti. Kvai-lys Jonas per dieną šėrė bėrį, vakare atsigulė, darnespėjo nė gerai užmigti – užgiedojo gaidys. ŽiūriJonas, kad kampe vietoj gaidžio tokia sena bobagieda; paėmęs akmenį, rėžė tai bobai į galvą, boba 314 Turinys

keberiokšt ir guli negyva. Jonas atsikėlė, per visąnaktį malė, rytmetį pradėjo bėrį besotį šerti ir mėš-lus valyti. Mato jis, kad bus blogai, atsinešė kirvį irtašo ant slenksčio kuolą. Bėris žiūrėdamas klausia:– Ką tu čia, Jonai, darai?– Matau, – sako, – kad jau neapsidirbu su tavim,tai tašau kuolą, užkalsiu tave, tada man nebereikėstavęs šerti.Bėris tik suprunkštė ir paliovė ėdęs.Ateina ponas į tvartą ir klausia:– O ką, Jonai, ar nepyksti?– Et, ką čia pyksi!Tik žiūri ponas, kad jo bėris neėda, o Jonas bedarbo dykas stovi. Kai Jonas išėjo laukan, ponaspaklausė bėrio, kodėl jis neėda.– O kaip ėsi, kad kuolą tašo ir nori mane užkalti, –atsakė bėris.Kitą rytą klauso ponas, kad Jonas nemala, ir einajo bausti.– O kaip aš malsiu, – sako Jonas, – kad gaidysnegieda.Ponas nuėjo pažiūrėti gaidžio – gi ta boba užvir-tus kėpso.Dabar Jonas paklausė pono:– Ar nepyksti? 315 Turinys

– Ką čia pyksi! – atsakė ponas.Po kiek laiko ponas liepė Jonui su bėriu į malūnąnuvažiuoti, o tam bėriui prisakė, kad jis, kai tiksustos, pastiptų. Kada Jonas nuvažiavo, ėmė bėris irpastipo. Jonas išsiėmė peilį ir galanda. Bėris, pakė-lęs galvą, klausia:– Ką darai, Jonai?– Ogi peilį galandu: kad tu pastipai, tai aš tavepjausiu.Bėris, matydamas, kad bus blogai, atsikėlė ir,gavęs nuo Jono kelis rimbus, važiavo namo. Kadaparvažiavo, ponas barasi ant bėrio, kam nepastipo.– Buvau pastipęs, – sako bėris, – bet Jonas peilįgalando ir ketino man odą lupti, tai aš ir atgijau.Kitą sykį ponas paliepė Jonui vežimą sutaisyti, opats su ponia važiuoti rengėsi. Jonas, viską sutaisęs,arklius pakinkęs, pono dvarą uždegė, pats palindopo pasoste ir drauge išvažiavo.Pamatęs dvarą degant, ponas tarė sau:– Kad ir mano dvaras sudegs, bet ir tas prakeik-tas Jonas sudegs. Oi, kaip gerai tam Jonui!Jonas, galvą iš po pasostės iškišęs, paklausė:– Kokiam Jonui, ar man?– Ar ir tu čia? – atsiliepė ponas. – Tai ko tu čiaguli, sėskis į vežimą! 316 Turinys

– Gerai, – sako Jonas, – bet gal ponas pyksti? – Ką čia labai pyksi, dar nepykstu, – atsakė ponas. Joną pasodino iš krašto, ir ponas su ponia sutarė,kai per vandenį važiuos, pastumti jį, kad iškritęs pri-gertų. Kada jau gerą galą nuvažiavo, abudu ponaiužsnūdo, o Jonas iš krašto vežimo į vidurį įsisėdo irvažiuoja toliau. Ponas snausdamas pajuto, kad jauvažiuoja per vandenį, smarkiai pastūmė šalia sėdintįJoną, tas niuktelėjo ponią – pūkšt ponia į vandenį irpriburbuliavo. Kada išvažiavo iš vandens, ponas prašneko: – Na, dabar jau tą bestiją Joną prigirdėm! Jonas, šalia sėdėdamas, atsiliepė: – Kokį Joną, ar mane? Ponas, pajutęs, kad jau nėra pačios, pradėjo Jonąvisaip keikti. Šis klausia: – O ką, ponas, gal jau pyksti? – Kur čia velnią nepyksi: mano motiną užmušei,bėriui ėsti užgynei, namus sudeginai, pačią dabarprigirdžiau dėl tavęs – tikras velnias esi, ir jau bai-siai ant tavęs pykstu. Jonas, išgirdęs, kad jau ponas supyko, parsime-tęs išrėžė jam tris diržus iš nugaros ir nuėjo savokeliais, iš kur buvo atėjęs.317 Turinys