Lietuviskos_pasakos

rėtį, šen ten pašvytavo – ir išūžė visas vanduo, tikliko dugne vienos žuvys. – Dabar vakare, kai esi namo, – pasakė ji, – pri-rink nei didelių, nei mažų žuvų, parnešk tėvui vaka-rienės. Saulei nusileidus, vaikinas pririnko nei didelių,nei mažų žuvų ir parnešė Kauliniam seniui. – Gerai, žente, – sako Kaulinis senis, – kad šitądarbą padarei. Pramankštinsi dar rytoj mano eržiląir galėsi eiti namo. Antai kur du akmenys ant kalnoguli, kad vieno akmens ketvertas nepavežtų, tainusirisi juos į kalvę ir nusikalsi lazdą eržilui pamušti. Vaikinas nusiminęs pasakė savo mergaitei, kadliepė dar Kaulinis senis eržilą pramankštinti, o tuoduakmenis, kur ant kalno guli, liepė nusiristi į kalvę irnusikalti akmeninę lazdą eržilui pamušti. – Dabar tai vargas! – atsakė mergaitė. – Ne eržilą,tik jį patį teks pramankštinti. Bet ką darysi – visišgelbėsiu. Tik mudu turime apsimainyti drabužiais. Apsimainė jie drabužiais, senio duktė tuoj nusi-rito abu akmenis į kalvę, nusikalė akmeninę lazdąir pareina švytuodama. O Kaulinis senis, pasivertęseržilu, jau stovi tvarte. Ji įėjo, išsivedė eržilą laukan,užsisėdo ir joja, o eržilas vis aukštyn keliasi, norijojiką numesti ir užmušti. Bet ji duoda su ta lazda 63 Turinys

vis į galvą, neleidžia pakilti. Kai sušilo eržilas, pra-dėjo putoti, parjojo ji namo, į tvartą pastatė ir einasau. O eržilas, vėl atsivertęs į Kaulinį senį, beatei-nąs priešais. Jo duktė, vaikino drabužiais apsiren-gusi, paklausė: – O ką, uošvi, ar gerai išmankštinau eržilą? – Gerai, gerai, žente, – atsakė Kaulinis senis, –nereikia nė žiūrėti, aš žinau, kad gerai! Po kiek laiko Kaulinis senis savo vaikinui: – Žente, išsirink sau mergaitę iš mano dukterų,kurią nori. Tas pasakė išsirinkęs jauniausiąją jo dukterį. – Dabar, sako Kaulinis senis, – aš jas visas paver-siu kuosomis ir sušauksiu pro langą. Jei atminsi, kuritavo mergaitė, tai bus tavo, o kad neatminsi – nebus. Vaikinas viską pasakė savo mergaitei, o ta jamsako: – Kai sušauks mus visas kuosomis pro langą, aštruputį atsiskirsiu nuo kitų, o paskui nulėksiu priekarties – nuo krosnies pirmutinė būsiu. Kaulinis senis pavertė savo dukteris kuosomis irsušaukė pro langą. Viena kuosa truputį atsiskyrė,nulėkė ant karties ir atsitūpė. Klausia dabar Kauli-nis senis to vaikino: – Kuri tavo mergaitė? 64 Turinys

– Ogi toji, – atsakė jis, – kuri ant karties, nuo kros-nies pirmutinė. Kaulinis senis tarė: – Gerai, žente, atminei! Šiąnakt dar pergulėkit, orytoj galėsit sau namo keliauti. Tik išeidami ateikitsu manim atsisveikinti. Kuosos vėl išlėkė pro langą laukan ir atvirto mer-gaitėmis. Vaikinas pasakė savajai, kad Kaulinis senisliepė šiąnakt pergulėti, o rytojaus dieną eiti namo,tik pirmiau dar su juo atsisveikinti. – Dabar turim bėgti, – atsakė mergaitė, – nes kainueisi atsisveikinti, jis tau galvą nukirs. Ji prispjovė seilių prie lovos, pas slenkstį ir užslenksčio – ir abu išbėgo. Rytą ateina Kaulinis senis ir šaukia: – Vaikai, kur jūs? Atsiliepė seilės prie lovos: – Čia, čia, čia! Tuojau liepė senis riestauodegiams kasti, sako: – Čia jau prie lovos į žemę įlindo! Riestauodegiai akimirksniu iškasė didelę duobę –nerado nieko. Kaulinis senis vėl klausia: – Vaikai, kur jūs? Atsiliepė seilės pas slenkstį: 65 Turinys

– Čia, čia, čia! Ir vėl Kaulinis senis liepė kasti riestauodegiamspo slenksčiu, sako: – Jau lenda, nori bėgti. Riestauodegiai iškasė – nieko nerado. Vėl Kaulinis senis klausia: – Vaikai, kur jūs? Atsiliepė seilės už slenksčio: – Čia, čia, čia! Dabar Kaulinis senis paleido šešis riestauodegiusir liepė jiems: – Jau bėga, vykitės! Mergaitė pamatė, kad atsiveja šeši riestauode-giai, tuoj pasivertė į kviečius, o vaikiną pavertė įsenį su ilgu botagu ir liepė nuo kviečių žvirbliusbaidyti. Atbėgo šeši riestauodegiai ir pralėkė pro šalį: kasjiems kviečiai ir senis su botagu. Nieko nepaviję,sugrįžo namo, o Kaulinis senis juos klausia: – Ką, ar pavijot? Riestauodegiai atsakė: – Nepavijom. – O užtikot ką? – Senį su ilgu botagu nuo kviečių žvirblius bai-dant. 66 Turinys

Kaulinis senis sako: – O jūs paikiai, reikėjo senį imti, o kviečiai būtųpatys parėję. Dabar eikit devyni: ką užtiksit – imkit! Vėl mergaitė pamatė atsivejant devynis riestauo-degius, pati pasivertė į erškėčio kamieną, o vaikinąpavertė į dyglius. Atbėgo riestauodegiai, bandė paimti erškėtį užkamieno, bet tik snukius susibadė. Nieko negalė-dami padaryti, nukuduliavo namo. Klausia juos Kau-linis senis: – Ką užtikot? Riestauodegiai atsakė: – Užtikom erškėtį. Mes jį ėmėm, ėmėm, beim-dami snukius susibadėm, bet negalėjom paimti irparbėgom namo. – Vai jūs visi kvailiai! – sako Kaulinis senis. –Šakas reikėjo imti, o kamienas būtų pats parėjęs.Dabar eikit dvylika: ką užtiksit – imkit! Pamačiusi dvylika riestauodegių atsivejant, mer-gaitė pasivertė į bažnyčią, o vaikiną pavertė į kunigąir liepė nieko daugiau nešnekėti, tik „Tėve mūsų“. Atbėgo dvylika riestauodegių ir šnekina tą kunigą,neišsitikėdami, ar tikras, ar ne. Kunigas nieko dau-giau neprašnekėjo, tik kalbėjo „Tėve mūsų“, tai joneėmė ir nubėgo. Kaulinis senis klausia: 67 Turinys

– Ką užtikot? – Užtikom, – sako, – bažnyčią, o bažnyčioj kuni-gas musnoja. Mes neišsitikėjom, ar tikras, ar ne,tai neėmėm. Kaulinis senis baisiai perpyko: – Kad jūs kur skradžiai! Reikėjo kunigą imti, obažnyčia būtų pati parėjus. Jau matau, kad jūs niekonepadarysit, reikia man pačiam bėgti. Ir nusivijo bėglius pats Kaulinis senis. Mergaitėatsigręžė, pamatė, kad tėvas atsiveja, brūkšt skepe-taitę patiesė, žiedą užmetė – ir stojo ežeras. Ji pasi-vertė antaite, vaikiną pavertė gaigaliuku, ir plaukoabudu po ežerą. Atbėgo Kaulinis senis ir taiko šautiį gaigaliuką, bet antaitė uždeda ant jo sparnelį, irnevalia tėvui šauti į savo tikrą dukterį. Perpyko Kau-linis senis ant dukters ir užkeikė: – Kad tu man taip darai, plaukiosi šiame ežeretrejus metus. Kaulinis senis nubėgo namo, o gaigaliukas atvirtožmogum ir išėjo iš ežero. Antaitė jam sako: – Dabar tu eik namo – čia jau netoli. Parėjęsnevesk trejus metus, kol aš pareisiu: turiu plaukiotišiame ežere tiek metų, kad mane užkeikė antaite. Vaikinas parėjo namo, išlaukė tejus metus – darnepareina. Galvodamas, kad jau negyva, nori kitą 68 Turinys

vesti. Prirengė puotą, jau kels vestuves – gi pareinaanoji mergaitė. – Ar tu taip manęs klausai? – sako. – Aš tave išgel-bėjau nuo tiek nelaimių ir mirties! Jaunikis tuoj ją paėmė už pačią, ir abu gyvenolaimingai. Paskui mirė to vaikino tėvai, o jiems likotoji skrynutė su kareiviais – užkariavo visą karalystę,kur ir šiandien tebegyvena. 69 Turinys

Stalelis, Avinėlis ir lazda Kitą kartą gyveno senukas ir senutė, jie turėjotris vaikelius. Senukai buvo labai neturtingi, dažnaipristigdavo net duonos pavalgyti. Vienas vaikelisprašė tėvo, kad leistų jį pas žmones tarnauti, duo-nelės pasiieškoti. Tėvas sako: – Eik. Vaikas ėjo, ėjo, priėjo girią ir sutiko tokį senelį.Senelis klausia: – Kur eini, vaikeli? – Einu pas žmones tarnauti, duonos sau ieškoti. – Tai gerai, – sako senelis, – eik pas mane aveliųganyti. Vaikas apsidžiaugė ir nuėjo pas tą senelį. Rytą senelis liepė vaikui ginti aveles į ganyklą.Davė jam krepšelį ir stiklinaitę ir pasakė: – Avelių nevarinėk, tegu eina, kur jos nori, o tusek paskui. Kai avelės grįš namo, parnešk man paro-dyti, ką jos ėda ir ką geria. Senelis išleido aveles ganytis. Jos ėjo sau pulku,o vaikas sekė paskui. Priėjo didelę upę. Avelės per-plaukė į kitą pusę ir nuėjo sau tolyn, net neužma-tyti, o vaikas pasiliko. Atsisėdo ant kranto ir laukia, 70 Turinys

kol avelės sugrįš. Taip jis nematė, nei ką jos ėda,nei ką geria. Kai avelės grįžo ir perplaukė atgal per upę, vai-kas prisirinko į krepšelį žolių, pasisėmė į stiklinaitęvandens iš upės ir nusekė paskui aveles namo. Prienamų išėjo pasitikti senelis. Vaikas jam padavė krep-šelį su žolėmis ir stiklinaitę su vandeniu. Senelispažiūrėjęs sako: – Vaikeli, nežinai, ką mano avelės ėda nei kągeria, dėl to man netinki. Už darbą aš tau duosiustalelį, ir gali sau eiti namo. Kai norėsi valgyti argerti, ištark: „Staleli, apsidenk!“ – ir visko bus. Vaikas padėkojo seneliui, pasiėmė stalelį ir links-mas išėjo namo. Jam beeinant, sutemo. Tada jisužėjo pagiry pas vieną žmogų ir pasiprašė nakvynės. Kai buvo laikas vakarieniauti, vaikas pasistatėstalelį ir tarė: – Staleli, apsidenk! Tuoj ant stalelio atsirado visokių valgymų irgėrimų. Vaikas pats pavalgė ir pavaišino visą šei-myną. Tie labai stebėjosi, o šeimininkas sumanėvaiką apgauti. Kai tas užmigo, jis stalelį pasiėmė, oį jo vietą pastatė kitą, visai panašų. Rytą atsikėlęs, vaikas išėjo namo ir nešėsi sta-lelį, džiaugdamasis, kad pralinksmins tėvus tokia 71 Turinys

nepaprasta dovana. Parėjęs norėjo tuoj pasigirti:gana prašė stalelį apsidengti, bet tas stovėjo tuš-čias, kaip buvęs. Po kiek laiko antras vaikas išėjo pelnytis duonos.Ir jis eidamas sutiko tą patį senelį, pas kurį pasilikoavelių ganyti. Rytą, genant aveles į lauką, senelisjam įdavė krepšelį ir stiklinaitę, sakydamas: – Avelės kur eina, tegu eina, jų nevarinėk. Tikgrįždamas parnešk parodyti, ką mano avelės ėdair ką geria. Avelės ėjo į lauką, vaikas paskui sekė. Kada pri-ėjo upę, avelės perplaukė, o vaikas liko šitoj pusėj.Vakare, grįžtant namo, jis prisirinko į krepšį žoleliųir pasisėmė iš upės vandens. Parginęs aveles, sutikotarpvartėj senelį ir padavė jam krepšelį su žolėmisir stiklinaitę su vandeniu. Senelis pažiūrėjęs sako: – Nežinai, vaike, ką mano avelės ėda nei ką geria,užtat man netinki. Už darbą aš tau duosiu šitą avi-nėlį, ir gali eiti namo. Jei tau ko pritrūks, tik sakyk:„Avinėli, pasipurtyk!“ Vaikas avinėlį išsivedė. Kada jau buvo vakaras,pataikė užeiti pas tuos pačius žmones, kur pirmuti-nis jo brolis nakvojo. Buvo laikas valgyti vakarienę,bet jis nieko neturėjo, tai paprašė avinėlio: – Avinėli, pasipurtyk! 72 Turinys

Kai tik avinėlis pasipurtė, pribiro didelė krūvapinigų. Vaikas paprašė vakarienės, pavalgė ir užmo-kėjo. Visa šeimyna tuo avinėliu labai stebėjosi, o naktį,kai vaikas užmigo, atėjęs šeimininkas avinėlį apmainė. Rytą vaikas atsikėlęs išėjo namo ir vedėsi avi-nėlį, džiaugdamasis, kad tėvus pralinksmins. Parėjęstuoj pasigyrė, kad gerai uždirbo, ir liepė avinėliuipasipurtyti. Bet avinėlis stovėjo kaip stovėjęs, nėnekrustelėjo. Praėjus vėl kiek laiko, išėjo trečias vaikelis pelny-tis duonos. Jis taipgi sutiko senelį ir pasiliko aveliųganyti. Rytą, genant aveles, įdavė jam senelis krep-šelį ir stiklinaitę: – Avelės kur eina, tegu eina, jų nevarinėk. Grįž-damas tik parnešk man parodyti, ką mano avelėsėda ir ką geria. Ir vaikas išėjo paskui aveles. Kada priėjo upę,avelės šoko plaukti, o vaikas jau lieka. Tada vienasavinėlis priėjęs sako: – Sėsk ant manęs, aš tave pernešiu. Vaikas užsisėdo ir perplaukė į kitą pusę. Avelėssuėjo į tokį puikų sodą, kad negalima nė apsakyti.Per tą sodą tekėjo upė. Vaikas prisirinko į krepšįvisokiausių žolelių, kokių niekad nebuvo matęs, o išupės prisisėmė tyriausio vandens. Vakare, kai avelės 73 Turinys

grįžo namo, vaikas sekė paskui. Tas pats avinėlis jįvėl pernešė per upę. Parėjęs namo, jis padavė sene-liui krepšelį su žolėmis ir stiklinaitę su vandeniu.Senelis pažiūrėjęs sako: – Gerai, vaikeli, žinai, ką mano avelės ėda ir kągeria. Dėl to duodu tau šitą lazdą, ir eik namo. Jeikas tau norėtų ką bloga padaryti, ištarki: „Lazda,duok!“ Grįždamas namo, užeisi pas tuos žmones, kurtavo anuodu broliai nakvojo. Nakvins ir tave meiliai,norėdami apgauti, bet tu liepk lazdai suieškoti, kątavo broliai paliko. Kada vaikas išėjo, viskas taip nutiko, kaip jamsakė senelis. Beeinantį keliu užpuolė žmogžudžiai.Tada jis sako: – Lazda, duok! Išmušė lazda visus žmogžudžius, o jis išliko gyvas.Atėjo pas tuos žmones, kur jo broliai nakvojo. Kadajis užmigo, norėjo šeimininkas ir jo lazdą pavogti,bet tuo metu jis pabudo ir liepė: – Lazda, duok! Pradėjo lazda mušti šeimininką. Paskui vaikasliepė suieškoti, ką jo broliai paliko. Lazda tol mušė,kol šeimininkas atidavė stalelį ir avinėlį. Viską pasi-ėmęs, vaikas parėjo namo. Toliau su senelio dovanomis visi laimingai gyveno. 74 Turinys

Lukošiukas Buvo toks žmogelis ir turėjo sūnų. O kitąsykbūdavo, raganos vaikus vagia. Bijodamas, kad ir josūnaus nepavogtų, tas žmogelis padarė luotą, įso-dino į jį sūnų ir paleido į marias. Ir paleisdamas jamprisakė, kad nesiirtų prie kranto, kad atplauktų tiktada, kai išgirs šitaip šaukiant: Atplauk, atplauk, Lukošiuk, Aš tau duosiu baltus marškinėlius Ir raudoną kaspinėlį! Tas vaikas ir plaukioja su savo luoteliu po marias.Kai reikia paduoti jam valgio, motina ateina į pamarįir pašaukia: Atplauk, atplauk, Lukošiuk, Aš tau duosiu baltus marškinėlius Ir raudoną kaspinėlį! Lukošiukas tuoj atplaukia prie krašto, motinapaduoda jam valgį, ir jis vėl nuplaukia. 75 Turinys

Išgirdo vieną sykį ragana, kaip motina šaukiaLukošiuką, ir pati ėmė jį šaukti: Atplauk, atplauk, Lukošiuk, Aš tau duosiu baltus marškinėlius Ir raudoną kaspinėlį! Bet ragana šaukė storesniu balsu. Vaikas suprato,kad tai ne jo motina, ir sako: – Tu ne mano motina – mano motina su vienaranka. Ragana nubėgo pas kalvį: – Kalvi, kalvi, nukirsk man vieną ranką. Kalvis nukirto raganai ranką. Jau ji be rankosnubėgo prie marių ir vėl šaukia: Atplauk, atplauk, Lukošiuk, Aš tau duosiu baltus marškinėlius Ir raudoną kaspinėlį! Tas vaikas sako: – Mano motina su viena koja – tu ne mano motina. Ragana nubėgo pas kalvį: – Kalvi, kalvi, nukirsk man vieną koją. 76 Turinys

Kalvis nukirto raganai koją. Ragana atšokavo antvienos kojos prie marių: Atplauk, atplauk, Lukošiuk, Aš tau duosiu baltus marškinėlius Ir raudoną kaspinėlį! Vaikas sako: – Tu ne mano motina – mano motina su vienaakim. Ragana tuoj nubėgo pas kalvį: – Kalvi, kalvi, išdurk man vieną akį. Kalvis tuoj išsvilino jai akį. Ragana atšokavo priemarių ir šaukia: Atplauk, atplauk, Lukošiuk, Aš tau duosiu baltus marškinėlius Ir raudoną kaspinėlį! Sako tas vaikas: – Mano motina ploniau šneka  – tu ne manomotina. Ragana, tuoj nubėgus pas kalvį, sako: – Kalvi, kalvi, paplonink man liežuvį. 77 Turinys

Kalvis paplojo jai liežuvį. Ragana nubėgo priemarių ir vėl šaukia: Atplauk, atplauk, Lukošiuk, Aš tau duosiu baltus marškinėlius Ir raudoną kaspinėlį! Vaikas negali tos raganos atsiginti, sako: – Mano motina be galvos – tu ne mano motina. Kvaila ragana, norėdama tą vaiką kaip norspagauti, tuoj nubėgo pas kalvį: – Kalvi, kalvi, nukirsk man galvą. Kalvis nukirto raganai galvą, ir ji tuoj pastipo. Okai tėvai sužinojo, kad ragana jau pastipo, tą vaikąparsigabeno namo, ir jis laimingai užaugo. 78 Turinys

Nykštukas, kalnavertis ir ąžuolrovis Gyveno du seni senukai, jie neturėjo vaikų. Vienąkartą senis kapojo malkas ir netyčia nusikirto saurankos nykštį. Paėmęs įskėlė jis pagalį, įspraudėsavo nykštį ir užmetė už krosnies. Nuo to laiko pra-ėjus trims savaitėms, vieną kartą senė klauso, kaduž krosnies verkia kūdikis. Tuojau kūdikį iš užkros-nio išėmė, pavadino Nykštuku ir augina. Kada Nykštukas sulaukė aštuoniolikos metų, buvonepaprastai smarkus vaikinas. Kartą jis sako seniui: – Žinai ką, tėvai, aš noriu eiti į pasaulį laimėsieškoti, bet pirmiau tu nukalk man lazdą iš dvylikospūdų geležies. – Gerai, – atsakė senis, tuojau nuėjo į kalvę irnukalė lazdą iš dvylikos pūdų geležies. Nykštukas pasiėmė lazdą, atsisveikino su tėvaisir iškeliavo. Ėjo vieną dieną ir antrą, ėjo per giriasir kalnus, ir štai susitinka antrą keleivį. – Kas tu esi? – klausia. – Aš esu Kalnavertis, o tu kas? – Aš Nykštukas. 79 Turinys