Lietuviskos_pasakos

Dabar vokiečiai sako tam žmogui:– Mes tau viską dovanojam, tik parduok mumsšitą kepurę.Žmogus spiriasi:– Negaliu parduoti, su ja visada pragyvensi. O jaukad parduosiu, tai labai brangiai.– Kiek nori?– Tūkstantį rublių.Vokiečiai tuoj užmokėjo tūkstantį rublių ir nuva-žiavo sau. Rytojaus dieną sėdo į vežimą ir vėlvažiuoja į miestą gerai išgerti ir pavalgyti. Užėjo įsmuklę, sočiai prisivaišino, o išeidami krepia kepuręir klausia:– Ar tvarkoj?– Kai užmokėsit, tai bus tvarkoj, – atsakė smu-klininkas.Ir turėjo jie užmokėti.Baisiai supykę, nuvažiavo į to žmogaus namus.– Šunie, vėl mus apgavai! Dabar jau iš mūsų neiš-sisuksi!Žmogus prašosi:– Duokit man truputį laiko: aš savo pačiai pinigųsudarysiu, kad turėtų iš ko gyventi.Nusivedė pačią į atskirą kambarį, pripylė puodąpinigų ir užmovė ant galvos. Paskui pasiėmė iš 451 Turinys

kampo skarmalų ryšulį ir savo pačią apraišiojo;pagriebęs lazdą, kad duos jai į galvą, pinigai tikdzer dzer…– Na, dabar turėsi gana, kad ir manęs nebus!Atėjo vėl pas vokiečius, o tie pro durų plyšį viskąmatė ir dabar jau gerinasi prie jo:– Parduok mums tą lazdą, kur pinigus darei.– Galit pirkti, bet ji labai brangi: su ja gali pasi-daryti pinigų, kiek tik nori.Užmokėjo vokiečiai pusantro tūkstančio rublių irparsivežė lazdą namo.Rytą vienas tuoj aprišo savo pačią skudurais, kaipsmogė su lazda jai į galvą, ėmė ir užmušė.Rytojaus dieną ateina jo draugas tos lazdos:– Ar tu jau pasidarei pinigų?– O, į valias!– Tai duok man, dabar aš pasidarysiu, nes pinigusabu per pusę mokėjom.Paėmęs tą lazdą, parėjo namo. Aptaisė savo pačiąskudurais, kaip kirto su lazda į galvą, pati keberiokštir guli negyva. Nubėgęs iš baimės pas draugą, sako:– Aš savo pačią užmušiau!– Ir aš užmušiau! – atsakė draugas.Tuoj abu pasikinkė kuo geriausius arklius į bričkąir nuvažiavo pas tą žmogų. 452 Turinys