Lietuviskos_pasakos

Velnio kumelėKitąsyk, kai baudžiavą ėjo, buvo toks suvargęsžmogelis. Jis taip nusigyveno, kad neturėjo nė vienoarklio. Atvedė jam velnias šyvą kumelę ir sako:– Atvedžiau tau kumelę – turėsi kuo lauką dirbti,o kada prasigyvensi, tai man ją atiduosi.Žmogus nudžiugo ir sako:– Dabar jau galėsiu lauką dirbti ir baudžiavą kiekatlikti.Iš tos kumelės prisiveisė arklių, žmogelis ėmėjuos pardavinėti ir jau dailiai prasigyveno. Kai tojikumelė paseno, o velnias neatėjo jos atsiimti, taižmogelis ją pardavė, o kai tik pardavė, velnias jauir čia.– Na, – sako, – parodyk šyvukę. Rasi, per tiekmetų ją suliesinai?– Spėsi pamatyti, – sako žmogelis, – pirmiau darparodysiu, ką iš tos kumelės prasigyvenau.Nuėjo abu į sodą, ten stovi tuščias avilys. Velniasklausia:– O kas čia?– Mano tėvas turėjo akinius, tai jo akinių makštys.– Duok man jas. 435 Turinys

– Gali imti.Velnias, užsidėjęs avilį, eina toliau. Pamatė senasakėčias ir sako:– O kas čia?– Velionio tėvo šukos ūsams.– Tai duok man.– Gali imti.Tas akėčias velnias užsimovė ant galvos. Pamatėspragilą, klausia:– Kas čia?– Mano tėvo botagas.– Tai duok man, bus šyvukei pamušti.– Gali imti.Užsikabinęs spragilą ant peties, eina toliau.Pamatė piestą, klausia:– Kas čia?– Mano tėvo cukrinė.Toliau pamatė ląstas:– O kas čia?– Mano tėvo tabokinė.– Rasi, ir tuos man duotum?– Gali imti.Velnias susikrovė viską ant pečių.– Na, – sako, – jau viską apžiūrėjom, dabar paro-dyk šyvukę. 436 Turinys

Žmogus sako: – Ak, teisybę pasakius, iš tos tavo šyvosios mažanaudos turėjau: pabuvo pas mane porą metų, o pas-kui kaip išėjo, taip išėjo į girią. Dabar jau kiek metųbraukia vasarojų, kai pasėju pagiry, o kad noriu jąpagauti, tai eina į girią, uodegą užsidėjus ant pečių. – Tu tik parodyk, kur ji, aš ją paimsiu. Žmogus nuėjo į girią ir parodė mešką, o buvo jautamsoka, tai velnias nematė, koks plaukas. Tuoj jisužsėdo ant meškos su visais gramozdais, bet meškapajautė, kad sunku, ir leidosi per girią bėgti. Tiegramozdai už šakų užsikabino ir numetė velnią, omeška nubėgo sau. Velnias, atėjęs pas žmogų, sako: – Dėkui tau, taip įpenėjai man šyvukę – net neiš-laikiau!437 Turinys

Varguolio nelaimėBuvo seniau du broliai: vienas labai turtingas,o kitas varguolis. Vienąkart išvažiavo abu į Rygą:turtingasis pasikinkęs gražų, riebų arklį ir prisidė-jęs pilną vežimą visokio gero, o varguolis su labaiprasta kumelaite, įsimetęs į vežimėlį kelias linų grįž-tes.Nuvažiavus į Rygą, turtingasis tuoj viską išpar-davė ir prisipylė pilną maišelį pinigų, o varguolis tikatsistojo su linais rinkoje, tik nusisuko kiek šalin,atsigręžęs žiūri – nebėr jo nei arklio, nei vežimo.Kur trumpa, ten trūksta! Priėjo prie turtingojo bro-lio, nusisakė, kas jam atsitiko, ir prašė paskolintibent dvi grivinas vyžoms nusipirkti, bet brolis nėgirdėti nenorėjo.Eina varguolis iš Rygos pėsčias. Per mišką beei-nant, pradėjo temti. Ir sutinka priešais didelį baltąžmogų. Klausia jį varguolis:– Kas esi?– Esu tavo nelaimė, – atsakė tas.– Mano nelaimė? – stebėjosi varguolis. – Oi, kokiadidelė! Ar negalėtum bent kiek sumažėti?– Kodėl ne? Galiu! 438 Turinys

Ir sumažėjo nelaimė per pusę. Dar vėl prašė var-guolis, kad sumažėtų, ir toji pasidarė sulig mažuvaikeliu, o paskui liko tik sulig riešutu.Dabar varguolis išsitraukė iš kišenės tabokinįragelį, prisitaikęs klept ir uždarė į jį savo nelaimę.Įsidėjo į kišenę ir eina sau keliu. Priėjęs malūną,įmetė ragelį į tvenkinį, o pats pasiprašė naktigulto irapsinakvojo. Nusisakė varguolis malūnininkui savonelaimingą atsitikimą ir visus vargus. Rytą išeinant,malūnininkas davė jam dešimtį raudonųjų ir padova-nojo gerą arklį. Parjojęs namo, tuoj prisipirko reika-lingų daiktų, ir dabar jam pradėjo vis geriau sektis.Po keleto metų jau ir varguolis gyveno ne blogiauuž savo turtingąjį brolį. Vienąkart tas paklausė, iškur jis taip praturtėjo. Šis ėmė ir nusakė, kaip savonelaimę į ragelį įkišo ir į tvenkinį įmetė, kaip malū-nininkas jį apdovanojo, kaip nuo to karto jam visgeriau ir geriau pradėjo sektis gyventi.Turtingasis brolis tuoj sumanė jį pražudyti. Nuva-žiavo pas tą malūnininką ir pasakė, kad į jo tven-kinį įlėkęs ragelis su pinigais, dėl to reikalavo, kadišleistų vandenį, ir už tai prižadėjo brangiai užmo-kėti.Malūnininkas sutiko ir išleido didumą vandens.Pasamdė keletą žmonių, tie paieškoję rado ragelį. 439 Turinys

Pradžiugo turtuolis ir galvoja sau apie aną brolį:„Nebeilgai tu būsi man lygus: aš vėl paleisiu tavonelaimę!“ Greit pagriebė ragelį ir atkišo. Tik šmukštir išlindo varguolio nelaimė, tuoj pasidarė labaididelė. Pasipurčius tarė į didžturtį: – Ai, koks tavo brolis palaidūnas: uždarė maneį ragą ir norėjo uždusinti! Labai dėkui, kad manepaleidai: dabar aš tau būsiu tikra bičiulė ir niekadosnuo tavęs neatstosiu… Važiuojant namo, tuoj pirma nelaimė turtuoliuiatsitiko: arklys pasibaidęs išmetė ir koją sulaužė.Baigdamas namo važiuoti, pamatė, kad jo dvarasvisas liepsnose. Sudegė turtai ir pinigai, ir greit tur-tuolis visai nuskurdo.440 Turinys

Trys nuotakos Buvo toks žmogus ir turėjo vienturtę dukterį. Sykįiš kažin kur atjojo trys jaunikiai ir sako jam: – Kai mes kitąsyk čionai atjosim, tai kad turėtumvisiems trims po dukterį, o jei neturėsi, mes tau galąpadarysim. Susirūpino žmogelis: kur jis gaus dar dvi dukte-ris? Važiuoja sykį nusiminęs į miestą ir sutinka tokįsenuką. Tas senukas prašo: – Pavėžink mane. Įsisodino žmogus senuką ir važiuoja toliau.Važiuoja ir tyli. Senukas jį klausia: – Ko tu toks liūdnas? Kodėl su manim niekonešneki? – Kad aš jau iš rūpesčio nė šnekėti negaliu. – O koks tas tavo rūpestis? Žmogus sako: – Atsivaidijo anąsyk trys jaunikiai, ir jie nori, kadaš jiems visiems po dukterį duočiau, o aš tik vienąturiu. Jau rytoj gal jie atjos ir man galą padarys, jeineturėsiu jiems trijų dukterų.441 Turinys

– Nebijok, žmogau, aš tau patarsiu: šiąnakt įleiskį klėtį kumelę, kiaulę ir dukterį, o rytoj pamatysi,ką ten rasi.Žmogus padėkojo senukui už gražų patarimą.Senukas nuėjo sau, o jis nuvažiavo į miestą irnupirko vestuvėms gėrimų. Grįžęs namo, vakareįvedė į klėtį kumelę, įleido kiaulę ir dukterį.Rytą atidarė žmogus klėtį, žiūri – tenai trys mer-gos, visos kaip viena, niekas negali jų pažinti, irvisos jį tėvu vadina. Atjojo tie jaunikiai, visi po vienąvedė ir kažin kur išsivežė.Praėjo pora metų, išsiilgo žmogus dukters, einajos ieškoti, tik nežino kur. Buvo matęs, kad į žiemiųpusę nuvažiavo, tai ir jis ten eina. Jau nuėjo ganatoli nuo savo namų, rado žmogų akmenis skaldant.Tas klausia:– Kur eini, žmogeli?– Einu dukters ieškoti.– Tai aš tavo žentas, eime pas mane.Nuėjo pas žentą, žiūri – ten viskas nešvaru, vis-kas apsivėlę. Duoda jam valgyti, bet jis nieko nenori.Galvoja sau: „Tai čia ne mano duktė, bet toji kiaulė.“Jis tuoj atsisveikino ir išėjo kitos ieškoti. Beeida-mas rado žmogų girioj medžius kertant. Tas klausia:– Kur eini, žmogeli? 442 Turinys

– Einu dukters ieškoti. – Tai eime pas mane, aš tavo žentas. Atėjo pas tą žentą. Jo pati, kur tik eina, vis juo-kiasi, vis žvengia. Žmogelis galvoja sau: „Tai čia nemano duktė, bet toji kumelė.“ Atsisveikino ir išėjo toliau. Eidamas rado žmogųariant. Tas klausia: – Žmogeli, kur eini? – Einu dukters ieškoti. – Aš tavo žentas, eime pas mane namo. Nuėjo pas tą artoją, tuoj duktė linksmai tėvąpasveikino. Ten viskas gražu, švaru, ten maloniaipasisvečiavo. Parėjęs namo, paėmė pačią, ir abunuvažiavo į svečius pas savo dukterį.443 Turinys

Kaip ponas bėdos ieškojoGyveno seniau vienas labai turtingas ponas. Kartąjis parašė lentoje: „Jeigu kas žino, kas yra bėda, teguman pasako!“ Primušė tą lentą prie stuobrio pakelėj.Važiavo tuo keliu karalius, pamatė primuštą lentą,sustojęs perskaitė ir tarė pat sau: „Aš jam parody-siu, kas yra bėda!“ Ryto metą pasišaukė jis tą ponąir sako jam:– Pasakyk, kiek sveria mėnuo? Kur žemės vidu-rys? Kiek danguje žvaigždžių? Ir dar pasakyk negir-dėtą naujieną!Ponas mikt mikt ir nežino, kaip atsakyti nė į vienąklausimą. Davė jam karalius tris dienas laiko pagal-voti.Parvažiavo ponas namo ir vaikščioja visas nera-mus, kaip žemę pardavęs. Klausinėja dvariškius, arnežino kas, kiek sveria mėnuo, kur žemės vidurys,bet kas gi žinos tokius gudrius daiktus. Išėjo ponasį lauką ir klaidžioja lyg nesavas. Piemuo, ganyda-mas galvijus ir kiaules, pamatė, kad ponas susirietęsvaikščioja, priėjo ir paklausė:– Ar ponuliui pilvą sopa, ar ko ieškai, kad susi-lenkęs vaikščioji? 444 Turinys

– Nieko, vaikel, man nesopa ir nieko nepame-čiau, – atsakė jam ponas. – Vaikščioju ir negaliuišgalvoti atsakymų į karaliaus klausimus. Tada piemuo tarė: – Jei ponulis mane leistum savo vietoj pas karalių,aš jam visa atsakyčiau, ko tik klaustų. Nudžiugo ponas, tuoj atleido piemenį nuo kiau-lių, aptaisė gražiai ir nusiuntė pas karalių. Piemuojam sako: – Atėjau atsakyti į karaliaus klausimus, kur manoponui uždavei. – Na, gerai. Sakyk, kiek mėnuo sveria? – Vieną svarą. – Dėl ko gi vieną svarą? – Ogi kaip vienam svare keturi ketvirčiai, taip irmėnuo turi keturis ketvirčius. – Gerai. O kur žemės vidurys? – Šitoj vietoj, kur aš stoviu. – O kiek danguje žvaigždžių? – Penki šimtai. – Meluoji! Iš kur tu tai žinai? – Jei karalius manim netiki, galim perskaityti! Mato karalius, kad iš visų pusių vaikas jį priveikė,bet dar liepia pasakyti negirdėtą daiktą.445 Turinys

– Tai jau negirdėta, – atsakė piemuo, – vakar kiau-les ganiau, o šiandien su karalium kalbuos. Labai įtiko piemuo karaliui. Karalius atidavė jampono dvarą, o patį poną išvarė kiaulių ganyti, saky-damas: – Kad tavo piemuo už tave gudresnis, tai mainy-kitės vietomis, ir mokykis proto pas kiaules. Taip ponas rado, kas yra bėda.446 Turinys

Apsukrus pavargėlisBuvo kitą kartą toks pavargėlis. Nieko daugiaujis neveikė, tik gaudė gyvus žvėris ir pardavinėjo,iš to pelnydamas sau duoną.Vienąsyk pagavo jis kiškį ir nugabeno į miestąparduoti. Jam turgavietėj su tuo kiškiu bestovint,atėjo toks vokietis ir klausia:– Koks čia gyvulys?– Tai labai geras ir greitas pasiuntinys, – atsakėžmogus. – Reikia tik laiškelį parašyti ir užkabinti jamant kaklo, tai tuoj nuneša, kur paliepi.Vokietis sako:– Aš dabar rengiu dideles vestuves, reikia iš tolisuprašyti daug žmonių, tai jis būtų labai reikalingas.Parduok jį man.– Pirk, – sako žmogus.– O kiek nori?– Devyniasdešimt rublių.Vokietis galvoja: kad ir brangu, bet turės gerąpasiuntinį. Užmokėjo devyniasdešimt rublių irvedasi kiškį namo. Sutinka kaimyną, savo draugą.Tas klausia:– Kokį čia gyvulį nusipirkai? 447 Turinys

Šis pasisakė pirkęs labai greitą pasiuntinį. Abududžiaugdamiesi, jį nusivedė. Jau atėjo vestuvių laikas. Vokietis prikabino tamkiškiui raštelį ant kaklo ir paleido. Laukia laukia – pasiuntinio nėra. Giminės likoneprašyti, iširo visos vestuvės. Tiedu vokiečiai pradėjo tą žmogų keikti, kad juostaip apgavo. – Na, palauk, – sako, – kai nutversim, tai jam galąpadarysim. Atėjo kitas prekymetis. Abu vokiečiai važiuojato žmogaus ieškoti. Nuvažiavę į miestą, vaikštinėjapo turgų, žiūri – tas pats žmogus turi parduoti kitąžvėrį – vilką. Vokiečiai sako: – Kam tu mus taip apgavai su tuo savo pasiunti-niu? Mums tiek žalos ir gėdos jis padarė: per jį likovisi giminės neprašyti. Dabar mes tau nedovanosim. – Ar jūs taip padarėt, kaip prisakiau? – klausiažmogus. – Rasi, paleidot jį, nepasakę, kur reikiabėgti. Gal ir dabar po pasaulį bėgioja ieškodamas. Vokiečiai atsiliepė: – Teisybė, teisybė, mes užmiršom jam pasakyti,pas ką bėgti.448 Turinys

Dabar vokiečiai pagalvojo, kad jis gana gerasžmogus, ir klausia:– O koks čia gyvulys, kam jis tinka?– Tai avių veislininkas. Reikia jį uždaryti per naktįtvarte su avimis, tai rytą randi dusyk tiek.Vokiečiai apsidžiaugę sako:– Parduok jį mums.– Pirkit.– Kiek nori?– Du šimtus rublių.Vokiečiai sudėjo po šimtą rublių ir tą vilką nusi-vedė. Parėję namo ginčijasi.Vienas sako:– Aš pirma leisiu į tvartą!O kitas:– Aš pirma!Šiaip taip susitarė. Įleido vienas tą veislininką įsavo tvartą. Rytą atėjo pažiūrėti – rado visas avisišpjautas!Ateina jo kaimynas, klausia:– Ar daug avių prisiveisė?– O, daug ir labai gražių!– Kad tau prisiveisė, tai dabar duok man!Nusivedė antras tą vilką, įleido į avių tvartą, opats nuėjęs atsigulė. Rytą anksti atsikėlęs, eina 449 Turinys

pažiūrėti. Atidaro tvartą – visos avys išsmaugtos!Tuoj nubėgo pas draugą ir sako:– Kad man visas avis išpjovė!– Ir man išpjovė! – atsiliepė draugas.Susišnekėjo abu tą žmogų nugalabyti. Važiuoja įmiestą ir randa jį rinkoje beprekiaujant.– Na, dabar tu drauge su mumis važiuosi! Mestau parodysim, kaip apgaudinėti: mūsų visas avistas veislininkas išpjovė!– Gerai, galėsiu važiuoti, – atsakė žmogus, – tikdar truputį mane paleiskit.Vokiečiai jį paleido, o tas netrukus sugrįžo irsako:– Dabar, vyrai, gal eisim dar išgerti?Nuėjo į vieną smuklę, tuojau tas žmogus paprašėgardžiausių valgių ir gėrimų. Visi gerai prisivaišino,tada žmogus juos prašo į kitą smuklę. Eidamas produris, jis pakreipė ant galvos kepurę ir sako smu-klininkui:– Ar tvarkoj?– Tvarkoj, – atsiliepė tas.Nuėjo į kitą smuklę, vėl gerai išgėrė ir pavalgė.Išeidamas žmogus pakreipė kepurę ir vėl klausia:– Ar tvarkoj?– Tvarkoj. 450 Turinys