Broliu grimu pasakos

Broliai Grimai Broliai Grimai. Vaikų ir namų pasakos Pasakos Iš vokiečių kalbos vertė Adomas Druktenis Skaitmeninta iš knygos:Broliai Grimai. Vaikų ir namų pasakos / W. Grimm. Vilnius: Alma litera, 2008. ISBN 978-5-430-05889-0 Kūrinys suskaitmenintas vykdant ES struktūrinių fondų remiamą projektą „Pagrindinio ugdymo pirmojo koncentro (5–8 kl.) mokinių esminių kompetencijų ugdymas“, 2012 http://mkp.emokykla.lt/ebiblioteka/

Turinys1. KARALAITIS VARLĖ, ARBA GELEŽINIS HENRIKAS . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . .  52. KAIP KATĖ SU PELE DRAUGAVO . . . . . . . .  123. MARIJOS AUGINTINĖ . . . . . . . . . . . . . . . . .  174. PASAKA APIE JAUNIKAITĮ, IŠĖJUSĮ BAIMĖS MOKYTIS . . . . . . . . . . . . . . . . . . . .  255. VILKAS IR SEPTYNI OŽKELIAI . . . . . . . . . .  436. IŠTIKIMASIS JOHANAS . . . . . . . . . . . . . . . .  487. GERAI PARDAVĖ . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . .  628. KEISTUOLIS MUZIKANTAS  . . . . . . . . . . . .  709. DVYLIKA BROLIŲ  . . . . . . . . . . . . . . . . . . . .  7510. NENAUDĖLIAI . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . .  8511. BROLIUKAS IR SESUTĖ . . . . . . . . . . . . . .  8912. SULTENĖ . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . .  10113. TRYS MAŽI GIRINUKAI . . . . . . . . . . . . . .  10814. TRYS VERPĖJOS  . . . . . . . . . . . . . . . . . . .  11815. ANSELIS IR GRYTUTĖ  . . . . . . . . . . . . . .  12316. TRYS GYVATĖS LAPELIAI . . . . . . . . . . . .  13717. BALTA GYVATĖ  . . . . . . . . . . . . . . . . . . . .  143

18. ŠIAUDAS, ŽARIJA IR PUPA . . . . . . . . . . .  15019. APIE ŽVEJĮ IR JO PAČIĄ  . . . . . . . . . . . . .  15220. NARSUS SIUVĖJAS . . . . . . . . . . . . . . . . .  16621. PELENĖ . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . .  18022. MĮSLĖ  . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . .  19223. APIE PELYTĘ, PAUKŠTELĮ IR DEŠRĄ . . .  19724. SNIEGO MOČIA . . . . . . . . . . . . . . . . . . . .  20025. SEPTYNI VARNAI  . . . . . . . . . . . . . . . . . .  20526. RAUDONKEPURAITĖ  . . . . . . . . . . . . . . .  20927. BRĖMENO MIESTO MUZIKANTAI . . . . .  21528. GIEDANTIS KAULAS . . . . . . . . . . . . . . . .  22129. VELNIAS SU TRIMIS AUKSO PLAUKAIS . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . .  22530. UTĖLYTĖ IR BLUSELĖ  . . . . . . . . . . . . . .  23731. MERGAITĖ BE RANKŲ . . . . . . . . . . . . . .  24132. GUDRUOLIS ANSAS . . . . . . . . . . . . . . . .  25233. TRYS KALBOS . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . .  25934. IŠMANIOJI ELZĖ . . . . . . . . . . . . . . . . . . .  26335. SIUVĖJAS DANGUJE . . . . . . . . . . . . . . . .  27036. STEBUKLINGAS STALELIS, AUKSO ASILAS IR LAZDA IŠ MAIŠO . . . . . . . . . . .  27437. NYKŠTUKAS  . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . .  29338. PONIOS LAPĖS VEDYBOS  . . . . . . . . . . .  304 Pirma pasaka . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . .  304 Antra pasaka . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . .  307

39. KAUKAI  . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . .  310 Pirma pasaka . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . .  310 Antra pasaka . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . .  313 Trečia pasaka  . . . . . . . . . . . . . . . . . . . .  31440. JAUNIKIS GALVAŽUDYS . . . . . . . . . . . . .  316

1. KARALAITIS VARLĖ, ARBA GELEŽINIS HENRIKAS Senais senais laikais, kai dar pildydavosi visi žmo-nių norai, gyveno karalius. Visos jo dukterys buvolabai gražios, bet jauniausioji tokia graži, kad netsaulė, tiek jau visko regėjusi, ir toji kiekvieną kartąstebėjosi, žvelgdama jai į veidą. Netoli karaliausrūmų augo didelė tamsi giria, o toje girioje po senaliepa buvo šulinys. Karštomis dienomis karalaitėnueidavo į girią ir ten sėdėdavo ant vėsaus šuliniorentinio, o kai nusibosdavo sėdėti, pasiimdavo auksokamuoliuką, mėtydavo į viršų ir gaudydavo. Tai buvojos mėgstamiausias žaidimas. Bet kartą atsitiko, kad aukso kamuolys neįkritokaralaitei į iškeltą rankutę, pralėkė pro šalį, pupte-lėjo ant žemės ir rieda tiesiai į vandenį. Karalaitėžiūri, akių nuo jo nenuleidžia, bet tas ridu ridu – irpradingo šulinyje, o šulinys buvo toks gilus, toksgilus, kad ir dugno nematyti. Karalaitė pravirko,verkė verkė ir niekaip nusiraminti negalėjo. Kai jitaip raudojo ir aimanavo, staiga kažkas jai šūktelėjo: 5 Turinys

– Kas gi tau, karalaite? Tu taip gailiai raudi, kadir akmuo neištvertų nepagailėjęs. Karalaitė apsidairė, iš kurgi čia tas balsas, ogižiūri – varlė iškišusi iš vandens savo didelę šlykš-čią galvą. – A, tai tu, sena kvarkle, – tarė ji. – Verkiu, kadmano aukso kamuolys į šulinį įkrito. – Neverk ir nusiramink, – atsakė varlė, – aš galiutau padėti. Bet ką tu man duosi, jeigu aš ištrauksiuiš vandens tavo žaislą? – Ko tik panorėsi, miela varlyte, – atsakė kara-laitė. – Atiduosiu savo drabužius, savo perlus, bran-gakmenius ir net aukso karūną nuo galvos. – Nereikia man nei tavo drabužių, nei perlų, neibrangakmenių, nereikia nei aukso karūnos, betjeigu mane pamilsi, draugausi su manim ir žaisi,leisi man sėdėti su tavimi prie vieno stalo, valgyti ištavo aukso lėkštelės, gerti iš tavo taurelės, miegotitavo lovelėje – jei visa tai man prižadėsi, tada ašpanersiu į vandenį ir ištrauksiu tau aukso kamuolį. – Gerai, gerai, – tarė karalaitė, – padarysiu viską,ko panorėsi, tik sugrąžinki man aukso kamuolį. Taip ji tik sakė, o širdyje galvojo: „Ką čia ta kvailavarlė plepa? Lindi vandeny su kitomis tokiomis 6 Turinys







































































Galų gale karalienei nusibodo tos jo kalbos. Kartąjos kambarinė ir sako: – Aš jums padėsiu, sužinos jis, kas yra baimė. Nuėjo prie upelio, tekančio per sodą, ir parsi-nešė pilną kibirą gružlių. Naktį, kai jaunasis kara-lius miegojo, karalienė nutraukė nuo jo apklotą iršliūkštelėjo visą kibirą šalto vandens su gružliais.Žuvytės ėmė spurdėt aplinkui, karalius pabudo irkad pagaus šaukti: – Oi, žmonele, kaip man baisu, kaip baisu! Taip,dabar aš žinau, kas yra baimė! 42 Turinys

5. VILKAS IR SEPTYNI OŽKELIAI Buvo kartą sena ožka. Turėjo ji septynis ožkeliusir mylėjo, kaip myli savo vaikus kiekviena motina.Vieną dieną susiruošė ji į girią pašaro parsinešti,sušaukė visą septynetą ir sako: – Vaikučiai, aš išeinu į girią, o jūs, žiūrėkit, sau-gokitės vilko. Jeigu jis čia įeis, suės jus su visaiskauleliais. Tas nevidonas dažnai apsimetinėja, betjūs atpažinsit jį iš storo balso ir juodų kojų. Ožkeliai atsakė: – Nebijok, motule, mes jau pasisaugosim, eik irnesirūpink. Senė ožka sumekeno ir rami leidosi į kelią. Vos spėjo išeiti, kažkas tik bar bar bar į duris irkad suriks: – Atidarykit, vaikeliai, parėjo jūsų motulė ir kie-kvienam lauktuvių parnešė. Tačiau ožkeliai iš storo balso pažino, kad tai vil-kas. – Neatidarysim, – sušuko jie, – tu ne mūsų motulė,jos balsas plonas ir meilus, o tavo storas. Tu – vilkas. 43 Turinys

Nuėjo tada vilkas pas krautuvininką ir nusipirkodidelį gabalą kreidos, suėdė, ir nuo to jo balsassuplonėjo. Paskui sugrįžo prie trobelės, pasibeldė įduris ir sušuko: – Atidarykit, vaikeliai, parėjo jūsų motulė ir kie-kvienam lauktuvių parnešė. Tačiau vilkas uždėjo ant palangės savo juodąleteną, ožkeliai ją pamatė ir sušuko: – Neatidarysim, mūsų motulės kojos ne juodos,kaip tavo. Tu – vilkas. Tada vilkas nubėgo pas kepėją ir sako: – Nusimušiau koją, patepk ją man tešla. Kai kepėjas patepė, vilkas nubėgo pas malūni-ninką ir sako: – Apibarstyk man leteną baltais miltais. Malūnininkas pagalvojo: „Vilkas nori kažkąapgauti“, – ir nesutiko, bet vilkas pagrasino: – Jeigu neapibarstysi, aš tave suėsiu. Malūnininkas pabūgo ir nubaltino jam leteną. Taiva, kokie yra žmonės! Dabar nenaudėlis trečią kartą atbėgo prie trobe-lės, pasibeldė į duris ir sako: – Atidarykit, vaikeliai, parėjo jūsų motulė ir kie-kvienam lauktuvių iš miško parnešė. Ožkeliai sušuko: 44 Turinys

– Pirma parodyk savo leteną, kad mes matytume,ar tikrai esi mūsų motulė. Uždėjo vilkas leteną ant palangės, ir kai ožkeliaipamatė, kad ji balta, pamanė, jog taip ir yra, kaipjis sako, ir atidarė duris. Bet įėjo ne motulė, o vilkas. Ožkeliai išsigando irpuolė slėptis. Vienas spruko po stalu, kitas į lovą,trečias į krosnį, ketvirtas į virtuvę, penktas į spintą,šeštas po praustuve, septintas į sieninio laikrodžiodėžę. Bet vilkas visus juos surado ir, daug galvosnesukdamas, gurkt gurkt prarijo vieną po kito. Tikjaunėlio, kur buvo pasislėpęs laikrodžio dėžėje, tonerado. Prisiputęs, prisibuvęs vilkas išdzimbinoiš trobelės, atsidrėbė žalioje pievoje po medžiu iružmigo. Po kiek laiko pareina iš miško senė ožka. Ai, ai, ai,ir ką ji mato! Trobelės durys atlapos, stalas, kėdėsir suolai išvartyti, praustuvė sudaužyta į šipulius,antklodės ir pagalvės nuo lovos nutraukytos. Šokoieškoti savo vaikelių, puola šen, puola ten, o jų nėra.Šaukia vieną, šaukia kitą vardu, bet nė vienas neat-siliepia. Galų gale, kai priėjo jauniausiojo eilė, atsi-liepė silpnutis balselis: – Motule, aš čia, laikrodyje. 45 Turinys

Ištraukė ji savo vaikelį iš laikrodžio, ir tas apsakė,kad buvo atėjęs vilkas ir visus kitus ožkelius suėdė.Galite įsivaizduoti, kaip ji raudojo savo vargšų vai-kelių! Galų gale susikrimtusi, susigraužusi išėjo išnamų, o jauniausias ožkelis išsekė iš paskos. Kaiatėjo į pievą, žiūri – guli po medžiu vilkas ir knarkia,kad net medžio šakos dreba. Apžiūrėjo iš visų pusiųir mato – išpampusiame vilko pilve kažkas kruta.„Dievulėliau tu mano, – pagalvojo, – nejau tebėragyvi mano vaikeliai, kuriuos jis suputo vakarienei?“Ir nusiuntė namo ožkelį atnešti žirklių, adatos irsiūlo. Paskui prakirpo nevidonui pilvą, ir vos tik pra-rėžė skylę, vienas ožkelis kyšt ir iškišo galvą, o kaiprakirpo daugiau, vienas po kito iššoko visi šeši, visigyvi ir sveiki sveikutėliai, mat tas baisūnas iš dideliogodumo rijo juos nė nekramtęs. Tai buvo džiaugsmo!Ožkeliai mylavo, glėbesčiavo savo motulę ir šokinėjoaplinkui kaip žiogai po pievą. Bet senė ožka tarė: – O dabar eikit ir pririnkit akmenų, prikrausim jųtam prakeiktam žvėriui į pilvą, kol jis dar nepabudo. Septyni ožkeliai akies mirksniu prinešė, pritempėakmenų ir prigrūdo vilkui į pilvą kiek tik tilpo. Pas-kui senė ožka greitai greitai užsiuvo, ir miegaliusnieko nepajuto, net nekrustelėjo. 46 Turinys

Galų gale vilkas išsimiegojo, atsikėlė, o kad nuoakmenų pilve labai jį troškino, tai nusprendė eitiprie šulinio atsigerti. Bet vos tik pajudėjo iš vietos,akmenys pilve pradėjo daužytis į kits kitą ir trink-sėti. Vilkas sušuko: Kas ten dunksi, kas ten malas, Kas gi man pilve ten daros? Maniau, kad šeši ožkiokai, Pasirodo – akmeniokai. O kai jis atliozgino prie šulinio ir pasilenkė gerti,sunkūs akmenys įtraukė jį vandenin, ir ten jis pri-burbuliavo. Tai pamatę, septyni ožkeliai pribėgo irkad ims balsu šaukti: – Vilkas nebegyvas! Vilkas nebegyvas! Ir iš to džiaugsmo pasileido kartu su motinaaplink šulinį šokti. 47 Turinys