Lietuviskos pasakos

rėtį, šen ten pašvytavo – ir išūžė visas vanduo, tikliko dugne vienos žuvys. – Dabar vakare, kai esi namo, – pasakė ji, – pri-rink nei didelių, nei mažų žuvų, parnešk tėvui vaka-rienės. Saulei nusileidus, vaikinas pririnko nei didelių,nei mažų žuvų ir parnešė Kauliniam seniui. – Gerai, žente, – sako Kaulinis senis, – kad šitądarbą padarei. Pramankštinsi dar rytoj mano eržiląir galėsi eiti namo. Antai kur du akmenys ant kalnoguli, kad vieno akmens ketvertas nepavežtų, tainusirisi juos į kalvę ir nusikalsi lazdą eržilui pamušti. Vaikinas nusiminęs pasakė savo mergaitei, kadliepė dar Kaulinis senis eržilą pramankštinti, o tuoduakmenis, kur ant kalno guli, liepė nusiristi į kalvę irnusikalti akmeninę lazdą eržilui pamušti. – Dabar tai vargas! – atsakė mergaitė. – Ne eržilą,tik jį patį teks pramankštinti. Bet ką darysi – visišgelbėsiu. Tik mudu turime apsimainyti drabužiais. Apsimainė jie drabužiais, senio duktė tuoj nusi-rito abu akmenis į kalvę, nusikalė akmeninę lazdąir pareina švytuodama. O Kaulinis senis, pasivertęseržilu, jau stovi tvarte. Ji įėjo, išsivedė eržilą laukan,užsisėdo ir joja, o eržilas vis aukštyn keliasi, norijojiką numesti ir užmušti. Bet ji duoda su ta lazda 63 Turinys

vis į galvą, neleidžia pakilti. Kai sušilo eržilas, pra-dėjo putoti, parjojo ji namo, į tvartą pastatė ir einasau. O eržilas, vėl atsivertęs į Kaulinį senį, beatei-nąs priešais. Jo duktė, vaikino drabužiais apsiren-gusi, paklausė: – O ką, uošvi, ar gerai išmankštinau eržilą? – Gerai, gerai, žente, – atsakė Kaulinis senis, –nereikia nė žiūrėti, aš žinau, kad gerai! Po kiek laiko Kaulinis senis savo vaikinui: – Žente, išsirink sau mergaitę iš mano dukterų,kurią nori. Tas pasakė išsirinkęs jauniausiąją jo dukterį. – Dabar, sako Kaulinis senis, – aš jas visas paver-siu kuosomis ir sušauksiu pro langą. Jei atminsi, kuritavo mergaitė, tai bus tavo, o kad neatminsi – nebus. Vaikinas viską pasakė savo mergaitei, o ta jamsako: – Kai sušauks mus visas kuosomis pro langą, aštruputį atsiskirsiu nuo kitų, o paskui nulėksiu priekarties – nuo krosnies pirmutinė būsiu. Kaulinis senis pavertė savo dukteris kuosomis irsušaukė pro langą. Viena kuosa truputį atsiskyrė,nulėkė ant karties ir atsitūpė. Klausia dabar Kauli-nis senis to vaikino: – Kuri tavo mergaitė? 64 Turinys

– Ogi toji, – atsakė jis, – kuri ant karties, nuo kros-nies pirmutinė. Kaulinis senis tarė: – Gerai, žente, atminei! Šiąnakt dar pergulėkit, orytoj galėsit sau namo keliauti. Tik išeidami ateikitsu manim atsisveikinti. Kuosos vėl išlėkė pro langą laukan ir atvirto mer-gaitėmis. Vaikinas pasakė savajai, kad Kaulinis senisliepė šiąnakt pergulėti, o rytojaus dieną eiti namo,tik pirmiau dar su juo atsisveikinti. – Dabar turim bėgti, – atsakė mergaitė, – nes kainueisi atsisveikinti, jis tau galvą nukirs. Ji prispjovė seilių prie lovos, pas slenkstį ir užslenksčio – ir abu išbėgo. Rytą ateina Kaulinis senis ir šaukia: – Vaikai, kur jūs? Atsiliepė seilės prie lovos: – Čia, čia, čia! Tuojau liepė senis riestauodegiams kasti, sako: – Čia jau prie lovos į žemę įlindo! Riestauodegiai akimirksniu iškasė didelę duobę –nerado nieko. Kaulinis senis vėl klausia: – Vaikai, kur jūs? Atsiliepė seilės pas slenkstį: 65 Turinys

– Čia, čia, čia! Ir vėl Kaulinis senis liepė kasti riestauodegiamspo slenksčiu, sako: – Jau lenda, nori bėgti. Riestauodegiai iškasė – nieko nerado. Vėl Kaulinis senis klausia: – Vaikai, kur jūs? Atsiliepė seilės už slenksčio: – Čia, čia, čia! Dabar Kaulinis senis paleido šešis riestauodegiusir liepė jiems: – Jau bėga, vykitės! Mergaitė pamatė, kad atsiveja šeši riestauode-giai, tuoj pasivertė į kviečius, o vaikiną pavertė įsenį su ilgu botagu ir liepė nuo kviečių žvirbliusbaidyti. Atbėgo šeši riestauodegiai ir pralėkė pro šalį: kasjiems kviečiai ir senis su botagu. Nieko nepaviję,sugrįžo namo, o Kaulinis senis juos klausia: – Ką, ar pavijot? Riestauodegiai atsakė: – Nepavijom. – O užtikot ką? – Senį su ilgu botagu nuo kviečių žvirblius bai-dant. 66 Turinys

Kaulinis senis sako: – O jūs paikiai, reikėjo senį imti, o kviečiai būtųpatys parėję. Dabar eikit devyni: ką užtiksit – imkit! Vėl mergaitė pamatė atsivejant devynis riestauo-degius, pati pasivertė į erškėčio kamieną, o vaikinąpavertė į dyglius. Atbėgo riestauodegiai, bandė paimti erškėtį užkamieno, bet tik snukius susibadė. Nieko negalė-dami padaryti, nukuduliavo namo. Klausia juos Kau-linis senis: – Ką užtikot? Riestauodegiai atsakė: – Užtikom erškėtį. Mes jį ėmėm, ėmėm, beim-dami snukius susibadėm, bet negalėjom paimti irparbėgom namo. – Vai jūs visi kvailiai! – sako Kaulinis senis. –Šakas reikėjo imti, o kamienas būtų pats parėjęs.Dabar eikit dvylika: ką užtiksit – imkit! Pamačiusi dvylika riestauodegių atsivejant, mer-gaitė pasivertė į bažnyčią, o vaikiną pavertė į kunigąir liepė nieko daugiau nešnekėti, tik „Tėve mūsų“. Atbėgo dvylika riestauodegių ir šnekina tą kunigą,neišsitikėdami, ar tikras, ar ne. Kunigas nieko dau-giau neprašnekėjo, tik kalbėjo „Tėve mūsų“, tai joneėmė ir nubėgo. Kaulinis senis klausia: 67 Turinys

– Ką užtikot? – Užtikom, – sako, – bažnyčią, o bažnyčioj kuni-gas musnoja. Mes neišsitikėjom, ar tikras, ar ne,tai neėmėm. Kaulinis senis baisiai perpyko: – Kad jūs kur skradžiai! Reikėjo kunigą imti, obažnyčia būtų pati parėjus. Jau matau, kad jūs niekonepadarysit, reikia man pačiam bėgti. Ir nusivijo bėglius pats Kaulinis senis. Mergaitėatsigręžė, pamatė, kad tėvas atsiveja, brūkšt skepe-taitę patiesė, žiedą užmetė – ir stojo ežeras. Ji pasi-vertė antaite, vaikiną pavertė gaigaliuku, ir plaukoabudu po ežerą. Atbėgo Kaulinis senis ir taiko šautiį gaigaliuką, bet antaitė uždeda ant jo sparnelį, irnevalia tėvui šauti į savo tikrą dukterį. Perpyko Kau-linis senis ant dukters ir užkeikė: – Kad tu man taip darai, plaukiosi šiame ežeretrejus metus. Kaulinis senis nubėgo namo, o gaigaliukas atvirtožmogum ir išėjo iš ežero. Antaitė jam sako: – Dabar tu eik namo – čia jau netoli. Parėjęsnevesk trejus metus, kol aš pareisiu: turiu plaukiotišiame ežere tiek metų, kad mane užkeikė antaite. Vaikinas parėjo namo, išlaukė tejus metus – darnepareina. Galvodamas, kad jau negyva, nori kitą 68 Turinys

vesti. Prirengė puotą, jau kels vestuves – gi pareinaanoji mergaitė. – Ar tu taip manęs klausai? – sako. – Aš tave išgel-bėjau nuo tiek nelaimių ir mirties! Jaunikis tuoj ją paėmė už pačią, ir abu gyvenolaimingai. Paskui mirė to vaikino tėvai, o jiems likotoji skrynutė su kareiviais – užkariavo visą karalystę,kur ir šiandien tebegyvena. 69 Turinys