Lietuviskos_pasakos

Bernas ir už gyvatę sumokėjo tris skatikus.Nešasi ją, bet gyvatė jo nekanda, ramiai guli antrankų.Paėjus kelio galą, gyvatė prašneko:– Mesk mane per kairį petį, o per dešinį pasižiū-rėk.Metė bernas gyvatę per kairį petį, o per dešinįpasižiūrėjo – graži mergelė bestovinti. Ta mergelėjam sako:– Eikim dabar pas mano tėvą, ir prašyk jį tokioakmeniuko, su juo galėsi gerai gyventi. Kai tą akme-niuką įsidėsi į burną ir švilptelėsi, tai ko tik pano-rėsi, viskas taip ir bus.Nuėjo bernas pas tos mergelės tėvą ir prašoužmokesčio už dukters išgelbėjimą. Bet nieko dau-giau neima, tik vis prašo to akmeniuko. Akmeniukąjam ir davė.Parėjęs namo, bernas rado savo motiną dar gyvą,o jo motina gyveno netoli karaliaus dvaro. Po keliųdienų jis susigalvojo ir nusiuntė motiną pas karalių,kad leistų už jo dukterį.Karalius davė jai kelis skatikus ir pasakė:– Kvaila boba – pati nežino, ką šnekanti. Jei tavosūnus nori vesti mano dukterį, tegu per vieną naktįnutiesia platų kelią nuo savo namų iki mano dvaro, 201 Turinys

ir kad tas kelias būtų apsodintas medžiais, o tuosemedžiuose augtų obuoliai. Rytoj aš tuo keliu nueisiupas jį pietų, tada susitarsime dėl vestuvių.Motina parėjusi viską apsakė sūnui. Tas įsidėjoakmeniuką į burną ir švilptelėjo – tuoj nusitiesė pla-čiausias kelias, iš šonų medžiai žaliuoja, juose pri-nokę obuoliai kvepia. O vietoj prastos pirkelės stovidailūs rūmai, gražesni nei karaliaus.Rytą žiūri karalius ir atsistebėti negali: viskaspadaryta taip, kaip jis liepė. Nuėjo tuo keliu pasberną pietų, šis gražiai jį priėmė, prie stalo paso-dino, gardžiais valgiais pavaišino. Bet karalius gal-vojo, kad jam kokių monų į akis įleido, ir nedavėbernui savo dukters.Kitą dieną bernas vėl sako savo motinai:– Eik dar sykį pas karalių, tegu duoda man savodukterį.Motina nuėjo, bet karalius jai taip pasakė:– Tegu tavo sūnus stoja rytoj su manim į karą. Jeiįveiks mane, tai atiduosiu dukterį.Rytmetį atsikėlęs, bernas įsidėjo akmeniuką įburną ir pagalvojo, kad jam būtų kariuomenės kiekreikiant. Kai tiktai švilptelėjo, tuoj stojo didžiausipulkai kareivių. Su tais kareiviais bernas išžygiavoprieš karalių ir lengvai jį nugalėjo. 202 Turinys

Nebėra dabar karaliui ką daryti – reikia atiduotibernui dukterį.Po vestuvių parsivedė bernas karalaitę į savonamus ir gyvena. Kai ateina laikas valgyti, įsidedaakmeniuką į burną, sušvilpia – ir visko atsiranda,ko tik širdis geidžia.Bet karalaitei nepatiko prastas bernas, ir ji visgalvojo, kaip galėtų juo atsikratyti. Nužiūrėjusi, kadjis turi tokį stebuklingą akmeniuką, slapta jį paėmėir nunešė savo tėvui. Karalius, išbandęs akmeniukogalią, vėl šaukė berną į karą.Dabar bernas nebegalėjo karaliui pasipriešinti,buvo sugautas ir užmūrytas tokiame mūre, kad badunumirtų.Tame mūre buvo mažas langelis, pro jį galėdavoįlįsti katinas ir šuniukas. Jie vis atbėgdavo pas savošeimininką ir atnešdavo valgyti. Taip katinas iršuniukas jį maitino mažne trejus metus. O jo patiištekėjo už kito karaliaus.Tada katinas ir šuniukas prinešė bernui duonos,lašinių ir kitokių valgymų, o patys išėjo už marių įkitą karalystę, kur neištikimoji karalaitė buvo nute-kėjusi.To karaliaus dvare buvo privisę labai daug žiur-kių. Kai ėmė katinas ir šuniukas pjauti žiurkes, 203 Turinys



























































































– Pagyvenk čia metus, – sako vilkas, – tada eisimtavo tėvų aplankyti.Karalaitė viena gyvena tame dvare. Po metų par-eina baltas vilkas ir sako:– Šiandien tavo vyriausioji sesuo išteka. Renkisį vestuves, aš tave nunešiu. Bet kai ateisiu tavęspaimti, tu nieko neklausyk, nei tėvo, nei motinos.Vos tik sušvilpsiu, viską mesk ir eik pas mane, kitaipnerasi kelio pareiti per girias.Nunešė ją į vestuves ir paliko. Tėvai labai apsi-džiaugė ir niekur nebenorėjo jos leisti. Bet kai atėjovakaras, ir už langų vilkas sušvilpė, karalaitė viskąmetė ir išbėgo iš puotos. Vilkas užsisodino ją antnugaros ir parnešė į savo dvarą.Prabėgo dar metai. Atėjo vėl vilkas ir sako:– Renkis į vestuves: šiandien tavo vidurinė sesuoišteka. Dabar abudu eisim pas tavo tėvus ir tenainakvosime.Kai baigėsi vestuvių puota, senoji karalienėnuvedė savo dukterį ir baltąjį vilką į kambarėlį irliepė gulti. Vos tik karalienė išėjo, vilkas nusimetėsavo kailį ir pavirto dailiu jaunikaičiu.Bet senoji karalienė, už durų patykojusi, irgimatė, kaip vilkas pavirto jaunikaičiu. Tuoj ji sušaukėmergas, liepė užkurti virtuvėje krosnį ir įmesti į ugnį 249 Turinys

vilko kailį. Vos tik kailis ėmė spirgėti, jaunikaitispašoko iš lovos, vėl pavirto baltu vilku ir kaip vėjasišūžė pro duris. Apsiverkė nuliūdusi karalaitė ir išėjo ieškoti savojaunikaičio. Ėjo per girias, per tankumynus – nie-kur neatsekė nei kelio, nei takelio. Taip vaikščiojopusę mėnesio, kol priėjo trobelę vidury girios. Įeinaį vidų, žiūri – vėjas sėdi ir skaito. Klausia jį: – Vėjeli pūtėjėli, ar nematei balto vilko? – Pūčiau dieną, pūčiau naktį, bet niekur baltovilko nemačiau, – atsakė vėjas ir davė jai tokią kur-paitę. – Su šita kurpaite galėsi žengti po šimtą mylių. Nužengė karalaitė pas žvaigždę ir klausia: – Žvaigždele spinduolėle, ar nematei balto vilko? – Spindėjau visą naktį, bet nemačiau. Davė jai žvaigždė tokią kurpaitę, kad galėjožengti po du šimtus mylių. Nužengė pas mėnulį irklausia: – Mėnesėli žiburėli, ar nematei balto vilko? – Žibėjau visą naktį, bet nemačiau. Ir mėnulis davė jai tokią kurpaitę, kad galėjožengti po keturis šimtus mylių. Nužengė pas saulęir klausia: – Saulele šviesele, ar nematei balto vilko?250 Turinys