Lietuviskos_pasakos

– Jau dabar tai paskutinį darbą uždavė. Liepė eitiį tokią žemę, nuo tokio kalno parnešti du žiedus.Sako jam pati:– Matai, kaip tu manęs neklausei, o dabar verki.Bet aš tau parašysiu laišką, eik pas mano seserį,gal ji tau padės.Paėmė jis laišką ir eina. Nuėjo pas jos seserį,padavė tą laišką. Toji pamatė, kad laiškas nuo jau-niausiosios sesers, ir sako:– Sveikas drūtas, svainuti! Kaip gyvas laikais?Kaip einasi seseriai?– Mums viskas gerai, tik karalius mane kankina.Dabar liepė eiti ant tokio kalno ir parnešti du žiedus.Ar tu, svainute, negali man pagelbėti?– Aš nieko negaliu, bet duosiu tau laišką, ir eikpas mūsų vyriausiąją seserį, gal anoji padės.Atsisveikino jis, paėmė laišką ir eina. Nuėjo pasvyriausiąją seserį; toji, laišką perskaičius, sako:– Šiandien negaliu prieiti, žiūrėsim rytoj.Rytojaus dieną sesuo nulėkė ant to kalno, spar-nus apsvilo, bet žiedus parnešė.– Te tau žiedus, parnešęs vieną užmauk karaliui,o kitą – generolui.Jis padėkojo, atsisveikino ir iškeliavo. Parėjęsvieną žiedą užmovė ant piršto karaliui, kitą – gene- 311 Turinys

rolui. Kai tik užmovė, jie abu pradėjo degti ir sudegėį pelenus. Dabar jis grįžo pas savo mylimą pačią irtoliau ramiai sau gyveno.312 Turinys

Kaip bernas poną supykdėKitąsyk buvo trys broliai, du gudrūs, vienas kvai-las. Eina sykį visi trys vienu keliu, ir atvažiuoja tur-tingas ponas. Sustojęs ties keliauninkais, klausia:– Kur einate, vyrai?– Einam į pasaulį laimės ieškoti.– Na, tai eikit vienas pas mane už berną!– Galėsiu eiti, – atsakė pirmas iš trijų brolių.– Tik aš turiu tokį bėrį, – sako ponas, – tai reikėsjį per dieną šerti ir mėšlus valyti, o rytmetį, kai tikgaidys užgiedos, turėsi keltis ir malti tam bėriui mil-tus. O jei supyksi, pas mane bernaudamas, tai tauišrėšiu tris diržus iš nugaros.Parsivežė ponas už berną vyriausiąjį iš trijų bro-lių. Tas per dieną šėrė bėrį ir mėšlus valė, o rytmetį,kai tik gaidys užgiedodavo, vis malė. Vieną sykįponas atėjo į tvartą pažiūrėti, pamatė berną susi-raukusį ir klausia:– Ar nepyksti?– Kur čia velnią nepyksi – nei dieną, nei naktįnerandu niekur poilsio.Na, kad jis supyko, ponas išrėžė jam tris diržusiš nugaros ir išvarė. 313 Turinys

Vėl ponas važiuoja ir sutiko ant kelio tuodu bro-lius: vieną gudrų, kitą kvailą. Tą gudrųjį jis pavadinouž berną. Šis tuojau sutiko ir taip suderėjo: katraspirmiau supyks, tam tris diržus galima bus išrėžtiiš nugaros.Ponas tą berną parsivežė ir uždavė jam darbą:bėrį besotį šerti, mėšlus valyti ir bėriui miltus malti.Vieną dieną taip šėrė, antrą ir trečią, ir vėl sykįateina ponas į tvartą, klausia:– O ką, mano berne, ar nepyksti?– Kaip čia nepyksi! Dirbk ir dirbk išvien, nė išsimie-goti negalima, nei dieną, nei naktį neturiu ramybės.Na, kad bernas supyko, ponas ir jam išrėžė trisdiržus iš nugaros ir išvarė jį šunmilčiauti.Tą išvaręs, ponas vėl važiuoja keliu ir sutiko tre-čią brolį, kvailį Joną; šį irgi pavadino už berną. Irvėl taip suderėjo abudu: katras pirmiau supyks, tambus diržai iš nugaros išrėžti.Parsivežė ponas berną ir uždavė darbą: per dienąbėrį šerti ir mėšlus valyti, o naktį, kai tik gaidysužgiedos, keltis ir grūdus tam bėriui malti. Kvai-lys Jonas per dieną šėrė bėrį, vakare atsigulė, darnespėjo nė gerai užmigti – užgiedojo gaidys. ŽiūriJonas, kad kampe vietoj gaidžio tokia sena bobagieda; paėmęs akmenį, rėžė tai bobai į galvą, boba 314 Turinys

keberiokšt ir guli negyva. Jonas atsikėlė, per visąnaktį malė, rytmetį pradėjo bėrį besotį šerti ir mėš-lus valyti. Mato jis, kad bus blogai, atsinešė kirvį irtašo ant slenksčio kuolą. Bėris žiūrėdamas klausia:– Ką tu čia, Jonai, darai?– Matau, – sako, – kad jau neapsidirbu su tavim,tai tašau kuolą, užkalsiu tave, tada man nebereikėstavęs šerti.Bėris tik suprunkštė ir paliovė ėdęs.Ateina ponas į tvartą ir klausia:– O ką, Jonai, ar nepyksti?– Et, ką čia pyksi!Tik žiūri ponas, kad jo bėris neėda, o Jonas bedarbo dykas stovi. Kai Jonas išėjo laukan, ponaspaklausė bėrio, kodėl jis neėda.– O kaip ėsi, kad kuolą tašo ir nori mane užkalti, –atsakė bėris.Kitą rytą klauso ponas, kad Jonas nemala, ir einajo bausti.– O kaip aš malsiu, – sako Jonas, – kad gaidysnegieda.Ponas nuėjo pažiūrėti gaidžio – gi ta boba užvir-tus kėpso.Dabar Jonas paklausė pono:– Ar nepyksti? 315 Turinys

– Ką čia pyksi! – atsakė ponas.Po kiek laiko ponas liepė Jonui su bėriu į malūnąnuvažiuoti, o tam bėriui prisakė, kad jis, kai tiksustos, pastiptų. Kada Jonas nuvažiavo, ėmė bėris irpastipo. Jonas išsiėmė peilį ir galanda. Bėris, pakė-lęs galvą, klausia:– Ką darai, Jonai?– Ogi peilį galandu: kad tu pastipai, tai aš tavepjausiu.Bėris, matydamas, kad bus blogai, atsikėlė ir,gavęs nuo Jono kelis rimbus, važiavo namo. Kadaparvažiavo, ponas barasi ant bėrio, kam nepastipo.– Buvau pastipęs, – sako bėris, – bet Jonas peilįgalando ir ketino man odą lupti, tai aš ir atgijau.Kitą sykį ponas paliepė Jonui vežimą sutaisyti, opats su ponia važiuoti rengėsi. Jonas, viską sutaisęs,arklius pakinkęs, pono dvarą uždegė, pats palindopo pasoste ir drauge išvažiavo.Pamatęs dvarą degant, ponas tarė sau:– Kad ir mano dvaras sudegs, bet ir tas prakeik-tas Jonas sudegs. Oi, kaip gerai tam Jonui!Jonas, galvą iš po pasostės iškišęs, paklausė:– Kokiam Jonui, ar man?– Ar ir tu čia? – atsiliepė ponas. – Tai ko tu čiaguli, sėskis į vežimą! 316 Turinys

– Gerai, – sako Jonas, – bet gal ponas pyksti? – Ką čia labai pyksi, dar nepykstu, – atsakė ponas. Joną pasodino iš krašto, ir ponas su ponia sutarė,kai per vandenį važiuos, pastumti jį, kad iškritęs pri-gertų. Kada jau gerą galą nuvažiavo, abudu ponaiužsnūdo, o Jonas iš krašto vežimo į vidurį įsisėdo irvažiuoja toliau. Ponas snausdamas pajuto, kad jauvažiuoja per vandenį, smarkiai pastūmė šalia sėdintįJoną, tas niuktelėjo ponią – pūkšt ponia į vandenį irpriburbuliavo. Kada išvažiavo iš vandens, ponas prašneko: – Na, dabar jau tą bestiją Joną prigirdėm! Jonas, šalia sėdėdamas, atsiliepė: – Kokį Joną, ar mane? Ponas, pajutęs, kad jau nėra pačios, pradėjo Jonąvisaip keikti. Šis klausia: – O ką, ponas, gal jau pyksti? – Kur čia velnią nepyksi: mano motiną užmušei,bėriui ėsti užgynei, namus sudeginai, pačią dabarprigirdžiau dėl tavęs – tikras velnias esi, ir jau bai-siai ant tavęs pykstu. Jonas, išgirdęs, kad jau ponas supyko, parsime-tęs išrėžė jam tris diržus iš nugaros ir nuėjo savokeliais, iš kur buvo atėjęs.317 Turinys

Trys račiai Beeidami per mišką, trys račiai savo likimu skun-dėsi. – Ei, – sako, – kad mes galėtume nusikratyti savopilvais, kokie turtingi paliktume! O dabar dirbknedirbęs – visa tie prakeikti pilvai suryja. Išgirdo jų kalbą senukas ir klausia: – Ar jūs norite pilvais atsikratyti? – O kaipgi nenorėję? Kad atsirastų toks žmogusir mums tuos besočius pilvus išimtų, mes jam labaidėkotume. – Gerai, aš galiu tai padaryti! Tuojau paėmė vienam, antram ir trečiam, išvertėpilvus ir sukabino ant trijų ąžuolų. Eina dabar račiai linksmi, kad pilvais atsikratė:ką gi, nei valgyti dabar nebereikės, nei dykai laikogaišinti, nei nešioti tokio sunkumo, tiktai dirbkir pinigus krauk. Nuėjo visi trys į miestą ir stojoprie darbo. Kai tik vakaras – jau yra rublis. O kur jįdėsi? – vis į kišenę. Pabuvo račiai mieste arti porosmetų ir kad prisirinko pinigų, nė pasakyti negalimakiek!318 Turinys

Buvo vieną sykį šventė. Susiėjo račiai ir sakosivienas kitam, kiek kuris per mėnesį uždirbęs. Iš kal-bos atsiminė ir apie savo pilvus. – Kas iš to, – sako, – kad mes turtingi, o pilvųneturime? Kad pilvus turėtume, tai pavalgytumesau, atsigertume, ir linksmiau pasidarytų… O dabaržiūrėk tik į pinigus, sergėk juos ir dar naudos iš jųneturėk! Tuščia jų! Eime pilvų ieškoti! – Eime! Nueina račiai į tą mišką, žiūri – ąžuolai kone sušaknimis sugraužti, o pilvai guli ant žemės susi-traukę, sukempėję, pageltonavę nuo saulės… Išsi-gando račiai. – Tai jau prapuolėm, – sako, – nebeprigis mūsųpilvai! – Nebijokit, – atsiliepė iš po eglės senukas, – ašjums pilvus prigydysiu. Tuojau paėmė ir prisegiojo kiekvienam savąjįpilvą. Nebežino račiai, nė kaip atsilyginti tam senu-kui. – Kol gyvi būsim, – sako, – neužmiršim tamstos. Parėjo račiai namo, tuojau pasipjovė jautį, prisi-pirko visokių gėrimų… Pinigų turi, pilvai yra: geria,valgo ir raivosi sau it inkstai po taukus.319 Turinys

Praslinko mėnuo. Gi žiūri – nebėra kišenėj nė ska-tiko! Ką daryti? Ėmėsi račiai darbo: vėl reikėjo dirbtidėl pilvo, bet nė vienas nebegeidė juo atsikratyti.320 Turinys

Šalnos dovanosGyveno toks senis ir senė. Jie turėjo tik menkątrobelę ir buvo labai neturtingi. Vieną sykį, ankstipavasarį, užsimanė toji senė agurkų pasisodinti iriš to pelną gauti. Bet lauke buvo dar šalta, tai jiprinešė durpių, pripylė ant krosnies ir pasodinoagurkų. Agurkai jau sudygo, pradėjo lapoti, tik vienąrytą atėjo šalna ir juos nušaldė. Įpykus ant šalnos,senė kad ėmė duoti į kailį savo seniui ir išvarė jį išnamų.– Eik, – sako, – pagauk tu man šalną ir parnešk,aš jai už tai parodysiu!Eina senis verkdamas – kur jis gali šalną pagauti?Nuėjo į krūmus, gi žiūri – po krūmu, žiemių pusėj,guli šalna susirietusi. Senis ėmė duoti jai su lazda:– Užmokėk man, kam nušaldei agurkus, arba aštave užmušiu!– Tu manęs nemušk, – sako šalna, – aš tau duosiutokią staltiesę. Tą staltiesę pasitiesi ir sakysi: „Išstaltiesės!“ – tai visko bus gerti ir valgyti. Tik grįž-damas niekur neužsuk ir nenakvok.Gavęs tokią staltiesę, eina senis namo. Buvo jauvakaras, tai pakeliui jis užėjo į pirkelę pas savo 321 Turinys

kūmą ir ėmė prašytis nakvynės. Kūma nenori jopriimti, sako: – Nei valgyti nėra kas, nei nieko. – Dėl valgymo nesirūpink, – sako senis, – dar ašir tave pavaišinsiu. – Jeigu taip, tai gali nakvoti. Senis tuoj pasitiesė ant stalelio tą staltiesę irsako: – Iš staltiesės! Ir bematant atsirado ant staltiesės visokių val-gymų ir gėrimų. Kai visi pavalgė, senis atsigulė iružmigo. Tada kūma suieškojo kitą tokią pat staltiesę,padėjo tam seniui, o aną paėmė. Rytą senis atsikėlė, pasiėmė staltiesę ir išėjonamo. Pamatė senė jį pareinant, išbėgo pasitikti;žiūri – tasai staltiesę po pažastim pasikišęs parsi-neša. – Argi staltiesė verta tų agurkų? – ėmė bartissenė. – Reikėjo man šalną parnešti! – Tylėk, bobule, bus gerai! Žiūrėk, kas čia rasisiš tos staltiesės. Tuoj patiesė ją ant stalo ir sako: – Iš staltiesės!322 Turinys

Bet staltiesė stovi tuščia kaip stovėjusi. Senis irvieną sykį prašė, ir kitą sykį – nieko nėra. Tada senėkad ėmė vanoti jam šonus, kad ėmė vanoti: – Dar tu čia kokius juokus kreti! Eik ir parneškman šalną! Eina senis vėl į krūmus. Toje pusėje, kur saulėsnenušildyta, rado šalną dar tebegulint. Ėmė ją vėlsu lazda mušti už agurkus. Šalna prašosi: – Nemušk tu manęs, aš tau duosiu tokį aviniuką.Kai pasakysi: „Avinėli, pasipurtyk!“ – tas avinėlisims purtytis, o iš jo vilnų byrės raudonieji. Jau tas senis mąsto, kad dabar bus turtingas. Einanamo ir tą aviniuką vedasi. Pakeliui vėl užėjo passavo kūmą ir apsinakvojo. Kūma jį vaišina, duodagerti ir valgyti – visko turi iš tos staltiesės. Senispavalgęs nuėjo gulti ir sako: – Kai aš užmigsiu, tik nesakykit: „Avinėli, pasi-purtyk!“ Bet kai tik senis užmigo, kūma neiškentusi ėmėir pasakė: – Avinėli, pasipurtyk! Avinėlis pasipurtė – byra raudonieji. Tai pama-čiusi, kūma tuoj suieškojo kitą tokį aviniuką, pririšoį kampą, o aną paslėpė.323 Turinys

Rytą senis atsikėlė, paėmė aviniuką ir išėjo sau.Senė, pamačiusi jį pareinant ir parsivedant aviniuką,išlėkė pasitikti. – Argi tas avinas vertas agurkų? O kodėl šalnosneparnešei? – Tylėk, bobule, bus gerai! Parsivedė senis aviniuką į trobelę ir sako: – Avinėli, pasipurtyk! Bet nei tas avinas purtosi, nei raudonieji byra.Senis jau nebežino, kas čia yra, o senė vėl ėmėkaršti jam kailį. – Tai tu vis juokus krėsi! Eik, nevidone, parneškman šalną! Eina senis vėl ieškoti. Ieškojo ieškojo – jau šilčiau,nutirpus šalna, niekaip jos neranda. Apėjo visus krū-mus, žiūri – pačioje tankumoje, kur saulė neužeina,guli šalna vos begyva. Kad ims duoti jai su lazda!Šalna sako: – Kam tu mane muši? Aš tau sakiau, kad niekurneužeitum ir nenakvotum, – būtum buvęs jau tur-tingas. Senis nieko neklauso, vis muša. Vėl ėmė šalnaprašytis:324 Turinys

– Nemušk tu manęs, aš tau duosiu tokią stati-naitę. Kai pasakysi: „Iš statinaitės!“ – tuoj išeis daugginkluotų kareivių.Paėmęs statinaitę, eina senis namo. Pakeliui vėlužėjo į pirkelę pas savo kūmą. Toji gražiai jį priėmė,prie stalo pasodino ir girdo, valgydina, nes jau turiiš ko. Pavalgęs senis atsigulė ir prieš užmigdamastaip kalba:– Tik nepasakykit: „Iš statinaitės!“ – bus bėda.Bet kur tau kūma iškęs! Kai tik senis užmigo, jituoj sako:– Iš statinaitės!Sulig tuo žodžiu kad pradėjo eiti kareiviai, tikkardai skamba! Jau priėjo pilna pirkelė, kūma jaupersigando, žadina senį:– Kelkis, kas čia pasidarė!Senis pabudo, greit viską suprato ir ėmė bartisant kūmos:– A, tai tu man vis taip darai! O kur mano stal-tiesė, kur mano avinėlis?Kūmai gaila, nenorėtų atiduoti, bet kai senisužleido tais kareiviais, tai bematant viską atnešė irjam atidavė. Tada senis suvarė kareivius atgal į stati-naitę, pasiėmė savo staltiesę ir avinėlį ir eina namo.Senė, pamačiusi jį pareinant, išėjo pasitikti. 325 Turinys

– Ar tu šalnos vėl neparnešei? – ėmė ji bartis. –Na, palauk, duosiu tau į kailį… O senis supykęs kad sušuks: – Iš statinaitės! Tuoj išėjo daugybė kareivių ir, seniui paliepus,sudavė senei gerai per šonus. Tada senis suvarėkareivius atgal į statinaitę, patiesė ant stalo stal-tiesę ir sako: – Iš staltiesės! Bematant atsirado visko gerti ir valgyti. Kai abupavalgė, senis atsivedė aviniuką ir sako: – Avinėli, pasipurtyk! Avinėlis ėmė purtytis, ir iš jo vilnų pabiro rau-donieji. Dabar jau abu senukai turtingai gyveno iki savoamžiaus galo, ir tai senei nebereikėjo ant krosniesagurkų sodinti.326 Turinys

Vargšas ir besotisVargingas žmogus girioj ant upės kranto captcapt medžius kirto. Jam becampinant, kirvis nuokoto smukt ir nusmuko, pūkšt į upės gelmę įkrito.Vargšas pravirko:– Ui ui ui mano kirvelis! Kas man jį sužvejos?Gaila pajėgiojo mano kirvuko!Tuo metu tik pakabakšt pakabakšt, pašlivikštpašlivikšt ir atšlubavo senas senelis.– Ko tu taip dejuoji? Kas tau nutiko?– Mano kirvelis įkrito į gelmę, o kito nusipirkt neį-stengiu – labai vargingas esu. Kuo dabar medžiuskirsiu ir vaikams duoną pelnysiu?– Tič, tylėk, nedejuok! Aš tau jį sužvejosiu.Ir, tik brūkšt brūkšt rudinę numetęs, padrumstį upę. Po valandėlės stugt vandeny ir išnešė auksokirvį.– Te, imk! Ar tai ne tavo kirvis?– Ak, ne! Ak, ne! Ne mano! – atsiliepė vargšas.Vėl drumst senasis po vandeniu panėrė ir povalandėlės kust – iškilo su sidabro kirviu.– Ne mano, ne mano! – šaukė vargšas, vos pama-tęs. 327 Turinys

Trečią kartą drumstelėjo senelis ir išnešė gele-žinį kirvį.– Tai mano kirvukas! Tai mano kirvukas! – sušukovargšas nudžiugęs. – Dėkui tau, kad savo kirvukąatgavau.Ir tik čiupt kirvelį iš ano rankos, tik skryst antnamų – jau buvo bebėgąs saviesiems visa pranešti.– Uhū uhū! – sušaukė jį senelis. – Kad tu toks tei-singas ir negodus žmogus, dovanoju tau ir auksobei sidabro kirvius.Jam namie tik pliopt viską išpliopius, išgirdo vie-nas godus, besotis kaimynas. Tas susigalvojęs brūkštį girią ir capt capt kerta medį toj pačioj vietoj. Ojo kirvis laisvai užtaisytas, tik pašmukšt nuo koto,papliupt į vandenį.– Ui ui ui! – pradeda jis dejuoti dėl savo kirvuko.Pašlivikšt pašlivikšt – senelis jau ir čia.– O kas tau tikosi?– Mano kirvukas pūkšt į gelmę įkrito ir paskendo!Kas jį man sugraibys?– Ogi aš! – atsakė senasis.Padrykt į vandenį ir po valandėlės tik stugt sugeležies kirviu:– Tai tavo kirvis?– Ne mano, ne mano! – atsiliepė besotis. 328 Turinys